MUZIKA

MUZIKA „Permainų muzika 2020 kitokia, lietuviška spalva

Rugsėjo ir spalio sandūroje Klaipėdoje suskambo tradicinis, šiais metais jau 16-asis šiuolaikinės akademinės muzikos festivalis „Permainų muzika“. Nors dabartinio mūsų gyvenimo realijos pakoregavo ir šio renginio programą – vyravo Lietuvos atlikėjai ir lietuviški opusai, neįvyko finalinis grupės „Synaesthesis“, turėjusios pristatyti prancūzų šiuolaikinės muzikos autorius, pasirodymas, – festivalis, kad ir suvaržytas galimybių, liko ištikimas savo pagrindiniams principams. Jo centre – pažangiausi mūsų dienų pasaulio ir Lietuvos kūrėjai, įdomiausi pastarųjų dienų projektai, profesionalus jų atlikimas.

R.Llorca’os opera „Tuščios valandos”: Klaipėdos kamerinis orkestras, vokalinis ansamblis, solistė – sopranas A.Stančikaitė, aktorė M.Valkūnaitė, pianistė G.Simaitytė, dirigentas A.Soriano. Vytauto Petriko nuotr.

muzika 2020“ –tuviška spalva

Danguolė VILIDAITĖ

„Permainų muzikos“ pakviesti Klaipėdoje lankėsi Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius), fortepijoninis trio „FortVio“ (Indrė Baikštytė – fortepijonas, Ingrida Rupaitė – smuikas, Povilas Jacunskas – violončelė). Baltijos šalių chorinės muzikos vakarą specialiai festivaliui parengė klaipėdiečių choras „Aukuras“ (meno vadovas ir dirigentas Alfonsas Vildžiūnas), solistė Beata Ignatavičiūtė ir smuikininkas Konradas Levicki’s (šiame koncerte, deja, būti negalėjau). Dvi koncertines programas, bendradarbiaudami su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus), pateikė dirigentai Alexis Soriano (Ispanija) ir Matthiasas Kuhnas (Šveicarija) – turbūt vieninteliai tikrieji „Permainų muzikos“ svečiai iš užsienio. Su nostalgija dabar prisimenu ankstesniųjų metų efektingus projektus, o jų, tokių ypatingų, dažnai būdavo net ne vienas: „Het Collectief“ iš Belgijos, „Bang on a Can All-Stars“ iš JAV ar dinamiškas vokiečių saksofonų kvartetas „Signum“, susitikimas su kompozitoriumi Davidu Langu, „Stifterio daiktų“ instaliacija.

Sekant tikra istorija

Didžiausiu asmeniniu atradimu šiųmečiame festivalyje laikyčiau mažai žinomo ispanų kompozitoriaus Ricardo Llorca’os operąmonodramą „Tuščios valandos“ (Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas – A.Soriano, režisierė – Loreta Vaskova).

Įdomu, kad šio kūrinio mintis kompozitoriui gimė remiantis tikra savo gyvenimo patirtimi, o pagrindinė jo veikėja – buvusi kaimynė. ►

◄ Tik operoje istorija romantizuojama, jai suteikiamos gilesnės prasmės, nebelieka primityvių buitinių elementų. „Tuščios valandos“ – tai vieno veiksmo gana ekspresyvus pasakojimas apie vienatvės skausmą, gyvenimą tarsi kambaryje be durų ir langų, iš kurio ištrūkti gali tik prisijungdamas prie interneto arba nukeliaudamas į savo vizijų pasaulį.

Jauna moteris – personažas dubliuotas (aktorė Monika Valkūnaitė ir solistė Agnė Stančikaitė – sopranas) – ruošiasi kassavaitiniam susitikimui su mylimuoju virtualioje erdvėje. Perteikiami įvairūs herojės jausmai. Iš pradžių tai tik neramus laukimas, vėliau atsiprašymai, net pyktis, kai žodžiai, pasakojant apie darbo savaitę, jos įtampą, rutiną, monotoniją, beriami tarsi žirniai į sieną. Įtampa kyla, atmosfera įkaista ir jau tarsi pradedi tikėti ta fikcija, kad pokalbis abipusis, kad kitoje interneto pusėje yra žmogus, jis iš tikro egzistuoja. Deja... Liūdesys, vynas ir šokis su savimi – tokia šios beprotybės kaina.

R.Llorca žinomas kaip kompozitorius, mokantis saikingai sujungti šiuolaikines ir tradicines komponavimo technikas, įterpti ankstesnių epochų muzikos elementus. Operoje skamba senosios klasikinės poezijos citatos, esama formavimo principų, paimtų iš šokių chota, esklava, čakona.

Viskas šiame pasirodyme tiko, buvo savo vietoje: ir temos aktualumas, ir gražios Rimo Sakalausko vaizdo projekcijos su teksto titrais, ir kompozitoriaus pagarba žodžiui, kuris turi būti išgirstas, – tada muzika visiškai nutyla, ir virtuoziškos soprano koloratūros ar gana primityvi fortepijono partija, kartais primenanti laikrodžio tiksėjimą, ir vienintelė nuolat choro (Egidijaus Kavecko vadovaujamas vokalinis ansamblis) kartojama frazė „viskas gerai“, skambanti kaip mantra saviįtaigai.

Lietuviškas vėrinys

Didžioji „Permainų muzikos“ programos dalis teko Lietuvos muzikams. Nemažoje dabar kuriančių autorių eilėje dėmesys Didžiausiu asmeniniu atradimu šiųmečiame festivalyje laikyčiau mažai žinomo ispanų kompozitoriaus Ricardo Llorca’os operą-monodramą „Tuščios valandos“.

gražiai buvo paskirstytas įvairių kartų ir kompozicijos mokyklų atstovams. Koncertuose atlikti Algirdo Martinaičio, Vaclovo Augustino, Ramūno Motiekaičio ir klaipėdietės Ievos Parnarauskaitės, pačios jauniausios kartos atstovės, opusai. Ir šiais metais duoklė, kad ir minimali, atiduota lietuviškos modernios ir šiuolaikinės muzikos korifėjams, kurių kūryba siejama su reikšmingomis mūsų kultūrinio gyvenimo permainomis, atsinaujinimo momentu. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerte skambėjo Vytauto Bacevičiaus „Elektrinė poema“ simfoniniam orkestrui,

Koncertas „Prarasto grožio beieškant“: fortepijoninis trio „FortVio“.

Koncertas „Elektrinė poema“: Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, solistė – mecosopranas J.Gringytė, dirigentas G.Rinkevičius.

Broniaus Kutavičiaus „Pavasario linksmybės“ iš „Metų“ ciklo pagal Kristijoną Donelaitį – kultinė šio kompozitoriaus figūra ir šįkart neliko be dėmesio.

Didesniu traukos centru, savotiška festivalio intriga, manyčiau, tapo Onutės Narbutaitės „Was There a Butterfly?“ („Ten buvo drugelis?“) ir Žibuoklės Martinaitytės „Prarasto grožio beieškant“ – kompozicijos, pelniusios tarptautinį pripažinimą, paskutinė iš paminėtųjų net du auksinius „Global Music Awards“ apdovanojimus.

Fortepijoninio trio „FortVio“ interpretuojamas Ž.Martinaitytės opusas pažadino daug dviprasmių jausmų. Ansamblio profesionalumas tikrai nekėlė abejonių. Ramybės nedavė klausimai, ar aš šią muziką girdžiu taip pat, kaip pripažinti pasaulio vertintojai, gal mano skonis ir supratimas kiek kitoks, kas čia ne taip, kodėl pats kūrinys nesukelia tų asociacijų, kurių laukta ir tikėtasi (ir ne man vienai). „Prarasto grožio beieškant“ intencija gana aiški – tai kvietimas neskubėti, sustoti, apsižvalgyti, atrasti tą nepastebėtą kasdienės akimirkos žavesį. Labiausiai šią mintį, atrodo, atliepė centrinė kompozicijos dalis „Ramybės diptikai“, kartą „Permainų muzikos“ festivalyje jau skambėjusi. Dainingos smuiko figūracijos – tai buvo gražiausia ir suprantamiausia diptikų dalis – labai kontrastavo su nuolatiniu bendru, dažniausiai gaudžiančiu kūrinio fonu su styginių glissando, keistais čirpėjimais ar tęsiamais garsais, fortepijono tremolo, kuriančiais keistų nuojautų kupiną erdvę, kartais net grėsmingą. Muziką palydėję vaizdai, gyveno, atrodo, atskirą savo gyvenimą, ramiai sau pynė naują prasmių, simbolių ir pasikartojimų pynę. Daug gražių atradimų, bet jų gausa turbūt ir neleido nurimti ir išgirsti.

Dabar savo santykį su šiuo kūriniu galėčiau apibūdinti avangardinės muzikos apologeto Johno Cage’o mintimi: „Kompozitorius pažįsta savo kūrinį panašiai kaip miškininkas pažįsta miško takelius, kuriais šimtus kartų braidė. O klausytojas, išgirdęs naują kūrinį, jaučiasi it miške aptikęs naują, iki šiol neregėtą augalą.“ Tikiuosi, kad galimybė pavaikščioti tais „miško takeliais“, atrasti juos visus, dar pasitaikys.

... ir dar daugiau

Prie įdomesnių lietuviškų opusų taip pat priskirčiau R.Motiekaičio kūrinio „(ne)išsipildymas“ premjerą (sukurtas specialiai „Permainų muzikos“ festivaliui, atliko Klaipėdos kamerinis orkestras). Šįkart sudomino netradicinė garso spalva, tas muzikos trapumas, šnarėjimai ir šiugždėjimai, išgaunami stygas užgaunant specialiu mediniu strypeliu, kai net stipriausias jausmas išreiškiamas tik pusbalsiu, sotto voce.

Jau minėtas O.Narbutaitės „Was There a Butterfly?“ („Ten buvo drugelis?“) dėmesį patraukė meistrišku įvairių atspalvių garsų klasterių ir faktūrų panaudojimu. Remdamasi tik jai vienai žinoma sistema, kompozitorė atskirus jų sluoksnius, išnyrančius tarsi iš niekur, vėliau augina, suteikia jiems niūrumo ar švytėjimo. Čia, tarsi visatoje, pilna šviesulių, ūkų, tamsios materijos ir kometų. Pirmasis šios kompozicijos tematinis segmentas, pabrėžtinai ►

Koncertas „Amžinas laikas“: Klaipėdos choras „Aukuras“, dirigentas A.Vildžiūnas, solistai – sopranas B.Ignatavičiūtė, smuikininkas K.Levicki’s.

◄ tonalus, suskamba tarsi kvietimas įsiklausyti, išgirsti tapsmo istoriją, tarsi pirmasis logosas. Vėliau šis motyvas dar ne kartą sugrįš kaip priminimas ar paraginimas. Klaipėdos kamerinis orkestras, diriguojamas M.Kuhno, šį kūrinį pateikė labai giliai ir įtikinamai. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad ir kiti šio orkestro tą vakarą atlikti opusai – Ianniso Xenakiso „Voile“ ar Franko Martino „Studies for String Orchestra“ – nestokojo įtaigos ar virtuoziškumo.

Ir dar. Smagu, kad bent vienas festivalio vakaras ir šiemet buvo skirtas edukacijai. Kalbu apie jau tradicija tapusį susitikimą su vaikais „Ritmo žaidimai III“. Jo metu šiuolaikinės muzikos fragmentai, įvairūs mušamieji instrumentai (ir visa kita, kuo galima išgauti ritmą ar garsą) pateikiami taip žaismingai ir patraukliai, kad net nepagalvoji apie pamoką, apie suteikiamas žinias, apie gilesnę tokių susitikimų prasmę. Tik šįkart jo vedėjai aktorei Rugilei Latvėnaitei padėjo ne švedų grupė „Rhythm Art Duo“ ar perkusijos meistras iš Vilniaus Saulius Astrauskas, o klaipėdietė Ingrida Spalinskaitė-Kurienė.

Pats ryškiausias

Ne finalinis, bet pats ryškiausias – taip galima būtų apibūdinti Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pasirodymą „Elektrinė poema“. Išties šis simfoninis orkestras visada turi kuo nustebinti Klaipėdos publiką. Šiam vakarui energijos, kažkokio ypatingo užtaiso tikrai netrūko.

Koncerto programoje vietos atsirado ir motoriško ritmo, „kietai nukaltai“ V.Bacevičiaus „Elektrinei poemai“, parašytai 1932-aisiais, ir tais pačiais

Koncertas „Ten buvo drugelis?“: Klaipėdos kamerinis orkestras, solistas – violončelininkas M.Bačkus, dirigentas M.Kuhnas.

metais gimusio dabarties kompozitoriaus B.Kutavičiaus „Pavasario linksmybėms“. Pastarasis kūrinys, prasidėjęs gal ir ne taip grėsmingai kaip pirmasis, su programiniais pavasario paukštelių pačiulbėjimais, orkestro cituojamu K.Donelaičio tekstu, gana elementariu muzikiniu tekstu, vėliau po truputį įgauna nenumaldomos jėgos, fatumo charakterį, paslaptingai ištirpstantį pabaigoje su žodžiais apie žiemos pabaigą.

Temperamentingai, gyvai koncerte atlikta ispanų kompozitoriaus Manuelio de Falla’os „El amor brujo“ (solistė Justina Gringytė – mecosopranas), tik, manyčiau, kad lėtesnis kai kurių epizodų tempas, didesnė laisvė dainininkei būtų padėję tiksliau išreikšti šios muzikos ugningą charakterį, jos aistringumą. Prancūzų impresionisto Maurice’o Ravelio (tarp kitko, M.de Falla’os amžininko) dainų cikle „Shecherazade“ pritrūko subtilesnės interpretacijos, įdomesnių orkestrinių spalvų, vos pagaunamos akimirkos įspūdžio. Užtat svarbiausio XX a. britų akademinės

muzikos atstovo Benjamino Britteno „Keturi jūros interliudai“ iš operos „Piteris Graimsas“ nuskambėjo tobulai, drįstu panaudoti šitą žodį, preciziškai tiksliai. Šiai vaizdingai ir labai teatrališkai muzikai, sudarytai iš daugelio kontrastingų mažyčių epizodų, buvo atrasta ją atitinkanti išraiška ir kalba. Dar galima būtų atlikėjų naudai pridurti, kad jie sėkmingai atlaikė dirigento G.Rinkevičiaus jiems padiktuotą itin greitą, net, sakyčiau, pašėlusį, grojimo tempą. Aukščiausio lygio orkestras.

os kamerinis orkestras, solistas – violončelininkas M.Bačkus, dirigentas M.Kuhnas.

Vytauto Petriko nuotr.