KINAS

KINAS Ar švietimo siste atsakomybę už p

Turbūt šis klausimas labiausiai įprasmina mūsų pokalbį su vienu iš filmo „Sistema“ režisierių Tomu Jašinsku. Jau mėnesį kino teatruose besisukanti klaipėdiečių Arūno Eimulio ir T.Jašinsko nauja lietuviška komedija savo tematika stipriai skiriasi nuo kitų lietuvių režisierių sukurtų komedijų.

Andrius RAMANAUSKAS

Trumpai – apie „Sistemą“. Su mama gyvenantis ir pigiose užeigose klounu dirbantis Andrius dėl lemtingo atsitiktinumo tampa kaimo mokyklos direktoriumi. Tačiau mokyklai gresia uždarymas. Todėl, norint ją išlaikyti, reikia priversti mokinius pasiekti gerų mokslo rezultatų. Mokykloje vyrauja nusistovėjusi pavaduotojos Stefanijos geležinio kumščio tvarka. Buvusiam klounui, o dabar direktoriui Andriui reikės ne vieno originalaus sprendimo, kad ne tik padėtų vaikams įveikti jų kompleksus ir išlaisvintų viduje užgniaužtą kūrybiškumo potencialą, bet ir išgydytų įsisenėjusias švietimo sistemos žaizdas.

Pasikalbėti su T.Jašinsku apie dažnai vadinamą pirmuoju klaipėdietišką filmą „Sistema“ susitikome mokinių mėgstamoje uostamiesčio kavinukėje.

Degino filmo plakatus

– Yra toks įsitikinimas, kad dažniausiai juodosios komedijos būna skirtos suaugusiesiems arba bent jau pilnamečiams, o filmai šeimai – vaikams. Pažiūrėjus jūsų filmą „Sistema“, toptelėjo mintis, kad tai juodoji komedija visai šeimai. Ar pritartumėte šiam teiginiui?

– Mes pritartume šitai minčiai. Labiausiai norėjome nepamesti savęs. Čia jau nuo „Pašteto brolijos“ (tos pačios kūrybinės komandos trumpametražis filmas) laikų mūsų toks braižas. Šis stilius gal labiau artimas Arūnui, bet iš tikro mes abu esame šios krypties apologetai. Mes tą patį kiną žiūrime. Pagal mūsų abiejų mėgstamus filmus konstravome scenarijų ir struktūrą. Manau, kad visai teisingai pamatyta. Dar su Arūnu diskutavome, gal filmui pasirinkome per griežtą ir per rimtą pavadinimą. Tačiau paties mūsų filmo visas žaismingas kūrybinis fonas turi atsvarą tam rimtumui. Taip, buvo žiūrovų, kurie atėjo žiūrėti rimto filmo apie švietimo sistemą. Tarsi jie eitų žiūrėti ir narplioti gilios temos, net dokumentinio požiūrio į šią problemą. Bet šiaip labai džiaugiuosi rezonansu, žiūrovų atsiliepimais.

– Premjera praėjo, jau mėnesį filmas rodomas kino teatruose. Kaip jaučiatės, išleidęs į ekranus savo pirmąjį ilgametražį filmą?

– Jaučiu lengvumą. Labai lengva dabar. Po tokios ilgos kūrybinės distancijos, kuri buvo labai varginanti, savaime suprantama, ateina palengvėjimas. Supranti, kad pagaliau gimė tavo kūrinys. Turint omenyje, kad kai filmą planavome išleisti, prasidėjo karantino laikotarpis. Teko viską atidėti. Buvo daug skausmingų momentų deginant filmo plakatus. Juokavome, kad jau kaip ir buvome galvas iškišę, bet ta situacija greitai privertė mus vėl susigrūsti jas atgal ir dar kurį laiką palaikyti. Bet pagaliau premjera įvyko ir visi dalykai susiklostė teisingai. Apskritai šis laikotarpis susiklostė teisingai. Filmų repertuarai kino teatruose susitraukė, kai Holivudas atšaukė daug savo produkcijos ir premjeras perkėlė į kitus metus. Tais mums padėjo tapti matomesniems. Klaipėdoje ir Panevėžyje mūsų filmas tapo blockbusteriu. Keturias savaites išsilaikė kino teatrų repertuaruose. Gal ir dar kurį laiką išsilaikys, o vėliau filmas keliaus į Kino fondo internetinę platformą.

Testavo mokyklose

– Sukūrėte filmą, kritikuodami ir pašiepdami nusistovėjusias švietimo tradicijas Lietuvos mokyklose. Kaip pats atsimenate mokyklą? Kiek filme yra jūsų pačių mokyklinės patirties?

– Visų pirma, aš mokiausi kaimo mokykloje. Filmo veiksmas irgi vyksta tokioje. Viskas man realu ir arti. Ten yra daug mūsų. Ten labai daug manęs ir Arūno. Manęs – gal patyčių aspektu mokykloje būnant kitokiam, Arūno – padirbinėjant atspaudus ir panašiai. Kai ką pasitikrinome kurdami filmą – kai ko, kas būdavo mūsų laikais, mokyklose jau nebėra. Per tarpines peržiūras gavome atsaką iš jaunuolių ir reagavome į kai kurias pastabas. Pirmieji „Sistemos“ dar negalutinės versijos seansai vyko mokyklose. Taigi mums pasisekė, nes ši juosta turėjo 5 000 žmonių auditoriją, kuri galėjo ne tik testuoti, bet ir šiek tiek keisti mūsų filmą. ►

sistema prisiima atsakomybę už praleistą laiką?

Režisierius T.Jašinskas įsitikinęs – ko negali padaryti pinigai, gali padaryti noras.

Kadrai iš kino komedijos „Sistema“ filmavimo aikštelės.

◄ – Kaip įsivaizduojate tobulą mokyklą

arba bent jau arti tobulumo?

– Tobula mokykla yra ta, kuri visų pirma yra santykis. Kurioje nėra primestinės, dirbtinės hierarchijos. Nes šiandien, kai gali atsiversti bet kurį išmanųjį ekraną ir tapti draugu kone su bet kuo, mokykloje konstruoti santykius kažkokiu baimės įvarymo principu yra labai neteisinga. Manau, pirmiausia turėtų išnykti ta priverstinė hierarchija. Juk mokytoją tu gerbi dėl jo būdo ir dalykinių savybių, o ne dėl to, kad jis yra įrašytas darbo sutartyje kaip mokytojas.

– Gal apskritai mokytojai nebeturi žinių monopolio, kaip seniau? Žinios dabar lengvai pasiekiamos.

– Taip, žinių dabar yra visur. Nors to sensėjaus vis tiek reikia, kad padėtų nukreipti mokinį tinkama linkme ir ištartų ne klausimą „kas“, o „kaip“. Mes taip jau esame sukonstravę savo švietimo sistemą, kad labai daug galvojame apie „kas“, „kada“, kas yra tas ir anas faktas. Aš dar iki šiol prisimenu ir nešiojuosi tą jausmą iš mokyklos, kai man būdavo skaudu istorijos pamokose. Mes tiek daug rašydavome testų, kaldavome datas, bet mažai aiškindavomės, kodėl tai įvyko, visų dalykų priežastingumas būdavo antraeilis dalykas. Mes kaip ir turėjome įrankius, bet niekas neišmokė jais naudotis. Ko gero, čia yra didžiausia bėda. Sistema mokinius sustato į kažkokius langelius, vyksta kažkoks standartizavimas, o kai išeini iš mokyklos, tau sako – „būk kūrybingas“, „atsiverk“.

Dirbti kartu – stiprybė

– Gana retas atvejis, kai filmą kuria du režisieriai. Kaip pasidalijote darbus ir koks jausmas dirbti kartu? Kas prisiėmė atsakomybę dėl klaidų? Kokia buvo jūsų hierarchija?

– Veikiausiai yra priežasčių, kodėl režisieriai retai dirba dviese. Oi, tas mūsų duetas ne kartą buvo susiplakęs ir rimtai susikibęs filmavimo aikštelėje. Buvo ir pykčių, buvo ir stiprių ribinių emocinių iškrovų. Tikrai nereikia to slėpti. Projektas mums buvo didžiulis. Tiesą sakant, viskas, ką darėme prieš tai, – turiu omenyje trumpametražius filmus, – buvo lengvas pasivaikščiojimas ir gėlytės. O kai pradėjome kurti ilgametražį filmą, reikėjo atsakyti už daugiau sričių, kad visos kūrybinės grupės veiktų. Mes daug ko išmokome filmavimo metu. Ir jeigu galvojome, kad kažką žinome, tai vėliau teko daug ką keisti ir sužinoti iš naujo. Neišvengiamai buvo daug kliurkų, daug perfilmavimų. Bet dirbti kartu buvo ir stiprybė, nes, turint tokius pajėgumus, kokius mes turėjome, dabar galiu drąsiai teigti, kad vienas žmogus nebūtų ištempęs. Buvome pasiskirstę darbus. A.Eimuliui daugiau teko kinematografinių dalykų (operatoriaus darbas, kompozicija, vizuali raiška), man – prodiusavimas ir aktorių atrankos, dar reikėjo aikštelėje juos motyvuoti ir vesti visas repeticijas, aktoriams mokantis tekstus. Vienu metu aikštelėje buvo lūžio momentas. Supratome, kad nebėra kelio atgal. Buvome nufilmavę du trečdalius filmo ir jau nebegalėjome sufeilinti ar sublefuoti. Už mūsų stovėjo daugybė lūkesčių ir tikėjimo. Daug žmonių filmavosi ir didelė komanda dirbo su mumis. Tuomet pasakyti, kad mes pasiduodame ir pasuojame, būtų tarsi mūsų spjūvis jiems į veidą. Būtume negalėję sau pažiūrėti į akis.

– Filme „Sistema“ filmavosi profesionalūs teatro aktoriai ir tokios patirties neturintys mokinius vaidinę jaunuoliai. Kaip tai paveikė jūsų darbą su tokiomis skirtingomis patirčių grupėmis? Kaip jaunesni vaidmenų atlikėjai priėmė vyresnius kolegas ir atvirkščiai?

– Labai šauniai priėmė profesionalūs aktoriai. Buvo labai gerai komandoje turėti tokių žmonių kaip Regina Arbačiauskaitė. Būdamas šalia tokio žmogaus, iš karto jauti, kad jis filmavimo aikštelėse praleidęs daugiau laiko. Galėjai pajusti discipliną ir visus kitus profesiniu požiūriu teigiamus dalykus, į kuriuos galėdavai atsiremti. Filmavimo metu buvo daug judesio, greičio, lėkimo, ir darbas su aktoriais, kurie jau turėjo tokios patirties, subalansuodavo situacijas. O mūsų užduotis tam jaunimui, kuris filmui buvo atrinktas per keturias atrankas Klaipėdoje, padėti išlikti savimi. Manau, mes ir surinkome tokius jaunuolius, kuriems per daug vaidinti nereikėjo. Nors vėliau, man atrodo, jie augo ir vaidyboje.

Kūrė penkerius metus

– Gal prisimenate kokią nors linksmą istoriją ar nesusipratimą iš filmavimo aikštelės?

– Pirma, kuri ateina į galvą, tai istorija, kurią jau ne kartą esu minėjęs. Filme yra scena, kurią filmavome 2017 m., joje Edvardo Brazio direktoriaus personažas kviečia mokinius išeiti į mokyklos kiemą paspardyti futbolo kamuolį, o tie mokiniai išeina jau 2018 m. Ta pati scena, bet su metų pertrauka tarp filmavimų. Po metų kai kurių aktorių, kurie vaidino mokinius, svoris, plaukų spalva ir kiti natūralūs dalykai jau buvo pasikeitę. Buvo sudėtinga viską grąžinti į savo vietas. Juokaudavome, kad per kokias penkias valandas Arūnas kompiuterinėmis programomis nuspalvins plaukus ir jie vėl bus tokie, kokie buvo anksčiau.

– Minėjote, kad nuo pradinės idėjos iki premjeros praėjo beveik penkeri metai. Ar labai pasikeitė idėja nuo tada, kai pradėjote ją įgyvendinti ir užrašinėti ant popieriaus, ir kai jau pamatėte galutinį rezultatą ekrane?

– Manau, kad viskas daugiau ar mažiau išėjo taip, kaip planavome. Kine apskritai planuoti yra labai svarbu. Nors ir buvo

NUJAS FILMAS

Pavadinimas: „Sistema“. Žanras: komedija. Sukurta: 2020 m., Lietuva, Klaipėda. Režisieriai: Arūnas Eimulis, Tomas Jašinskas. Vaidina: Regina Arbačiauskaitė, Edvardas Brazys, Andrius Pilitauskas, Žygimantas Grigelionis, Neda Malamura, Renata Idzelytė, Mikalojus Urbonas, Eglė Jackaitė, Vaidas Jočys, Jolanta Puodėnaitė, Kristina Švenčionytė, Gintaras Vaičekauskas. Trukmė: 1 val. 44 min. Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 13 metų. nesusipratimų, bet iki tiek nebuvome subyrėję, kad aikštelėje pamestume stuburą ir filmuotumėme visai kitą idėją.

– Bet kartais, kas gerai atrodo popieriuje, nebūtinai gerai atrodo realybėje?

– Taip, šito, be abejonės, buvo. Bet ne visiškai radikalių pakeitimų. Nebuvo drastiškų scenarijaus perrašymų. Apsiribojome tekstų pataisymais, kitais mažesniais dalykais. Tiesą sakant, tik jau sumontavę patį pirminį variantą, pradėjome mesti nereikalingus dalykus. Pirminis filmo variantas buvo 35 minutėmis ilgesnis nei dabar. Manau, gerai, kad neliko tų 35 minučių. Montavimo metu ir pasitikrini, kuris momentas išėjo keistas, o kuris taiklesnis. Aš bijau net sakyti, kiek kartų tą filmą mačiau. Mes jo net nelabai benorime žiūrėti (juokiasi). Jau mintinai jį žinau. Ir ateina laikas, kai supranti, kad jo jau nebeperfilmuosi, koks filmas gimė, toks jis ir turi būti.

Pinigai ir laikas

– Ką patartumėte tiems, kurie dar tik svajoja apie filmo kūrimą? Ką daryti ir gal net svarbiau, ko nedaryti kuriant filmą?

– Patarčiau gauti pinigų (juokiasi). Būtinai gauti pinigų. Kinas – brangus malonumas.

Turint pinigų lengviau planuoti laiką, sudėlioti filmavimo pamainas vieną po kitos ir maksimaliai laike be ilgų pertraukų visą procesą. Tada nebereikia taikytis prie kitų aplinkybių. Mūsų atveju labai daug kur ieškojome kompromiso su kūrybine komanda.

– O kalbant ne apie pinigus, kas buvo sunkiausia?

– Turint omenyje ne vien pinigus, sunkiausia buvo tas spaudimas, kad nesugebėsiu sukurti filmo. Nes daugeliu atvejų tas filmas buvo išmaldautas. Kad aktoriai vaidintų, komanda filmuotų, kad visi atvažiuotų, prireikė daug laiko, o tas laikas nebuvo adekvačiai apmokėtas. Buvo išlaidų, bet jos neprilygo normalioms išlaidoms, kokių būna kino industrijoje. Reikėjo didelio prisidėjusių žmonių noro. Ko negali padaryti pinigai, gali padaryti noras. Bet šitame skubančiame pasaulyje suprantame, kad pats didžiausias resursas yra laikas. Ta atsakomybė už laiką, kurį pradedi matyti visai kitaip, labiausiai ir slėgė. Būdavo momentų, kai vienas iš mūsų pargriūdavo. Aš kažkada pabėgau iš aikštelės, ir Arūnas yra pabėgęs iš jos su visomis kėdėmis kiaurai. Lakstėme ir ieškojome, kur dingo režisierius. Buvo daug iškrovų (juokiasi). Kurdamas matai ne vien savo laiką, bet ir visų žmonių, kurie prisidėjo prie filmo, suminį laiką.

Kadrai iš filmo „Sistema“ (rež. A.Eimulis, T.Jašinskas, 2020).