10 minute read

Robertas LEE FISHAS. Studento veršenikė

GINTARO LAŠAI Studento ver

Robertas LEE FISHAS

Advertisement

Virginijaus B. / eFoto nuotr. Keblių situacijų nereikia išgalvoti –gyvenimas jų sukuria pats, ir gana dažnai. Grįžti jam į Riu Kolon ar ne –štai klausimas koksai!

Klodas Bjesi manė, kad išvaizda turi tam tikrų privalumų: jis buvo panašus į Sorbonos studentą ir visada atitinkamai apsirengęs. Su permestu per petį laiškanešio veršenikės diržu ir sušiaušta galva, aiškiai pasinėrusia į kokio nors sudėtingo filosofinio klausimo narpliojimą, jis visada keliavo pėsčiomis lyg pasivaikščiodamas – nors kartais trasa nusitęsdavo po keliolika mylių – iš savo nedidelio butelio netoli universiteto iki reikiamos vietos ir atgal.

Jo išorė buvo būtent tokia, kokios jam reikėjo, tiktai per gryną atsitiktinumą, o visa kita Klodas Bjesi buvo nuodugniai apgalvojęs. Niekada nesinaudoti jokia viešojo transporto rūšimi – kas nors galėjo pamatyti išlipant arba įeinant. Nesinaudoti taksi – jų smalsūs vairuotojai galėjo prisiminti nematytą jauną keleivį po seifo apšvarinimo kokioje nors įstaigoje ar sandėlyje. Jokių piniginių su dokumentais ir jokio bendrininko. Niekada neimti nieko daugiau, tik grynuosius pinigus arba – kaip išimtį – daiktus, lengvai paverčiamus grynaisiais be tarpininko pagalbos. Neprašyti kitų žmonių paslaugų ir niekados be reikalo nerizikuoti. Ir iki šiol viskas sekėsi kuo puikiausiai...

Jis sulėtino žingsnį ir įsiklausė. Už sunkių seno namo užuolaidų buvo girdėti tik vėjo gūsiai, nuo kurių kas kelias sekundes suvirpėdavo stiklai. Jis ir nelaukė nieko kita. Su pasitenkinimu vėl ėmėsi darbo. Nuvalė drožles nuo dar nespėjusio ataušti grąžto, sutepė jį alyva. Ir vėl prie seifo durų. Aiškioje žibintuvėlio šviesoje pradėjo ryškėti kiaurymė...

o veršenikė

Tai buvo „Le Kler“ tipo seifas, gyvenamajam namui neįprastai didelis. Dauguma seifų privačiuose namuose buvo skirti daiktams nuo gaisro apsaugoti, tad jų atidarymas nekėlė didesnių keblumų. Šis buvo kiek sudėtingesnis, – sukurtas įsilaužėliams atbaidyti, – bet Klodas Bjesi gerai išmanė jo sistemą.

Grąžtas suvibravo kitu ritmu, apsisukimai sumažėjo. Paskui vėl pagreitėjo, skverbiantis jam per paskutinį plieninio apvalkalo sluoksnį. Dabar jau pasiekta vieta, kurioje įtaisytas užrakto mechanizmas. Liko labai paprastas darbas, nors ir reikalaujantis nemažos fizinės jėgos. Klodas ištraukė iš veršenikės plieninį kaltą ir įstatė jį į kiaurymę. Paskui nuleido ranką dar kartą ir išsitraukė ištisai išlietą plaktuką. Keli gana stiprūs smūgiai, ir užrakto varžtą nukirs. Darbas bus baigtas.

Jis nesirūpino, ar užteks jėgų. Klodą jaudino kas kita. Priėjus iki tos vietos, anksčiau visada prieš akis iškildavo košmariška scena. Plaktukas nuslysta ir pasigirsta garsus bammm! O jeigu ir nenuslysta, smūgio garsas pasiekia kieno nors ausis. Tas žmogus pakyla, pasiremdamas alkūne į patalą, ir svarsto: „Keista, man pasirodė, kad kažkur kala. Taip, va, ir vėl. Lyg Diuponų name. A, velniop!“ Paskui, vėl padėjęs galvą ant pagalvės, jis prisimena: „Palauk. Aš mačiau, kaip jie išvažiavo savaitgaliui. Kažkas keista. Imsiu ir paskambinsiu į policiją – tegul patikrina, kas pas juos dedasi...“

Klodas išjungė žibintuvėlį ir priėjo prie lango. Reikia pasižiūrėti, kas tenai. Gatvės žibintas liejo šviesą ant tuščio sodelio priešais namą. Aplink – nė gyvos dvasios.

Jis grįžo prie seifo ir paėmė plaktuką. To seno namo labai storos sienos. Be to, Klodas buvo apskaičiavęs, kad jeigu koks nors žmogus ir išgirs, tai minutę dar svyruos – ar man prisisapnavo, ar ne? – minutė praeis, kol jis susiras šlepetes, ir dar minutė, kol prieis prie telefono.

Smūgių prireikė daugiau, nei jis tikėjosi, – jie sproginėjo ausyse kaip patrankų šūviai, – bet galų gale varžtas nulūžo. Tik tada, kai išardė grąžtą ir tvarkingai sudėjo į veršenikę visas savo darbo įrankio detales, jis pasuko seifo rankenėlę ir pašvietė į vidų žibintuvėliu. Sidabrinė lėkštė – nesvyruodamas ją atstūmė į šalį. Dėžė su brangenybėmis – net švilptelėjo, atidaręs ją, bet paskui vėl spragtelėjo dangtelį. Metalinė dėžutė! Ištraukė ją, atvožė... Kažkokie popieriai. Išėmė vieną. Juk tai akcijos! Įsižiūrėjo į nominalią vertę tos, kuri gulėjo viršuje, ir jo akys iššoko ant kaktos.

Visas dvaras! Bet dabar ne laikas tupėti čia ir skaičiuoti. Nuleido paketą akcijų į veršenikę, metė ant viršaus žibintuvėlį, paskubomis užsagstė viską ir patraukė prie lango.

*

Klodas jau buvo nužingsniavęs tris kvartalus. Chirurginės pirštinės – vidinėje kišenėje. Veršenikė nerūpestingai siūbuoja ant peties. Pro šalį pralėkė policijos mašina – įjungta mirksė, cypčioja sirena. Klodas truputį palydėjo ją žvilgsniu, paskui nusisuko. Neįmanoma, kad būtų sugebėję iškviesti taip greitai. Be to, policijos mašina Paryžiuje – ne toks jau retas vaizdas. Nusikaltimų sąrašas jo kukliais darbeliais tik prasidėjo; automobilių avarijos buvo ne ką retesnės už gripą.

Klodas niekada negrįždavo tomis pačiomis gatvėmis. Bet traukdavo jį tik kai kurios. Vengdavo pagrindinių magistralių ir tokių, kurios galėjo būti visiškai tuščios. Rinkdavosi bulvarus su augančiais ten platanais ir vaikštinėjančiomis porelėmis. Bulvaruose, be to, jis sutikdavo kitų studentų – visada priskirdavo save prie jų – su tokiomis pačiomis veršenikėmis. Jausdavosi tarsi tarp draugų, pamažu nurimdavo...

Jis perkirto Mozambiko aveniu ir pasuko į Riu Kolon, atsilikęs taktišku atstumu nuo vienos porelės. Jie ėjo apsikabinę vienas kitą. Čia, pačiame miesto centre, judėjimas buvo nedidelis; naktis – maloni, su vėsiu vėjeliu. Klodas pamažu žingsniavo pirmyn, juto net pasivaikščiojimo malonumą, kai išgirdo garsiai taukšinčias kulnis kitoje pusėje. Be didelio smalsumo pažvelgė tenai. Priešinga kryptimi ėjo policininkas. Kepurė užmaukšlinta tiesiai ant kaktos, pelerina linguoja į beveik kareiviško žingsnio taktą. Klodas nežymiai šyptelėjo, bet šypsena greitai užgeso, kai žingsniai staiga nutilo. Trumpa pauzė, ir vėl jie pasigirdo, bet dabar policininkas žingsniavo ta pačia kryptimi kaip ir Klodas, tik kita gatvės puse.

Klodas susiraukė, bet žingsnių nesutankino. Sutapimas? Galimas dalykas. Tačiau jis eina su pluoštu akcijų veršenikėje; joje dar krūva visokiausių įrankių, kurių paskirtį kažin ar lengva būtų paaiškinti. Todėl nenuostabu, kad žmogus šiek tiek nervinasi, ar ne? A, kas čia tokio, eik per Paryžių, ir kartkartėm sutiksi policininką. Tegul net eina ta pačia kryptimi – kas iš to? Reikia jam kur nors eiti, tai ir žygiuoja sau, o ką? Be abejonės, turi tikslą.

Tačiau anas staiga sustojo ir pasuko atgal, tik prasilenkęs su Klodu, teisingai? Taip, tikrai...

Bet pagalvokime dar kitaip: jei policininkas nujaustų, kad jis seka paskui įsilaužėlį (visai jis neseka, tu nelaimingas idiote! – tik eina ta pačia kryptimi), ar žingsniuotų sau kita puse, ramiai kaukšėdamas kulnimis? Nieko panašaus! Jis blaškytųsi, švilptų, kaip pasiutęs, laikytų suspaudęs lazdą. Taigi – pamiršk tu jį, dėl Dievo meilės! Tapnok savo įpročiu – kaip studentas, kuo jis tave ir laiko – ir liaukis prakaitavęs!

*

Gatvės, kertančios Riu Kolon, priartėdavo ir dingdavo. Žingsnis žemyn, žingsnis aukštyn. Porelė, ėjusi priekyje, šmurkštelėjo pro duris, virš kurių dunksojo stogelis. Kai jis žengė pro šalį, iš vidaus pasigirdo kikenimas. Ar pereis policininkas į šitą pusę, norėdamas išsiaiškinti, kas čia dedasi? Ne, neperėjo... Dabar gatvė priekyje buvo visiškai tuščia. Tikra dykuma. ►

◄ Šnabždantys medžiai metė ant šaligatvių dėmėtus judančius šešėlius. Dvi poros kojų pritarė viena kitai. Staiga Klodas pats sau nusišypsojo. O jeigu jis pereis gatvę ir sustos priešais policininką? Paklaus, kaip nueiti ten ir ten. Tada išsisklaidys visos abejonės.

Šypsena vėl dingo nuo veido – jį perkrėtė staigus drebulys. „Tu, drauguži, tikras avigalvis, – blaiviai ir niūriai pasakė tylomis sau. – Tu pradedi nervintis. Išsigalvoji, ir viskas tik dėl nervų. Liaukis. Blogas įprotis – neverta. Pasistenk, kad daugiau panašios genialybės net nekrebždelėtų makaulėje.“

Pasukti į kurią nors šoninę gatvę? O jeigu ir policininkas pasuks, kas tada, drauguži? Ką mes čia neseniai sumąstėme apie panašias genialybes? Paprasčiausiai – žingsniuok sau toliau. Taip. Teisingai. Viena koja – kita koja...

Prieš jį iškilo „Plas Diuken“ žibintas – tuščia kavinė kvietė į vidų. Vieną minutę! Prieiti prie policininko – tai viena, o pasistiprinti kavinėje – visiškai kas kita! Jau buvo aišku: jis negali žaisti to kvailo žaidimo visą kelią – iki pat universiteto. Kas tai pasakė: jeigu karas turi prasidėti – tegul prasideda kaip tik čia. Jis nusišypsojo, sulėtino žingsnį ir atsisėdo ant kėdės, stovinčios beveik prie šaligatvio krašto. Jo veršenikė – kažkaip nejučiomis – pasislėpė tarp kelių. Tik staiga širdis nustojo plakusi. Žingsniai kitoje gatvės pusėje nutilo!

* – Pone?

Klodas krūptelėjo ir pamatė prieš save padavėją mieguistomis akimis. – Ką? – Kaip tik tai, pone – ką? Ką užsakysite? – Atneškite konjako.

Padavėjas linktelėjo galvą, žiovtelėjo – įpročio liga, nušluostė stalelį ir tokiu žingsniu, lyg būtų bridęs į ežerą ar jūrą, įžengė į vidų. Netrukus grįžo su didoka taure ir pastatė ją ant stalo. Dugne suteliuškavo gintaro spalvos skystis. Klodas įbedė žvilgsnį į taurę ir taip kurį laiką sėdėjo, atsisakydamas pripažinti, kad kitoje gatvės pusėje stovi uniformuotas tvarkos sargas: kažko svyruodamas, beveik prieš jį. Paskui pakėlė taurę ir vienukart susipylė į burną. Tai buvo pigus konjakas, bet sušildė jis maloniai. Dabar Klodas prisivertė pakelti akis. Pelerinuota figūra kaip statula stovėjo ten pat. – Klausykit! – Taip, pone, – prišoko padavėjas. – Dar vieną konjako – dvigubą!

Konjakas tuoj pat buvo atneštas, Klodas pamažu pasukiojo taurę ir pakėlė ją prie lūpų. Jau pasirengęs maktelėti sustingo. Policininkas paliko savo postą! Dabar jis lėtai žingsniavo per gatvę!

Klodas pajuto, kad visa jo baimė akimoju išgaravo – taip pat greitai, kaip buvo atlėkusi. Jis visada žinojo, kad tokia diena vis tiek kada nors išauš. Kaipmat – kaip visada – gimė planas. Jis neatsakinės į klausimus – apsimes, kad negirdi. Kai pareigūnas pasilenks prie jo, šliūkštelės jam į akis dvigubą konjako. Ir pabėgs. Tik žengęs kelis žingsnius, ištrauks akcijas, o veršenikę mes jam po kojom. Štai jis prieina... Klodas pamažu nuleido taurę...

Policininkas praėjo pro šalį, pasuko tarp tolimesnių dviejų stalelių ir, net nepažvelgęs į Klodą, nužingsniavo prie baro. Tekštelėjo nestipriai per jį savo lazda. Oficiantas pakėlė akis. – Pone? – Man reikia paskambinti...

Klodas susiraukė. Iškvies mašiną? Jo raumenys įsitempė – tuoj startas! Atlėkė pareigūno balsas, kažkoks nervingas, palyginti su eisena, ir skvarbus. – Meri! Kur tu buvai? Baigiau apėjimą – jau prieš valandą. Perėjau Riu Kolon – kelis kartus! Ne, ne, brangioji! Aš nesiskundžiu... Tik paprasčiausiai – noriu... Ką tu, mano brangioji! Aišku – noriu! Tik va... – policininką nutraukė, jis klausė, ką sako jo brangutė. – Aš iš kavinės – „Plas Diuken“. Toje gatvėje – Riu Kolon. Po dešimties minučių? Gerai, mano saule! Ne, ne – aš nieko prieš... Taip, taip. Aš lauksiu.

Klodui prireikė nemažai pastangų, kad suvaldytų veido raumenis – jis nenorėjo šieptis. Maža to – kad nepradėtų isteriškai žvengti. Tai tau pamoka, pasakė mintyse pats sau ir vienu mauku ištuštino stiklą. Trumpam dustelėjo, bet tai buvo malonus dusulys. Tik niekada neišsigalvok problemų! Gyvenimas jų sukuria pats – ir ganėtinai. Kilstelėjo ranką ir ištiesė ją pirmyn – pašaukti padavėją. – Dar vieną, paskutinį! Ir sąskaitą.

Policininkas su kvailoka šypsena veide praėjo pro šalį, atsisėdo prie paskutinio stalelio ir godžiai įsispitrijo į vieną tolimą tuščios gatvės kampą. Klodas šyptelėjo: pareigūnas taip pat žmogus.

Praskaidrintos nuotaikos Klodas nurijo konjaką ir kyštelėjo ranką į kišenę. Ji buvo tuščia. Kyštelėjo į kitą – rezultatas tas pats! Jo piniginė! Jo piniginė, žinoma, gulėjo namuose. Ant Klodo veido nusileido padavėjo žvilgsnis – toks šaltas, kokį jį gali padaryti daugiametis klientų aptarnavimas.

* – Aš pamiršau piniginę... Namuose.

Padavėjas grėsmingai priartėjo, užstodamas kūnu – jeigu tas sumanytų sprukti – išėjimą, ir profesionaliai išspaudė šypseną – nesuvirpėjo nė vienas jo veido raumuo. Policininkas pasisuko į jų pusę ir stebėjo – kas vyksta? – Ateisiu rytoj ir atnešiu...

Padavėjas truktelėjo pečiais ir, sugavęs policininko žvilgsnį, nuleido didįjį pirštą žemyn. Policininkas pasižiūrėjo pasibjaurėjimo kupinu žvilgsniu ir papurtė galvą. Klodas sėdėjo sustingęs. Policininkas net sulinko per pečius. Aštuonios ilgos, nemalonios valandos ant kojų, laukiamas susitikimas su Meri – aišku, su tam tikrais rezultatais – ir štai dabar tas! Dėl kažkokio berniūkščio, kuris šlaistosi po gatves, pamiršęs namie piniginę, jis turės sugaišti kelias valandas poskyryje, prirašyti velniai žino kiek protokolų – ne, tik ne tai! Ar Meri čia lauks, kol jis sugrįš? Taip tau ir lauks!

Ne, tegul juos velnias griebia, ne! Tik ne šiandien... Jis pažiūrėjo atidžiau į blyškų jaunuolio veidą. – Aš jums paskolinsiu – galėsite susimokėti! – pasakė jis, traukdamas iš kišenės piniginę. – Tai mano kvartalas. Būnu čia nuo ketvirtos iki pusiaunakčio. Galėsite ateiti ir atnešti man skolą.

Klodas jautė, kaip jo galva sukasi žaislinio vilkelio greičiu. Jis negalėjo patikėti. Sunkiai pakilo. – Žinoma, aš būtinai ateisiu. – Aš neabejoju, – tvirtai pasakė policininkas ir paėmė Klodui iš rankų veršenikę. – Palaikysiu jūsų knygas kaip užstatą.

Buvo Dievo apdovanotas ne tik kilnumu, bet ir atsargumu. – Tik nesijaudinkite – jos pas mane nedings.

Grįžti jam į Riu Kolon ar ne – štai klausimas koksai!

Iš anglų kalbos išvertė Jeronimas BRAZAITIS

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

This article is from: