Studento ver š GINTARO LAŠAI
Robertas LEE FISHAS
Keblių situacijų nereikia išgalvoti – gyvenimas jų sukuria pats, ir gana dažnai. Grįžti jam į Riu Kolon ar ne – štai klausimas koksai!
Virginijaus B. / eFoto nuotr.
60
Klodas Bjesi manė, kad išvaizda turi tam tikrų privalumų: jis buvo panašus į Sorbonos studentą ir visada atitinkamai apsirengęs. Su permestu per petį laiškanešio veršenikės diržu ir sušiaušta galva, aiškiai pasinėrusia į kokio nors sudėtingo filosofinio klausimo narpliojimą, jis visada keliavo pėsčiomis lyg pasivaikščiodamas – nors kartais trasa nusitęsdavo po keliolika mylių – iš savo nedidelio butelio netoli universiteto iki reikiamos vietos ir atgal. Jo išorė buvo būtent tokia, kokios jam reikėjo, tiktai per gryną atsitiktinumą, o visa kita Klodas Bjesi buvo nuodugniai apgalvojęs. Niekada nesinaudoti jokia viešojo transporto rūšimi – kas nors galėjo pamatyti išlipant arba įeinant. Nesinaudoti taksi – jų smalsūs vairuotojai galėjo prisiminti nematytą jauną keleivį po seifo apšvarinimo kokioje nors įstaigoje ar sandėlyje. Jokių piniginių su dokumentais ir jokio bendrininko. Niekada neimti nieko daugiau, tik grynuosius pinigus arba – kaip išimtį – daiktus, lengvai paverčiamus grynaisiais be tarpininko pagalbos. Neprašyti kitų žmonių paslaugų ir niekados be reikalo nerizikuoti. Ir iki šiol viskas sekėsi kuo puikiausiai... Jis sulėtino žingsnį ir įsiklausė. Už sunkių seno namo užuolaidų buvo girdėti tik vėjo gūsiai, nuo kurių kas kelias sekundes suvirpėdavo stiklai. Jis ir nelaukė nieko kita. Su pasitenkinimu vėl ėmėsi darbo. Nuvalė drožles nuo dar nespėjusio ataušti grąžto, sutepė jį alyva. Ir vėl prie seifo durų. Aiškioje žibintuvėlio šviesoje pradėjo ryškėti kiaurymė...
