Durys 2020 10

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2020 SPALIS / Nr. 10(82)

Scenos iš Klaipėdos koncertų salės festivalio „Permainų muzika 2020“ projekto – R.Llorca’os operos „Tuščios valandos” premjeros. Vytauto Petriko nuotr.

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2020 spalis / Nr. 10(82) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2020 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848

MUZIKA Danguolė VILIDAITĖ. „Permainų muzika 2020“ – kitokia, lietuviška spalva

4

ATMINIMAS Žaneta SKERSYTĖ. Solistas M.Gylys galėjo būti įvertintas labiau

10

TEATRAS Jūratė KATINAITĖ. Dieviškai skambantis pragaro kankanas. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera – J.Offenbacho operetė „Orfėjas pragare“

16

Kristina KUČINSKAITĖ. J.Baranauskas: prie vaidmens artėju iš vidaus

22

Jūratė GRIGAITIENĖ. „Saulės vaikai“, arba Katastrofiškas šviesos alkis

28

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. Ar švietimo sistema prisiima atsakomybę už praleistą laiką?

34

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2020 4 psl. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjeros – J.Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ akimirka.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

DAILĖ

ŽURNALĄ REMIA

Ignas KAZAKEVIČIUS. Vila Manila ir dingęs Treigys. Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2020 m.“ SRTRF skyrė 38 tūkst. eurų finansinę paramą

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Atviri grafikės atvirlaiškiai

38

ŠIUOLAIKINIS MENAS

dienoraštis“

44

Birutė SKAISGIRIENĖ. Netikėta K.Kazlauskaitės juvelyrika

48

GINTARO LAŠAI Alma RIEBŽDAITĖ. Skylės

54

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ. Eilėraščiai

57

Robertas LEE FISHAS. Studento veršenikė

60 3

MUZIKA

„Permainų muzika 2 kitokia, lietuviška s p Rugsėjo ir spalio sandūroje Klaipėdoje suskambo tradicinis, šiais metais jau 16-asis šiuolaikinės akademinės muzikos festivalis „Permainų muzika“. Nors dabartinio mūsų gyvenimo realijos pakoregavo ir šio renginio programą – vyravo Lietuvos atlikėjai ir lietuviški opusai, neįvyko finalinis grupės „Synaesthesis“, turėjusios pristatyti prancūzų šiuolaikinės muzikos autorius, pasirodymas, – festivalis, kad ir suvaržytas galimybių, liko ištikimas savo pagrindiniams principams. Jo centre – pažangiausi mūsų dienų pasaulio ir Lietuvos kūrėjai, įdomiausi pastarųjų dienų projektai, profesionalus jų atlikimas.

R.Llorca’os opera „Tuščios valandos”: Klaipėdos kamerinis orkestras, vokalinis ansamblis, solistė – sopranas A.Stančikaitė, aktorė M.Valkūnaitė, pianistė G.Simaitytė, dirigentas A.Soriano.

Vytauto Petriko nuotr.

4

a 2020“– s palva

MUZIKA

Danguolė VILIDAITĖ

„Permainų muzikos“ pakviesti Klaipėdoje lankėsi Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius), fortepijoninis trio „FortVio“ (Indrė Baikštytė – fortepijonas, Ingrida Rupaitė – smuikas, Povilas Jacunskas – violončelė). Baltijos šalių chorinės muzikos vakarą specialiai festivaliui parengė klaipėdiečių choras „Aukuras“ (meno vadovas ir dirigentas Alfonsas Vildžiūnas), solistė Beata Ignatavičiūtė ir smuikininkas Konradas Levicki’s (šiame koncerte, deja, būti negalėjau). Dvi koncertines programas, bendradarbiaudami su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus), pateikė dirigentai Alexis Soriano (Ispanija) ir Matthiasas Kuhnas (Šveicarija) – turbūt vieninteliai tikrieji „Permainų muzikos“ svečiai iš užsienio. Su nostalgija dabar prisimenu ankstesniųjų metų efektingus projektus, o jų, tokių ypatingų, dažnai būdavo net ne vienas: „Het Collectief “ iš Belgijos, „Bang on a Can All-Stars“ iš JAV ar dinamiškas vokiečių saksofonų kvartetas „Signum“, susitikimas su kompozitoriumi Davidu Langu, „Stifterio daiktų“ instaliacija.

Sekant tikra istorija Didžiausiu asmeniniu atradimu šiųmečiame festivalyje laikyčiau mažai žinomo ispanų kompozitoriaus Ricardo Llorca’os operąmonodramą „Tuščios valandos“ (Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas – A.Soriano, režisierė – Loreta Vaskova). Įdomu, kad šio kūrinio mintis kompozitoriui gimė remiantis tikra savo gyvenimo patirtimi, o pagrindinė jo veikėja – buvusi kaimynė. ► 5

MUZIKA

◄ Tik operoje istorija romantizuojama, jai suteikiamos gilesnės prasmės, nebelieka primityvių buitinių elementų. „Tuščios valandos“ – tai vieno veiksmo gana ekspresyvus pasakojimas apie vienatvės skausmą, gyvenimą tarsi kambaryje be durų ir langų, iš kurio ištrūkti gali tik prisijungdamas prie interneto arba nukeliaudamas į savo vizijų pasaulį.

Jauna moteris – personažas dubliuotas (aktorė Monika Valkūnaitė ir solistė Agnė Stančikaitė – sopranas) – ruošiasi kassavaitiniam susitikimui su mylimuoju virtualioje erdvėje. Perteikiami įvairūs herojės jausmai.

Iš pradžių tai tik neramus laukimas, vėliau atsiprašymai, net pyktis, kai žodžiai, pasakojant apie darbo savaitę, jos įtampą, rutiną, monotoniją, beriami tarsi žirniai į sieną. Įtampa kyla, atmosfera įkaista ir jau tarsi pradedi tikėti ta fikcija, kad pokalbis abipusis, kad kitoje interneto pusėje yra žmogus, jis iš tikro egzistuoja. Deja... Liūdesys, vynas ir šokis su savimi – tokia šios beprotybės kaina.

R.Llorca žinomas kaip kompozitorius, mokantis saikingai sujungti šiuolaikines ir

tradicines komponavimo technikas, įterpti ankstesnių epochų muzikos elementus.

Operoje skamba senosios klasikinės poezijos citatos, esama formavimo principų, paimtų iš šokių chota, esklava, čakona.

Viskas šiame pasirodyme tiko, buvo savo vietoje: ir temos aktualumas, ir gražios Rimo Sakalausko vaizdo projekcijos su teksto titrais, ir kompozitoriaus pagarba žodžiui, kuris turi būti išgirstas, – tada muzika visiškai nutyla, ir virtuoziškos soprano koloratūros ar gana primityvi fortepijono partija, kartais primenanti laikrodžio tiksėjimą, ir vienintelė nuolat choro (Egidijaus Kavecko vadovaujamas vokalinis ansamblis) kartojama frazė „viskas gerai“, skambanti kaip mantra saviįtaigai.

Lietuviškas vėrinys Didžioji „Permainų muzikos“ programos dalis teko Lietuvos muzikams. Nemažoje dabar kuriančių autorių eilėje dėmesys

Koncertas „Prarasto grožio beieškant“: fortepijoninis trio „FortVio“.

6

Didžiausiu asmeniniu atradimu šiųmečiame festivalyje laikyčiau mažai žinomo ispanų kompozitoriaus Ricardo Llorca’os operą-monodramą „Tuščios valandos“. gražiai buvo paskirstytas įvairių kartų ir kompozicijos mokyklų atstovams. Koncertuose atlikti Algirdo Martinaičio, Vaclovo Augustino, Ramūno Motiekaičio ir klaipėdietės Ievos Parnarauskaitės, pačios jauniausios kartos atstovės, opusai. Ir šiais metais duoklė, kad ir minimali, atiduota lietuviškos modernios ir šiuolaikinės muzikos korifėjams, kurių kūryba siejama su reikšmingomis mūsų kultūrinio gyvenimo permainomis, atsinaujinimo momentu.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerte skambėjo Vytauto Bacevičiaus „Elektrinė poema“ simfoniniam orkestrui,

MUZIKA

Koncertas „Elektrinė poema“: Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, solistė – mecosopranas J.Gringytė, dirigentas G.Rinkevičius.

Broniaus Kutavičiaus „Pavasario linksmybės“ iš „Metų“ ciklo pagal Kristijoną Donelaitį – kultinė šio kompozitoriaus figūra ir šįkart neliko be dėmesio.

Didesniu traukos centru, savotiška festivalio intriga, manyčiau, tapo Onutės Narbutaitės „Was There a Butterfly?“ („Ten buvo drugelis?“) ir Žibuoklės Martinaitytės „Prarasto grožio beieškant“ – kompozicijos, pelniusios tarptautinį pripažinimą, paskutinė iš paminėtųjų net du auksinius „Global Music Awards“ apdovanojimus.

Fortepijoninio trio „FortVio“ interpretuojamas Ž.Martinaitytės opusas pažadino daug dviprasmių jausmų. Ansamblio profesionalumas tikrai nekėlė abejonių. Ramybės nedavė klausimai, ar aš šią muziką girdžiu taip pat, kaip pripažinti pasaulio vertintojai, gal mano skonis ir supratimas kiek kitoks, kas čia ne taip, kodėl pats kūrinys nesukelia tų asociacijų, kurių laukta ir tikėtasi (ir ne man vienai). „Prarasto grožio beieškant“ intencija gana aiški – tai kvietimas neskubėti, sustoti, apsižvalgyti, atrasti tą nepastebėtą kasdienės akimirkos žavesį. Labiausiai šią

mintį, atrodo, atliepė centrinė kompozicijos dalis „Ramybės diptikai“, kartą „Permainų muzikos“ festivalyje jau skambėjusi. Dainingos smuiko figūracijos – tai buvo gražiausia ir suprantamiausia diptikų dalis – labai kontrastavo su nuolatiniu bendru, dažniausiai gaudžiančiu kūrinio fonu su styginių glissando, keistais čirpėjimais ar tęsiamais garsais, fortepijono tremolo, kuriančiais keistų nuojautų kupiną erdvę, kartais net grėsmingą. Muziką palydėję vaizdai, gyveno, atrodo, atskirą savo gyvenimą, ramiai sau pynė naują prasmių, simbolių ir pasikartojimų pynę.

Daug gražių atradimų, bet jų gausa turbūt ir neleido nurimti ir išgirsti.

Dabar savo santykį su šiuo kūriniu galėčiau apibūdinti avangardinės muzikos apologeto Johno Cage’o mintimi: „Kompozitorius pažįsta savo kūrinį panašiai kaip miškininkas pažįsta miško takelius, kuriais šimtus kartų braidė. O klausytojas, išgirdęs naują kūrinį, jaučiasi it miške aptikęs naują, iki šiol neregėtą augalą.“ Tikiuosi, kad galimybė pavaikščioti tais „miško takeliais“, atrasti juos visus, dar pasitaikys.

... ir dar daugiau Prie įdomesnių lietuviškų opusų taip pat priskirčiau R.Motiekaičio kūrinio „(ne)išsipildymas“ premjerą (sukurtas specialiai „Permainų muzikos“ festivaliui, atliko Klaipėdos kamerinis orkestras). Šįkart sudomino netradicinė garso spalva, tas muzikos trapumas, šnarėjimai ir šiugždėjimai, išgaunami stygas užgaunant specialiu mediniu strypeliu, kai net stipriausias jausmas išreiškiamas tik pusbalsiu, sotto voce.

Jau minėtas O.Narbutaitės „Was There a Butterfly?“ („Ten buvo drugelis?“) dėmesį patraukė meistrišku įvairių atspalvių garsų klasterių ir faktūrų panaudojimu. Remdamasi tik jai vienai žinoma sistema, kompozitorė atskirus jų sluoksnius, išnyrančius tarsi iš niekur, vėliau augina, suteikia jiems niūrumo ar švytėjimo. Čia, tarsi visatoje, pilna šviesulių, ūkų, tamsios materijos ir kometų. Pirmasis šios kompozicijos tematinis segmentas, pabrėžtinai ► 7

MUZIKA

Koncertas „Amžinas laikas“: Klaipėdos choras „Aukuras“, dirigentas A.Vildžiūnas, solistai – sopranas B.Ignatavičiūtė, smuikininkas K.Levicki’s. ◄ tonalus, suskamba tarsi kvietimas įsiklausyti, išgirsti tapsmo istoriją, tarsi pirmasis logosas. Vėliau šis motyvas dar ne kartą sugrįš kaip priminimas ar paraginimas. Klaipėdos kamerinis orkestras, diriguojamas M.Kuhno, šį kūrinį pateikė labai giliai ir įtikinamai. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad ir kiti šio orkestro tą vakarą atlikti opusai – Ianniso Xenakiso „Voile“ ar Franko Martino „Studies for String Orchestra“ – nestokojo įtaigos ar virtuoziškumo.

Ir dar. Smagu, kad bent vienas festivalio vakaras ir šiemet buvo skirtas edukacijai. Kalbu apie jau tradicija tapusį susitikimą su vaikais „Ritmo žaidimai III“. Jo metu šiuolaikinės muzikos fragmentai, įvairūs mušamieji instrumentai (ir visa kita, kuo galima išgauti ritmą ar garsą) pateikiami taip žaismingai ir patraukliai, kad net nepagalvoji apie pamoką, apie suteikiamas žinias, apie 8

gilesnę tokių susitikimų prasmę. Tik šįkart jo vedėjai aktorei Rugilei Latvėnaitei padėjo ne švedų grupė „Rhythm Art Duo“ ar perkusijos meistras iš Vilniaus Saulius Astrauskas, o klaipėdietė Ingrida Spalinskaitė-Kurienė.

Pats ryškiausias Ne finalinis, bet pats ryškiausias – taip galima būtų apibūdinti Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pasirodymą „Elektrinė poema“. Išties šis simfoninis orkestras visada turi kuo nustebinti Klaipėdos publiką. Šiam vakarui energijos, kažkokio ypatingo užtaiso tikrai netrūko.

Koncerto programoje vietos atsirado ir motoriško ritmo, „kietai nukaltai“ V.Bacevičiaus „Elektrinei poemai“, parašytai 1932-aisiais, ir tais pačiais

Koncertas „Ten buvo drugelis?“: Klaipėdos kamerinis ork

MUZIKA

metais gimusio dabarties kompozitoriaus B.Kutavičiaus „Pavasario linksmybėms“.

Pastarasis kūrinys, prasidėjęs gal ir ne taip grėsmingai kaip pirmasis, su programiniais pavasario paukštelių pačiulbėjimais, orkestro cituojamu K.Donelaičio tekstu, gana elementariu muzikiniu tekstu, vėliau po truputį įgauna nenumaldomos jėgos, fatumo charakterį, paslaptingai ištirpstantį pabaigoje su žodžiais apie žiemos pabaigą.

Temperamentingai, gyvai koncerte atlikta ispanų kompozitoriaus Manuelio

de Falla’os „El amor brujo“ (solistė Justina Gringytė – mecosopranas), tik, manyčiau, kad lėtesnis kai kurių epizodų tempas, didesnė laisvė dainininkei būtų padėję tiksliau išreikšti šios muzikos ugningą charakterį, jos aistringumą. Prancūzų impresionisto Maurice’o Ravelio (tarp kitko, M.de Falla’os amžininko) dainų cikle „Shecherazade“ pritrūko subtilesnės interpretacijos, įdomesnių orkestrinių spalvų, vos pagaunamos akimirkos įspūdžio.

Užtat svarbiausio XX a. britų akademinės

inis orkestras, solistas – violončelininkas M.Bačkus, dirigentas M.Kuhnas.

muzikos atstovo Benjamino Britteno „Keturi jūros interliudai“ iš operos „Piteris Graimsas“ nuskambėjo tobulai, drįstu panaudoti šitą žodį, preciziškai tiksliai. Šiai vaizdingai ir labai teatrališkai muzikai, sudarytai iš daugelio kontrastingų mažyčių epizodų, buvo atrasta ją atitinkanti išraiška ir kalba. Dar galima būtų atlikėjų naudai pridurti, kad jie sėkmingai atlaikė dirigento G.Rinkevičiaus jiems padiktuotą itin greitą, net, sakyčiau, pašėlusį, grojimo tempą. Aukščiausio lygio orkestras.

Vytauto Petriko nuotr.

9

ATMINIMAS

Solistas M.Gylys galėjo b Spalio pradžioje anapilin išėjo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro primarijus, vokalo pedagogas Mindaugas Gylys (1957–2020). Renkant kolegų prisiminimus apie šią iškilią asmenybę, pasižymėjusią profesionalumu, humaniškumu ir pagarba aplinkiniams bei savo dievinamai scenai, belieka pritarti kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus frazei: „Galėjo būti įvertintas labiau...“ Žaneta SKERSYTĖ

M.Gylys gimė Krasnojarsko krašte Rusijoje.

1983 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, LMTA), prof. Eduardo Kaniavos solinio dainavimo klasę. 1983–1986 m. buvo Klaipėdos liaudies operos, o nuo 1987 m. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas. Nuo 1983 m. dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetuose, nuo 1996 m. – Klaipėdos universitete.

2006 m. M.Gylys išėjo iš teatro, atsidėjo pedagoginiam ir moksliniam doktorantūros darbui. Muzikiniame teatre dainuodavo kaip kviestinis atlikėjas. Koncertavo JAV, Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Estijoje, Latvijoje.

M.Gylys sukūrė daugiau kaip 40 vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose. Tarp jų – Oneginas (P.Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Žermonas (G.Verdi „Traviata“), Eskamiljas (G.Bizet „Karmen“), Grafas Almaviva (W.A.Mozarto „Figaro vedybos“), Febas (Z.Liepinio „Paryžiaus katedra“), Ragūnas ir Samilis (G.Kuprevičiaus „Prūsai“), 10

Kasparas (A.Žigaitytės „Mažvydas“), grafas Liuksemburgas (F.Leharo „Grafas Liuksemburgas“), Danila (F.Leharo „Linksmoji našlė“), Aizenštainas (J.Strausso „Šikšnosparnis“) ir kiti.

1996 m. už Figaro vaidmenį G.Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“ M.Gylys pelnė Kristoforo apdovanojimą (dabar – Auksinis scenos kryžius).

Klaipėdos teatro primarijus Ilgametis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas ir vienintelis jo garbės dirigentas Stasys Domarkas priminė, kad M.Gylys šiame teatre ilgai buvo pagrindinis baritono herojinių partijų atlikėjas. „Primarijus! M.Gylį aš pažinau ne Klaipėdoje, bet anksčiau – Kaune. Jis dainavo pirmoje lietuviškoje roko oratorijoje „Darbas ir duona“, parašytoje kompozitoriaus G.Kuprevičiaus. Tada dar buvo jaunas studentas, bet mačiau, kad apdovanotas ir geru balsu, ir scenine išvaizda. Draugiškas, entuziastingas, darbštus, begalinis optimistas. Tokį jį tada pažinau. Toks ir išliko“, – kalbėjo S.Domarkas.

Anot dirigento, M.Gylys savo kūrybine veikla paliko gilų pėdsaką Klaipėdos muzikinio teatro istorijoje. „Prisiminkime, kad trupės teatruose anksčiau buvo nedidelės, o kviestis papildomų atlikėjų – tokios praktikos nebuvo. 1992 m. man pradėjus vadovauti teatrui, M.Gylys visuose spektakliuose atlikdavo jo balsui tinkančias pagrindines partijas. Ruošdavo jas ypač sąžiningai, atiduodamas visas jėgas, pats daug ką pasiūlydamas. Jis buvo aktyvus ne tik scenoje. Visada pasiruošęs pagelbėti kolegoms.

Organizacijos jį dažnai kviesdavo atvykti padainuoti, surengti solinius koncertus“, – liudijo maestro.

Visada viskuo patenkintas „Jis nevengė jokių vaidmenų. Ypač žavus tapdavo operetėse. 1993 m. Muzikiniame

teatre stačiau F.Leharo „Grafą Liuksemburgą“ – sunkią, bet labai gražią operetę.

M.Gylys joje atliko pagrindinę grafo Liuksemburgo partiją. Vėliau jis pasirodė operetėse „Linksmoji našlė“, „Bajaderė“, „Grafaitė Marica“, „Laisvasis vėjas“. Jis dainavo ir F.Loewe miuzikle „Mano puikioji ledi“, kur tapo nuostabiu Fredžiu. Kai statėme C.Orffo kantatą „Carmina Burana“, scenoje šoko baletas, kuriam choreografiją pastatė Jurijus Smoriginas. Čia pat grojo orkestras, dainavo choras, o M.Gyliui buvo patikėta sudėtinga baritono partija. Noriu pabrėžti, kad solistas nuostabiai dainuodavo ir operose: Žermoną G.Verdi „Traviatoje“, Eskamilją G.Bizet „Karmen“, – akcentavo S.Domarkas.

Maestro pabrėžė, kad M.Gylys kolegas žavėjo ir balsu, ir nuostabia asmenybe. „Atviras. Visada viskuo patenkintas.

Nereikšdavo jokių pretenzijų, jokios arogancijos ar pasipūtimo, nors buvo pagrindinių vaidmenų atlikėjas, svarbiausias tarp solistų vyrų. Nuoširdus ir paprastas žmogus tiek scenoje, tiek kolektyvo šventėse. Nuotaikingas ir apsuptas žmonių. Jis žmones mylėjo ir buvo visų mylimas, gerbiamas. Iš teatro, mano manymu, jis išėjo per anksti.

Tačiau M.Gylys dėstė studentams ir ateidavo padainuoti kaip kviestinis solistas, kai rasdavo tam laiko“, – dalijosi prisiminimais S.Domarkas.

Gyvuos savo studentuose Kolegos sakė, kad prieš septynerius metus M.Gylys patyrė didelį sukrėtimą, kai mirė jo žmona Jūratė, dainavusi Muzikinio teatro chore. „Gyvenimas solistui negailėjo išbandymų. Liko dvi šaunios dukros, kurios šiandien jau suaugusios. Greta Gylytė šiuo metu – LNOBT balerina. O aš jas abi pamenu dar mažas, vaidinančias miuzikle „Smuikininkas ant stogo“, – pasakojo S.Domarkas.

Dirigentas tikisi, kad M.Gylio veikla domėsis, ją tyrinės ir aprašys muzikologai. „Kai M.Gylys pradėjo dėstyti LMTA

ATMINIMAS

o būti įvertintas labiau

ir Klaipėdos universitete, sulaukę jo buvusių studentų, pajutome jo indėlį.

Tarkime, Muzikinio teatro solistas Tadas Jakas, neseniai įspūdingai atlikęs Plutono partiją J.Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“, – buvęs jo studentas. Šioje premjeroje publikai jaunasis solistas įsiminė ne tik kaip dainininkas, bet ir kaip artistas. Visa tai įskiepyta jo pedagogo.

Mokytojo vaidmuo, leidžiant į gyvenimą jaunus atlikėjus, labai svarbus. Kai T.Jakas dainuoja viename ar kitame spektaklyje, visada prisimenu jo pedagogą M.Gylį.

Randu daug panašumų mokytojo ir mokinio veikloje: abu ypač rimtai ir atsakingai žiūrėjo į savo darbą, kantriai ieškojo naujų balso galimybių. Neabejoju, kad M.Gylys gyvuos savo studentuose. Tai neužmirštamas solistas“, – teigė S.Domarkas.

Nė vieno nenuvertindavo Perspektyvus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas T.Jakas, kuriam Klaipėdos universiteto Menų fakultete (dabar – LMTA Klaipėdos fakultetas) teko laimė būti dėstytojo M.Gylio studentu, pasakojo, kad tai pirmas dėstytojas, kuris jį atvedė į solinį dainavimą. „M.Gylys vadovavo ir fakulteto operos studijai, kur ypač smagu buvo kartu dirbti. Jis buvo darbštus ir to paties reikalaudavo iš studentų. Iš jo niekada nebūtum išgirdęs frazės: „Tu nesugebėsi.“ Jis nė vieno nenuvertindavo. Savo studentus mylėjo ir skatino kopti aukštyn. Būdami studentai, kažkada esame jį išvedę iš kantrybės, bet dažniausiai paskaitų atmosfera būdavo ypač gera. Mes tiek prisijuokdavome“, – prisiminė T.Jakas.

Jaunasis solistas akcentavo, kad M.Gylys suteikė ne tik dainavimo žinių, bet ir atvėrė galias vaidinti. „Iki tol galvojau, kad nemoku vaidinti, bet operos studijoje su M.Gyliu pralaužiau šiuos nepasitikėjimo savimi ledus. Pamėginau atsipalaiduoti ir pavyko, – džiaugėsi T.Jakas. – M.Gylys – tai dėstytojas, kuris mano balsą paruošė operiniam dainavimui. Buvo daug diskusijų dėl mano balso tipo: pradžioje jis mane laikė lyriniu baritonu, vėliau atradome, kad esu tenoras.

Balsas pradėjo atsilaisvinti. Kartais nustatyti balso tipą būna sudėtinga. Beje, kai buvau studentas, man būdavo labai smagu eiti į spektaklius ir klausytis savo dėstytojo M.Gylio dainavimo.“ Kitas to paties dėstytojo studentas, šiuo metu LNOBT dainuojantis Steponas Zonys sakė, kad M.Gylys buvo neapsakomai šviesus žmogus, visuomet ► 11

ATMINIMAS

◄ puikios nuotaikos, optimistas, turintis kišenėje puokštę juokelių: „Kada jį besutiktum – visuomet su šypsena veide. Scenoje jis buvo tikras meistras, o operetės meistriškumo iš jo reikėtų pasimokyti kiekvienam šio žanro atlikėjui. Žinia, kad jo nebėra, labai sukrėtė. Geri žmonės išeina per anksti.“ Solistų pasaulio paslaptis M.Gylys atvėrė ir žinomam dainininkui Deivydui Norvilui. „Teatro primarijus. Primarijus, kokio šiandien visoje Lietuvoje neturime. Scenos džentelmenas. Su juo niekada nebuvo sunku. Jis niekada neapvildavo, niekada nepakėlė balso, vaidinti kartu buvo paprasta ir gera. Prisimenu, tarp veiksmų lėkdavau pas jį į persirengimo kambarį. Ten net kilimas buvo! Visada pasiūlydavo arbatos, kavos.

Kambarys buvo kažkoks nevaldiškas. Paskutinį kartą susitikome prieš gerą mėnesį.

Buvo toks pat: tiesus, malonus, šiltas. Tokį ir prisiminsiu. Iki susitikimo, Mindaugai!“ – kalbėjo D.Norvilas.

Su grupe „Argo“ Kompozitorius G.Kuprevičius pasakojo: „Jauni, dar mažai kam žinomi dainininkai Gintarė Skėrytė ir M.Gylys 1979 m. mano kvietimu kurį laiką bendravo su elektroninės muzikos grupe „Argo“, veikusia Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestre. Jauni ir gražūs balsai. Profesionalus požiūris į darbą ir atvirumas naujiems, netikėtiems kūrybiniams iššūkiams buvo tuomet bendra mums visiems. Paruošiau kelias „Argo“ programas su šiais solistais. Kritikų ir

visuomenės dėmesį atkreipė dviejų dalių teatralizuotas koncertas „Giliausiam šuliny įžvelki dangų“. Jame skambėjo du mano vokaliniai ciklai – „Mes argonautai“ (eilės E.Mieželaičio) ir „Giesmės algoritmai“ (eilės A.Mikutos). Prisimenu anšlaginį mūsų pasirodymą 1980-ųjų gruodžio 2-ąją Vilniaus universitete vykusiame Lietuvos kompozitorių plenume, kuriame Gintarė ir Mindaugas, grupei „Argo“ pritariant, dainavo antrąjį ciklą. Klasikinių balsų ir elektroninės muzikos simbiozė daugeliui kritikų buvo nesuvokiama, tad gelbėjo jaunimo ovacijos ir frazė spaudoje: „Tokio stiliaus muzika gali patraukti jaunimo dėmesį sudėtingesnės muzikos paieškoms.“ Jeigu neklystu, Mindaugas dar dainavo mano roko oratorijoje „Darbas ir duona“ (buvo kelios atlikėjų sudėtys) ir kt. Vėliau, abiem solistams pasukus

M.Gylys sukūrė daugiau kaip 40 vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose, sceninės karjeros metais dainavo daugybėje koncertų.

12

ATMINIMAS

tradiciškesnio muzikinio teatro ir kamerinės muzikos link, mūsų kūrybinis bendravimas nutrūko. Bet ir dabar mano ausyse skamba gražia lietuvių kalba žodžius tariančio Mindaugo skaidrus baritonas, pagardintas ryškia tenoro spalva. Tai būta pareigingo, atsakomybę prisiimančio ir doro muziko.

Galėjo būti įvertintas labiau...“

Dalijosi grimo kambariu Muzikinio teatro solistas, kompozitorius, vertėjas Virginijus Pupšys pasakojimą apie ilgametį kolegą M.Gylį pradėjo nuo sapno: „Šiąnakt sapnavau Mindaugą.

Atėjo sapne baltai apsirengęs, pasitempęs, su švarku ant peties. ►

13

ATMINIMAS

◄ Nieko nesakė. Aplink šviesa. Buvau piršliu jo vestuvėse, kurios buvo kuklios, jaukios, šiltos. Gyvenome tada kukliai.“ Anot V.Pupšio, apie M.Gylį kalbėti ir lengva, ir sunku. „Tai buvo aštrus, turintis savo nuomonę ir nebijantis jos išsakyti žmogus.

Su juo galėjai nugriauti bet kokią valdžią, nes visiems viską galėjo tiesiai pasakyti. Kai sutikdavau, matydavau jį labai ekspresyvų, energingą. Tai mane žavėdavo, nes dauguma mūsų menininkų – melancholikai.

Net prieš mirtį, kai paskambindavome

M.Gylys – Žermonas G.Verdi operoje „Traviata“.

14

pasiteirauti, kaip jam sekasi, nebuvo nė gaidelės liūdesio. Žinodamas savo situaciją, jis sakydavo, kad viskas bus gerai. Gal šis optimizmas leido jam ilgiau pagyventi, nes paprastai žmonės tokioje situacijoje užsidaro, nenori matyti aplinkinių“, – dalijosi mintimis V.Pupšys.

Kolegos pasakojo, kad, dalydamiesi vienu grimo kambariu, stebėdavosi M.Gylio tvarkingumu ir aistra gėlėms. „Jis žinojo visų gėlių pavadinimus ir net obelų rūšis. Žinojo tai, ko tarsi nereikėjo garsiam solistui. Su gėlėmis jį siejo abipusė meilė: kai jis išėjo, grimo kambaryje stovėjęs „pinigų medis“ ėmė vysti... Čia M.Gylys augino daug gėlių, joms turėdavo pasidėjęs kambario temperatūros vandens“, – pasakojo V.Pupšys.

Pasak solisto Šarūno Juškevičiaus, M.Gylys buvo pedantas. „O varge...“, – atsiduso V.Pupšys, o Š.Juškevičius tęsė: „Aš irgi labai mėgstu tvarką. Kol jis buvo mūsų kolega, bendrame grimo kambaryje, mūsų bendroje spintoje vyravo ideali tvarka. Žemutinėje lentynoje buvo sudėta įvairiausių spalvų batų tepalų, nes M.Gylys vaikščiodavo tik idealiai nuvalytais batais. Jo batai blizgėdavo!“ „Kad nepamirščiau: M.Gylys vertino visus gyvenimo džiaugsmus. Jis mėgo valgyti ir kaifuodavo nuo kiekvieno kąsnio. Mėgo džiaugtis kiekviena taurele. Gink Dieve, joks ne alkoholizmas, tik džiaugsmas dėl visko“, – tvirtino grimo kambario kolegos.

V.Pupšiui gilų įspūdį paliko atsakingas M.Gylio požiūris į darbą: „Jis būdavo išmokęs viską, kad scenoje galėtų tvirtai jaustis ir atsiduoti vaidmens kūrimui. Aš ir kai kurie kiti kolegos darydavome visaip. Mes buvome chuliganai, o jis – ne. Išeiti dainuoti

Scenoje M.Gylys buvo tikras meistras, o operetės meistri škum

priešais orkestrą nepasiruošus – tai ne apie M.Gylį. Jis turėjo stiprų gėdos jausmą, kuris neleido taip elgtis. Kartą per „Šnekučius“ dainavome tokį kreivą-šleivą ansamblį. Ir mes sugriuvome. Mirtina tyla. Staiga kažkas iš salės: „O Dieve!“ Vėliau užkulisiuose Mindaugas sakė: „Tokios gėdos gyvenime nesu patyręs.“ Jam buvo taip skaudu ir nemalonu. Jis sirgdavo už bendrą sėkmę. Jam rūpėjo ne jis pats, o spektaklio visuma. Jis netingėjo visiems padėti ir patarti.“

Mėgo švęsti, mokėjo dirbti „M.Gylį pažinojau nuo 1975 m., nes studijavome tuomečiuose LMTA Klaipėdos fakultetuose ir planavome tapti muzikos mokytojais. Jis baigė tik vieną kursą ir metė, nes įkyrėjo solfedis ar kažkoks kitas teorinis dalykas. Sakiau M.Gyliui, kad puiku, jog taip nutiko, nes tokiu būdu jis rado tikrąjį savo gyvenimo pašaukimą. 1983 m.

M.Gylys pradėjo dainuoti Liaudies operoje, kuriai vadovavo Kazys Kšanas. Buvome joje du pagrindiniai tenorai, šalia stovėdavome.

Paskui abu tapome baritonais. Jo tenoriškas diapazonas išliko ir dainuojant baritonu, o tai labai pravertė operetėse. Vos pradėję kartu dainuoti, abu gerai sutarėme. Buvome jauni, išdykę. Gyvenome tikrą jaunatvišką gyvenimą, kuriame netrūko linksmų švenčių ir pakvailiojimų. Buvome juokais susikūrę Raudonvynių draugiją: gerdavome baisaus skonio raudoną vyną, nes tik tokio tais laikais buvo įmanoma gauti. Mėgome

ATMINIMAS

eistri škumo iš jo reikėtų pasimokyti kiekvienam šio žanro atlikėjui.

švęsti, bet mokėjome dirbti. Ir dirbome su kaifu“, – prisiminė kolega Š.Juškevičius.

M.Gylio talentas buvo pastebėtas. „Kai buvo įsteigtas Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, A.Žigaitytės „Mažvyde“ M.Gyliui atiteko Mažvydo sūnaus Kasparo partija, kuri jam labai tiko. Kai mes kartu dainuodavome spektakliuose, dažniausiai man tekdavo neigiamas personažas, o jam – teigiamas. Aš buvau, tarkime, senis,

Jis nevengė jokių vaidmenų. Ypač žavus tapdavo operetėse.

G.Gylys – Eskamiljas G.Bizet operoje „Karmen“.

kuris lenda prie jaunų merginų, o M.Gylys tapdavo tų merginų geidžiamu jaunikiu. Nuo pat jaunystės buvau sendinamas ir grimuojamas. G.Donizetti „Varpelyje“ buvau senis, kurio jauną žmoną nuviliojo Mindaugas.

Buvo smagu dainuoti šiame spektaklyje, nes M.Gylys buvo patikimas partneris. Jis niekada nesutrikdavo, viską mokėjo, o jei užmiršdavo žodžius, akimirksniu sukurdavo savo eiles. Kai kuriuos kolegas solistus tai išmušdavo iš vėžių. Staiga jis uždainuoja kažką savo, o partnerė, kuri turėjo jam atsakyti, sutrinka ir tyli. Tokių momentų pasitaikė“, – šypsojosi prisimindamas Š.Juškevičius.

M.Gylys buvo senosios teatro etikos gerbėjas ir puoselėtojas, sakydavo, kad scenoje reikia elgtis pagarbiai. „Mindaugas laikėsi

scenos etiketo ir ragino tai daryti kitus – choristus, scenos darbininkus. Sakydavo, kad kai kurie dalykai scenoje nedera“, – sakė Š.Juškevičius. Kolegos akcentavo, kad M.Gylys nebuvo pasipūtęs. „Prieš kolegas, o ypač jaunus, niekada nedemonstravo, kad jis žvaigždė. Jis buvo garbingoje, bet savo vietoje“, – tvirtino V.Pupšys. „Jei būtų sudaroma tvarkinga išeinančiųjų iš šio pasaulio eilė, Mindaugas turėjo dar ilgai nestovėti jos priekyje. Labai apmaudu ir kažkaip tuščia. „Ilsėkis“ jam kažkaip netinka: niekada nebuvo pavargęs, tik žvalus ir gyvybingas. Todėl norime ne atsisveikinti, o tik palinkėti visa ko geriausio. Keliauk, Mindaugai, tiesus, teisingas ir šviesus“, – tarė M.Gyliui kolegos.

KVMT archyvo, Jono Kuprio ir šeimos albumo nuotr.

15

Dieviškai ska m pragaro kank a TEATRAS

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera – J.Offenbacho operetė „Orfėjas pragare“ Kaip sakoma, humoras – dalykas rimtas, tad operetė šių dienų statytojams – lyg sunkioji artilerija, su kuria netyčia gali susisprogdinti.

Jūratė KATINAITĖ

Kaip Kalėdų eglutė Rafinuotas humoras ir elegancija – aristokratiškas derinys, nuobodžiaujančios aukštuomenės dykinėjimo stilius, įvaldytas XIX a. Europos didmiesčiuose, kur ir tarpo operetė. XX a. kataklizmai nustūmė ją į laisvalaikio užribius, iškėlę demokratiškesnę miuziklo formą ir popdainos žanrą. Tik Austrija, ilgėdamasi savo imperinės praeities, vis dar tobulai puoselėja operetės tradiciją, investuodama į jos specifikos įvaldymo 16

a mbantis k anas

TEATRAS

Scenos iš premjerinio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklio – J.Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ (muzikos vad. T.Ambrozaitis, rež.

R.Bunikytė).

Olesios Kasabovos ir Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

ugdymą. Visur kitur su operečių atlikimu daug bėdos. Dainininkams reikia paslankaus, didelio diapazono skambaus balso, gerai įvaldytos smulkiųjų gaidų atlikimo technikos, sklandaus perėjimo iš dainavimo į kalbėjimą. Negana tokių akrobatinių vokalinių užduočių, dar būtina gracingai judėti ir puikiai šokti. Jei viso to nėra, žiūrovų laukia didelis nepatogumas ir gailestis, sumišęs su

pasidygėjimu. Todėl rimti režisieriai ir dainininkai vengia operetės, o nerimti dažniausiai užsiima žiūrovų kankinimu.

Jei man kas sako, kad nekenčia operetės, iš karto pamanau, kad nė sykio nematė jos puikiai atliktos. Nes operetė kaip Kalėdų eglutė turi spindėti ir džiuginti. Kaip galima jos nekęsti? Bet jei eglutė apibyrėjusi, perdžiūvusi, nukarusiais „lietučiais“, tai jokio džiuge-

sio negali būti. Didžiausias skirtumas tarp Kalėdų eglutės ir operetės tas, kad puošnią ir žvilgią pirmąją gali daug kur išvysti, o pastarąją – gana retai. Jei rimtai, operetė priklauso pramogų kultūrai, kuriai kokybės reikia ne mažiau nei operai, skulptūrai ar literatūrai.

Ji – ne apie prasmę, skaudžius būties klausimus, o apie tai, kaip nuo jų pabėgti, atsipūsti, pasijuokti iš savęs ir savo ydų. ► 17

TEATRAS

◄ Bet atsipūsti turi žiūrovai, ne artistai.

Artistams tai sunkus, puikios kūno ir balso parengties reikalaujantis darbas.

Vienos valsai ir operetės buvo kryžkelė, ties kuria atsiskyrė vadinamosios rimtosios ir pramoginės muzikos keliai. Galima sakyti, kad Johannas Straussas jaunesnysis – vadinamasis Valsų karalius – yra popmuzikos krikštatėvis.

Komiška opera XIX a. Paryžiuje klestėjo demimondas – kurtizanės, prostitutės, kokotės, kabaretai ir, žinoma, viešnamiai. Diskusijų temos intelektualų ir bohemos salonuose taip pat buvo aštrios. Visa tai paveikė prancūziškąją operetę – juslingesnę ir drąsesnę už vienietiškąją.

Operetėje „Orfėjas pragare“ (1858), kurią J.Offenbachas išdidžiai vadino komiška opera (opéra bouffe), autorius ne tik panaudojo kankaną, kuris dėl perdėm atviro erotiškumo oficialiai tuo metu buvo draudžiamas, bet ir pačios operetės siužete (libreto autoriai – Hectoras Crémieux ir Ludovicas Halévy) stipriai per dantį patraukė antikinį graikų mitą apie Orfėją ir Euridikę, lig tol nuo Claudio Monteverdi iki Christopho Wilibaldo Glucko ir Josepho Haydno operos scenoje regėtą tik tragedijos pavidalu.

J.Offenbacho herojai – vienas kitam įgrisusių sutuoktinių pora, Orfėjas pasinėręs į kūrybos ir konservatorijos reikalus, tad jam tik trukdo nuobodžiaujanti Euridikė, mezganti romaną su kaimynu Aristėju, dviprasmiškai spektaklyje dubliuojamu su požemio valdovu Plutonu. Kūrinyje dekonstruojama graikų mito fabula, virtuoziškai žongliruojama archetipais, primetant jiems priešingas prasmes, kartkartėmis lyg prieskonių įmetant aliuzijų į operetės autorių laikmetį.

Pastarąją idėją lyg teniso kamuoliuką pagavo klaipėdietiškojo pastatymo režisierė Rūta Bunikytė ir libreto į lietuvių kalbą vertėja Audronė Grigienė-Olejniczak, užmetusios kelias replikas iš mūsų dienų aktualijų.

R.Bunikytės kūrybinėje biografijoje – nemažai miuziklų ir operečių, pastatytų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, o „Orfėjaus pragare“ estetika rodo įgytą patirtį bei nepasimetimą muzikinio teatro vingrybėse, kuriose dažnai nusilaužia sprandą teatro grandai. Tai tik dar sykį įrodo, kad operetės, miuziklo režisūra – irgi 18

TEATRAS

talento bei įdirbio reikalaujanti specifinė profesija, kiek kitokia nei operos ir visiškai kitokia nei dramos teatro režisūra.

Tarp dangaus ir pragaro Šio pastatymo didžioji sėkmė – scenografija ir personažų kostiumai, kuriuos neįmantriai, minimalistiškai, estetiškai vientisai sukūrė dailininkė Renata Valčik, įkūnydama režisierės idėją matyti spektaklį kaip nuolatinį judėjimą tarp dangaus ir pragaro.

Todėl pagrindinė scenografijos detalė – laiptai, kuriais herojai juda tai vedami savo dieviškos prigimties, tai nuodėmių tempiami pragaro link. Dieviškojo baltumo fone nuostabaus grožio suknelėmis sklaidosi gundymams neatsparios moteriškosios dievybės, o dievai lyg politikai su smokingais ar idealiai prigludusiomis eilutėmis šmirinėja su spiečiais dviprasmiškų minčių.

Spektaklyje dievybės ir nelabieji lengvai virsta vieni kitais, lyg pabrėžiant, kokia taki yra žmogiškoji prigimtis. Vienose situacijose bandome būti moralūs ir teisūs, kitose lengvai nusprūstame velnio pinklių link.

Visą šią spalvų ir siluetų harmoniją lyg peiliu kartkartėmis rėžteli įspūdingoji Viešoji nuomonė (elegantiškoji Dalia Kužmarskytė) – pusiau vyras, pusiau moteris, „su daugeliu veidų“ – aukščiausioji jėga, kurios bijo net nuodėmių valdomi dievai.

Puikiai parinkti tipažai Premjeroje vyravo jauniausioji teatro karta – gražūs, liekni, gracingi solistai.

Išskirčiau Euridikę – Beatą Ignatavičiūtę.

Gaivus jos tembras, artistinis paslankumas teikia didelių vilčių kaip ateityje puikaus koloratūrinio soprano, ryškiosios Klaipėdos primadonos Ritos Petrauskaitės įpėdinės.

Jos „įgrisęs sutuoktinis“ Orfėjas Kęstutis Nevulis – teatro senbuvis. Skirtingų kartų artistai dar labiau pabrėžia libreto suponuojamą Orfėjo ir Euridikės nesantaiką, kurios didžioji nesėkmė – išsivadėjusi poros „chemija“, kaip dabar madinga sakyti. Puikiai parinkti tipažai!

Kita spektaklio „pora“ – baltasis dievas Jupiteris (Mindaugas Rojus) ir juodasis dievas Plutonas (Tadas Jakas). Spalvų supriešinimas lyg ir teigtų ► 19

TEATRAS

◄ apie blogio ir gėrio kovą, tačiau Jupiteris lengvai slysta nuodėmių link. M.Rojaus stotas ir orus komiškumas tik dar labiau sustiprina „baltąjį nuodėmingumą“ (juk dažnai gyvenime balta pasirodo juoda ir atvirkščiai, nelygu kaip pažiūrėsi). T.Jako gracinga elegancija, efektinga sceninė laikysena, nuodėmingas patrauklumas primena, kaip lengva nuriedėti žemyn į Plutono valdas. Tik išklysk iš kelio ir...

Negaliu nepaminėti Plutono-Šėtono kanopų. Įspūdingas sceninis apavas (aliuzija į Amerikos popdivos Lady Gagos įvaizdį), kuriuo scenoje avėti ir vaikščioti, dargi nuolat gracingai žongliruoti laiptais – irgi menas. O juk dar reikia dainuoti ir kalbėti daug teksto. Bravo!

Stiprus koziris Vokalinei spektaklio pusei dar reikia tvirtėti, kad susilygintų su kone tobula vizualine.

Pirmojo veiksmo premjerinį jaudulį ir balsų virpulį dainininkai daugmaž įveikė antrajame ir daugelis atskleidė savo galimybių potencialą. Yra kur tobulėti. Netruks prabėgti laikas, ir uostamiesčio centre išdygs naujasis teatro pastatas, kuris, kaip įprasta naujoms erdvėms, ims traukti ne tik publiką, bet ir artistus iš toliau, tad jauniesiems klaipėdiečiams metas sustiprinti savo vokalines pozicijas, idant jie taptų naujosios scenos spiritus movens.

Komplimentai skrieja spektaklio muzikos vadovui, dirigentui Tomui Ambrozaičiui už gerai parengtą orkestrą ir subalansuotą spektaklio visumą. Teatro orkestras auga akyse sulig kiekvienu pastatymu! Puikiai padirbėjo ir choras (vad. Vladimiras Konstantinovas), o dar šauniau – baleto trupė (spektaklio choreografė Inga Briazkalovaitė), suteikusi nepakartojamų estetinių potyrių. „Orfėjas pragare“ – stiprus koziris Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuaro dėlionėje. Spektaklio kūrėjai gaiviai pristatė operetę be pabrėžtinų nuorodų į aktualijas, kurios dažnai subanalina operetę. Šiuokart pasitikėdami paties veikalo gyvybingumu, kurį tik reikia skvarbiai įžvelgti ir išskleisti žiūrovams. O žiūrovai tuomet nusiramina, pasitikėdami statytojų profesionalumu, ir patiria puikią pramogą.

(Parengta remiantis savaitraščio „7 meno dienos“ (2020 m. rugsėjo 25 d.

Nr. 32 (1353) publikacija) 20

TEATRAS

21

TEATRAS

J.Baranauskas: prie vaidmens artėju iš vidaus „Pirmaisiais metais, kai grįžau į Klaipėdą, scenoje jaučiausi labai svetimas. Ne mieste, ne darbe tarp kolegų, bet scenoje.

Buvau vienišas, nes nejutau salėje sėdinčių žmonių kaip savotiškų akimirkos partnerių“, – prisimindamas pirmuosius metus Klaipėdos dramos teatre pasakojo aktorius Jonas Baranauskas. Dabar ši emocija – tik tolimas prisiminimas. Pavasarį tradiciniuose Klaipėdoje kuriančių teatro menininkų apdovanojimuose J.Baranauskui buvo įteikta miesto „Padėkos kaukė“, jis pripažintas geriausiu 2019 metų aktoriumi. Dabar vienas kitą keičia vaidmenys – aktorių galima pamatyti beveik visuose naujausiuose teatro spektakliuose. O iš vieno personažo į kitą neriantis J.Baranauskas kaip mantrą, priminimą sau ar savotišką pasiteisinimą (pagal aplinkybes) kartoja: „aš labai mėgstu dirbti“, „aš – darboholikas“.

Kristina KUČINSKAITĖ

Iš Kauno – į Klaipėdą – Esate iš Kauno, studijavote Klaipėdoje, grįžote į Kauną, bet po kelerių metų, nuo 2016-ųjų, vėl esate pajūryje. Ar buvo lengva priimti sprendimą persikelti į Klaipėdą?

– Kai po studijų Klaipėdoje grįžau į Kauną, ten parsivežiau romantišką nostalgiją Klaipėdai. Studijų metai visada kažkuo pašėlę, juos prisiminti malonu. Bet nostalgija grei22

tai išgaravo – buvau gimtame mieste, supo seni draugai, daug darbo. Vėl atvažiuoti į Klaipėdą buvo didžiulis apsisprendimas.

Pamenu, kad sėdžiu Kauno kameriniame teatre ir kolegai Vytautui Gasiliūnui sakau, jog nežinau, ką daryti. O jis man: „Ką galvoti? Važiuok ir viskas.“ Atrodė, kad vykstu į nežinomybę – prasidėjo naujas gyvenimo etapas, reikėjo iš naujo prisijaukinti miestą. Dirbdamas teatre susidarai įspūdį apie miestą, jo auditoriją, žmones.

Pirmaisiais metais, kai grįžau į Klaipėdą, scenoje jaučiausi labai svetimas. Ne mieste, ne darbe tarp kolegų, bet scenoje. Buvau vienišas, nes nejutau salėje sėdinčių žmonių kaip savotiškų akimirkos partnerių.

Maždaug trejus metus taip buvo. Tragedija.

Jau buvau įpratęs prie Kauno ir Vilniaus tempo ir grįžus į sėslesnį miestą kamavo kažkoks vidinis nerimas. Atrodė, kad net kasininkai juda per lėtai. Trūkdavo ir kartais iki šiol trūksta judėjimo, maišaties, bet dabar pradėjau labai vertinti šį regioną.

Labai nedideliu spinduliu nuo miesto gali atsidurti oazėje be žmonių, laukinėje gamtoje. Užburia Kuršių nerija, jūra.

Gamtos judėjimas – vėjas, banguojanti jūra kompensuoja ramius žmones.

– Kaune dirbote ne viename teatre. Gal galite palyginti šių didmiesčių teatrinę erdvę?

– Negalima skirstyti žmonių, bet nepaneigsi, kad kiekvienas miestas kitoks, publika visur skirtinga. Vilniuje ji labai įvairialypė, Klaipėdoje justi laisvumas, paprastumas, o atėjus į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, iškart pastebi „etatinę“ jo publiką. Kaunas yra Kaunas. Konservatorių miestas, lietuvybės židinys – nėra daug nei rusų, nei lenkų. Kauno damos išsiskiria puošniomis šukuosenomis ir sukniomis. Nesijuok, jos tikrai pastebimos.

Kaune didžiąja laiko dalį dirbau mažose, kamerinėse erdvėse. Man tai patiko – publika arčiau, lengviau ją pasiekti. Kai atvažiavau į Klaipėdos dramos teatrą, nežinojau, kaip vaidinti Didžiojoje salėje. Nežinau net kaip tai įvardyti, bet būdavo keista išeiti prieš publiką Didžiojoje salėje.

Man labai patinka Klaipėdos dramos teatre – čia gera atmosfera, jaučiu ypatingą laisvę. Man teatras yra sąlyginis žaidimas, laisvė, kūryba. Klaipėdoje geros sąlygos, nėra perdėto taisyklių laikymosi. ►

TEATRAS

Aktoriui J.Baranauskui teatras yra sąlyginis žaidimas, laisvė, kūryba.

Pauliaus Sadausko nuotr.

23

TEATRAS

◄ Čia kalbu apie savo nuomonės turėjimo laisvę. Taip pat neužkliūva vidinės intrigos, ego kovos. Tai pastebi ir atvažiuojantys režisieriai, jie sako, kad Klaipėdoje žmonės nori dirbti. Tam pasitarnauja ir miesto ramybė – kai nėra blaškančios aplinkos, gali realizuoti save.

Į teatrą – pasroviui – Pavasarį gavote Klaipėdos „Padėkos kaukę“, buvote įvardytas kaip geriausias

2019-ųjų aktorius. Kaip atrodo metų aktoriaus metai?

– Aišku, kad visada paslapčia norisi įvertinimo. Kita vertus, jį gavęs pastačiau į šoną ir toliau dirbu. Smagu, bet daug apie tai negalvoju.

Neseniai buvo aktorės Eglės Gabrėnaitės jubiliejus. Ji sakė, kad apdovanojimus reikia skirti jauniems, juos reikia skatinti. Ir iš tiesų – dirbi, dirbi ir nežinai, ar gerai dirbi. Nelabai pasikliauji nei tuo, ką sako kolegos, nei ką galvoji pats. Įvertinimas iš šono yra labai vertingas.

– Jūsų profesija pastato kitų akivaizdoje – ar būna, kad žmonės atpažintų ne

teatro aplinkoje? Kaip jaučiatės tokiose situacijose?

– Tai aišku, kad maloniai. Kiekvienam aktoriui dėmesys patinka. Net reikalingas turbūt. Prisimenu vieną epizodą iš karantino laikotarpio: stoviu parduotuvėje prie kasos, su kauke, šalia žmogus – irgi su kauke. Jis kažko laukia ir vis nužiūri mane.

Galvoju, gal pažįstamas – lyg ir matytas.

Vis susižvalgome. Tada jis sako: „Laba diena, labai gerai „Mūsų klasėje“ Ryseką vaidinote.“ Jaunimas taip pat pastebi kartais.

Einu į teatrą, o aikštėje jaunos panelės šaukia: „Jooonai!“ Kai kažkas atkreipia dėmesį, visada pirmiausia pagalvoju, gal ten pažįstami kokie, kaskart šiek tiek nustembu.

– Esate pasakojęs, kad norėjote studijuoti muzikos technologijas – režisūra Klaipėdos universitete atsirado atsitiktinai. Ar iš tiesų tai buvo atsitiktinumas? Kaip matėte save ateityje, kai rinkotės teatrą?

Savo personažą iki galo atrandu gal tik trečiame premjeriniame spektaklyje. Premjeros yra persmelktos jaudulio, viską permąstai, kai jų vajus nuslūgsta.

J.Baranauskas – Rysekas T.Slobodzianeko „Mūsų klasėje“ (rež. O.Koršunovas, 2019).

Kemel photography nuotr.

24

– Nieko neįsivaizdavau. Absoliučiai. Pavydžiu jauniems žmonėms, tiksliai žinantiems, ko nori, ir to siekiantiems. Džiaugiuosi jais ir skatinu. Aš pats daug kur pasikliaudavau intuicija, plaukdavau pasroviui. Ir su teatru taip išėjo. Ką aš ten supratau apie gyvenimą 12-oje klasėje? Dabartinis jaunimas yra jau gimęs nepriklausomoje Lietuvoje. Aš priklausau tai pereinamajai kartai – vis dar jutome posovietinį šleifą, bet kartu buvome ir nepriklausomybės vaikai. Buvome šiek tiek pasimetę – internetas dar nebuvo tapęs gyvenimo dalimi, informacija ne taip lengvai pasiekiama – mes plaukėme. Daugiau rūpėjo, kaip tiesiog išgyventi.

Teatrą pasirinkau tikrai atsitiktinai.

Pirmaisiais studijų metais, pamenu, net mūsų dėstytojas režisierius Gytis Padegimas sakydavo, kad „eina J.Baranauskas per koridorių – nieko nesupranta, menininku apsimeta“.

TEATRAS

VIZITINĖ KORTELĖ Aktorius Jonas Baranauskas gimė 1989 m. gegužės 16 d. Kaune.

2012 m. baigė Klaipėdos universitetą, kurso vadovai – G.Padegimas ir D.Meškauskas.

Nuo 2016 m. – Klaipėdos dramos teatro aktorius.

Klaipėdos dramos teatre sukūrė 16 vaidmenų, kituose teatruose – 18, televizijoje ir kine – tris vaidmenis.

2016 m. įvertintas geriausio aktoriaus ir publikos simpatijų apdovanojimais Lietuvos teatrų festivalyje „Tegyvuoja komedija!“ už vaidmenis spektaklyje „Akmenys jo kišenėse“ (rež. G.Padegimas).

2016 m. kartu su akt. Simona Bladženauskaite „Fortūnos“ (Kaunas) apdovanojimuose gavo jaunųjų teatro kritikų prizą „Metų duetui“ – tandemui spektakliuose „Nesamas miestas“ (Kauno kamerinis teatras) ir „Bestuburiada“ (Kauno mažasis teatras).

2020 m. apdovanotas Klaipėdos miesto „Padėkos kauke“ kaip geriausias 2019 metų aktorius.

Vaidmenys augina – Jus galima pamatyti turbūt visuose naujausiuose teatro spektakliuose – iš vieno vaidmens į kitą. Kaip veikia tempas, kuriuo turite spėti keisti personažų asmenybes, nebijote perdegti?

– Man patinka dirbti. Kuo daugiau, tuo geriau. Esu darboholikas. Neturiu nei šeimos, nei vaikų – esu atsidavęs teatrui. Kaune buvo tas pats – kartais taip būdavo, kad vienu metu dviem premjeroms ruošiesi. Iš Kauno kamerinio teatro per pertrauką bėgi į Kauno mažąjį teatrą repetuoti ir atvirkščiai. Atvažiavus į Klaipėdą, užimtumo buvo net per maža.

Dėl perdegimo – kartais apie tai pagalvoju. Aišku, kad tempas veikia psichologiškai, išbalansuoja. Kartais po premjeros pats nesuprantu, kas darosi, – vieną dieną viskas gerai, laimingas, kitą dieną nieko nenoriu. Nėra gerai tokie nuotaikų kalneliai. Bet tokiais atvejais labai padeda gamta. Ji padeda grįžti į save. Klaipėda geras miestas darboholikams.

– Personažo kūrimas – ne tik komandinis, bet ir individualus darbas. Kaip vystote savo vaidmenis? Kas jums svarbiausia – teorinis pamatas, kūniška raiška, psichologija?

– Kai statėme spektaklį „Tinklas“, režisierė Agnija Leonova manęs ir Mikalojaus Ur-

Frankas L.Noreno „Demonuose“ (rež. D.Rabašauskas, 2020).

bono klausė, kaip mes kiekvienas prieiname prie savo vaidmens. Mums tai keistas klausimas – eini eini ir prieini. Kaip tai nutinka, net nepagalvoji. Aišku, kad kiekvienas turime savo metodus. Aš pats savo personažą iki galo atrandu gal tik trečiame premjeriniame spektaklyje. Premjeros yra persmelktos jaudulio, viską permąstai, kai jų vajus nuslūgsta.

Prie vaidmens artėju iš vidaus – nuo to, kokį emocinį, psichologinį svorį neša personažas.

Man patinka medžiaga, kuri kreipia į žmogaus vidų. Personažo išorę taip pat diktuoja jo vidus. Bet prieiga kaskart kitokia –

Kemel photography nuotr.

viskas priklauso nuo medžiagos, režisieriaus, pastatymo. Kartais atrodo, kad vaidmenį kuri per sunkų darbą, įtampą, bet to reikia spektakliui. O kartais net prie rimtų dalykų prieinama lengvai ir žaismingai.

Mane žavi ši dinamika teatre.

– Dažnai sakoma: „įeina į vaidmenį“, „išeina iš vaidmens“. Ar iš tiesų viskas taip paprasta? Ar galima už nugaros palikti personažus? Kaip jie lieka su jumis?

– Vaidmenys aplipdo tave. Dirbi, analizuoji temas, idėjas, tam tikrus gyvenimo modelius – tai, kaip žmogus priima ar atmeta gyvenimą. ► 25

TEATRAS

– Kai mes, publika, žiūrime spektaklį – tikime juo arba netikime. Kaip tai vyksta aktoriams – ar spektaklio metu ateina momentas, kai publika pradingsta?

– Oi, ne, publiką jaučiu visą laiką. Kažkodėl visada šiek tiek bijau žiūrovų, jaučiuosi atsakingas jiems. Noriu gerai padaryti savo darbą.

Visada jaučiu ir kolegas. Pavyzdžiui, žiūriu į komišką personažą vaidinantį kolegą ir žinau, kad po jo išėjimo jam plos, nes jis žaismingas, komiškas. O aš tuo metu toliau turiu kentėti savo liniją. Tada jam šiek tiek pavydžiu, kad šįkart jis neapsikrovęs. Kita vertus, jis turbūt vargsta kitaip.

Čepurnojus M.Gorkio „Saulės vaikuose“ (rež. L.Groza, 2020). ◄ Galiausiai tai sąlyginai tampa sava.

Kartais tam tikras situacijas vertindamas pagalvoju, ar čia aš pats jas taip vertinu, ar jos nėra tikrovėje atsikartojančios kažkada vaidintos situacijos. Klausiu savęs, ar į jas nereaguoju kaip personažas.

Spektaklio medžiaga turi savitą tiesą, kuri logiška tame spektaklyje. Realiame gyvenime vaidmenų tiesos kartais pradeda konfrontuoti su mano paties tiesomis.

Gal čia atrodau kaip pasimetęs, bet taip nėra. Tai man įdomu. Kiekvienas vaidmuo augina mane kaip asmenybę. Man labai patinka, kad mes, aktoriai, esame priversti daug skaityti, domėtis pasauliu, turtinti save.

Kemel photography nuotr.

padidinta, pagražinta. Tada galvoju: „Kodėl taip darai?!“ Gal tai ateina iš profesijos, nes esu įpratęs, kad turiu save ypatingai pateikti, o gal kažkokie psichologiniai dalykai. Gal kokia stresinė reakcija – scenoje viską atiduodu publikai, tad nulipęs noriu kažką pasilikti vien tik sau.

Na ir paklausei, galvoju dabar. To nedarau siekdamas kažkokios reakcijos.

Gal tai tiesiog mano būdas būti erdvėje, asmenybė tokia. Nevaidinu savęs – tiesiog taip būnu.

– Tiek daug spėjate apgalvoti scenoje?

– Būna. Man įdomu, kaip žmonės, mažai susidūrę su teatru, mato jį – pagražintai, šiek tiek išaukštintai. Sesers vyras kartą rimtai klausė, ar po spektaklio sėdime, geriame vyną, bohemiškai kalbamės apie teatrą.

Sakiau jam: „Baik juokus, persirengiame ir einame namo.“ – Jums teko dirbti su ne vienu žymiu režisieriumi – E.Nekrošiumi, O.Koršunovu, M.Kimele, paminint tik kelis iš jų. Papasakokite šiek tiek, ar jaudinatės prieš susitikdamas su režisieriumi ar režisiere?

Kaip sekasi dirbti su labai skirtingais režisieriais?

– Jaudinuosi visada. Niekada neabejoju režisieriumi. Pasikliauju režisieriumi ir jį

Nevaidina savęs – Įdomiai pasakojate apie vaidmens ir savęs persidengimą – ar tenka sugauti save socialinėse situacijose už teatro ribų vaidinant, tai yra, ar būna, kad J.Baranauskas vaidina J.Baranauską?

– Mūsų specialybė tokia, mes linksmintojai, šoumenai. Mes nuolat pasirodome. Taip pat kiekvienas esame labai skirtingas. Aš natūraliai esu daugiau ekstravertas. Taip, kartais būna, kad esu su žmonėmis, bet juntu, kad jiems tarsi rodau kažkokią teatrinę kaukę. Lyg ir viskas natūralu – sakau, ką galvoju, elgiuosi natūraliai, bet viskas kaip 26

Vyras G.Grajausko „Tinkle“ (rež A.Leonova, 2020).

TEATRAS

gerbiu. Nesvarbu, kokia jo patirtis. Prisitaikyti reikia kiekvieną kartą – dirbi su vienu, radai gera ryšį, viskas gerai. Pradedi dirbti kitame spektaklyje – nauja medžiaga, nauji žmonės, vėl iš naujo taikaisi, adaptuojiesi.

Kartais viduje gali vykti lengva konfrontacija: perskaitęs medžiagą savo personažą matau vienaip, bet režisierius ar kolegos turi savo nuomonę. Esu linkęs neatmesti, to, ką man siūlo kiti. Išklausau aplinkinių ir iš visko susidėlioju savo tiesą.

Svorio skirtumai – Gal galite įvardyti kažkokį labiausiai paveikusį personažą?

– Man keistai atrodo žmonės, antrą ar trečią kartą skaitantys tą pačią knygą, kelintą kartą žiūrintys tuos pačius filmus. Tas pats su vaidmenimis – pabaigiu vieną etapą, pradedu naują ir judu tolyn.

Visuose personažuose galima atrasti kažkokių panašumų. Nesvarbu, kokio laikotarpio kūrinys – jame bus santykiai, psichologija, vienas kito supratimas arba nesupratimas, ir tai galima aktualizuoti.

Nenoriu laikytis įsikibęs praeities šešėlių.

Minėjau, kad lieka kažkas iš personažų – jų tiesos, mintys. Jas pergalvoju. Pastaruoju metu labiau įstrigo Dariaus Rabašausko „Demonai“. Nežinau dėl ko, gal dėl

Orfėjas J.Anouilho „Euridikėje“ (rež. M.Pažereckas, 2019).

parodomo žmonių šlykštumo. Bet kokie spektakliai, susitelkiantys į santykius, į jausmus, paliečia giliau, nei šiaip referuojantys istoriją.

– Ar patogiai jaučiatės savo profesijoje – ar kuriant personažą, vaidinant tenka lipti per save?

– Perlipti nereikia. Man patinka dirbti, nauji iššūkiai, naujos istorijos, nauji personažai.

Pasitaiko tokios dramaturginės medžiagos, dėl kurios keistai jautiesi. Pavyzdžiui, ką

Algirdo Kubaičio nuotr.

tik dirbai prie labai rimto spektaklio, o po jo tenka vaidinti komedijoje. Įdomus toks personažų svorio skirtumas.

Dar galima paminėti aktorių nepasitenkinimą – gauni vienokį ar kitokį vaidmenį, bet kartais jautiesi viduje didesnis, nei tau siūlomas vaidmuo. Gal aš noriu būti pagrindinis, o man vėl davė medį vaidinti.

Kažkada dar studijų metais į Kauną važiavau pakeleivingu automobiliu. Įsikalbėjome su vairuotoju, jis buvo aktorius. Pradėjau klausinėti apie profesiją ir jis man sakė, kad jam geriau turėti daug mažų epizodinių vaidmenų – esą jie neapkrauna, didesnė žaismė, įdomiau juos kurti, o ir laiko sau lieka. Tuo metu man atrodė, kad tai kiek atmestinis požiūris – atlikau savo pareigą ir išėjau, savęs neatidaviau, neįdėjau.

– Kaip manote, kur būtumėte ir ką darytumėte, jei ne teatras?

– Darius Meškauskas yra sakęs, kad aktoriaus profesija gera todėl, kad galime pagyventi daug įvairių gyvenimų. Sunku kalbėti apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Sėdžiu prie jūros – matau jachtą, galvoju: „Norėčiau buriuoti.“ Pamatau kažką sportuojantį jėgos aitvarais, galvoju: „Norėčiau aitvaruoti.“ Man labai patinka teatre. Gal alternatyviame gyvenime norėčiau sėdėti namelyje ir aplinkui lysves projektuoti, gal fotografuoti. Šiaip stengiuosi turėti šoninių veiklų ir tas alternatyvas inkorporuoti į savo Kemel photography nuotr. gyvenimą.

27

TEATRAS

Rugsėjo 19-ąją Klaipėdos dramos teatre pirmąjį savo spektaklį užsienyje – Maksimo Gorkio „Saulės vaikai“ – pristatė jauna latvių režisierė Laura Groza, įvertinta jau ne vienu teatro apdovanojimu savo šalyje už pastatymus Liepojos ir Rygos teatruose.

„Saulės vai k Katastrofiš k

Scenos iš premjerinio Klaipėdos dramos teatro spektaklio – M.Gorkio „Saulės vaikai“ (rež. L.Groza).

Jūratė GRIGAITIENĖ

Graži tendencija Per pastaruosius kelerius metus uostamiesčio žiūrovai išvydo net penkis latvių režisierių Maros Kimelės („Lūšies valanda“, „Tėvas“, „Antigonė“), Elmaro Senkovo („Mama drąsa“) 28

čia pastatytus bei palankiai žiūrovų ir kritikų įvertintus spektaklius. Ir tai jau tampa gražia Klaipėdos dramos teatro kūrybinio bendradarbiavimo su artimiausiais kaimynais tendencija.

Scenografiją naujausiam spektakliui kūrė Martias Vilkarsis, muziką – Karlis Auzanis (Latvija), kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė, šviesų dailininkas – Julius Kuršis.

Vos atsivėrus uždangai, iš karto į akis krinta scenos skliautas, nusėtas šviesiais skėčiais nuo saulės. Centre stovi didelis

apskritas pietų stalas, prie kurio vyksta pagrindinis veiksmas, bet visa šeima kartu prie jo taip ir nesusėda. Scena prigrūsta tikrų, ne butaforinių dujų balionų, kurie sustiprina nesaugumo atmosferą, grėsmės, artėjančios katastrofos nuojautą. Taigi nuo pirmųjų akimirkų saulės šviesos visiems akivaizdžiai trūksta, nes personažai gyvena šešėlyje ir nuolatinėje prieblandoje.

Jauna latvių režisierė L.Groza, labai nenutoldama nuo klasikinio M.Gorkio veikalo,

TEATRAS

i kai“, arba š kas šviesos alkis

Kemel photography ir Martino Vilkarsio nuotr.

geba kalbėti šiuolaikine teatro kalba apie nūdienos aktualijas ir problemas. Ypač aktualiai spektaklyje nuskamba artėjanti choleros epidemijos grėsmė. Režisierė pagarbiai elgiasi su autoriaus parašytu tekstu, neišdarko jo ir nerašo savos pjesės, kaip daugelis šiuolaikinių menininkų, o remiasi turima medžiaga. Nuo pirmųjų epizodų jauti gana tvirtą jaunos režisierės ranką, nors ypatingų režisūrinių triukų ir efektų spektaklyje tarsi ir nėra. Režisierė lieka ištikima tradicinio

teatro modeliui, epizodus konstruoja ne verbaliniu, o veiksminiu etiudų principu.

Atliko namų darbus Kūrybinė grupė profesionaliai atliko namų darbus, gerai išsianalizavo pjesę ir personažų siekiamybes, todėl visi aktoriai scenoje žino, ko nori, ir savo tikslų kiekvienas siekia pagal

galimybes. Tiksli veiksminė pjesės analizė padėjo psichologiškai motyvuotai nubrėžti personažų tarpusavio santykių maršrutus ir sceninio veiksmo koordinates. Ir čia jau aktorių individualus reikalas, kaip sukurti įtaigius kuriamų personažų charakterius režisierės vaizduotės apibrėžtos teritorijos erdvėje. Režisūra tarsi pasislepia po aktorių vaidybos šydu. Nors bendras spektaklio režisūrinis reljefas nėra tolygus ir nuolat kinta, tačiau viso spektaklio metu ► 29

TEATRAS

◄ išlaikomas sodrus ir spalvingas koloritas. Jaučiama, kad kūrybinė grupė dirbo kaip darni komanda, todėl spektaklyje „Saulės vaikai“ sukurta nemažai įdomių vaidmenų.

Pagrindinis veiksmas ir įvykiai sukasi apie provincijoje su šeima gyvenantį savamokslį chemiką Protasovą (akt. Darius Meškauskas), kuris, įtikėjęs, kad mokslo pažanga gali išgelbėti pasaulį, nebesidomi

Pabaigos buvo net kelios, ir žiūrovai išsiskirstė nesupratę, kuri iš jų buvo svarbiausia. tuo, kas vyksta greta jo. Protasovas kurčias ir aklas gyvenimo prozai už savo laboratorijos sienų, todėl tampa abejingas jaunos ir gražios žmonos Jelenos jausmams, Lizos ligai, namiškių, tarnų, valstiečių problemoms ir kitkam. Užsidaręs nuo pasaulio šurmulio savo idėjų ir iliuzijų kokone, jis gyvena tarsi iškritęs už realaus laiko ir erdvės ribų. Jis net nevaikšto kaip visi mirtingieji, o kiek pakilęs nuo žemės važinėja iš vieno taško į kitą riedžiu. Ir tai, beje, vienintelis atributas, atėjęs jau iš XXI a. realybės, o visa kita spektaklyje išlieka daugiau ar mažiau stilizuota.

Kiekvienas personažas turi po savo vidinę saulę, į kurią stiebiasi, apie kurią sukasi jų mintys ir iš jų išplaukianti veiksmų logika.

Retsykiais ta išsigalvota saulė skleidžia švie30

są ir šilumą, bet dažniausiai tampa baisiu žmonių apsėdimu, deginančia aistra, kuri sunaikina juos pačius.

Protas ar jausmai?

Aktorius D.Meškauskas pagrindinį Protasovo personažą kuria atsispirdamas ir labai nenutoldamas nuo savojo „aš“. Spektaklio metu pamažu ryškėja idealisto ir egoisto, progreso kūrėjo ir griovėjo, keistuolio ir

kartu naivuolio sceninis paveikslas. Tačiau to mokslininkams būdingo keistumo, išsiblaškymo, naivumo ir aštraus proto kontrasto atspalvių vaidmens traktuotėje norėjosi matyti ir daugiau. Spektaklyje „Saulės vaikai“ būtent per šio personažo prizmę iškeliama dilema – protas ar jausmai, žinios ar emocijos, nauji mokslo atradimai ar meilė artimui? Panašu, kad šioje dvikovoje į pirmąsias pozicijas režisierė iškelia ne mokslo pažangos, o meilės temą.

Ir tai kardinaliai keičia pirminę pjesės, parašytos XX a. pradžioje, kai mokslas ir

TEATRAS

kai ramiai abiem sutuoktiniams gulint šezlonge ir lėtai valgant ledus išaiškėja visa meilės trikampio intrigos paslaptis, buvo tiesiog nepakartojama, nuostabus aktorinio meistriškumo perliukas. Šioje scenoje nėra nei riksmų, nei nereikalingo blaškymosi, o žiūrovai apmirę stebi, žavisi talentingų aktorių meistryste ir režisierės išradingumu.

Viskas dėl meilės

technologijos žengė pirmuosius žingsnius, traktuotę. Protasovas tampa savotišku šių dienų antiherojumi, kurio moksliniai eksperimentai ne kuria, o greičiau luošina, žaloja artimų žmonių gyvenimus ir likimus.

XX a. pradžioje mokslo pažanga ir naujos technologijos buvo visa ko variklis, o XXI a. tai tampa savotišku stabdžiu, regresu, kai realusis gyvenimas nebetenka prasmės, panirdamas į netikrą arba virtualųjį pasaulį.

Protasovo žmona Jelena (akt. Inga Jankauskaitė) ne tik graži, bet ir labai nuovoki bei jausminga moteris. Visiška racionalaus,

šalto ir kažkur toli savo idėjų pasaulyje gyvenančio vyro priešingybė. Ji mylinti ir ištikima žmona, draugė, bandanti emociniais proveržiais sudaužyti kietą abejingo savo vyro kiautą. Kartais tam tikslui pasiekti pasitelkia net moterišką gudrumą. Jos žavus flirtas su iki ausų įsimylėjusiu fotografu mėgėju Vaginu (akt. Edvardas Brazys), pasirodo, buvo tik išradingas moteriškas triukas, siekiant atkreipti savo vyro dėmesį, suaudrinti jo jausmus ir vaizduotę, sukelti jo pavydą. Bet ir tai neišmuša iš vėžių racionaliai mąstančio Protasovo. Tačiau scena,

Temperamentu ir emocionalumu scenoje spinduliavo aktorės Eglė Jackaitės sukurtas Melanijos vaidmuo. Besąlygiškai įsimylėjusi Protasovą ji ne kartą demonstratyviai pamina, sutrypia savo moterišką ir kartu žmogišką orumą – atvirai ir viešai prisipažindama, kad myli, maldaudama meilės tarsi elgeta išmaldos, aukodamasi dėl mylimojo. Net Protasovo rekomenduotos protingos knygos skirtos ne tobulėjimui ar naujų žinių įsisavinimui – tai tik vienas iš pretekstų susitikti ir pabūti kartu su mylimu ir dievinamu žmogumi.

Ligota ir be galo jautri Liza (akt. Karolina Kontenytė) – šeimos indikatorius, lakmuso popierėlis, kuriuo matuojama Protasovų šeimos emocinė temperatūra. Aktoriui visada sudėtinga sukurti personažą, nuolatos balansuojantį ant nervinio išsekimo ir beprotybės ribos. Išlaviruoti ir išlaikyti vaidmens liniją, einant tarsi ištemptu plonu lynu virš bedugnės, reikalauja daug jėgų ir didelės meistrystės. ► 31

TEATRAS

◄ Pabaigoje beprotybės scena neišauga iki kulminacinio taško, nes aktorė savo energiją išnaudoja gerokai anksčiau.

Jauno ir sumanaus Čepurnojaus (akt. Jonas Baranauskas) „saulė“ sukasi apie ligotos, dirglios, tarsi neturinčios apsauginės odos Lizos orbitą, kuri tai priartėja, tai nutolsta, kol galų gale jį patį sudegina, sunaikina. Ėjimas į savižudybę dėl meilės buvo nuspėjamas, bet gana netikėtas ir atrodė kiek pritemptas, neištobulintas režisūriškai.

Įnešė komiškų spalvų Spektaklio reljefą gražiai papuošė ir visa paletė epizodinių vaidmenų. Pavyzdžiui, Nazaro (akt. Igoris Reklaitis) ir jo sūnaus Mišos (akt. Linas Lukošius) duetas į spektaklio visumą įnešė sodrių komiškų spalvų ir dinamikos. L.Lukošius sukūrė įtaigų įaudrintos vaizduotės, ne visiškai adekvataus jaunuolio charakterį, kurio norai ir protinės galimybės labai skiriasi. Spektaklyje trumpai, bet ryškiai sužibėjo ir kiti epizodiniai personažai: tarnaitė Fima (akt. Renata Idzelytė) labai nuovoki ir žaisminga koketė, rūsčioji ūkvedė Antonovna (akt. Regina Arbačiauskaitė) vienintelė bando įvesti bent šiokią tokią tvarką chaotiškame Protasovų šeimos gyvenime. Keistuolis, juokdarys Romanas Trošinas (akt. Mikalojus Urbonas) ir agresyvus, bet labai nagingas valstietis Jegoras (akt. Vaidas Jočys) ir kiti – visi jie taip pat trokšta dėmesio ir meilės tarsi saulės šviesos, tačiau gyvena šešėlyje arba sudega neatlaikę saulės kaitros.

Gaila, kad spektakliui „Saulės vaikai“ pritrūko vienos geros finalinės scenos arba ryškesnio pabaigos akcento. Gerai ėjęs vaidinimas pabaigoje išsikvėpė, pabiro ir tapo pažeidžiama spektaklio dalimi. Pabaigos buvo net kelios, ir žiūrovai išsiskirstė nesupratę, kuri iš jų buvo svarbiausia. Spektaklio pabaigos net negaliu atkurti, nes jos tiesiog neprisimenu. O finalas visada svarbus, nes neretai pasufleruoja publikai apie spektaklio kūrėjų poziciją, intencijas, meninę koncepciją.

Tačiau „Saulės vaikai“ tikrai savalaikis ir įdomus darbas, kuris papuoš Klaipėdos dramos teatro repertuarą dar vienu spektakliu, bendradarbiaujant su kūrybine grupe iš kaimyninės Latvijos.

32

TEATRAS

33

KINAS

Ar švietimo siste m atsakomybę už p r Turbūt šis klausimas labiausiai įprasmina mūsų pokalbį su vienu iš filmo „Sistema“ režisierių Tomu Jašinsku. Jau mėnesį kino teatruose besisukanti klaipėdiečių Arūno Eimulio ir T.Jašinsko nauja lietuviška komedija savo tematika stipriai skiriasi nuo kitų lietuvių režisierių sukurtų komedijų.

Andrius RAMANAUSKAS

Trumpai – apie „Sistemą“. Su mama gyvenantis ir pigiose užeigose klounu dirbantis Andrius dėl lemtingo atsitiktinumo tampa kaimo mokyklos direktoriumi. Tačiau mokyklai gresia uždarymas. Todėl, norint ją išlaikyti, reikia priversti mokinius pasiekti gerų mokslo rezultatų. Mokykloje vyrauja nusistovėjusi pavaduotojos Stefanijos geležinio kumščio tvarka. Buvusiam klounui, o dabar direktoriui Andriui reikės ne vieno originalaus sprendimo, kad ne tik padėtų vaikams įveikti jų kompleksus ir išlaisvintų viduje užgniaužtą kūrybiškumo potencialą, bet ir išgydytų įsisenėjusias švietimo sistemos žaizdas.

Pasikalbėti su T.Jašinsku apie dažnai vadinamą pirmuoju klaipėdietišką filmą „Sistema“ susitikome mokinių mėgstamoje uostamiesčio kavinukėje.

Degino filmo plakatus – Yra toks įsitikinimas, kad dažniausiai juodosios komedijos būna skirtos suaugusiesiems arba bent jau pilnamečiams, o filmai šeimai – vaikams. Pažiūrėjus jūsų filmą „Sistema“, toptelėjo mintis, kad tai 34

juodoji komedija visai šeimai. Ar pritartumėte šiam teiginiui?

– Mes pritartume šitai minčiai. Labiausiai norėjome nepamesti savęs. Čia jau nuo „Pašteto brolijos“ (tos pačios kūrybinės komandos trumpametražis filmas) laikų mūsų toks braižas. Šis stilius gal labiau artimas Arūnui, bet iš tikro mes abu esame šios krypties apologetai. Mes tą patį kiną žiūrime. Pagal mūsų abiejų mėgstamus filmus konstravome scenarijų ir struktūrą.

Manau, kad visai teisingai pamatyta. Dar su Arūnu diskutavome, gal filmui pasirinkome per griežtą ir per rimtą pavadinimą.

Tačiau paties mūsų filmo visas žaismingas kūrybinis fonas turi atsvarą tam rimtumui. Taip, buvo žiūrovų, kurie atėjo žiūrėti rimto filmo apie švietimo sistemą. Tarsi jie eitų žiūrėti ir narplioti gilios temos, net dokumentinio požiūrio į šią problemą. Bet šiaip labai džiaugiuosi rezonansu, žiūrovų atsiliepimais.

– Premjera praėjo, jau mėnesį filmas rodomas kino teatruose. Kaip jaučiatės, išleidęs į ekranus savo pirmąjį ilgametražį filmą?

– Jaučiu lengvumą. Labai lengva dabar.

Po tokios ilgos kūrybinės distancijos, kuri buvo labai varginanti, savaime suprantama, ateina palengvėjimas. Supranti, kad pagaliau gimė tavo kūrinys. Turint omenyje, kad kai filmą planavome išleisti, prasidėjo karantino laikotarpis. Teko viską atidėti. Buvo daug skausmingų momentų

deginant filmo plakatus. Juokavome, kad jau kaip ir buvome galvas iškišę, bet ta situacija greitai privertė mus vėl susigrūsti jas atgal ir dar kurį laiką palaikyti. Bet pagaliau premjera įvyko ir visi dalykai susiklostė teisingai. Apskritai šis laikotarpis susiklostė teisingai. Filmų repertuarai kino teatruose susitraukė, kai Holivudas atšaukė daug savo produkcijos ir premjeras perkėlė į kitus metus. Tais mums padėjo tapti matomesniems. Klaipėdoje ir Panevėžyje mūsų filmas tapo blockbusteriu. Keturias savaites išsilaikė kino teatrų repertuaruose. Gal ir dar kurį laiką išsilaikys, o vėliau filmas keliaus į Kino fondo internetinę platformą.

Testavo mokyklose – Sukūrėte filmą, kritikuodami ir pašiepdami nusistovėjusias švietimo tradicijas Lietuvos mokyklose. Kaip pats atsimenate mokyklą? Kiek filme yra jūsų pačių mokyklinės patirties?

– Visų pirma, aš mokiausi kaimo mokykloje. Filmo veiksmas irgi vyksta tokioje.

Viskas man realu ir arti. Ten yra daug mūsų.

Ten labai daug manęs ir Arūno. Manęs – gal patyčių aspektu mokykloje būnant kitokiam, Arūno – padirbinėjant atspaudus ir panašiai. Kai ką pasitikrinome kurdami filmą – kai ko, kas būdavo mūsų laikais, mokyklose jau nebėra. Per tarpines peržiūras gavome atsaką iš jaunuolių ir reagavome į kai kurias pastabas. Pirmieji „Sistemos“ dar negalutinės versijos seansai vyko mokyklose. Taigi mums pasisekė, nes ši juosta turėjo 5 000 žmonių auditoriją, kuri galėjo ne tik testuoti, bet ir šiek tiek keisti mūsų filmą. ►

e ma prisiima p raleistą laiką?

KINAS

Režisierius T.Jašinskas įsitikinęs – ko negali padaryti pinigai, gali padaryti noras.

35

KINAS

Kadrai iš kino komedijos „Sistema“ filmavimo aikštelės. ◄ – Kaip įsivaizduojate tobulą mokyklą arba bent jau arti tobulumo?

– Tobula mokykla yra ta, kuri visų pirma yra santykis. Kurioje nėra primestinės, dirbtinės hierarchijos. Nes šiandien, kai gali atsiversti bet kurį išmanųjį ekraną ir tapti draugu kone su bet kuo, mokykloje konstruoti santykius kažkokiu baimės įvarymo principu yra labai neteisinga. Manau, pirmiausia turėtų išnykti ta priverstinė hierarchija. Juk mokytoją tu gerbi dėl jo būdo ir dalykinių savybių, o ne dėl to, kad jis yra įrašytas darbo sutartyje kaip mokytojas.

– Gal apskritai mokytojai nebeturi žinių monopolio, kaip seniau? Žinios dabar lengvai pasiekiamos.

– Taip, žinių dabar yra visur. Nors to sensėjaus vis tiek reikia, kad padėtų nukreipti mokinį tinkama linkme ir ištartų ne klausimą „kas“, o „kaip“. Mes taip jau esame sukonstravę savo švietimo sistemą, kad labai daug galvojame apie „kas“, „kada“, kas yra tas ir anas faktas. Aš dar iki šiol prisimenu 36

ir nešiojuosi tą jausmą iš mokyklos, kai man būdavo skaudu istorijos pamokose. Mes tiek daug rašydavome testų, kaldavome datas, bet mažai aiškindavomės, kodėl tai įvyko, visų dalykų priežastingumas būdavo antraeilis dalykas. Mes kaip ir turėjome įrankius, bet niekas neišmokė jais naudotis. Ko gero, čia yra didžiausia bėda. Sistema mokinius sustato į kažkokius langelius, vyksta kažkoks standartizavimas, o kai išeini iš mokyklos, tau sako – „būk kūrybingas“, „atsiverk“.

Dirbti kartu – stiprybė – Gana retas atvejis, kai filmą kuria du režisieriai. Kaip pasidalijote darbus ir koks jausmas dirbti kartu? Kas prisiėmė atsakomybę dėl klaidų? Kokia buvo jūsų hierarchija?

– Veikiausiai yra priežasčių, kodėl režisieriai retai dirba dviese. Oi, tas mūsų duetas

ne kartą buvo susiplakęs ir rimtai susikibęs filmavimo aikštelėje. Buvo ir pykčių, buvo ir stiprių ribinių emocinių iškrovų. Tikrai nereikia to slėpti. Projektas mums buvo didžiulis. Tiesą sakant, viskas, ką darėme prieš tai, – turiu omenyje trumpametražius filmus, – buvo lengvas pasivaikščiojimas ir gėlytės. O kai pradėjome kurti ilgametražį filmą, reikėjo atsakyti už daugiau sričių, kad visos kūrybinės grupės veiktų. Mes daug ko išmokome filmavimo metu. Ir jeigu galvojome, kad kažką žinome, tai vėliau teko daug ką keisti ir sužinoti iš naujo. Neišvengiamai buvo daug kliurkų, daug perfilmavimų. Bet dirbti kartu buvo ir stiprybė, nes, turint tokius pajėgumus, kokius mes turėjome, dabar galiu drąsiai teigti, kad vienas žmogus nebūtų ištempęs. Buvome pasiskirstę darbus. A.Eimuliui daugiau teko kinematografinių dalykų (operatoriaus darbas, kompozicija, vizuali raiška), man – prodiusavimas ir aktorių atrankos, dar reikėjo aikštelėje juos motyvuoti ir vesti visas repeticijas, aktoriams mokantis tekstus. Vienu metu aikštelėje buvo lūžio momentas. Supratome, kad nebėra kelio atgal. Buvome nufilmavę du trečdalius filmo ir jau nebegalėjome sufeilinti ar sublefuoti. Už mūsų stovėjo daugybė lūkesčių ir tikėjimo. Daug žmonių filmavosi ir didelė komanda dirbo su mumis. Tuomet pasakyti, kad mes pasiduodame ir pasuojame, būtų tarsi mūsų spjūvis jiems į veidą.

Būtume negalėję sau pažiūrėti į akis.

– Filme „Sistema“ filmavosi profesionalūs teatro aktoriai ir tokios patirties neturintys mokinius vaidinę jaunuoliai. Kaip tai paveikė jūsų darbą su tokiomis skirtingomis patirčių grupėmis? Kaip jaunesni vaidmenų atlikėjai priėmė vyresnius kolegas ir atvirkščiai?

– Labai šauniai priėmė profesionalūs aktoriai.

Buvo labai gerai komandoje turėti tokių žmonių kaip Regina Arbačiauskaitė. Būdamas šalia tokio žmogaus, iš karto jauti, kad jis filmavimo aikštelėse praleidęs daugiau laiko. Galėjai pajusti discipliną ir visus kitus profesiniu požiūriu teigiamus dalykus, į kuriuos galėdavai atsiremti. Filmavimo metu buvo daug judesio, greičio, lėkimo, ir darbas su aktoriais, kurie jau turėjo tokios patirties, subalansuodavo situacijas. O mūsų užduotis tam jaunimui, kuris filmui buvo atrinktas per keturias atrankas Klaipėdoje, padėti išlikti savimi. Manau, mes ir surinkome tokius jaunuolius, kuriems per daug vaidinti nereikėjo.

Nors vėliau, man atrodo, jie augo ir vaidyboje.

KINAS

Kūrė penkerius metus

nesusipratimų, bet iki tiek nebuvome subyrėję, kad aikštelėje pamestume stuburą ir filmuotumėme visai kitą idėją.

– Gal prisimenate kokią nors linksmą istoriją ar nesusipratimą iš filmavimo aikštelės?

– Pirma, kuri ateina į galvą, tai istorija, kurią jau ne kartą esu minėjęs. Filme yra scena, kurią filmavome 2017 m., joje Edvardo Brazio direktoriaus personažas kviečia mokinius išeiti į mokyklos kiemą paspardyti futbolo kamuolį, o tie mokiniai išeina jau 2018 m. Ta pati scena, bet su metų pertrauka tarp filmavimų. Po metų kai kurių aktorių, kurie vaidino mokinius, svoris, plaukų spalva ir kiti natūralūs dalykai jau buvo pasikeitę. Buvo sudėtinga viską grąžinti į savo vietas. Juokaudavome, kad per kokias penkias valandas Arūnas kompiuterinėmis programomis nuspalvins plaukus ir jie vėl bus tokie, kokie buvo anksčiau.

– Bet kartais, kas gerai atrodo popieriuje, nebūtinai gerai atrodo realybėje?

– Taip, šito, be abejonės, buvo. Bet ne visiškai radikalių pakeitimų. Nebuvo drastiškų scenarijaus perrašymų. Apsiribojome tekstų pataisymais, kitais mažesniais dalykais.

Tiesą sakant, tik jau sumontavę patį pirminį variantą, pradėjome mesti nereikalingus dalykus. Pirminis filmo variantas buvo 35 minutėmis ilgesnis nei dabar. Manau, gerai, kad neliko tų 35 minučių. Montavimo metu ir pasitikrini, kuris momentas išėjo keistas, o kuris taiklesnis. Aš bijau net sakyti, kiek kartų tą filmą mačiau. Mes jo net nelabai benorime žiūrėti (juokiasi). Jau mintinai jį žinau. Ir ateina laikas, kai supranti, kad jo jau nebeperfilmuosi, koks filmas gimė, toks jis ir turi būti.

– Minėjote, kad nuo pradinės idėjos iki premjeros praėjo beveik penkeri metai.

Ar labai pasikeitė idėja nuo tada, kai pradėjote ją įgyvendinti ir užrašinėti ant popieriaus, ir kai jau pamatėte galutinį rezultatą ekrane?

– Manau, kad viskas daugiau ar mažiau išėjo taip, kaip planavome. Kine apskritai planuoti yra labai svarbu. Nors ir buvo

Pinigai ir laikas – Ką patartumėte tiems, kurie dar tik svajoja apie filmo kūrimą? Ką daryti ir gal net svarbiau, ko nedaryti kuriant filmą?

– Patarčiau gauti pinigų (juokiasi). Būtinai gauti pinigų. Kinas – brangus malonumas.

Turint pinigų lengviau planuoti laiką, sudėlioti filmavimo pamainas vieną po kitos ir maksimaliai laike be ilgų pertraukų visą procesą. Tada nebereikia taikytis prie kitų aplinkybių. Mūsų atveju labai daug kur ieškojome kompromiso su kūrybine komanda.

– O kalbant ne apie pinigus, kas buvo sunkiausia?

– Turint omenyje ne vien pinigus, sunkiausia buvo tas spaudimas, kad nesugebėsiu sukurti filmo. Nes daugeliu atvejų tas filmas buvo išmaldautas. Kad aktoriai vaidintų, komanda filmuotų, kad visi atvažiuotų, prireikė daug laiko, o tas laikas nebuvo adekvačiai apmokėtas. Buvo išlaidų, bet jos neprilygo normalioms išlaidoms, kokių būna kino industrijoje. Reikėjo didelio prisidėjusių žmonių noro. Ko negali padaryti pinigai, gali padaryti noras. Bet šitame skubančiame pasaulyje suprantame, kad pats didžiausias resursas yra laikas. Ta atsakomybė už laiką, kurį pradedi matyti visai kitaip, labiausiai ir slėgė. Būdavo momentų, kai vienas iš mūsų pargriūdavo. Aš kažkada pabėgau iš aikštelės, ir Arūnas yra pabėgęs iš jos su visomis kėdėmis kiaurai. Lakstėme ir ieškojome, kur dingo režisierius. Buvo daug iškrovų (juokiasi). Kurdamas matai ne vien savo laiką, bet ir visų žmonių, kurie prisidėjo prie filmo, suminį laiką.

NUJAS FILMAS Pavadinimas: „Sistema“. Žanras: komedija.

Sukurta: 2020 m., Lietuva, Klaipėda.

Režisieriai: Arūnas Eimulis, Tomas Jašinskas.

Vaidina: Regina Arbačiauskaitė, Edvardas Brazys, Andrius Pilitauskas, Žygimantas Grigelionis, Neda Malamura, Renata Idzelytė, Mikalojus Urbonas, Eglė Jackaitė, Vaidas Jočys, Jolanta Puodėnaitė, Kristina Švenčionytė, Gintaras Vaičekauskas.

Trukmė: 1 val. 44 min.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 13 metų.

Kadrai iš filmo „Sistema“ (rež. A.Eimulis, T.Jašinskas, 2020).

37

DAILĖ

Atviri grafikės atvirlaiškiai Šiek tiek ekstremaliomis sąlygomis, kaip kokie graikų teatro personažai pasislėpę už kaukių, rinkosi kolegos, draugai ir gerbėjai į Klaipėdoje kuriančios grafikės Laimos GedvilaitėsSakalauskienės personalinės parodos atidarymą Prano Domšaičio galerijoje. Parodoje, kuri veikia iki gruodžio 31-osios, eksponuojami pastarųjų metų nespalvoti ir spalvoti linoraižiniai, monotipijos ir mišriomis technikomis, derinant monotipiją, linoraižinį, koliažą, spalvotus pieštukus, akvarelę, akrilą, atlikti darbai.

L.Gedvilaitė-Sakalauskienė. Žiūrintys į žvaigždes. 2013. Linoraižinys.

38

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Ne iš neturėjimo ką veikti Tiesą sakant, proga ne tokia ir dažna, nelepina Laima savo kasmečiais prisistatymais – juk jos personalinė paroda vyko prieš septynerius metus.

Nuo parodų kaip niekas kitas ji moka išsisukinėti, rasti daugybę, net egzistencinio lygmens pasiteisinimų. Kai apsisprendžia, tuomet akivaizdu, kad iš tikrųjų turi ką parodyti ir kad tai nėra iš neturėjimo ką veikti sukurti darbeliai.

Kadangi personalinė paroda vyko senokai, verta priminti, kad Lietuvos dailininkų sąjungos narė (1972) L.Gedvilaitė-Sakalauskienė mokėsi Vilniaus M.K.Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, 1968–1974 m. studijavo grafiką Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Klaipėdoje gyvena ir parodose, pleneruose, kūrybiniuose projektuose dalyvauja nuo 1974 m. Daugiau nei tris dešimtmečius dirbo pedagoginį darbą Adomo Brako dailės mokykloje, buvo puiki grafikos mokytoja, šiuo metu turi išsvajotą, visiškai laisvą laisvai kuriančios menininkės statusą. Svarbiausios Laimos kūrybos sritys – estampai, ekslibrisai, piešiniai.

Ekslibrisus palikime nuošalyje, nors tai buvo labai svari ir aktuali Laimos ir jos kartos grafikų veiklos sritis, sovietinės realybės metais vienintelė taip netikėtai mūsų dailininkams atvėrusi nedidelį langelį į pasaulį. ►

DAILĖ

Vienatvė dviem I. 2017. Mišri technika.

Vienatvė dviem III. 2018–2019. Spalvotas linoraižinys.

Tyli vakaro šventė. 2014. Pastelė.

39

DAILĖ

L.Gedvilaitė-Sakalauskienė. Įkvėpimas. 2014. Linoraižinys.

Kelias I–VIII. 2020. Spalvotas linoraižinys.

40

Skardis. 2020. Akvarelė, pastelė.

DAILÄ–

Malda. 2013. Spalvotas linoraiĹžinys.

41

DAILĖ

L.Gedvilaitė-Sakalauskienė. Ir saugok mus nuo... 2014. Linoraižinys, koliažas, akvarelė.

◄ Prisiminus to meto dailės kontekstą, iš karto prieš akis iškilo trys parodoje eksponuojami šiemet sukurti darbai – „Mes laisvi“ ir „Atminties laužas I, II“. Juos paskatino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30mečio paminėjimas ir Klaipėdos dailininkų kūrybos apžvalginės parodos „Vakarų vėjai 2020“ tema. Aktualizuoti šiandieną meno kūriniuose itin sunki užduotis ir, manau, dailininkė sėkmingai ją įveikė.

Kelionės į save refleksija Svarbiausia Laimos kūrybos tema – žmogus ir gamta. Gal vis dėlto reikėtų sakyti – gamta ir žmogus. Gamta (miškai, jūra, marios, ežerai, laukai, pievos) jai reikalinga ir būtina ne tik kaip visokių gėrybių šaltinis, bet kaip terpė, kurioje tampi vienas su savimi, išgirsti savo kvėpavimą, pajunti, kad esi gyvas, kad gyveni.

42

Mes laisvi. 2020. Mišri technika.

Nuolatinį gamtos ir žmogaus būsenų kitimą, jų sąsajas dailininkė tyrinėja, analizuoja ir apibendrina nuo kūrybos kelio pradžios iki dabar. Tas kelias – toli gražu ne moderni magistralė, kuria švilpiama su vėjeliu, patogiai sėdint prie savo mašinos vairo. Jame būta ir būna visko – vaizdingų atkarpų, nepasitikėjimą keliančių duobių ir šiaip lengvai pakratančių kasdienių nelygumų. Gal labiausiai kelio nepatikimumo regimybę skatina pačios autorės reikalavimai sau ir nepasitenkinimas savo kūryba, ne paskutinėje vietoje ir augantis visuomenės palankumas kičui bei abejingumas menui.

Visiško pasinėrimo į kūrybą pagreitį stabdė ruožai, kuriuose jai, kaip menininkei moteriai, tekdavo svarbūs dukros, sesers, žmonos, motinos vaidmenys. Antra vertus, tai ir praturtino, nes kaip pažinsi vienatvę, jei nežinai pilnatvės skonio.

Kelio tema primena ypatingą grafikės pomėgį keliauti, nesvarbu – toli ar arti.

Tai ne siužetiniai pasakojimai, ne virkavimai, kad paukštuko gaila, o jausmų, išgyvenimų, būsenų vizualizacija.

Nenuilstantis noras pažinti, sužinoti, pamatyti ir mokytis kelia pagarbą. Vis dėlto plačiąja tų žodžių prasme kelio motyvas yra aplinkos stebėjimu, pažinimu ir pastabumu paremta nesibaigiančios kelionės į save refleksija.

Kelio metaforą užminė pati autorė, pristačiusi parodoje naujausią aštuonių linoraižinių ciklą „Kelias I–VIII“ (2020), kuriame vaizdai suaugę į ritmiškai pasikartojančių antagonizmų juoda–balta, aptaku–aštru, gėris–blogis seką. Jausmai ir protas, amžinasis ginčas (prisiminiau,

DAILĖ

Atminties laužas I. 2020. Mišri technika, koliažas.

kaip sovietiniais laikais tarsi audra vandens stiklinėje virė diskusijos „fizikai ar lyrikai?“). Mano akimis, ciklas „Kelias“ yra pats atviriausias parodos kūrinys.

Pačios autorės pasiūlytas parodos pavadinimas „Atvirlaiškiai“ sujungia visumą į vienį, net jei paskiruose darbuose nėra nei menkiausios užuominos į rankraštį, tekstą.

Savitų vaizdų epas Su tekstais grafikės santykis labai įdomus.

Jie ne visada įskaitomi, tai jokia kaligrafija, tiesiog dar viena ženklinė forma, kuri iki begalybės išplečia kūrinio erdvę vaizdų daugiaprasmiškumui. O už vaizdų slypi istorijos. Meistriškai panaudodama grafikos technikų ir priemonių raiškos galimybes (o tai grafikė puikiai moka ir gali daryti be didelių pastangų), tačiau

Atminties laužas II. 2020. Mišri technika.

vis atrasdama kažką naujo, Laima kuria savitų vaizdų epą.

Tai ne siužetiniai pasakojimai, ne virkavimai, kad paukštuko gaila, o jausmų, išgyvenimų, būsenų vizualizacija. Jie gali pasirodyti esą tamsūs, kupini juodumos, be prošvaisčių. Tai, apie ką kalbama, gali būti tik momentas, kai per sekundės dalį apmąstomas visas gyvenimas, arba plisti sulėtintame laike ir išretėjusiame ore kaip smogas be kontūrų. Deformacija, proporcijų keitimas, visi tie nedailūs pavidalai, negražūs veidai, negrakštūs mostai yra niūroki ir grėsmingi.

Ar menas turi lipšniai glostyti, o gal būti dar tiesmukesnis, be užuominų?

Menas, preparuojantis skaudžius dvasinius momentus, gali veikti kaip katarsis, kaip apsivalymas, tik kūryboje nesumeluosi ir to katarsio regimybės nesukursi. Laimos grafikoje, ypač linoraižiniuose, išorinė figūrų, kitų objektų netobulybė nėra savitikslė, sąmoningai rodanti negražumą. Už

jos slypi daug įsijautimo, empatijos, o visos kūrybos pagrindas – stebėtinai ramus ir giedras žvilgsnis. Šių savybių dermė L.Gedvilaitės-Sakalauskienės kūryboje man visada buvo ir liks paslaptis.

Dar vienas fantastiškas pasaulis veriasi, kai į linoraižinius žiūri iš labai arti, lyg pro didinamąjį stiklą. Kas patikės, kad raižomas banalus linoleumas? Kiek ir kokių pavadinimų linijų čia atrastų kantrus tyrėjas? Kaip jis jas sistematizuotų, sudėliotų pagal svarbą, kuriamo vaizdo charakteristikas? Su didele pagarba įvertinant Laimos spalvos jausmą, gebėjimą kurti pastele (vien „Skardžio“ fragmentas ko vertas) ir virtuoziškai derinti vadinamąsias mišrias technikas, niekas, manau, neprilygs tam paviršiaus šėlsmui, tikrai linijų bakchanalijai, kurią sukelia jos rėžtukas, skriejantis raižomu linoleumo paviršiumi estampuose „Įkvėpimas“, „Ir saugok mus nuo...“ (abu 2014), „Žiūrintys į žvaigždes“ ir „Malda“ (abu 2013) bei „Kelio“ cikle.

43

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Vila Manila ir d

Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. M Manila. Pavadinimas suintri- Ignas KAZAKEVIČIUS gavo. Artėjo ruduo. Vakarų danguje vėso ir vis ryškiau staipėsi žvaigždės. Baroti galerijoje taikiai sugyveno asoci- Kitoje dimensijoje atyvusis konstruktyvizmas ir konkrečioji romantika. Apsi- „Manila is Calling your name“ – puikus bendradarbiavimo estetikos kūrinys, lankiau smalsumo vedamas, konceptualiausia kada nors apskritai Baroti galerijos surengta paroda. Buvo nepaisant to, jog vanilinio cukraus, kamerinio jaukumo įdomu patirti, ar autorių dialogas pavyko.

Patirti ir tai, kaip tradiciniu laikomas ir holivudinės rudų akių šilu- žanras (šiuo atveju R.Treigio fotografija) „mutuoja“ gerąja to žodžio prasme, kaip mos vargiai galėjau tikėtis iš sužaisti asociacijomis, kurias kūrybinio Remigijaus Treigio galima sukelia medžiaga, ir kurti visai kitoje ir Dano Aleksos dueto. dimensijoje, ieškant atspirties dabarties

R.Treigio ir D.Aleksos parodoje „Manila is Calling your name“ uostamiesčio Baroti galerijoje.

44

aktualijose – t. y. tame, kas vyksta „už lango stiklo“, už žmogaus aplinkos kubo erdvės, kurią konstruoja algoritmas (D.Aleksos instaliacija).

Formaliai – tai labai skirtingi autoriai.

Tačiau abiem svarbu laikas ir vieta. Abu šias dimensijas traktuoja gana abstrakčiai ir nesureikšmina detalių. Remigijus gali nuosekliai dildinti laiką, nuosekliai pasirinktuose objektuose naudodamas tik fotografinę raišką, labai nuosekliai šlifuodamas vaizdinį. Danas – impulsyvesnis, atviresnis ieškojimams. R.Treigio fotografijų iš skirtingų, su rezidenciniais meno projektais susijusių miestų gatvių stebėsenos ciklų iš karto nepastebėjau, nors jos čia tikrai yra.

Reikalingas akomodacijos periodas arba žibintuvėlis. Optiškai nustelbė D.Aleksos struktūros.

ŠIUOLAIKINIS MENAS

dingęs Treigys

. Menotyrininko dienoraštis“ Klaipėdos publikai mažiau žinomas D.Aleksa meno autentiškumo per menininko dalyvavimą meniniame veiksme klausimus sprendžia estetiškai ir kontrastingai, imituodamas veiksmą. Turbūt pamenate labiausiai intriguojantį suolelį Mažvydo aikštėje, kur Baroti galerijos projekto metu buvo įkurdintas inteligentiškas kostiumuotas „bomžas“, sukišęs galvą į šiukšliadėžę (2010 m.). Parodoje galerijoje „POST“ Kaune 2017 m. jis manipuliavo išdaužto lango vaizdu kaip reginiu, praplėsdamas kategorijų, kurios anksčiau priskirtos išimtinai blogiui arba gėriui, vertę. Kelionę postkontekste jis toliau leido laukdamas „Kanados vizos“ galerijoje „Si:said“ 2019 m. Čia akstinu parodai tapo neįgyvendintos kelionės į Kanadą patirtis.

Parodoje „Manila is Calling your name“ Danas žengia dar toliau ir net nesiruošia

niekur vykti. Už jį planuoja pats „viešbutis“, tiksliau – Booking.com algoritmas, kuris, autoriui surežisavus norą apsilankyti Maniloje, pateikė „tik jam“ viešbučio parengtus kelionės maršrutus Filipinų sostinėje. Taip menininkas jau pačioje pradžioje atsiduria sandariose žaidimo taisyklėse. Lieka tik sekti specialiai paruoštus kelionių pasiūlymus Maniloje arba dalyvauti nedalyvaujant.

Sukuriant virtualų kambarį ir kelionės naratyvą pačiam.

Tik svečias Dano kambaryje Danas labai įtaigiai nupasakojo apie savo sukurtos Manilos labirintus, apie savo atrastą algoritmą, kuris pavirto 3D

žemėlapiu, Manila (skamba kaip mistinė vieta, kurioje būtinai turi kažkas įvykti).

Todėl klausimas fotomenininkui – kur dingsta ir kaip atsiranda šiame labirinte R.Treigys ir jo kūrinys? Ši paroda – labirintas R.Treigiui, fotofiksacijoms pasirenkami statiški objektai, kurie negali pasprukti, autoriaus atminties archyve saugomi daugeliui metų, tačiau bet kada gali būti ištraukti į dienos šviesą. Tai įprasta autoriaus taktika. Kartais atrodo, kad objektas laukia menininko. O šioje parodoje – autoriaus braižą pastebime tik papildomai apšvietus (galima ir mobiliuoju telefonu). Tuomet išryškėja fotogarso takelis. Ar R.Treigys nereiškia tik laiko dimensijos „viešbutiniame labirinte“, kuriame laikas niveliuotas, o lieka tik maršrutas? ►

Remigijaus Treigio nuotr.

45

ŠIUOLAIKINIS MENAS

◄ R.Treigys: Treigys nedingo, tik laikinai perėjo į dvimatę erdvę. Galerijoje visi tarsi kino salėje gali būti žiūrovai ir stebėtojai už ekrano arba priešais projektorių ir tapti parodos dalyviais, pagauti ant veido ar viso kūno mano fotografijų projekcijas. Čia tradicinis fotografinis vaizdas tampa dvimatis ar trimatis, keičiasi mastelis, galima įeiti į pačios fotografijos vidų. Tačiau mano atpažįstamumas, manau, išliko.

I.Kazakevičius: Kaip jautiesi „Dano kambaryje“? Ar pavyksta atitrūkti nuo savęs kaip fotografo ir menininko (beje, atsargiai vertinančio eksperimentą)? Ar gali pabūti tik paprastu parodos žiūrovu, išjungti šviesą ir atrasti maršrutą, kuris, panašu, jam ekspozicijoje buvo sudarytas?

R.Treigys: Emociškai jaučiuosi labai gerai, ir garsas, ir vaizdas mane veikia tikrai teigiamai. Išjungti šviesą kambaryje tarsi reikštų uždaryti parodą, šviesa šiuo atveju besąlygiškai būtina. Taškinė, koncentruota šviesa, kuri kaip tik atlieka mediatoriaus vaidmenį tarp manęs ir Dano, fragmentuoja arba keičia mastelį, bet kartu išsaugo mano autorinį autentiškumą.

Patirtis ir technika R.Treigys pirmą kartą turi rinktis. Iki tol bendradarbiaujant su kitais menininkais rengiant duetus, kiekvieną kartą jo 46

fotografijos patirdavo nedidelius žiūros pokyčius ekspozicijų metu. Dažniausiai „dialogo linija“, „pokalbio kampas“ atsirasdavo stilistiškai, kompoziciškai, vizualiai derinant savo ir kitų kūrybą su projektuose bendradarbiaujančiais autoriais salių erdvėse. Prisiminkime bendrą projektą su tapytoja Agne Jonkute. Arba R.Treigio, G.Trimako ir A.Lukio grupę – projektą „TTL požiūris“, kurio parodos prašosi būti pavadinamos kūrybinių sesijų partneryste.

R.Treigys: Turbūt pirmą kartą dalyvauju tokiame „hibride“. TTL atveju – iki atidarymo nežinodavome, ką mes eksponuosime susitikę, niekada iš anksto to neaptardavome. Tik suėję kartu ir išpakavę darbus pamatydavome, ką turime, tada prasidėdavo eksponavimo improvizacija esamoje erdvėje.

Dar ankstesni „Doooooris“ laikotarpio kūriniai buvo žaidimas pačiu kūrybos procesu. Ant mano darbų grupės nariai nepaišydavo, neduodavau arba neprašė. „Doooooris“ buvo pokštas ir kartu mano fotografijos kitame kontekste patikrinimas. Su Danu apie šią instaliaciją esame daug kalbėję, mąstę, kaip ji galėtų atrodyti. Pradžioje tebuvo Dano idėja ir pusę metų vyko intensyvus brainstormas, daugybės galimų eksponavimo, pateikimo, kūrybinio santykio variantų siūlymai vienas kitam, ir taip buvo beveik iki paskutinės akimirkos.

D.Aleksa naudoja braižybos programų animaciją, kuria fiktyvius tikrovės karkasus. Parodoje R.Treigio nuotraukos apvelka tuos karkasus medžiaga, tarsi kompiuterio stumtelėta idėja pakyla nuo popieriaus lapo, projektas tampa vizualiu.

Pastaruoju metu D.Aleksa projektuose naudoja braižybos programų animaciją, kuria fiktyvius tikrovės karkasus. Parodoje Remigijaus nuotraukos apvelka tuos karkasus medžiaga, tarsi kompiuterio stumtelėta idėja pakyla nuo popieriaus lapo, projektas tampa vizualiu.

D.Aleksa: Galvodamas apie parodos koncepciją pirmiausia išsikėliau klausimą, koks emocinis ryšys mane sieja su galerija, su Klaipėda, uostu. Save suvokiau kaip stebėtoją, trumpam atvyksiantį iš kitur. Gal tada ir prisiminiau R.Treigio nuotraukas, pastatus be adresų. Remigijaus nuotraukų integravimas į parodą tapo tolesnės eigos raktu. Rengiantis parodai aptikome daug bendro tame, kaip

ŠIUOLAIKINIS MENAS

patiriame aplinką. Remigijaus kūryboje adresai ir datos yra „kažkur“ užstrigę laike ir erdvėje, o mano brėžiniuose gatvės ir pastatai galiausiai tampa linijomis, geometrinėmis figūromis beribiame virtuale. Manila buvo atsitiktinis pasirinkimas, tiesiog dūriau pirštą žemėlapyje į vietą, kuri nutolusi nuo mūsų tiek, kad jos realumas mums tampa nesuvokiamas. Viešbučio kambarys, jo paieška asocijuojasi su būdu išmesti inkarą toje geografinėje abstrakcijoje. Jei kalbėtume tik apie Remigijaus fotografijas, šios parodos kontekste man labai norėjosi jas pateikti taip, kad būtų sulaužytas stereotipinis treigiškas fotografijų suvokimas, norėjosi iš nuotraukų išrėminti esmę. Pas jį studijoje išbandėme negatyvų projektavimą ant sienos. Nuotraukose užfiksuoti pastatai, buities detalės tarytum atgijo, įgavo realius mastelius. Daugelis parodos atidarymo metu klausė, kur čia Treigys, tik po kurio laiko suvokdavo pakliuvę į jo fotografijose užfiksuotą realybę.

Tokia ši istorija apie kelionę laike. Apie laiką ir istorijas, kurios galėjo nutikti tik tą dieną ir tuo metu, kai nebuvo klaidingų nuorodų, idėjų ir nuomonių transliacijos.

P. S. I.Kazakevičiaus projektas „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“ finansuojamas gavus Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją kultūros ir meno kūrėjams.

47

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Netikėta K.Kazlau s Paradoksalios, nekomercinės juvelyrikos kūrėja šilutiškė Karina Kazlauskaitė yra savito braižo ir išskirtinės raiškos menininkė. Savo kūryboje ji naudoja miksuotas autentiškas technikas ir renkasi neįprastas medžiagas. Karina drąsiai eksperimentuoja, kurdama neįprastus juvelyrikos kūrinius ir netradicinius objektus iš įvairiausių organinių, augalinių, visceralinių medžiagų ar ready mad’o. Realizuodama kūrinių idėjas, ji ne visada žino, kokią medžiagą ar formą pasirinks – sprendimai atsiranda intuityviai arba juos padiktuoja kūrinio sumanymas. Jos kūrybos laukas – universalus, ir kalbėti apie ją tik kaip apie juvelyrę būtų per siaura. K.Kazlauskaitės kūryba apima platų meninės raiškos spektrą, tai – objektai, instaliacijos, juvelyrika, fotografija, fotobjektai.

Birutė SKAISGIRIENĖ

Šiuo metu K.Kazlauskaitės sukurtus juvelyrikos darbus galima pamatyti metalo menui ir juvelyrikai skirtoje tarptautinėjė parodoje „METALOfonas“ Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje Vilniuje. Ten menininkė eksponuoja du objektus – vėrinius iš ciklo „Rožytės“.

Išsamesnę Karinos kolekcijos „Rožytės“ ekspoziciją šiuo metu galima apžiūrėti virtualioje Klaipėdos krašto dailės galerijoje Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos tinklalapyje www.biblioteka.lt/ galerija. Jos „Rožytės“ sukurtos iš interneto kabelio, metalo, kiaulės žarnų, stručio odos ir kitų nenuspėjamų medžiagų. Šokiruoja ar žadina smalsumą? Ir viena, ir kita. Stebina ir žavi Karinos kūrybinė drąsa ir polėkis, todėl neatsispyriau pagundai ją pakalbinti.

Iš netradicinių medžiagų – Juvelyrikos darbus kuriate iš netradicinių medžiagų, drąsiai derinate keisčiausius dalykus – kiaulės pūslę su gintaru ir auksu, stručio odą, kiaulės žarnas su geležimi ir kabelio laidais. Neįmanomi deriniai jūsų kūriniuose tampa įmanomais ir visos medžiagos taip organiškai susilieja, kad medžiagiškumas nebesvarbus?

48

– Nežinau, ar gerai, kad pradinė medžiaga nebeatpažįstama, bet dėkoju už komplimentą. Šiuolaikinė juvelyrika jau praplėtė mums įprastą standartinį jos suvokimą, kad juvelyrika – tai papuošalai iš tradicinių medžiagų – aukso, sidabro, brangiųjų akmenų.

Aš savo kūryboje naudoju įvairiausias medžiagas, kurias randu savo aplinkoje, arba tas, kurias padovanoja draugai. Neįprastos medžiagos ir atlikimo technikos pasirinkimą dažnai inspiruoja koks nors pasakojimas – pavyzdžiui, kelis papuošalus sukūriau prisiminusi pasakojimą apie senovėje iš kiaulės pūslės gamintus žaislus.

– Pati netikėčiausia medžiaga, kurią pritaikėte ir panaudojote savo juvelyrikoje, – kiaulės pūslė. Apie vaikiškus žaislus iš kiaulės pūslės buvau girdėjusi – apie juos man yra pasakojusi močiutė, bet kad šį neįprastą dalyką galima pritaikyti juvelyrikoje – sunkiai įsivaizduojama ir, neslėpsiu, truputį šokiruoja. Iš kur jūsų žinios apie archajinių žaislų gamybą iš gyvulinės kilmės medžiagų ir kaip sugalvojote šią organinę materiją išbandyti savo kūryboje? Ką esate sukūrusi?

– Gimiau ir augau Šilutėje. Visos mano vasaros prabėgo pas senelius – Pašyšių ir Stubrių kaimuose. Tai ypatingas kraštas, subrandinęs savotišką, kitokią mano pasaulėžiūrą. Gal todėl mano pasirinkta kūrybos forma yra komplikuota, joje daug intymių, gyvenimiškų mano pačios, mano močiučių, mano tėvų istorijų.

Gyvūninės kilmės visceralines medžiagas savo kūryboje naudoju seniai. Tai susiję su mano prisiminimais apie maisto ruošimą, su mano senelių kaimo buitimi ir tokio gyvenimo kultūra. Visi tie ritualai, kuriuose dalyvaudavo močiutė, tetos, o aš buvau akyla stebėtoja, yra vienas iš mano kūrybos inspiracijos šaltinių. O kiaulės pūslė mano juvelyrikoje atsirado iš mano tėvų vaikystės prisiminimų ir pasakojimo apie kiaulės pūslės balionėlius. Tą archajiško vaikų žaislo – barškučio – idėją išplėtojau savo kūryboje.

Iš kiaulės pūslių esu sukūrusi ne vieną juvelyrikos darbą – paauksuotą kiaulės pūslių karulį, pripildytą stiklo granulių, džiovintų žirnių arba saulėgrąžų sėklų. Jis man asocijavosi su gigantiškais kabančiais lašais. Tarptautinei „Amber Room“ parodai, pernai vykusiai Klaipėdoje, sukūriau kelis kūrinius su gintarais ir kiaulės žarna. Pagal tęstinį projektą „Gamta kaip žaislas“ iš auksuotos kiaulės pūslės atsirado pergamentinės segės – „Lėktuvėliai“. Jos pirmą kartą buvo eksponuotos Norvegijoje.

Balansuoja ant kičo ribos – Baigdama juvelyrikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, sukūrėte įspūdingą juvelyrikos ir objektų kolekciją iš stručio kiaušinių ir egzotinių augalų sėklų. Papasakokite apie ją. ►

ŠIUOLAIKINIS MENAS

u skaitės juvelyrika

Nekomercinės juvelyrikos kūrėja K.Kazlauskaitė idėjų semiasi iš aplinkos ir prisiminimų, gyvenimiškų jos pačios, močiučių ir tėvų istorijų.

Klauso Leo Richterio nuotr.

49

ŠIUOLAIKINIS MENAS

K.Kazlauskaitė. Rožytės. Vėriniai. Objekto variacijos.

50

ŠIUOLAIKINIS MENAS

◄ – Esu sukūrusi kūrinių, kuriuose atsispindi mano patirtys ir išgyvenimai kitose šalyse. Man yra tekę gyventi Brazilijoje. Iš ten parsivežiau stručio kiaušinių ir įvairių medžių sėklų. Tolimos kultūros gamtines medžiagas sujungusi su mūsų archajine margučių marginimo technika, sukūriau bakalauro ir magistro darbus.

Man įdomūs įvairūs ritualai, archajiniai žaislai, žmonių prisiminimai, kasdienės kultūros kismai, gimimo ir mirties virsmas.

Idėjų randu mane supančioje aplinkoje, o paskui jas realizuoju savo juvelyrikos kūriniuose.

dinti ekologine – kuriate iš gamtinės arba jau naudotos medžiagos. Juk tai dabar taip madinga.

– Nesistengiu sekti madingomis tendencijomis, bet atsitinka, kad „ant bangos“ pataikau nesąmoningai. Vilniaus MO muziejaus parduotuvėje yra mano sidabriniai auskarai – duonos pakuočių užsegimų atliejos su įrėžtais H2O ir O2 simboliais. Juos sukūriau dar 2011 metais. Šiuo metu ekologijos ir gamtosaugos temos yra itin madingos, o aš tęstiniame projekte „Gamta kaip žaislas“ specialiai nesistengdama plėtoju ekologijos temą.

– Esate estetinio paradokso meistrė. Savo kūryboje nevengiate kičo, ironijos, kitokio požiūrio į grožio sampratą. Ką norite pranešti, perduoti jūsų kūrybos vertintojams?

– Mano kūrybinis procesas vyksta labai intuityviai, be jokių išankstinių nuostatų ar ambicijų. Kurdama aš sąmoningai negalvoju apie vertintojus ar vartotojus. Nesureikšminu ir temos, specialiai jos neieškau. Kuriu tai, kas man tuo metu yra aktualu.

Apie paradoksus... Gali būti, kad mano paradoksai atstumia, nes kažkam nepatogu arba drovu... Mano papuošalai dažnai balansuoja ant kičo ribos, tačiau darau tai sąmoningai, savo kūryboje gvildendama įvairias nepatogias ir tabu temas, provokuodama mąstyti ir priimti kitokį grožį.

Kūryba pilna paradoksų

– Ar stengiatės būti šiuolaikiška ir populiari? Jūsų juvelyriką galima būtų pava-

– Peržiūrėjusi jūsų naujausios juvelyrikos kolekcijos „Rožytės“ nuotraukas, nusišypsojau – tokią „juvelyriką“ esu išbandžiusi ir aš – vielinius žiedelius pindavo visos kiemo mergaitės, jei tik pasisekdavo rasti lanksčių spalvotų vielučių. Papasakokite, kaip gimė mintis naivius vaikystės kūrybinius bandymus perkelti į šiuolaikinę profesionaliąją juvelyriką?

– Papuošalų kolekcija „Rožytės“ iš tiesų yra ypatinga, o pati idėja ir forma labai paprasta – ji kilo iš populiariosios kultūros ir iš mano asmeninės patirties. Sukūriau kelias juvelyrikos dirbinių variacijas: iš geležies ir iš interneto kabelio UTP 25P laidų, iš geležies, stručio odos ir kiaulės žarnos. ►

Auskarai.

VIZITINĖ KORTELĖ Dailininkė Karina Kazlauskaitė 1980 m. gimė ir augo Šilutėje.

Studijavo metalo meną Vilniaus dailės akademijoje, baigė magistro studijas, 2016 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą.

Nuo 2008 iki 2015 m. gyveno ir kūrė Norvegijoje, priklauso Norvegijos profesionaliųjų menų ir amatų sąjungai, surengė kelias personalines kūrinių parodas.

K.Kazlauskaitės darbai buvo rodomi parodose ne tik Lietuvoje ir Norvegijoje, bet ir Latvijoje, Ispanijoje, Brazilijoje, Amerikoje.

51

ŠIUOLAIKINIS MENAS

◄ Kabelį gavau iš bičiulio – jam jis tiesiog buvo nebereikalingas. Atlupusi kabelį, apsidžiaugiau: atsivėrė spalvotų laidų margumynas. Lankstūs spalvoti laideliai prikėlė mano vaikystės prisiminimus: mes kieme sukdavome spalvotus žiedelius iš elektros laidų, kurių prisirinkdavome gretimose statybvietėse. Tuomet man buvo gal septyneri ar aštuoneri, o tokia „kiemo“ juvelyrika buvo mėgstamas mergaičių užsiėmimas. Man ši kolekcija ypatinga tuo, kad joje vyresni žmonės atpažįsta savo vaikystės papuošalus, jie išgyvena jaukias prisiminimų akimirkas ir dalijasi savo vaikystės įspūdžiais.

Menas yra pati puikiausia terpė abejoti, ieškoti, klysti, patirti regėjimus ir praregėjimus.

Barškutis. Kaklo papuošalas. Kiaulės pūslė, auksas, žirniai, stiklo karoliukai, pneumatinis prietaisas.

Iš serijos „Lėktuvėlis“. Segės. Kiaulės pūslė, auksas, sidabras, stručio oda, siūlas, magnetas.

52

– Ilgokai gyvenote ir kūrėte Norvegijoje, priklausote Norvegijos profesionaliųjų menų ir amatų sąjungai, surengėte ten kelias personalines parodas. Kokią patirtį iš šios šalies parsivežėte?

– Į Norvegiją išvažiavau praėjus metams po magistrantūros studijų. Išvykau užsidirbti pinigų, kad galėčiau įsirengti studiją, įsigyti reikiamus įrankius. Taip atsitiko, kad įstrigau ten net septyneriems metams. Per tą laiką neblogai susipažinau su įdomia tos šalies kultūra. Įstojau į Norvegijos meno ir amatų asociaciją ir surengiau kelias parodas. Patirtis buvo reikšminga, nes atsidūriau totaliai kitokioje kultūroje. Ten kitos tradicijos, kita

Knygos lapai. Kaklo vėrinys. Kiaulės pūslė, geležis, džiovintas žirnis.

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Kiaušinis kube. Bakalauro darbas.

patirtis. Kita vertus, įžvelgiau daug panašumo, kai kas man ten buvo ne svetima. Gal dėl tų kultūrinių skirtumų mano kūryba pilna paradoksų. Pati sau kėliau įvairiausius klausimus ir ieškojau atsakymų kūryboje.

Mano manymu, menas yra pati puikiausia terpė abejoti, ieškoti, klysti, patirti regėjimus ir praregėjimus.

Nišinės juvelyrikos kūrėja – Kaip Lietuvoje priima ir vertina jūsų kūrybą? Kur eksponuojate savo kūrinius?

– Lietuvoje šiuolaikinė juvelyrika, mano nuomone, reprezentuojama gana siaurai. Galerijos dažniau ieško menininkų, kuriančių „teisingą“, publikai suvokiamą ir pripažintą meninę juvelyriką. Ir aš tai suprantu. Lietuvoje dar nėra tokios galerijos, kurioje būtų pristatomi įvairių kategorijų juvelyrikos menininkai.

Norėtųsi, kad galerijose atsirastų vietos

Paslėpta. Objektas-papuošalas iš magistro darbo. Stručio kiaušinio kevalas, sidabras, medžio sėklos, organiniai dažai.

ne tik komercinę juvelyriką kuriantiems menininkams.

Mes, nekomercinės juvelyrikos kūrėjai, džiaugiamės, kad Vilniuje nuo rugsėjo 30-osios iki gruodžio 15-osios jau penktą kartą vyksta šiuolaikinio metalo meno bienalė „METALOfonas“, kur savo darbus eksponuoja viso pasaulio juvelyrikos meno kūrėjai. Bienalė vyksta Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje, Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, o jos kuratorė – menotyrininkė Jurgita Ludavičienė. Tokia paroda yra gera proga skleisti informaciją apie nišinę juvelyriką – meno sritį, kuri Lietuvoje dar nėra tinkamai vertinama. O pasaulyje ji jau yra išsikovojusi deramą vietą tarp vaizduojamųjų menų.

– Kur įsikūrėte sugrįžusi į Lietuvą ir ką veikiate šiuo metu?

– Dabar kartu su draugu kuriamės kaimo sodyboje Šiaurės Lietuvoje. Man reikia būti arčiau gamtos. O Šilutėje, Hugo Šojaus dvare, vis dar turiu studiją, kurioje kartais ką nors kuriu.

Karulis.

53

Skylės GINTARO LAŠAI

Alma RIEBŽDAITĖ

Štai kaip būna: berašant kilo verslo idėja.

Sukūriau programą „Gerk aliejų“, skirtą visiems, norintiems sulieknėti. O dabar visi nori būti kūdi. Nežinau, kaip jūs, bet aš savo gyvenime nesutikau nė vieno žmogaus, kuris nenorėtų būti lieknas.

Tai labai brangi programa su šimtaprocentine garantija. Paskelbiau internete, tinkamai išreklamavau ir į studiją susirinko daugybė žmonių, daugiausia, aišku, moterys.

Mes susipažinome, pasisveikinome, kiekviena išsakė savo sunkumus ir problemas, kaip sunku atsisakyti riebaus ir kaloringo maisto, kaip norisi saldumynų, kaip sunku nevalgyti po šeštos vakaro, kaip traukia prie nesveiko maisto, kaip jos valgo susinervinusios, iš nevilties, tuštumos jausmo, kaip valgymas jas sugrąžina į dabartį, kaip norisi pavargus sėdėti prie teliko, nesportuoti, ir t. t.

Pristačiau savo programą, pasakiau kainą, jos sutiko.

Tada mes nuėjome į virtuvę, kurioje buvo kalnai maisto. Ant vieno stalo puikavosi kelių rūšių tortai, ant kito – gardžios mišrainės su majonezu, kepta duona su sūriu, skaniai kvepėjo bulvytės fri su dešrelėmis be daržovių, karšti kebabai, buvo priruošta karštų cepelinų su kresniukais ir grietine, aišku, buvo daug pastelinių šviežučių, minkštų, burnoje tirpstančių zefyrų, traškių šokoladų su įvairiausiais riešutais ir dražė.

Jos visos suėjo ir stovi, žiūri, nesupranta, kas vyksta. „Tai, – sakau, – valgykite, kirskite, kiek norite. Galite pasiimti tortą ir jį tiesiog valgyti su šaukštu. Atsikąsti kebabo ir eiti prie kito patiekalo. Nėra jokių ribų. Jūs esate visiškai laisvos ėsti iki nukritimo.“ 54

Ir stovi jos, nejuda. „Nesivaržykit, mielosios, – sakau, – čia pilna skanaus maisto. Mėgaukitės. Nu, negi viską dabar išmesim?“ „Bet, bet mes atėjome čia į lieknėjimo programą. Mes nenorime valgyti.“ „Tai jūsų svajonė ir ji pagaliau išsipildė.

Pagal mano programą, jūs galite valgyti viską ir net atsikąsti truputį nieko, jei apžiojate, galite praryti net Žemės rutulį ar truputį atsipjauti Saulės blyno, išgerti vandenynus. Pagal mano programą, pusryčiams yra rekomenduojamas tortas su rikotos sūriu be šilauogių ir aviečių, pietums – įvairiausių rūšių kebabai, kelių sluoksnių suklotiniai, vakarienei – bulvytės fri arba paprastos keptos bulvės be kefyro.

Ir viską galima valgyti milžiniškais kiekiais.

Bulvėms kepti rekomenduoju naudoti 34 cm skersmens keptuvę be dangčio, nes ten bus kalnas bulvių, ir jas visas, gardžiai paskrudusias su bulvių prieskoniais, galima suvalgyti. Na, o desertui po keptų bulvių, kai jau atsisėdate prie televizoriaus pažiūrėti kokios romantinės istorijos, galite suvalgyti penkis skirtingo skonio ir spalvų šokoladus (baltą, pienišką, tamsiai rudą, kalbu kaip dailininkė) ir užbaigti tortą, kuris liko nuo pusryčių. Jokių vaisių, daržovių, kruopų ir kitų nesąmonių, apie sėlenas, ispaninio šalavijo sėklas aš net nekalbu. Mano programoje tai griežtai draudžiami dalykai.“ Nežinau kodėl, bet jos tyli ir stovi nuščiuvusios. „Mano programoje galima valgyti net naktimis. Rekomenduojami du naktiniai valgymai – vidurnaktį maždaug 12 val. ir paryčiais apie 4 val. ryto. Šiuo metu, pagal mano programą, yra rekomenduotina valgyti šalto rūkymo dešras, ant jūsų mėgstamo batono, duonos patartina užsitepti kuo storiau sviesto ar margarino. Bet jei jums norisi užkandžiauti tarp pagrindinių naktinių valgymų, galima laisvai tai daryti. Tarp

pagrindinių naktinių valgymų labiausiai užkandžiams tinka rūkyta lašišos papilvė ir keptos šaltos bulvės su daugybe pomidorų padažo ir majonezo, jų galbūt liko nuo vakarienės. Jokiu būdu neatsisakykite lazanijos gabalo ar nebandykite atsispirti pagundai atsidaryti šprotų konservų dėžutę.

Liesi pieno produktai, tokie kaip jogurtas, varškė ir panašūs niekalai, yra draudžiami.

Mano programoje, kai suvalgote konservus, ar tai būtų tunas, ar silkė dėžutėje, yra būtina išgerti aliejų. Tai centrinė mano programos ašis: aliejaus gėrimas – kaip ritualo kulminacija. Kai mes visi pavalgysime, matote, yra stalas su aliejais, kiekviena galėsite išsirinkti mėgstamo skonio aliejų ir jį išgerti.“ Kažkas sviedė į mane skėtį. Moterys pradėjo šaukti, grūmoti kumščiais. „Už ką mes tau pinigus sumokėjom?“ „Matote, kiek brangaus maisto pripirkau... Viskas kainuoja, tai programos dalis.“ „Mes čia lieknėti, ne valgyti susirinkom.

Mes nevalgysim to sušikto šlykštaus nesveiko maisto. Mes norim maitintis sveikai ir saikingai!“ „Štai, matote, kaip veikia programa.

Akimirksniu. Tai... Tai tobula programa“, – sakau traukdamasi atatupsta nuo įniršusių moterų, kurios buvo pasiruošusios mane užmėtyti akmenimis. Ir kiekviena rankose laikė kuri ką išmanė. Viena, mačiau, mėlynai raudonu veidu laikė peilį, su kuriuo kiek tūptelėjusi ir palinkusi į priekį slinko prie manęs. Jos akys įtartinai žaibavo, o visa povyza degė man visai nepatinkančiu ryžtu mane papjauti. „Šarlatanė, aferistė“, – šaukė jos man. „Grąžinkit mūsų pinigus“, – staugė kažkas iš galo. „Bjauri sukčė“, – spygavo jauna storulė. „Apgavikė“, – dudeno sena, vos pajudanti moteris. „Viskas veikia. Ko jūs norit iš manęs?

Matot, neėdat. Blet“, – šaukiu aš joms, nes

GINTARO LAŠAI

mano nervai tokios neteisybės nebegali atlaikyti. – Kurvos jūs supistos nelaimingos.“ Ir kiek įmanydama dedu į kojas pro atsarginį išėjimą. Jos, žinoma, puola bėgti man iš paskos. Rajone atsitiko masinis moterų bėgimas už sveiką gyvenseną, apie jį vėliau rašė laikraščiai. Mes nubėgome dešimt kilometrų vienu ypu, nė viena nenukrito ir net negėrė, nes, teisybė, vanduo, negazuotas mineralinis vanduo į mano programą neįeina. Buvo fiksuotas naujas moterų, turinčių antsvorį, bėgimo rekordas.

Ir tada trasos pabaigoje jų laukė saldūs gazuoti gėrimai, vieni su cukrumi, kiti su saldikliais, sultys iš tetrapakų, energiniai gėrimai iš skarbonkių, nes tik tai teįeina į mano programą. Šaukiu: „Galite atsigaivinti po sunkios treniruotės!“ Nė viena negeria, nors jau beveik miršta iš troškulio. „Gerkit, – šaukiu, – gerkit, kiek norit!“ Viena pradėjo gerti iš pelkės, jos pavyzdžiu pasekė kitos. „Jums bloga bus, – šaukiu, – susirgsit, vidurius paleis, kokia zaraza prikibs, o čia gėrimai geri, saugūs, nieko neatsitiks.“ Bet visos geria pelkių vandenį. Matau, kaip jų kūnai iš lėto deformuojasi, virsdami į keistas bekūnes būtybes, kai kurios įgyja keisčiausių gyvūnų, paukščių, mitologinių būtybių pavidalus, o aš pati virstu į didelį baltą debesį, bandau dar išbūti ant kalno, bet darosi vis sunkiau ir sunkiau, vėjas stiprėja ir pamažu pradeda nešti mane nuo moterų, maisto, įniršio, svaigulio.

Nežinau, kodėl man nepavyko. Misisipei ši programa tiko idealiai. Aš jai sakau: „Gali suvalgyti visą varškės pakelį.“ Bet ji ne, nevalgo viso, valgo tik pusę varškės pakelio.

Psichoterapeutas po ilgų pastangų praurbė skylę mano vienatvėje, paskutiniai žodžiai, kuriais jis tai padarė, skambėjo maždaug šitaip: „Bet kaip gerai yra kartais su kuom nors pasipykti.“ Toks jausmas, kad jis pradėjo gadinti mano gyvenimo šventę. Tu gyveni, džiaugiesi, ir staiga pradeda ištikti jausmas, kad kažko tau trūksta, ir tai pradeda pakirsti.

Kitas jo smūgis buvo stipresnis: „Bet, žiūriu, tu visiškai nesidomi, skaičiau aš tavo kūrinius, ar ne. Toks jausmas, kad tau yra gerai, kai tavimi nesidomi.“ Aš sustingau. Tai buvo siaubingai nemaloni tiesa: geriausiai jaučiuosi, kai manimi

nesidomi, ypač gerai jaučiuosi, kai manimi nesidomi kriminalistai ir antstoliai. „Tai žinok, kad skaičiau.“ Tyliu, nieko nesakau pašiurpusi. Jaučiuosi kaip ką tik į aštrias kranto uolas sudužusi jūros banga arba undinėlė, kuriai nupjovė uodegą ir dabar reikės vaikščioti ant dviejų galūnių. „Kodėl tu taip bijai? Ar dėl to, kad tavo tėvas tavo fantazijas palaikydavo realybe?“ Po verslo ir kitų nesėkmių nuvažiavau pas mamą. Ne, ji manęs nekvietė, pati nuvažiavau.

Dabar ji mane vadina Misisipyte, ir man yra liūdna. Kiekvieną kartą, kai ji ištaria „Misisipyte“, skausmo durklas perveria mano širdį.

Mama kažko manęs klausinėja, o aš atsakau „gerai“, „normaliai“, ir ji iš karto pradeda kalbėti apie save.

Man atrodo, kad aš jau galiu bendrauti su savo mama, nežinau, ar galėčiau ilgai.

Juk žmogaus be kojų mes neverčiame bėgti. Būdama ten jaučiu atsidūrusi kreivų veidrodžių karalystėje, bet manęs tai kažkaip nebejaudina.

Nesuprantu tik vieno: žmogus su negalia nesimėgauja savo būkle, stengiasi ją įveikti, pakilti virš jos, o mano mama mėgaujasi.

Labiausiai gaila tėčio. Jei būčiau neišsiskyrusi, manęs lauktų dar baisesnis likimas: būčiau nukišta į kampą, niekam nereikalinga, visų paniekinta ir gerčiau psichotropinius vaistus. Kažkas labai rūpintųsi man laiku paduoti vaistus. Tai būtų mano vyras.

Jis manęs niekada nepaliktų. Jis duotų man vaistus vis didesnėmis ir didesnėmis dozėmis. Jaustųsi labai geru žmogumi, įprasminęs savo gyvenimą, aistringai besirūpinantis savo neįgalia žmona. ►

Alma Riebždaitė. Moteris prie lango. Piešinys.

55

GINTARO LAŠAI

◄ Tai būtų sėkminga, visuomenės akyse kupina grožio auka.

Vieną dieną aš tais vaistais nusinuodyčiau, vis tiek būtų pakeltos garbingos laidotuvės, o mano vyras kaip didvyris kankinys stovėtų prie karsto, pūstų vėjas.

Po visą pasaulį pasklistų kalbos apie didingą vyro auką. Ir niekas niekada neišgirstų didingos upės vardu Misisipė ošimo. Kvailo, staigaus, linksmo, kartais beprotiškai liūdno ošimo. Tai būtų labai gražu: niekada neišgirsti Misisipės.

Aš supisau visą šį grožį, nors ir esu estetas, ir Misisipės netvarkingumas mane užknisa. Pusę varškės pakelio jau išmokiau ją suvalgyti. Turinys man patinka labiau nei forma. Turinys suteikia formą, nors kai kam gal atrodo priešingai. Turiu ją išmokyti dar daugybės dalykų. Aš ją mokau ir mokau. „Daug skaičiau apie Blogio prigimtį, ten keliamas klausimas, kaip kažkas tapo koncentracijos stovyklų prižiūrėtojais, o dar daugiau – kitų žmonių budeliais, kankintojais. Žmonės buvo tokie pat kaip mes, normalūs, gyveno savo gyvenimus miestuose, bažnytkaimiuose, vienkiemiuose... Su šeimom, vieniši. Ir, žinote, psichoterapijos metu atradau atsakymą. Žmonės yra skirtingo jautrumo, kai kurie iš viso nejautrūs, abejingi kito kančioms ir kai kuriems kito kančios net teikia pasimėgavimą, malonumą. Bet, žiūrėkit, yra socialinės normos ir daugelis tų žmonių netampa nusikaltėliais...“ „O kas, jeigu socialinės normos pasikeičia?“ Neturėjau ką atsakyti. Parašiau laišką:

„Gerbiamas brangus Psichoterapeute, gerai, kokia reali mano situacija? Aš atėjau pas Jus visą gyvenimą kentėjusi nuo psichopatų, su sulaužyta psichika, o Jūs man kalbate apie meilę, švelnumą, santykį.

Ko noriu aš? Aš noriu, kad Jūs mano sąmonę paruoštumėte taip, jog, kai aš vieniša susirgsiu ar pan., turėčiau jėgų nusižudyti. Štai ko noriu aš, o kol išmuš ta valanda, noriu būti linksma, darbinga, išmokusi siekti savo tikslų, sėkminga ir tiksliai brėžianti ribas, nes šitame pasaulyje aš viena, turiu išlaikyti save ir savo vaikus, ir niekas, absoliučiai niekas man nepadeda. Ir kad ištverčiau tai, kas man atsitiko, ir turėčiau jėgų gyventi toliau, turiu turėti ypatingą savo sąmonės parengtumą, pageidaučiau kaip specnazo karys. Jūs manęs nepirškite 56

su nesančiais jaunikiais arba su žmogumi, kuris mano gyvenime pasirodys po 30 m., kai aš jau būsiu mirusi. Aš nieko neieškau, man patys „jaunikiai“ rašo, štai ir dabar du laiškai, į kuriuos aš net nesiteikiau atsakyti, nes tingiu, ir kaip gali megzti ryšį su žmonėmis, kurių net nepažįsti. Sėdėti pažinčių svetainėse ir susirašinėti ne man.

Galvoju, gal jaunikio man eiti ieškoti į parką, tik nežinau, kur, po suoliuku ar ant suoliuko. Sunkumus ištvėriau viena pati ir niekada manęs niekas neapgynė, niekas negynė, nepajudino dėl manęs nė piršto.

Ar dabar aš turėčiau ieškoti princo, į kurio petį atsirėmusi galėčiau išsiverkti, ar kuris man kažkaip padės? Tai nerealu. Jei Jūs asmeniškai norite megzti ryšį su manimi, galite tai daryti, neprieštarauju, galbūt Jums kažkas ir pavyks, aš nežinau. Man patinka ateiti pas Jus ir kalbėtis, aš moku Jums už tai pinigus ir sutinku tai daryti, kol jų turėsiu.

Mano gyvenimo tikslas, misija yra sudegti kaip fakelui, atiduodant save žmonėms.

Taip surandu gyvenimo prasmę ir pilnatvę, savirealizaciją. Asmenine laime po to, kas man atsitiko, nebetikiu. Aš gyvenu viena ir tie vienatvės atidarinėjimai man yra per sunkūs. Daugiau nedarykite taip, prašau.

Jums dėkinga Misisipė.“ Laiško jam, žinoma, neišsiunčiau, nes specnazo kariai nesielgia impulsyviai, paaiškinau savais žodžiais, kaip nebesiekiu asmeninės laimės ir kaip nuostata, kad priklausau visam pasauliui, padėjo man išgyventi ir atrasti prasmę. „Tai tu negali priklausyti vienam vyrui?“ „Negaliu, priklausau visam pasauliui.“ „Blet, jei ne tavo kūrybingumas, tu jau seniai gulėtum psichūškėj arba būtum pasitempus. Ir čia prieš mane nesėdėtum.“ „Ok, – sakau, – nuostabi perspektyva pasaulyje, kuris kažkaip norėtų nesužinoti apie mano kančią, nubraukti ją, bet to padaryti nepavyks.“ Rašymas šiomis dienomis padėjo man pamatyti psichoterapijos visumą. Psichikos ligų specialistas nori mane prisijaukinti. Širdies gilumoje, kurios niekas nemato, esu kaip laukinis sužeistas gyvūnas, besislepiantis tamsioje girios glūdumoje. Išoriškai aš esu tarp žmonių, bet emociškai – pačioje gūdžiausioje girios glūdumoje. Jis nori mane iš girios ištraukti į žmones iš esmės.

Nežinau, ar jam tai pavyks. „Kor mauni?“

Atsisuku ir, negalėdama patikėti, klausiu: „A mon sake?“ Tau, tau.“ „Į aeruobika.“ Nu, juk nepradėsiu gatvės viduryje protinti vargšo paauglio, kaip kalbėtis su senomis moterimis. „Zdarova.“ Šitas mane užmuša labiausiai (aišku, buvo ir kas labiau užmušė). Jaunesniuosius mano draugus įtikinami argumentai paveikė. Sakau truputį vyresniam: „Kodėl taip zdarova, tai, kad mes nei draugausim, nei gersim sykiu.“ „Tai, kad tu viena iš mūsų esi.“ Tyliu. Man tai ir patinka, ir ne. Niekaip negaliu apsispręsti, labiau patinka ar labiau nepatinka.

Kolegė pasakoja anekdotą: „Vaikų darželyje vyksta remontas. Po kurio laiko auklėtojos pastebėjo, kad mažieji angelėliai pradėjo siaubingai keiktis.

Vieną iš statybininkų pasikvietė direktorė: – Nuo to laiko, kai jūs čia dirbate, mūsų vaikai pradėjo keiktis baisiau už vežikus.

– Ką jūs, direktore. Aš esu ant kopėčių apačioje ir savo kolegai visada sakau: „Atsiprašau, pone Petrai, bet jūs man lydmetalį ant galvos lašinat.“ „Misissipe, – klausia jis, o kaip tu žiūri į mane? Ką tu žiūrėdama į mane matai?“ Ar gali būti kvailesnis klausimas? „Ką, ką? Aišku, gydytoją... Nu, ką? Gydytoją... O ką aš daugiau galėčiau matyti?“ Bandau įsižiūrėti geriau.

Jis mane vadina vardu, aš jo – niekada.

Jis manimi domisi, aš juo – ne. Nieko nežinau apie savo gydytoją ir nenoriu žinoti. Įsižiūriu į jį dar kartą ir sakau: „Psichinės sveikatos instituciją.“ Ir man pasidaro baisu. Suprantu, kad psichinės sveikatos institucijos pamilti neįmanoma net man. Žiopčioju, gaudau orą. Ir girdžiu, kaip man pasigirsta: „Aš tau siūlau draugystę.“ Prieš sutemstant dar spėju suprasti, kad neturiu motinos, tėvo, vyro, vaikų, o ką tik netekau psichoterapeuto, su kuriuo man buvo taip gera ir patogu. Prieš mane sėdi kažkoks nepažįstamas žmogus vardu Žanetas.

Ir kad mano gyvenimas baigėsi.

GINTARO LAŠAI

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ

X X X Vaikystėj Pasaulis Nebuvo Didesnis. Tik Manęs Jame Tilpo Daugiau.

X X X Kai Aptikau Save Įkopus Į Trisdešimt, Sunerimau – Ar Nebus Kaip Tąsyk, Kai vos Septynerių Įsiropštus Į Plono Medžio Viršūnę, ji Nulinko Ligi pat Žemės... (Ir Išpurtė lyg Supuvusį Vaisių.) O Kai Įsliuogiau Į Keturiasdešimt, Nusiraminau: Viskas Linksta Prie Žemės.

Viskas.

X X X Kartais, Kai Vasarį

Nutirpsta Sniegas, Atrodo, kad Štai Jau Ir...

Bet Jungtukas Visada Trumpas.

X X X Norėdama Pažinti Pasaulį, Ketinau Nusirašyti Genio Margumą. Bet...

Nemoku Morzės Abėcėlės – Teks Gyvent.

X X X Geriau jau aš Būčiau Pelė: Pasirodyčiau kokiame Vakarėlyje – Moterys Imtų Klykti... Ar net Suliptų Ant Kėdžių...

Vyrai Dairytųsi, Kuo čia Paleidus...

Dabar Pasirodau... Ir nieko.

Niekas Nepastebi.

Tarsi Katino Vėlės.

X X X Tu Netrauki

Manęs Nei Kaip Vyras, Nei Kaip Moteris.

Nebent Kaip Objektas, Kuriuo Norėčiau Reinkarnuotis, Kad Nuo Tavęs Atsiginčiau.

X X X Jūra Išmeta Gintarus, Akmenis, Skiedras, Dumblius, Ašakas, Ruonius...

Kad Priprastume Būt Išmesti.

X X X Matyt, Skausmas Būna Spalvotas, jei Kitiems Gražu, Kai Tau Skauda.

X X X Žvakė Nežino, jog Dega tik Todėl, Kad ją Matai.

Tu Nežinai, jog, Kol ją ► 57

GINTARO LAŠAI

◄

Matai, – Esi. Bet Laikas Nežinojimo Neatleidžia – Eina Vis Tiek.

X X X Dirbtinis Apvaisinimas.

Silikoninės Krūtys.

Plastikiniai Indai.

Sintetiniai Audiniai.

Elektroninės Knygos.

Skaitmeninės Nuotraukos.

Virtualus Bendravimas.

Elektrinės Žvakės.

Medžiaginės Gėlės.

O dievas... Jis Paprastai Įjungiamas Du Kartus Per Metus. Bet, kadangi Labai Greitai Išsikrauna, Dažniausiai Taupomas.

Tokioms Iškilmėms kaip Laidotuvės.

X X X Po teisybei, visai Nežinau, Kas yra 58

Kanifolija. Bet Skamba Gražiai – Kodėl Neužrašius?!.

Juk nė Nenutuokiame, Kas per daiktas Toji Amžinybė...

O netgi Drįstame jos Tikėtis.

X X X Kiekvieną Naktį Maoriai Ateina Reikalauti

Turėtų Žemių.

Kad Būtų kur Suklaupti, Kai Savo Dievus Mels Apsaugot Nuo To, Kursai Juos Sutvėrė.

X X X Tik Stiklinėj Vandens Atsispindi

GINTARO LAŠAI

Dangus. Bet aš Geriu Kavą. Nors Tirščiai Nusės... Ir nuo jų Paruduos net Balčiausias Puodelis.

X X X Vasaros Kaulai tokie Pageltę!..

Lyg Iš kokio Mezozojaus. Sako, Ruduo... O aš Tokios Eros Nesu nė Girdėjus.

X X X Visai aš Nemiegojau!.. Tiesiog Pamiršau, kaip Gyvent. O Sapnuoti Moku Atmintinai. Dar Nuo Tada, Kai Sapnavau, Jog Gyvenu.

X X X Yra Vaistai Nuo Senatvės!..

Viską Iš Karto Sukalt Surūdijusiom Vinimis.

X X X Kai Nukirps tau Karčius ir Nukaustys, dar Galėsi bandyt Nusižvengt... Bet Garsas taip Trenksis Į Tylą... Kad net pats Neišgirsi Savęs.

X X X Pravėrusi Burną Ištarti Vardui (Paleisti Esmo Strėlei Į Tylą), Nuslydau Į Garso Prarają.

Nusitempdama Ir Tavo Pasaulius.

X X X

Kristinos Zvinakevičiūtės / eFoto nuotr.

Jeigu tik Galėčiau, Viską Daryčiau Kitaip. Net tai, Ko Negaliu.

Jeigu tik Galėčiau...

Būti Ne Aš.

59

Studento ver š GINTARO LAŠAI

Robertas LEE FISHAS

Keblių situacijų nereikia išgalvoti – gyvenimas jų sukuria pats, ir gana dažnai.

Grįžti jam į Riu Kolon ar ne – štai klausimas koksai!

Virginijaus B. / eFoto nuotr.

60

Klodas Bjesi manė, kad išvaizda turi tam tikrų privalumų: jis buvo panašus į Sorbonos studentą ir visada atitinkamai apsirengęs. Su permestu per petį laiškanešio veršenikės diržu ir sušiaušta galva, aiškiai pasinėrusia į kokio nors sudėtingo filosofinio klausimo narpliojimą, jis visada keliavo pėsčiomis lyg pasivaikščiodamas – nors kartais trasa nusitęsdavo po keliolika mylių – iš savo nedidelio butelio netoli universiteto iki reikiamos vietos ir atgal.

Jo išorė buvo būtent tokia, kokios jam reikėjo, tiktai per gryną atsitiktinumą, o visa kita Klodas Bjesi buvo nuodugniai apgalvojęs. Niekada nesinaudoti jokia viešojo transporto rūšimi – kas nors galėjo pamatyti išlipant arba įeinant. Nesinaudoti taksi – jų smalsūs vairuotojai galėjo prisiminti nematytą jauną keleivį po seifo apšvarinimo kokioje nors įstaigoje ar sandėlyje. Jokių piniginių su dokumentais ir jokio bendrininko. Niekada neimti nieko daugiau, tik grynuosius pinigus arba – kaip išimtį – daiktus, lengvai paverčiamus grynaisiais be tarpininko pagalbos. Neprašyti kitų žmonių paslaugų ir niekados be reikalo nerizikuoti. Ir iki šiol viskas sekėsi kuo puikiausiai...

Jis sulėtino žingsnį ir įsiklausė. Už sunkių seno namo užuolaidų buvo girdėti tik vėjo gūsiai, nuo kurių kas kelias sekundes suvirpėdavo stiklai. Jis ir nelaukė nieko kita. Su pasitenkinimu vėl ėmėsi darbo.

Nuvalė drožles nuo dar nespėjusio ataušti grąžto, sutepė jį alyva. Ir vėl prie seifo durų. Aiškioje žibintuvėlio šviesoje pradėjo ryškėti kiaurymė...

r šenikė Tai buvo „Le Kler“ tipo seifas, gyvenamajam namui neįprastai didelis. Dauguma seifų privačiuose namuose buvo skirti daiktams nuo gaisro apsaugoti, tad jų atidarymas nekėlė didesnių keblumų. Šis buvo kiek sudėtingesnis, – sukurtas įsilaužėliams atbaidyti, – bet Klodas Bjesi gerai išmanė jo sistemą.

Grąžtas suvibravo kitu ritmu, apsisukimai sumažėjo. Paskui vėl pagreitėjo, skverbiantis jam per paskutinį plieninio apvalkalo sluoksnį. Dabar jau pasiekta vieta, kurioje įtaisytas užrakto mechanizmas. Liko labai paprastas darbas, nors ir reikalaujantis nemažos fizinės jėgos. Klodas ištraukė iš veršenikės plieninį kaltą ir įstatė jį į kiaurymę. Paskui nuleido ranką dar kartą ir išsitraukė ištisai išlietą plaktuką. Keli gana stiprūs smūgiai, ir užrakto varžtą nukirs. Darbas bus baigtas.

Jis nesirūpino, ar užteks jėgų. Klodą jaudino kas kita. Priėjus iki tos vietos, anksčiau visada prieš akis iškildavo košmariška scena. Plaktukas nuslysta ir pasigirsta garsus bammm! O jeigu ir nenuslysta, smūgio garsas pasiekia kieno nors ausis. Tas žmogus pakyla, pasiremdamas alkūne į patalą, ir svarsto: „Keista, man pasirodė, kad kažkur kala. Taip, va, ir vėl. Lyg Diuponų name. A, velniop!“ Paskui, vėl padėjęs galvą ant pagalvės, jis prisimena: „Palauk. Aš mačiau, kaip jie išvažiavo savaitgaliui. Kažkas keista. Imsiu ir paskambinsiu į policiją – tegul patikrina, kas pas juos dedasi...“ Klodas išjungė žibintuvėlį ir priėjo prie lango. Reikia pasižiūrėti, kas tenai. Gatvės žibintas liejo šviesą ant tuščio sodelio priešais namą. Aplink – nė gyvos dvasios.

Jis grįžo prie seifo ir paėmė plaktuką.

To seno namo labai storos sienos. Be to, Klodas buvo apskaičiavęs, kad jeigu koks nors žmogus ir išgirs, tai minutę dar svyruos – ar man prisisapnavo, ar ne? – minutė praeis, kol jis susiras šlepetes, ir dar minutė, kol prieis prie telefono.

Smūgių prireikė daugiau, nei jis tikėjosi, – jie sproginėjo ausyse kaip patrankų

šūviai, – bet galų gale varžtas nulūžo. Tik tada, kai išardė grąžtą ir tvarkingai sudėjo į veršenikę visas savo darbo įrankio detales, jis pasuko seifo rankenėlę ir pašvietė į vidų žibintuvėliu. Sidabrinė lėkštė – nesvyruodamas ją atstūmė į šalį. Dėžė su brangenybėmis – net švilptelėjo, atidaręs ją, bet paskui vėl spragtelėjo dangtelį. Metalinė dėžutė! Ištraukė ją, atvožė... Kažkokie popieriai. Išėmė vieną. Juk tai akcijos! Įsižiūrėjo į nominalią vertę tos, kuri gulėjo viršuje, ir jo akys iššoko ant kaktos.

Visas dvaras! Bet dabar ne laikas tupėti čia ir skaičiuoti. Nuleido paketą akcijų į veršenikę, metė ant viršaus žibintuvėlį, paskubomis užsagstė viską ir patraukė prie lango. * Klodas jau buvo nužingsniavęs tris kvartalus. Chirurginės pirštinės – vidinėje kišenėje. Veršenikė nerūpestingai siūbuoja ant peties. Pro šalį pralėkė policijos mašina – įjungta mirksė, cypčioja sirena. Klodas truputį palydėjo ją žvilgsniu, paskui nusisuko. Neįmanoma, kad būtų sugebėję iškviesti taip greitai. Be to, policijos mašina Paryžiuje – ne toks jau retas vaizdas.

Nusikaltimų sąrašas jo kukliais darbeliais tik prasidėjo; automobilių avarijos buvo ne ką retesnės už gripą.

Klodas niekada negrįždavo tomis pačiomis gatvėmis. Bet traukdavo jį tik kai kurios. Vengdavo pagrindinių magistralių ir tokių, kurios galėjo būti visiškai tuščios.

Rinkdavosi bulvarus su augančiais ten platanais ir vaikštinėjančiomis porelėmis. Bulvaruose, be to, jis sutikdavo kitų studentų – visada priskirdavo save prie jų – su tokiomis pačiomis veršenikėmis.

Jausdavosi tarsi tarp draugų, pamažu nurimdavo...

Jis perkirto Mozambiko aveniu ir pasuko į Riu Kolon, atsilikęs taktišku atstumu nuo vienos porelės. Jie ėjo apsikabinę vienas kitą. Čia, pačiame miesto centre, judėjimas buvo nedidelis; naktis – maloni, su vėsiu vėjeliu. Klodas pamažu žings-

GINTARO LAŠAI

niavo pirmyn, juto net pasivaikščiojimo malonumą, kai išgirdo garsiai taukšinčias kulnis kitoje pusėje. Be didelio smalsumo pažvelgė tenai. Priešinga kryptimi ėjo policininkas. Kepurė užmaukšlinta tiesiai ant kaktos, pelerina linguoja į beveik kareiviško žingsnio taktą. Klodas nežymiai šyptelėjo, bet šypsena greitai užgeso, kai žingsniai staiga nutilo. Trumpa pauzė, ir vėl jie pasigirdo, bet dabar policininkas žingsniavo ta pačia kryptimi kaip ir Klodas, tik kita gatvės puse.

Klodas susiraukė, bet žingsnių nesutankino. Sutapimas? Galimas dalykas. Tačiau jis eina su pluoštu akcijų veršenikėje; joje dar krūva visokiausių įrankių, kurių paskirtį kažin ar lengva būtų paaiškinti.

Todėl nenuostabu, kad žmogus šiek tiek nervinasi, ar ne? A, kas čia tokio, eik per Paryžių, ir kartkartėm sutiksi policininką.

Tegul net eina ta pačia kryptimi – kas iš to? Reikia jam kur nors eiti, tai ir žygiuoja sau, o ką? Be abejonės, turi tikslą.

Tačiau anas staiga sustojo ir pasuko atgal, tik prasilenkęs su Klodu, teisingai?

Taip, tikrai...

Bet pagalvokime dar kitaip: jei policininkas nujaustų, kad jis seka paskui įsilaužėlį (visai jis neseka, tu nelaimingas idiote! – tik eina ta pačia kryptimi), ar žingsniuotų sau kita puse, ramiai kaukšėdamas kulnimis? Nieko panašaus! Jis blaškytųsi, švilptų, kaip pasiutęs, laikytų suspaudęs lazdą. Taigi – pamiršk tu jį, dėl Dievo meilės! Tapnok savo įpročiu – kaip studentas, kuo jis tave ir laiko – ir liaukis prakaitavęs! * Gatvės, kertančios Riu Kolon, priartėdavo ir dingdavo. Žingsnis žemyn, žingsnis aukštyn. Porelė, ėjusi priekyje, šmurkštelėjo pro duris, virš kurių dunksojo stogelis.

Kai jis žengė pro šalį, iš vidaus pasigirdo kikenimas. Ar pereis policininkas į šitą pusę, norėdamas išsiaiškinti, kas čia dedasi? Ne, neperėjo... Dabar gatvė priekyje buvo visiškai tuščia. Tikra dykuma. ► 61

GINTARO LAŠAI

◄ Šnabždantys medžiai metė ant šaliga-

tvių dėmėtus judančius šešėlius. Dvi poros kojų pritarė viena kitai. Staiga Klodas pats sau nusišypsojo. O jeigu jis pereis gatvę ir sustos priešais policininką? Paklaus, kaip nueiti ten ir ten. Tada išsisklaidys visos abejonės. Šypsena vėl dingo nuo veido – jį perkrėtė staigus drebulys. „Tu, drauguži, tikras avigalvis, – blaiviai ir niūriai pasakė tylomis sau. – Tu pradedi nervintis. Išsigalvoji, ir viskas tik dėl nervų. Liaukis. Blogas įprotis – neverta. Pasistenk, kad daugiau panašios genialybės net nekrebždelėtų makaulėje.“ Pasukti į kurią nors šoninę gatvę? O jeigu ir policininkas pasuks, kas tada, drauguži? Ką mes čia neseniai sumąstėme apie panašias genialybes? Paprasčiausiai – žingsniuok sau toliau. Taip. Teisingai. Viena koja – kita koja...

Prieš jį iškilo „Plas Diuken“ žibintas – tuščia kavinė kvietė į vidų. Vieną minutę!

Prieiti prie policininko – tai viena, o pasistiprinti kavinėje – visiškai kas kita!

Jau buvo aišku: jis negali žaisti to kvailo žaidimo visą kelią – iki pat universiteto.

Kas tai pasakė: jeigu karas turi prasidėti – tegul prasideda kaip tik čia. Jis nusišypsojo, sulėtino žingsnį ir atsisėdo ant kėdės, stovinčios beveik prie šaligatvio krašto. Jo veršenikė – kažkaip nejučiomis – pasislėpė tarp kelių. Tik staiga širdis nustojo plakusi. Žingsniai kitoje gatvės pusėje nutilo!

* – Pone?

Klodas krūptelėjo ir pamatė prieš save padavėją mieguistomis akimis.

– Ką?

– Kaip tik tai, pone – ką? Ką užsakysite?

– Atneškite konjako.

Padavėjas linktelėjo galvą, žiovtelėjo – įpročio liga, nušluostė stalelį ir tokiu žingsniu, lyg būtų bridęs į ežerą ar jūrą, įžengė į vidų. Netrukus grįžo su didoka taure ir pastatė ją ant stalo. Dugne suteliuškavo gintaro spalvos skystis. Klodas įbedė žvilgsnį į taurę ir taip kurį laiką sėdėjo, atsisakydamas pripažinti, kad kitoje gatvės pusėje stovi uniformuotas tvarkos sargas: kažko svyruodamas, beveik prieš jį. Paskui pakėlė taurę ir vienukart susipylė į burną. Tai buvo pigus konjakas, bet sušildė jis maloniai. Dabar Klodas prisivertė pakelti akis. Pelerinuota figūra kaip statula stovėjo ten pat.

62

– Klausykit!

– Taip, pone, – prišoko padavėjas.

– Dar vieną konjako – dvigubą!

Konjakas tuoj pat buvo atneštas, Klodas pamažu pasukiojo taurę ir pakėlė ją prie lūpų. Jau pasirengęs maktelėti sustingo.

Policininkas paliko savo postą! Dabar jis lėtai žingsniavo per gatvę!

Klodas pajuto, kad visa jo baimė akimoju išgaravo – taip pat greitai, kaip buvo atlėkusi. Jis visada žinojo, kad tokia diena vis tiek kada nors išauš. Kaipmat – kaip visada – gimė planas. Jis neatsakinės į klausimus – apsimes, kad negirdi. Kai pareigūnas pasilenks prie jo, šliūkštelės jam į akis dvigubą konjako. Ir pabėgs. Tik žengęs kelis žingsnius, ištrauks akcijas, o veršenikę mes jam po kojom. Štai jis prieina... Klodas pamažu nuleido taurę...

Policininkas praėjo pro šalį, pasuko tarp tolimesnių dviejų stalelių ir, net nepažvelgęs į Klodą, nužingsniavo prie baro.

Tekštelėjo nestipriai per jį savo lazda.

Oficiantas pakėlė akis.

– Pone?

– Man reikia paskambinti...

Klodas susiraukė. Iškvies mašiną? Jo raumenys įsitempė – tuoj startas! Atlėkė pareigūno balsas, kažkoks nervingas, palyginti su eisena, ir skvarbus.

– Meri! Kur tu buvai? Baigiau apėjimą – jau prieš valandą. Perėjau Riu Kolon – kelis kartus! Ne, ne, brangioji! Aš nesiskundžiu... Tik paprasčiausiai – noriu... Ką tu, mano brangioji! Aišku – noriu! Tik va... – policininką nutraukė, jis klausė, ką sako jo brangutė. – Aš iš kavinės – „Plas Diuken“. Toje gatvėje – Riu Kolon. Po dešimties minučių? Gerai, mano saule! Ne, ne – aš nieko prieš...

Taip, taip. Aš lauksiu.

Klodui prireikė nemažai pastangų, kad suvaldytų veido raumenis – jis nenorėjo šieptis. Maža to – kad nepradėtų isteriškai žvengti. Tai tau pamoka, pasakė mintyse pats sau ir vienu mauku ištuštino stiklą.

Trumpam dustelėjo, bet tai buvo malonus dusulys. Tik niekada neišsigalvok problemų! Gyvenimas jų sukuria pats – ir ganėtinai. Kilstelėjo ranką ir ištiesė ją pirmyn – pašaukti padavėją.

– Dar vieną, paskutinį! Ir sąskaitą.

Policininkas su kvailoka šypsena veide praėjo pro šalį, atsisėdo prie paskutinio stalelio ir godžiai įsispitrijo į vieną tolimą tuščios gatvės kampą. Klodas šyptelėjo: pareigūnas taip pat žmogus.

Praskaidrintos nuotaikos Klodas nurijo konjaką ir kyštelėjo ranką į kišenę. Ji buvo tuščia. Kyštelėjo į kitą – rezultatas tas pats!

Jo piniginė! Jo piniginė, žinoma, gulėjo namuose. Ant Klodo veido nusileido padavėjo žvilgsnis – toks šaltas, kokį jį gali padaryti daugiametis klientų aptarnavimas. * – Aš pamiršau piniginę... Namuose.

Padavėjas grėsmingai priartėjo, užstodamas kūnu – jeigu tas sumanytų sprukti – išėjimą, ir profesionaliai išspaudė šypseną – nesuvirpėjo nė vienas jo veido raumuo. Policininkas pasisuko į jų pusę ir stebėjo – kas vyksta?

– Ateisiu rytoj ir atnešiu...

Padavėjas truktelėjo pečiais ir, sugavęs policininko žvilgsnį, nuleido didįjį pirštą žemyn. Policininkas pasižiūrėjo pasibjaurėjimo kupinu žvilgsniu ir papurtė galvą.

Klodas sėdėjo sustingęs. Policininkas net sulinko per pečius. Aštuonios ilgos, nemalonios valandos ant kojų, laukiamas susitikimas su Meri – aišku, su tam tikrais rezultatais – ir štai dabar tas! Dėl kažkokio berniūkščio, kuris šlaistosi po gatves, pamiršęs namie piniginę, jis turės sugaišti kelias valandas poskyryje, prirašyti velniai žino kiek protokolų – ne, tik ne tai! Ar Meri čia lauks, kol jis sugrįš? Taip tau ir lauks!

Ne, tegul juos velnias griebia, ne! Tik ne šiandien... Jis pažiūrėjo atidžiau į blyškų jaunuolio veidą.

– Aš jums paskolinsiu – galėsite susimokėti! – pasakė jis, traukdamas iš kišenės piniginę. – Tai mano kvartalas. Būnu čia nuo ketvirtos iki pusiaunakčio. Galėsite ateiti ir atnešti man skolą.

Klodas jautė, kaip jo galva sukasi žaislinio vilkelio greičiu. Jis negalėjo patikėti.

Sunkiai pakilo.

– Žinoma, aš būtinai ateisiu.

– Aš neabejoju, – tvirtai pasakė policininkas ir paėmė Klodui iš rankų veršenikę. – Palaikysiu jūsų knygas kaip užstatą.

Buvo Dievo apdovanotas ne tik kilnumu, bet ir atsargumu.

– Tik nesijaudinkite – jos pas mane nedings.

Grįžti jam į Riu Kolon ar ne – štai klausimas koksai!

Iš anglų kalbos išvertė Jeronimas BRAZAITIS

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8