Birutė SKAISGIRIENĖ. Netikėta K.Kazlauskaitės juvelyrika

ŠIUOLAIKINIS MENAS Netikėta K.Kazlau

Paradoksalios, nekomercinės juvelyrikos kūrėja šilutiškė Karina Kazlauskaitė yra savito braižo ir išskirtinės raiškos menininkė. Savo kūryboje ji naudoja miksuotas autentiškas technikas ir renkasi neįprastas medžiagas. Karina drąsiai eksperimentuoja, kurdama neįprastus juvelyrikos kūrinius ir netradicinius objektus iš įvairiausių organinių, augalinių, visceralinių medžiagų ar ready mad’o. Realizuodama kūrinių idėjas, ji ne visada žino, kokią medžiagą ar formą pasirinks – sprendimai atsiranda intuityviai arba juos padiktuoja kūrinio sumanymas. Jos kūrybos laukas – universalus, ir kalbėti apie ją tik kaip apie juvelyrę būtų per siaura. K.Kazlauskaitės kūryba apima platų meninės raiškos spektrą, tai – objektai, instaliacijos, juvelyrika, fotografija, fotobjektai.

Birutė SKAISGIRIENĖ

Šiuo metu K.Kazlauskaitės sukurtus juvelyrikos darbus galima pamatyti metalo menui ir juvelyrikai skirtoje tarptautinėjė parodoje „METALOfonas“ Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje Vilniuje. Ten menininkė eksponuoja du objektus – vėrinius iš ciklo „Rožytės“.

Išsamesnę Karinos kolekcijos „Rožytės“ ekspoziciją šiuo metu galima apžiūrėti virtualioje Klaipėdos krašto dailės galerijoje Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos tinklalapyje www.biblioteka.lt/ galerija. Jos „Rožytės“ sukurtos iš interneto kabelio, metalo, kiaulės žarnų, stručio odos ir kitų nenuspėjamų medžiagų. Šokiruoja ar žadina smalsumą? Ir viena, ir kita. Stebina ir žavi Karinos kūrybinė drąsa ir polėkis, todėl neatsispyriau pagundai ją pakalbinti.

Iš netradicinių medžiagų

– Juvelyrikos darbus kuriate iš netradicinių medžiagų, drąsiai derinate keisčiausius dalykus – kiaulės pūslę su gintaru ir auksu, stručio odą, kiaulės žarnas su geležimi ir kabelio laidais. Neįmanomi deriniai jūsų kūriniuose tampa įmanomais ir visos medžiagos taip organiškai susilieja, kad medžiagiškumas nebesvarbus?

– Nežinau, ar gerai, kad pradinė medžiaga nebeatpažįstama, bet dėkoju už komplimentą. Šiuolaikinė juvelyrika jau praplėtė mums įprastą standartinį jos suvokimą, kad juvelyrika – tai papuošalai iš tradicinių medžiagų – aukso, sidabro, brangiųjų akmenų. Aš savo kūryboje naudoju įvairiausias medžiagas, kurias randu savo aplinkoje, arba tas, kurias padovanoja draugai. Neįprastos medžiagos ir atlikimo technikos pasirinkimą dažnai inspiruoja koks nors pasakojimas – pavyzdžiui, kelis papuošalus sukūriau prisiminusi pasakojimą apie senovėje iš kiaulės pūslės gamintus žaislus.

– Pati netikėčiausia medžiaga, kurią pritaikėte ir panaudojote savo juvelyrikoje, – kiaulės pūslė. Apie vaikiškus žaislus iš kiaulės pūslės buvau girdėjusi – apie juos man yra pasakojusi močiutė, bet kad šį neįprastą dalyką galima pritaikyti juvelyrikoje – sunkiai įsivaizduojama ir, neslėpsiu, truputį šokiruoja. Iš kur jūsų žinios apie archajinių žaislų gamybą iš gyvulinės kilmės medžiagų ir kaip sugalvojote šią organinę materiją išbandyti savo kūryboje? Ką esate sukūrusi?

– Gimiau ir augau Šilutėje. Visos mano vasaros prabėgo pas senelius – Pašyšių ir Stubrių kaimuose. Tai ypatingas kraštas, subrandinęs savotišką, kitokią mano pasaulėžiūrą. Gal todėl mano pasirinkta kūrybos forma yra komplikuota, joje daug intymių, gyvenimiškų mano pačios, mano močiučių, mano tėvų istorijų.

Gyvūninės kilmės visceralines medžiagas savo kūryboje naudoju seniai. Tai susiję su mano prisiminimais apie maisto ruošimą, su mano senelių kaimo buitimi ir tokio gyvenimo kultūra. Visi tie ritualai, kuriuose dalyvaudavo močiutė, tetos, o aš buvau akyla stebėtoja, yra vienas iš mano kūrybos inspiracijos šaltinių. O kiaulės pūslė mano juvelyrikoje atsirado iš mano tėvų vaikystės prisiminimų ir pasakojimo apie kiaulės pūslės balionėlius. Tą archajiško vaikų žaislo – barškučio – idėją išplėtojau savo kūryboje.

Iš kiaulės pūslių esu sukūrusi ne vieną juvelyrikos darbą – paauksuotą kiaulės pūslių karulį, pripildytą stiklo granulių, džiovintų žirnių arba saulėgrąžų sėklų. Jis man asocijavosi su gigantiškais kabančiais lašais. Tarptautinei „Amber Room“ parodai, pernai vykusiai Klaipėdoje, sukūriau kelis kūrinius su gintarais ir kiaulės žarna. Pagal tęstinį projektą „Gamta kaip žaislas“ iš auksuotos kiaulės pūslės atsirado pergamentinės segės – „Lėktuvėliai“. Jos pirmą kartą buvo eksponuotos Norvegijoje.

Balansuoja ant kičo ribos

– Baigdama juvelyrikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, sukūrėte įspūdingą juvelyrikos ir objektų kolekciją iš stručio kiaušinių ir egzotinių augalų sėklų. Papa-

sakokite apie ją. ►

ŠIUOLAIKINIS MENAS skaitės juvelyrika

Nekomercinės juvelyrikos kūrėja K.Kazlauskaitė idėjų semiasi iš aplinkos ir prisiminimų, gyvenimiškų jos pačios, močiučių ir tėvų istorijų. Klauso Leo Richterio nuotr.

K.Kazlauskaitė. Rožytės. Vėriniai. Objekto variacijos.

◄ – Esu sukūrusi kūrinių, kuriuose atsispindi mano patirtys ir išgyvenimai kitose šalyse. Man yra tekę gyventi Brazilijoje. Iš ten parsivežiau stručio kiaušinių ir įvairių medžių sėklų. Tolimos kultūros gamtines medžiagas sujungusi su mūsų archajine margučių marginimo technika, sukūriau bakalauro ir magistro darbus.

Man įdomūs įvairūs ritualai, archajiniai žaislai, žmonių prisiminimai, kasdienės kultūros kismai, gimimo ir mirties virsmas. Idėjų randu mane supančioje aplinkoje, o paskui jas realizuoju savo juvelyrikos kūriniuose.

– Esate estetinio paradokso meistrė. Savo kūryboje nevengiate kičo, ironijos, kitokio požiūrio į grožio sampratą. Ką norite pranešti, perduoti jūsų kūrybos vertintojams?

– Mano kūrybinis procesas vyksta labai intuityviai, be jokių išankstinių nuostatų ar ambicijų. Kurdama aš sąmoningai negalvoju apie vertintojus ar vartotojus. Nesureikšminu ir temos, specialiai jos neieškau. Kuriu tai, kas man tuo metu yra aktualu.

Apie paradoksus... Gali būti, kad mano paradoksai atstumia, nes kažkam nepatogu arba drovu... Mano papuošalai dažnai balansuoja ant kičo ribos, tačiau darau tai sąmoningai, savo kūryboje gvildendama įvairias nepatogias ir tabu temas, provokuodama mąstyti ir priimti kitokį grožį.

– Ar stengiatės būti šiuolaikiška ir populiari? Jūsų juvelyriką galima būtų pavadinti ekologine – kuriate iš gamtinės arba jau naudotos medžiagos. Juk tai dabar taip madinga.

– Nesistengiu sekti madingomis tendencijomis, bet atsitinka, kad „ant bangos“ pataikau nesąmoningai. Vilniaus MO muziejaus parduotuvėje yra mano sidabriniai auskarai – duonos pakuočių užsegimų atliejos su įrėžtais H2O ir O2 simboliais. Juos sukūriau dar 2011 metais. Šiuo metu ekologijos ir gamtosaugos temos yra itin madingos, o aš tęstiniame projekte „Gamta kaip žaislas“ specialiai nesistengdama plėtoju ekologijos temą.

Kūryba pilna paradoksų

– Peržiūrėjusi jūsų naujausios juvelyrikos kolekcijos „Rožytės“ nuotraukas, nusišypsojau – tokią „juvelyriką“ esu išbandžiusi ir aš – vielinius žiedelius pindavo visos kiemo mergaitės, jei tik pasisekdavo rasti lanksčių spalvotų vielučių. Papasakokite, kaip gimė mintis naivius vaikystės kūrybinius bandymus perkelti į šiuolaikinę profesionaliąją juvelyriką?

– Papuošalų kolekcija „Rožytės“ iš tiesų yra ypatinga, o pati idėja ir forma labai paprasta – ji kilo iš populiariosios kultūros ir iš mano asmeninės patirties. Sukūriau kelias juvelyrikos dirbinių variacijas: iš geležies ir iš interneto kabelio UTP 25P laidų, iš geležies, stručio odos ir kiaulės žarnos. ►

Auskarai.

VIZITINĖ KORTELĖ

Dailininkė Karina Kazlauskaitė 1980 m. gimė ir augo Šilutėje. Studijavo metalo meną Vilniaus dailės akademijoje, baigė magistro studijas, 2016 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. Nuo 2008 iki 2015 m. gyveno ir kūrė Norvegijoje, priklauso Norvegijos profesionaliųjų menų ir amatų sąjungai, surengė kelias personalines kūrinių parodas. K.Kazlauskaitės darbai buvo rodomi parodose ne tik Lietuvoje ir Norvegijoje, bet ir Latvijoje, Ispanijoje, Brazilijoje, Amerikoje.

◄ Kabelį gavau iš bičiulio – jam jis tiesiog buvo nebereikalingas. Atlupusi kabelį, apsidžiaugiau: atsivėrė spalvotų laidų margumynas. Lankstūs spalvoti laideliai prikėlė mano vaikystės prisiminimus: mes kieme sukdavome spalvotus žiedelius iš elektros laidų, kurių prisirinkdavome gretimose statybvietėse. Tuomet man buvo gal septyneri ar aštuoneri, o tokia „kiemo“ juvelyrika buvo mėgstamas mergaičių užsiėmimas. Man ši kolekcija ypatinga tuo, kad joje vyresni žmonės atpažįsta savo vaikystės papuošalus, jie išgyvena jaukias prisiminimų akimirkas ir dalijasi savo vaikystės įspūdžiais.

Menas yra pati puikiausia terpė abejoti, ieškoti, klysti, patirti regėjimus ir praregėjimus.

Barškutis. Kaklo papuošalas. Kiaulės pūslė, auksas, žirniai, stiklo karoliukai, pneumatinis prietaisas.

– Ilgokai gyvenote ir kūrėte Norvegijoje, priklausote Norvegijos profesionaliųjų menų ir amatų sąjungai, surengėte ten kelias personalines parodas. Kokią patirtį iš šios šalies parsivežėte?

– Į Norvegiją išvažiavau praėjus metams po magistrantūros studijų. Išvykau užsidirbti pinigų, kad galėčiau įsirengti studiją, įsigyti reikiamus įrankius. Taip atsitiko, kad įstrigau ten net septyneriems metams. Per tą laiką neblogai susipažinau su įdomia tos šalies kultūra. Įstojau į Norvegijos meno ir amatų asociaciją ir surengiau kelias parodas. Patirtis buvo reikšminga, nes atsidūriau totaliai kitokioje kultūroje. Ten kitos tradicijos, kita

Iš serijos „Lėktuvėlis“. Segės. Kiaulės pūslė, auksas, sidabras, stručio oda, siūlas, magnetas.

Knygos lapai. Kaklo vėrinys. Kiaulės pūslė, geležis, džiovintas žirnis.

Kiaušinis kube. Bakalauro darbas.

patirtis. Kita vertus, įžvelgiau daug panašumo, kai kas man ten buvo ne svetima. Gal dėl tų kultūrinių skirtumų mano kūryba pilna paradoksų. Pati sau kėliau įvairiausius klausimus ir ieškojau atsakymų kūryboje. Mano manymu, menas yra pati puikiausia terpė abejoti, ieškoti, klysti, patirti regėjimus ir praregėjimus.

Nišinės juvelyrikos kūrėja

– Kaip Lietuvoje priima ir vertina jūsų kūrybą? Kur eksponuojate savo kūrinius?

– Lietuvoje šiuolaikinė juvelyrika, mano nuomone, reprezentuojama gana siaurai. Galerijos dažniau ieško menininkų, kuriančių „teisingą“, publikai suvokiamą ir pripažintą meninę juvelyriką. Ir aš tai suprantu. Lietuvoje dar nėra tokios galerijos, kurioje būtų pristatomi įvairių kategorijų juvelyrikos menininkai. Norėtųsi, kad galerijose atsirastų vietos

Paslėpta. Objektas-papuošalas iš magistro darbo. Stručio kiaušinio kevalas, sidabras, medžio sėklos, organiniai dažai.

ne tik komercinę juvelyriką kuriantiems menininkams.

Mes, nekomercinės juvelyrikos kūrėjai, džiaugiamės, kad Vilniuje nuo rugsėjo 30-osios iki gruodžio 15-osios jau penktą kartą vyksta šiuolaikinio metalo meno bienalė „METALOfonas“, kur savo darbus eksponuoja viso pasaulio juvelyrikos meno kūrėjai. Bienalė vyksta Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje, Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, o jos kuratorė – menotyrininkė Jurgita Ludavičienė. Tokia paroda yra gera proga skleisti informaciją apie nišinę juvelyriką – meno sritį, kuri Lietuvoje dar nėra tinkamai vertinama. O pasaulyje ji jau yra išsikovojusi deramą vietą tarp vaizduojamųjų menų.

– Kur įsikūrėte sugrįžusi į Lietuvą ir ką veikiate šiuo metu?

– Dabar kartu su draugu kuriamės kaimo sodyboje Šiaurės Lietuvoje. Man reikia būti arčiau gamtos. O Šilutėje, Hugo Šojaus dvare, vis dar turiu studiją, kurioje kartais ką nors kuriu.

Karulis.