DAILĖ

DAILĖ Atviri grafikės atvirlaiškiai

Šiek tiek ekstremaliomis sąlygomis, kaip kokie graikų teatro personažai pasislėpę už kaukių, rinkosi kolegos, draugai ir gerbėjai į Klaipėdoje kuriančios grafikės Laimos GedvilaitėsSakalauskienės personalinės parodos atidarymą Prano Domšaičio galerijoje. Parodoje, kuri veikia iki gruodžio 31-osios, eksponuojami pastarųjų metų nespalvoti ir spalvoti linoraižiniai, monotipijos ir mišriomis technikomis, derinant monotipiją, linoraižinį, koliažą, spalvotus pieštukus, akvarelę, akrilą, atlikti darbai.

L.Gedvilaitė-Sakalauskienė. Žiūrintys į žvaigždes. 2013. Linoraižinys.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Ne iš neturėjimo ką veikti

Tiesą sakant, proga ne tokia ir dažna, nelepina Laima savo kasmečiais prisistatymais – juk jos personalinė paroda vyko prieš septynerius metus. Nuo parodų kaip niekas kitas ji moka išsisukinėti, rasti daugybę, net egzistencinio lygmens pasiteisinimų. Kai apsisprendžia, tuomet akivaizdu, kad iš tikrųjų turi ką parodyti ir kad tai nėra iš neturėjimo ką veikti sukurti darbeliai.

Kadangi personalinė paroda vyko senokai, verta priminti, kad Lietuvos dailininkų sąjungos narė (1972) L.Gedvilaitė-Sakalauskienė mokėsi Vilniaus M.K.Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, 1968–1974 m. studijavo grafiką Valstybiniame dailės institute (da- bar – Vilniaus dailės akademija). Klaipėdoje gyvena ir parodose, pleneruose, kūrybiniuose projektuose dalyvauja nuo 1974 m. Daugiau nei tris dešimtmečius dirbo pedagoginį darbą Adomo Brako dailės mokykloje, buvo puiki grafikos mokytoja, šiuo metu turi išsvajotą, visiškai laisvą laisvai kuriančios menininkės statusą. Svarbiausios Laimos kūrybos sritys – estampai, ekslibrisai, piešiniai. Ekslibrisus palikime nuošalyje, nors tai buvo labai svari ir aktuali Laimos ir jos kartos grafikų veiklos sritis, sovietinės realybės metais vienintelė taip netikėtai mūsų dailininkams atvėrusi nedidelį langelį į pasaulį. ►

Vienatvė dviem I. 2017. Mišri technika.

Tyli vakaro šventė. 2014. Pastelė. Vienatvė dviem III. 2018–2019. Spalvotas linoraižinys.

L.Gedvilaitė-Sakalauskienė. Įkvėpimas. 2014. Linoraižinys.

Skardis. 2020. Akvarelė, pastelė.

Kelias I–VIII. 2020. Spalvotas linoraižinys.

Malda. 2013. Spalvotas linoraižinys.

L.Gedvilaitė-Sakalauskienė. Ir saugok mus nuo... 2014. Linoraižinys, koliažas, akvarelė. Mes laisvi. 2020. Mišri technika.

◄ Prisiminus to meto dailės kontekstą, iš karto prieš akis iškilo trys parodoje eksponuojami šiemet sukurti darbai – „Mes laisvi“ ir „Atminties laužas I, II“. Juos paskatino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30mečio paminėjimas ir Klaipėdos dailininkų kūrybos apžvalginės parodos „Vakarų vėjai 2020“ tema. Aktualizuoti šiandieną meno kūriniuose itin sunki užduotis ir, manau, dailininkė sėkmingai ją įveikė.

Kelionės į save refleksija

Svarbiausia Laimos kūrybos tema – žmogus ir gamta. Gal vis dėlto reikėtų sakyti – gamta ir žmogus. Gamta (miškai, jūra, marios, ežerai, laukai, pievos) jai reikalinga ir būtina ne tik kaip visokių gėrybių šaltinis, bet kaip terpė, kurioje tampi vienas su savimi, išgirsti savo kvėpavimą, pajunti, kad esi gyvas, kad gyveni.

Nuolatinį gamtos ir žmogaus būsenų kitimą, jų sąsajas dailininkė tyrinėja, analizuoja ir apibendrina nuo kūrybos kelio pradžios iki dabar. Tas kelias – toli gražu ne moderni magistralė, kuria švilpiama su vėjeliu, patogiai sėdint prie savo mašinos vairo. Jame būta ir būna visko – vaizdingų atkarpų, nepasitikėjimą keliančių duobių ir šiaip lengvai pakratančių kasdienių nelygumų. Gal labiausiai kelio nepatikimumo regimybę skatina pačios autorės reikalavimai sau ir nepasitenkinimas savo kūryba, ne paskutinėje vietoje ir augantis visuomenės palankumas kičui bei abejingumas menui.

Visiško pasinėrimo į kūrybą pagreitį stabdė ruožai, kuriuose jai, kaip menininkei moteriai, tekdavo svarbūs dukros, sesers, žmonos, motinos vaidmenys. Antra vertus, tai ir praturtino, nes kaip pažinsi vienatvę, jei nežinai pilnatvės skonio.

Kelio tema primena ypatingą grafikės pomėgį keliauti, nesvarbu – toli ar arti.

Tai ne siužetiniai pasakojimai, ne virkavimai, kad paukštuko gaila, o jausmų, išgyvenimų, būsenų vizualizacija.

Nenuilstantis noras pažinti, sužinoti, pamatyti ir mokytis kelia pagarbą. Vis dėlto plačiąja tų žodžių prasme kelio motyvas yra aplinkos stebėjimu, pažinimu ir pastabumu paremta nesibaigiančios kelionės į save refleksija.

Kelio metaforą užminė pati autorė, pristačiusi parodoje naujausią aštuonių linoraižinių ciklą „Kelias I–VIII“ (2020), kuriame vaizdai suaugę į ritmiškai pasikartojančių antagonizmų juoda–balta, aptaku–aštru, gėris–blogis seką. Jausmai ir protas, amžinasis ginčas (prisiminiau,

Atminties laužas I. 2020. Mišri technika, koliažas.

Atminties laužas II. 2020. Mišri technika.

kaip sovietiniais laikais tarsi audra vandens stiklinėje virė diskusijos „fizikai ar lyrikai?“). Mano akimis, ciklas „Kelias“ yra pats atviriausias parodos kūrinys. Pačios autorės pasiūlytas parodos pavadinimas „Atvirlaiškiai“ sujungia visumą į vienį, net jei paskiruose darbuose nėra nei menkiausios užuominos į rankraštį, tekstą.

Savitų vaizdų epas

Su tekstais grafikės santykis labai įdomus. Jie ne visada įskaitomi, tai jokia kaligrafija, tiesiog dar viena ženklinė forma, kuri iki begalybės išplečia kūrinio erdvę vaizdų daugiaprasmiškumui. O už vaizdų slypi istorijos. Meistriškai panaudodama grafikos technikų ir priemonių raiškos galimybes (o tai grafikė puikiai moka ir gali daryti be didelių pastangų), tačiau vis atrasdama kažką naujo, Laima kuria savitų vaizdų epą.

Tai ne siužetiniai pasakojimai, ne virkavimai, kad paukštuko gaila, o jausmų, išgyvenimų, būsenų vizualizacija. Jie gali pasirodyti esą tamsūs, kupini juodumos, be prošvaisčių. Tai, apie ką kalbama, gali būti tik momentas, kai per sekundės dalį apmąstomas visas gyvenimas, arba plisti sulėtintame laike ir išretėjusiame ore kaip smogas be kontūrų. Deformacija, proporcijų keitimas, visi tie nedailūs pavidalai, negražūs veidai, negrakštūs mostai yra niūroki ir grėsmingi.

Ar menas turi lipšniai glostyti, o gal būti dar tiesmukesnis, be užuominų? Menas, preparuojantis skaudžius dvasinius momentus, gali veikti kaip katarsis, kaip apsivalymas, tik kūryboje nesumeluosi ir to katarsio regimybės nesukursi. Laimos grafikoje, ypač linoraižiniuose, išorinė figūrų, kitų objektų netobulybė nėra savitikslė, sąmoningai rodanti negražumą. Už jos slypi daug įsijautimo, empatijos, o visos kūrybos pagrindas – stebėtinai ramus ir giedras žvilgsnis. Šių savybių dermė L.Gedvilaitės-Sakalauskienės kūryboje man visada buvo ir liks paslaptis.

Dar vienas fantastiškas pasaulis veriasi, kai į linoraižinius žiūri iš labai arti, lyg pro didinamąjį stiklą. Kas patikės, kad raižomas banalus linoleumas? Kiek ir kokių pavadinimų linijų čia atrastų kantrus tyrėjas? Kaip jis jas sistematizuotų, sudėliotų pagal svarbą, kuriamo vaizdo charakteristikas? Su didele pagarba įvertinant Laimos spalvos jausmą, gebėjimą kurti pastele (vien „Skardžio“ fragmentas ko vertas) ir virtuoziškai derinti vadinamąsias mišrias technikas, niekas, manau, neprilygs tam paviršiaus šėlsmui, tikrai linijų bakchanalijai, kurią sukelia jos rėžtukas, skriejantis raižomu linoleumo paviršiumi estampuose „Įkvėpimas“, „Ir saugok mus nuo...“ (abu 2014), „Žiūrintys į žvaigždes“ ir „Malda“ (abu 2013) bei „Kelio“ cikle.