ATMINIMAS

Solistas M.Gylys galėjo būti įvertintas labiau

Spalio pradžioje anapilin išėjo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro primarijus, vokalo pedagogas Mindaugas Gylys (1957–2020). Renkant kolegų prisiminimus apie šią iškilią asmenybę, pasižymėjusią profesionalumu, humaniškumu ir pagarba aplinkiniams bei savo dievinamai scenai, belieka pritarti kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus frazei: „Galėjo būti įvertintas labiau...“

Žaneta SKERSYTĖ

M.Gylys gimė Krasnojarsko krašte Rusijoje. 1983 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, LMTA), prof. Eduardo Kaniavos solinio dainavimo klasę. 1983–1986 m. buvo Klaipėdos liaudies operos, o nuo 1987 m. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas. Nuo 1983 m. dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetuose, nuo 1996 m. – Klaipėdos universitete. 2006 m. M.Gylys išėjo iš teatro, atsidėjo pedagoginiam ir moksliniam doktorantūros darbui. Muzikiniame teatre dainuodavo kaip kviestinis atlikėjas. Koncertavo JAV, Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Estijoje, Latvijoje.

M.Gylys sukūrė daugiau kaip 40 vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose. Tarp jų – Oneginas (P.Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Žermonas (G.Verdi „Traviata“), Eskamiljas (G.Bizet „Karmen“), Grafas Almaviva (W.A.Mozarto „Figaro vedybos“), Febas (Z.Liepinio „Paryžiaus katedra“), Ragūnas ir Samilis (G.Kuprevičiaus „Prūsai“), Kasparas (A.Žigaitytės „Mažvydas“), grafas Liuksemburgas (F.Leharo „Grafas Liuksemburgas“), Danila (F.Leharo „Linksmoji našlė“), Aizenštainas (J.Strausso „Šikšnosparnis“) ir kiti. 1996 m. už Figaro vaidmenį G.Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“ M.Gylys pelnė Kristoforo apdovanojimą (dabar – Auksinis scenos kryžius).

Klaipėdos teatro primarijus

Ilgametis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas ir vienintelis jo garbės dirigentas Stasys Domarkas priminė, kad M.Gylys šiame teatre ilgai buvo pagrindinis baritono herojinių partijų atlikėjas. „Primarijus! M.Gylį aš pažinau ne Klaipėdoje, bet anksčiau – Kaune. Jis dainavo pirmoje lietuviškoje roko oratorijoje „Darbas ir duona“, parašytoje kompozitoriaus G.Kuprevičiaus. Tada dar buvo jaunas studentas, bet mačiau, kad apdovanotas ir geru balsu, ir scenine išvaizda. Draugiškas, entuziastingas, darbštus, begalinis optimistas. Tokį jį tada pažinau. Toks ir išliko“, – kalbėjo S.Domarkas.

Anot dirigento, M.Gylys savo kūrybine veikla paliko gilų pėdsaką Klaipėdos muzikinio teatro istorijoje. „Prisiminkime, kad trupės teatruose anksčiau buvo nedidelės, o kviestis papildomų atlikėjų – tokios praktikos nebuvo. 1992 m. man pradėjus vadovauti teatrui, M.Gylys visuose spektakliuose atlikdavo jo balsui tinkančias pagrindines partijas. Ruošdavo jas ypač sąžiningai, atiduodamas visas jėgas, pats daug ką pasiūlydamas. Jis buvo aktyvus ne tik scenoje. Visada pasiruošęs pagelbėti kolegoms. Organizacijos jį dažnai kviesdavo atvykti padainuoti, surengti solinius koncertus“, – liudijo maestro.

Visada viskuo patenkintas

„Jis nevengė jokių vaidmenų. Ypač žavus tapdavo operetėse. 1993 m. Muzikiniame teatre stačiau F.Leharo „Grafą Liuksemburgą“ – sunkią, bet labai gražią operetę. M.Gylys joje atliko pagrindinę grafo Liuksemburgo partiją. Vėliau jis pasirodė operetėse „Linksmoji našlė“, „Bajaderė“, „Grafaitė Marica“, „Laisvasis vėjas“. Jis dainavo ir F.Loewe miuzikle „Mano puikioji ledi“, kur tapo nuostabiu Fredžiu. Kai statėme C.Orffo kantatą „Carmina Burana“, scenoje šoko baletas, kuriam choreografiją pastatė Jurijus Smoriginas. Čia pat grojo orkestras, dainavo choras, o M.Gyliui buvo patikėta sudėtinga baritono partija. Noriu pabrėžti, kad solistas nuostabiai dainuodavo ir operose: Žermoną G.Verdi „Traviatoje“, Eskamilją G.Bizet „Karmen“, – akcentavo S.Domarkas.

Maestro pabrėžė, kad M.Gylys kolegas žavėjo ir balsu, ir nuostabia asmenybe. „Atviras. Visada viskuo patenkintas. Nereikšdavo jokių pretenzijų, jokios arogancijos ar pasipūtimo, nors buvo pagrindinių vaidmenų atlikėjas, svarbiausias tarp solistų vyrų. Nuoširdus ir paprastas žmogus tiek scenoje, tiek kolektyvo šventėse. Nuotaikingas ir apsuptas žmonių. Jis žmones mylėjo ir buvo visų mylimas, gerbiamas. Iš teatro, mano manymu, jis išėjo per anksti. Tačiau M.Gylys dėstė studentams ir ateidavo padainuoti kaip kviestinis solistas, kai rasdavo tam laiko“, – dalijosi prisiminimais S.Domarkas.

Gyvuos savo studentuose

Kolegos sakė, kad prieš septynerius metus M.Gylys patyrė didelį sukrėtimą, kai mirė jo žmona Jūratė, dainavusi Muzikinio teatro chore. „Gyvenimas solistui negailėjo išbandymų. Liko dvi šaunios dukros, kurios šiandien jau suaugusios. Greta Gylytė šiuo metu – LNOBT balerina. O aš jas abi pamenu dar mažas, vaidinančias miuzikle „Smuikininkas ant stogo“, – pasakojo S.Domarkas.

Dirigentas tikisi, kad M.Gylio veikla domėsis, ją tyrinės ir aprašys muzikologai. „Kai M.Gylys pradėjo dėstyti LMTA

Solistas M.Gylys galėjo būti įvertintas labiau

ir Klaipėdos universitete, sulaukę jo buvusių studentų, pajutome jo indėlį. Tarkime, Muzikinio teatro solistas Tadas Jakas, neseniai įspūdingai atlikęs Plutono partiją J.Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“, – buvęs jo studentas. Šioje premjeroje publikai jaunasis solistas įsiminė ne tik kaip dainininkas, bet ir kaip artistas. Visa tai įskiepyta jo pedagogo. Mokytojo vaidmuo, leidžiant į gyvenimą jaunus atlikėjus, labai svarbus. Kai T.Jakas dainuoja viename ar kitame spektaklyje, visada prisimenu jo pedagogą M.Gylį. Randu daug panašumų mokytojo ir mokinio veikloje: abu ypač rimtai ir atsakingai žiūrėjo į savo darbą, kantriai ieškojo naujų balso galimybių. Neabejoju, kad M.Gylys gyvuos savo studentuose. Tai neužmirštamas solistas“, – teigė S.Domarkas.

Nė vieno nenuvertindavo

Perspektyvus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas T.Jakas, kuriam Klaipėdos universiteto Menų fakultete (dabar – LMTA Klaipėdos fakultetas) teko laimė būti dėstytojo M.Gylio studentu, pasakojo, kad tai pirmas dėstytojas, kuris jį atvedė į solinį dainavimą. „M.Gylys vadovavo ir fakulteto operos studijai, kur ypač smagu buvo kartu dirbti. Jis buvo darbštus ir to paties reikalaudavo iš studentų. Iš jo niekada nebūtum išgirdęs frazės: „Tu nesugebėsi.“ Jis nė vieno nenuvertindavo. Savo studentus mylėjo ir skatino kopti aukštyn. Būdami studentai, kažkada esame jį išvedę iš kantrybės, bet dažniausiai paskaitų atmosfera būdavo ypač gera. Mes tiek prisijuokdavome“, – prisiminė T.Jakas.

Jaunasis solistas akcentavo, kad M.Gylys suteikė ne tik dainavimo žinių, bet ir atvėrė galias vaidinti. „Iki tol galvojau, kad nemoku vaidinti, bet operos studijoje su M.Gyliu pralaužiau šiuos nepasitikėjimo savimi ledus. Pamėginau atsipalaiduoti ir pavyko, – džiaugėsi T.Jakas. – M.Gylys – tai dėstytojas, kuris mano balsą paruošė operiniam dainavimui. Buvo daug diskusijų dėl mano balso tipo: pradžioje jis mane laikė lyriniu baritonu, vėliau atradome, kad esu tenoras. Balsas pradėjo atsilaisvinti. Kartais nustatyti balso tipą būna sudėtinga. Beje, kai buvau studentas, man būdavo labai smagu eiti į spektaklius ir klausytis savo dėstytojo M.Gylio dainavimo.“

Kitas to paties dėstytojo studentas, šiuo metu LNOBT dainuojantis Steponas Zonys sakė, kad M.Gylys buvo neapsakomai šviesus žmogus, visuomet ►

◄ puikios nuotaikos, optimistas, turintis kišenėje puokštę juokelių: „Kada jį besutiktum – visuomet su šypsena veide. Scenoje jis buvo tikras meistras, o operetės meistriškumo iš jo reikėtų pasimokyti kiekvienam šio žanro atlikėjui. Žinia, kad jo nebėra, labai sukrėtė. Geri žmonės išeina per anksti.“

Solistų pasaulio paslaptis M.Gylys atvėrė ir žinomam dainininkui Deivydui Norvilui. „Teatro primarijus. Primarijus, kokio šiandien visoje Lietuvoje neturime. Scenos džentelmenas. Su juo niekada nebuvo sunku. Jis niekada neapvildavo, niekada nepakėlė balso, vaidinti kartu buvo paprasta ir gera. Prisimenu, tarp veiksmų lėkdavau pas jį į persirengimo kambarį. Ten net kilimas buvo! Visada pasiūlydavo arbatos, kavos. Kambarys buvo kažkoks nevaldiškas. Paskutinį kartą susitikome prieš gerą mėnesį. Buvo toks pat: tiesus, malonus, šiltas. Tokį ir prisiminsiu. Iki susitikimo, Mindaugai!“ – kalbėjo D.Norvilas.

Su grupe „Argo“

Kompozitorius G.Kuprevičius pasakojo: „Jauni, dar mažai kam žinomi dainininkai Gintarė Skėrytė ir M.Gylys 1979 m. mano kvietimu kurį laiką bendravo su elektroninės muzikos grupe „Argo“, veikusia Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestre. Jauni ir gražūs balsai. Profesionalus požiūris į darbą ir atvirumas naujiems, netikėtiems kūrybiniams iššūkiams buvo tuomet bendra mums visiems. Paruošiau kelias „Argo“ programas su šiais solistais. Kritikų ir

visuomenės dėmesį atkreipė dviejų dalių teatralizuotas koncertas „Giliausiam šuliny įžvelki dangų“. Jame skambėjo du mano vokaliniai ciklai – „Mes argonautai“ (eilės E.Mieželaičio) ir „Giesmės algoritmai“ (eilės A.Mikutos). Prisimenu anšlaginį mūsų pasirodymą 1980-ųjų gruodžio 2-ąją Vilniaus universitete vykusiame Lietuvos kompozitorių plenume, kuriame Gintarė ir Mindaugas, grupei „Argo“ pritariant, dainavo antrąjį ciklą. Klasikinių balsų ir elektroninės muzikos simbiozė daugeliui kritikų buvo nesuvokiama, tad gelbėjo jaunimo ovacijos ir frazė spaudoje: „Tokio stiliaus muzika gali patraukti jaunimo dėmesį sudėtingesnės muzikos paieškoms.“ Jeigu neklystu, Mindaugas dar dainavo mano roko oratorijoje „Darbas ir duona“ (buvo kelios atlikėjų sudėtys) ir kt. Vėliau, abiem solistams pasukus

M.Gylys sukūrė daugiau kaip 40 vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose, sceninės karjeros metais dainavo daugybėje koncertų.

tradiciškesnio muzikinio teatro ir kamerinės muzikos link, mūsų kūrybinis bendravimas nutrūko. Bet ir dabar mano ausyse skamba gražia lietuvių kalba žodžius tariančio Mindaugo skaidrus baritonas, pagardintas ryškia tenoro spalva. Tai būta pareigingo, atsakomybę prisiimančio ir doro muziko. Galėjo būti įvertintas labiau...“

Dalijosi grimo kambariu

Muzikinio teatro solistas, kompozitorius, vertėjas Virginijus Pupšys pasakojimą apie ilgametį kolegą M.Gylį pradėjo nuo sapno: „Šiąnakt sapnavau Mindaugą. Atėjo sapne baltai apsirengęs, pasitempęs, su švarku ant peties. ►

◄ Nieko nesakė. Aplink šviesa. Buvau piršliu jo vestuvėse, kurios buvo kuklios, jaukios, šiltos. Gyvenome tada kukliai.“

Anot V.Pupšio, apie M.Gylį kalbėti ir lengva, ir sunku. „Tai buvo aštrus, turintis savo nuomonę ir nebijantis jos išsakyti žmogus. Su juo galėjai nugriauti bet kokią valdžią, nes visiems viską galėjo tiesiai pasakyti. Kai sutikdavau, matydavau jį labai ekspresyvų, energingą. Tai mane žavėdavo, nes dauguma mūsų menininkų – melancholikai. Net prieš mirtį, kai paskambindavome

pasiteirauti, kaip jam sekasi, nebuvo nė gaidelės liūdesio. Žinodamas savo situaciją, jis sakydavo, kad viskas bus gerai. Gal šis optimizmas leido jam ilgiau pagyventi, nes paprastai žmonės tokioje situacijoje užsidaro, nenori matyti aplinkinių“, – dalijosi mintimis V.Pupšys.

Kolegos pasakojo, kad, dalydamiesi vienu grimo kambariu, stebėdavosi M.Gylio tvarkingumu ir aistra gėlėms. „Jis žinojo visų gėlių pavadinimus ir net obelų rūšis. Žinojo tai, ko tarsi nereikėjo garsiam solistui. Su gėlėmis jį siejo abipusė meilė: kai jis išėjo, grimo kambaryje stovėjęs „pinigų medis“ ėmė vysti... Čia M.Gylys augino daug gėlių, joms turėdavo pasidėjęs kambario temperatūros vandens“, – pasakojo V.Pupšys.

Pasak solisto Šarūno Juškevičiaus, M.Gylys buvo pedantas. „O varge...“, – atsiduso V.Pupšys, o Š.Juškevičius tęsė: „Aš irgi labai mėgstu tvarką. Kol jis buvo mūsų kolega, bendrame grimo kambaryje, mūsų bendroje spintoje vyravo ideali tvarka. Žemutinėje lentynoje buvo sudėta įvairiausių spalvų batų tepalų, nes M.Gylys vaikščiodavo tik idealiai nuvalytais batais. Jo batai blizgėdavo!“ „Kad nepamirščiau: M.Gylys vertino visus gyvenimo džiaugsmus. Jis mėgo valgyti ir kaifuodavo nuo kiekvieno kąsnio. Mėgo džiaugtis kiekviena taurele. Gink Dieve, joks ne alkoholizmas, tik džiaugsmas dėl visko“, – tvirtino grimo kambario kolegos.

V.Pupšiui gilų įspūdį paliko atsakingas M.Gylio požiūris į darbą: „Jis būdavo išmokęs viską, kad scenoje galėtų tvirtai jaustis ir atsiduoti vaidmens kūrimui. Aš ir kai kurie kiti kolegos darydavome visaip. Mes buvome chuliganai, o jis – ne. Išeiti dainuoti

M.Gylys – Žermonas G.Verdi operoje „Traviata“. Scenoje M.Gylys buvo tikras meistras, o operetės meistri škumo iš jo reikėtų pasimokyti kiekvienam šio žanro atlikėjui. priešais orkestrą nepasiruošus – tai ne apie M.Gylį. Jis turėjo stiprų gėdos jausmą, kuris neleido taip elgtis. Kartą per „Šnekučius“ dainavome tokį kreivą-šleivą ansamblį. Ir mes sugriuvome. Mirtina tyla. Staiga kažkas iš salės: „O Dieve!“ Vėliau užkulisiuose Mindaugas sakė: „Tokios gėdos gyvenime nesu patyręs.“ Jam buvo taip skaudu ir nemalonu. Jis sirgdavo už bendrą sėkmę. Jam rūpėjo ne jis pats, o spektaklio visuma. Jis netingėjo visiems padėti ir patarti.“

Mėgo švęsti, mokėjo dirbti

„M.Gylį pažinojau nuo 1975 m., nes studijavome tuomečiuose LMTA Klaipėdos fakultetuose ir planavome tapti muzikos mokytojais. Jis baigė tik vieną kursą ir metė, nes įkyrėjo solfedis ar kažkoks kitas teorinis dalykas. Sakiau M.Gyliui, kad puiku, jog taip nutiko, nes tokiu būdu jis rado tikrąjį savo gyvenimo pašaukimą. 1983 m. M.Gylys pradėjo dainuoti Liaudies operoje, kuriai vadovavo Kazys Kšanas. Buvome joje du pagrindiniai tenorai, šalia stovėdavome. Paskui abu tapome baritonais. Jo tenoriškas diapazonas išliko ir dainuojant baritonu, o tai labai pravertė operetėse. Vos pradėję kartu dainuoti, abu gerai sutarėme. Buvome jauni, išdykę. Gyvenome tikrą jaunatvišką gyvenimą, kuriame netrūko linksmų švenčių ir pakvailiojimų. Buvome juokais susikūrę Raudonvynių draugiją: gerdavome baisaus skonio raudoną vyną, nes tik tokio tais laikais buvo įmanoma gauti. Mėgome

meistri škumo iš jo reikėtų pasimokyti kiekvienam šio žanro atlikėjui.

švęsti, bet mokėjome dirbti. Ir dirbome su kaifu“, – prisiminė kolega Š.Juškevičius.

M.Gylio talentas buvo pastebėtas. „Kai buvo įsteigtas Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, A.Žigaitytės „Mažvyde“ M.Gyliui atiteko Mažvydo sūnaus Kasparo partija, kuri jam labai tiko. Kai mes kartu dainuodavome spektakliuose, dažniausiai man tekdavo neigiamas personažas, o jam – teigiamas. Aš buvau, tarkime, senis,

Jis nevengė jokių vaidmenų. Ypač žavus tapdavo operetėse.

kuris lenda prie jaunų merginų, o M.Gylys tapdavo tų merginų geidžiamu jaunikiu. Nuo pat jaunystės buvau sendinamas ir grimuojamas. G.Donizetti „Varpelyje“ buvau senis, kurio jauną žmoną nuviliojo Mindaugas. Buvo smagu dainuoti šiame spektaklyje, nes M.Gylys buvo patikimas partneris. Jis niekada nesutrikdavo, viską mokėjo, o jei užmiršdavo žodžius, akimirksniu sukurdavo savo eiles. Kai kuriuos kolegas solistus tai išmušdavo iš vėžių. Staiga jis uždainuoja kažką savo, o partnerė, kuri turėjo jam atsakyti, sutrinka ir tyli. Tokių momentų pasitaikė“, – šypsojosi prisimindamas Š.Juškevičius.

M.Gylys buvo senosios teatro etikos gerbėjas ir puoselėtojas, sakydavo, kad scenoje reikia elgtis pagarbiai. „Mindaugas laikėsi

scenos etiketo ir ragino tai daryti kitus – choristus, scenos darbininkus. Sakydavo, kad kai kurie dalykai scenoje nedera“, – sakė Š.Juškevičius. Kolegos akcentavo, kad M.Gylys nebuvo pasipūtęs. „Prieš kolegas, o ypač jaunus, niekada nedemonstravo, kad jis žvaigždė. Jis buvo garbingoje, bet savo vietoje“, – tvirtino V.Pupšys. „Jei būtų sudaroma tvarkinga išeinančiųjų iš šio pasaulio eilė, Mindaugas turėjo dar ilgai nestovėti jos priekyje. Labai apmaudu ir kažkaip tuščia. „Ilsėkis“ jam kažkaip netinka: niekada nebuvo pavargęs, tik žvalus ir gyvybingas. Todėl norime ne atsisveikinti, o tik palinkėti visa ko geriausio. Keliauk, Mindaugai, tiesus, teisingas ir šviesus“, – tarė M.Gyliui kolegos.

G.Gylys – Eskamiljas G.Bizet operoje „Karmen“.

KVMT archyvo, Jono Kuprio ir šeimos albumo nuotr.