GINTARO LAŠAI

GINTARO LAŠAI Skylės

Alma RIEBŽDAITĖ

Štai kaip būna: berašant kilo verslo idėja. Sukūriau programą „Gerk aliejų“, skirtą visiems, norintiems sulieknėti. O dabar visi nori būti kūdi. Nežinau, kaip jūs, bet aš savo gyvenime nesutikau nė vieno žmogaus, kuris nenorėtų būti lieknas.

Tai labai brangi programa su šimtaprocentine garantija. Paskelbiau internete, tinkamai išreklamavau ir į studiją susirinko daugybė žmonių, daugiausia, aišku, moterys.

Mes susipažinome, pasisveikinome, kiekviena išsakė savo sunkumus ir problemas, kaip sunku atsisakyti riebaus ir kaloringo maisto, kaip norisi saldumynų, kaip sunku nevalgyti po šeštos vakaro, kaip traukia prie nesveiko maisto, kaip jos valgo susinervinusios, iš nevilties, tuštumos jausmo, kaip valgymas jas sugrąžina į dabartį, kaip norisi pavargus sėdėti prie teliko, nesportuoti, ir t. t.

Pristačiau savo programą, pasakiau kainą, jos sutiko.

Tada mes nuėjome į virtuvę, kurioje buvo kalnai maisto. Ant vieno stalo puikavosi kelių rūšių tortai, ant kito – gardžios mišrainės su majonezu, kepta duona su sūriu, skaniai kvepėjo bulvytės fri su dešrelėmis be daržovių, karšti kebabai, buvo priruošta karštų cepelinų su kresniukais ir grietine, aišku, buvo daug pastelinių šviežučių, minkštų, burnoje tirpstančių zefyrų, traškių šokoladų su įvairiausiais riešutais ir dražė.

Jos visos suėjo ir stovi, žiūri, nesupranta, kas vyksta. „Tai, – sakau, – valgykite, kirskite, kiek norite. Galite pasiimti tortą ir jį tiesiog valgyti su šaukštu. Atsikąsti kebabo ir eiti prie kito patiekalo. Nėra jokių ribų. Jūs esate visiškai laisvos ėsti iki nukritimo.“

Ir stovi jos, nejuda. „Nesivaržykit, mielosios, – sakau, – čia pilna skanaus maisto. Mėgaukitės. Nu, negi viską dabar išmesim?“ „Bet, bet mes atėjome čia į lieknėjimo programą. Mes nenorime valgyti.“ „Tai jūsų svajonė ir ji pagaliau išsipildė. Pagal mano programą, jūs galite valgyti viską ir net atsikąsti truputį nieko, jei apžiojate, galite praryti net Žemės rutulį ar truputį atsipjauti Saulės blyno, išgerti vandenynus. Pagal mano programą, pusryčiams yra rekomenduojamas tortas su rikotos sūriu be šilauogių ir aviečių, pietums – įvairiausių rūšių kebabai, kelių sluoksnių suklotiniai, vakarienei – bulvytės fri arba paprastos keptos bulvės be kefyro. Ir viską galima valgyti milžiniškais kiekiais. Bulvėms kepti rekomenduoju naudoti 34 cm skersmens keptuvę be dangčio, nes ten bus kalnas bulvių, ir jas visas, gardžiai paskrudusias su bulvių prieskoniais, galima suvalgyti. Na, o desertui po keptų bulvių, kai jau atsisėdate prie televizoriaus pažiūrėti kokios romantinės istorijos, galite suvalgyti penkis skirtingo skonio ir spalvų šokoladus (baltą, pienišką, tamsiai rudą, kalbu kaip dailininkė) ir užbaigti tortą, kuris liko nuo pusryčių. Jokių vaisių, daržovių, kruopų ir kitų nesąmonių, apie sėlenas, ispaninio šalavijo sėklas aš net nekalbu. Mano programoje tai griežtai draudžiami dalykai.“

Nežinau kodėl, bet jos tyli ir stovi nuščiuvusios. „Mano programoje galima valgyti net naktimis. Rekomenduojami du naktiniai valgymai – vidurnaktį maždaug 12 val. ir paryčiais apie 4 val. ryto. Šiuo metu, pagal mano programą, yra rekomenduotina valgyti šalto rūkymo dešras, ant jūsų mėgstamo batono, duonos patartina užsitepti kuo storiau sviesto ar margarino. Bet jei jums norisi užkandžiauti tarp pagrindinių naktinių valgymų, galima laisvai tai daryti. Tarp pagrindinių naktinių valgymų labiausiai užkandžiams tinka rūkyta lašišos papilvė ir keptos šaltos bulvės su daugybe pomidorų padažo ir majonezo, jų galbūt liko nuo vakarienės. Jokiu būdu neatsisakykite lazanijos gabalo ar nebandykite atsispirti pagundai atsidaryti šprotų konservų dėžutę. Liesi pieno produktai, tokie kaip jogurtas, varškė ir panašūs niekalai, yra draudžiami. Mano programoje, kai suvalgote konservus, ar tai būtų tunas, ar silkė dėžutėje, yra būtina išgerti aliejų. Tai centrinė mano programos ašis: aliejaus gėrimas – kaip ritualo kulminacija. Kai mes visi pavalgysime, matote, yra stalas su aliejais, kiekviena galėsite išsirinkti mėgstamo skonio aliejų ir jį išgerti.“

Kažkas sviedė į mane skėtį. Moterys pradėjo šaukti, grūmoti kumščiais. „Už ką mes tau pinigus sumokėjom?“ „Matote, kiek brangaus maisto pripirkau... Viskas kainuoja, tai programos dalis.“ „Mes čia lieknėti, ne valgyti susirinkom. Mes nevalgysim to sušikto šlykštaus nesveiko maisto. Mes norim maitintis sveikai ir saikingai!“ „Štai, matote, kaip veikia programa. Akimirksniu. Tai... Tai tobula programa“, – sakau traukdamasi atatupsta nuo įniršusių moterų, kurios buvo pasiruošusios mane užmėtyti akmenimis. Ir kiekviena rankose laikė kuri ką išmanė. Viena, mačiau, mėlynai raudonu veidu laikė peilį, su kuriuo kiek tūptelėjusi ir palinkusi į priekį slinko prie manęs. Jos akys įtartinai žaibavo, o visa povyza degė man visai nepatinkančiu ryžtu mane papjauti. „Šarlatanė, aferistė“, – šaukė jos man. „Grąžinkit mūsų pinigus“, – staugė kažkas iš galo. „Bjauri sukčė“, – spygavo jauna storulė. „Apgavikė“, – dudeno sena, vos pajudanti moteris. „Viskas veikia. Ko jūs norit iš manęs? Matot, neėdat. Blet“, – šaukiu aš joms, nes

mano nervai tokios neteisybės nebegali atlaikyti. – Kurvos jūs supistos nelaimingos.“

Ir kiek įmanydama dedu į kojas pro atsarginį išėjimą. Jos, žinoma, puola bėgti man iš paskos. Rajone atsitiko masinis moterų bėgimas už sveiką gyvenseną, apie jį vėliau rašė laikraščiai. Mes nubėgome dešimt kilometrų vienu ypu, nė viena nenukrito ir net negėrė, nes, teisybė, vanduo, negazuotas mineralinis vanduo į mano programą neįeina. Buvo fiksuotas naujas moterų, turinčių antsvorį, bėgimo rekordas.

Ir tada trasos pabaigoje jų laukė saldūs gazuoti gėrimai, vieni su cukrumi, kiti su saldikliais, sultys iš tetrapakų, energiniai gėrimai iš skarbonkių, nes tik tai teįeina į mano programą.

Šaukiu: „Galite atsigaivinti po sunkios treniruotės!“

Nė viena negeria, nors jau beveik miršta iš troškulio. „Gerkit, – šaukiu, – gerkit, kiek norit!“

Viena pradėjo gerti iš pelkės, jos pavyzdžiu pasekė kitos. „Jums bloga bus, – šaukiu, – susirgsit, vidurius paleis, kokia zaraza prikibs, o čia gėrimai geri, saugūs, nieko neatsitiks.“

Bet visos geria pelkių vandenį. Matau, kaip jų kūnai iš lėto deformuojasi, virsdami į keistas bekūnes būtybes, kai kurios įgyja keisčiausių gyvūnų, paukščių, mitologinių būtybių pavidalus, o aš pati virstu į didelį baltą debesį, bandau dar išbūti ant kalno, bet darosi vis sunkiau ir sunkiau, vėjas stiprėja ir pamažu pradeda nešti mane nuo moterų, maisto, įniršio, svaigulio.

Nežinau, kodėl man nepavyko. Misisipei ši programa tiko idealiai. Aš jai sakau: „Gali suvalgyti visą varškės pakelį.“ Bet ji ne, nevalgo viso, valgo tik pusę varškės pakelio.

Psichoterapeutas po ilgų pastangų praurbė skylę mano vienatvėje, paskutiniai žodžiai, kuriais jis tai padarė, skambėjo maždaug šitaip: „Bet kaip gerai yra kartais su kuom nors pasipykti.“ Toks jausmas, kad jis pradėjo gadinti mano gyvenimo šventę. Tu gyveni, džiaugiesi, ir staiga pradeda ištikti jausmas, kad kažko tau trūksta, ir tai pradeda pakirsti.

Kitas jo smūgis buvo stipresnis: „Bet, žiūriu, tu visiškai nesidomi, skaičiau aš tavo kūrinius, ar ne. Toks jausmas, kad tau yra gerai, kai tavimi nesidomi.“

Aš sustingau. Tai buvo siaubingai nemaloni tiesa: geriausiai jaučiuosi, kai manimi nesidomi, ypač gerai jaučiuosi, kai manimi nesidomi kriminalistai ir antstoliai. „Tai žinok, kad skaičiau.“

Tyliu, nieko nesakau pašiurpusi. Jaučiuosi kaip ką tik į aštrias kranto uolas sudužusi jūros banga arba undinėlė, kuriai nupjovė uodegą ir dabar reikės vaikščioti ant dviejų galūnių. „Kodėl tu taip bijai? Ar dėl to, kad tavo tėvas tavo fantazijas palaikydavo realybe?“

Po verslo ir kitų nesėkmių nuvažiavau pas mamą. Ne, ji manęs nekvietė, pati nuvažiavau.

Dabar ji mane vadina Misisipyte, ir man yra liūdna. Kiekvieną kartą, kai ji ištaria „Misisipyte“, skausmo durklas perveria mano širdį.

Mama kažko manęs klausinėja, o aš atsakau „gerai“, „normaliai“, ir ji iš karto pradeda kalbėti apie save.

Man atrodo, kad aš jau galiu bendrauti su savo mama, nežinau, ar galėčiau ilgai. Juk žmogaus be kojų mes neverčiame bėgti. Būdama ten jaučiu atsidūrusi kreivų veidrodžių karalystėje, bet manęs tai kažkaip nebejaudina.

Nesuprantu tik vieno: žmogus su negalia nesimėgauja savo būkle, stengiasi ją įveikti, pakilti virš jos, o mano mama mėgaujasi.

Labiausiai gaila tėčio. Jei būčiau neišsiskyrusi, manęs lauktų dar baisesnis likimas: būčiau nukišta į kampą, niekam nereikalinga, visų paniekinta ir gerčiau psichotropinius vaistus. Kažkas labai rūpintųsi man laiku paduoti vaistus. Tai būtų mano vyras. Jis manęs niekada nepaliktų. Jis duotų man vaistus vis didesnėmis ir didesnėmis dozėmis. Jaustųsi labai geru žmogumi, įprasminęs savo gyvenimą, aistringai besirūpinantis savo neįgalia žmona. ►

Alma Riebždaitė. Moteris prie lango. Piešinys.

◄ Tai būtų sėkminga, visuomenės akyse kupina grožio auka.

Vieną dieną aš tais vaistais nusinuodyčiau, vis tiek būtų pakeltos garbingos laidotuvės, o mano vyras kaip didvyris kankinys stovėtų prie karsto, pūstų vėjas. Po visą pasaulį pasklistų kalbos apie didingą vyro auką. Ir niekas niekada neišgirstų didingos upės vardu Misisipė ošimo. Kvailo, staigaus, linksmo, kartais beprotiškai liūdno ošimo. Tai būtų labai gražu: niekada neišgirsti Misisipės.

Aš supisau visą šį grožį, nors ir esu estetas, ir Misisipės netvarkingumas mane užknisa. Pusę varškės pakelio jau išmokiau ją suvalgyti. Turinys man patinka labiau nei forma. Turinys suteikia formą, nors kai kam gal atrodo priešingai. Turiu ją išmokyti dar daugybės dalykų. Aš ją mokau ir mokau. „Daug skaičiau apie Blogio prigimtį, ten keliamas klausimas, kaip kažkas tapo koncentracijos stovyklų prižiūrėtojais, o dar daugiau – kitų žmonių budeliais, kankintojais. Žmonės buvo tokie pat kaip mes, normalūs, gyveno savo gyvenimus miestuose, bažnytkaimiuose, vienkiemiuose... Su šeimom, vieniši. Ir, žinote, psichoterapijos metu atradau atsakymą. Žmonės yra skirtingo jautrumo, kai kurie iš viso nejautrūs, abejingi kito kančioms ir kai kuriems kito kančios net teikia pasimėgavimą, malonumą. Bet, žiūrėkit, yra socialinės normos ir daugelis tų žmonių netampa nusikaltėliais...“ „O kas, jeigu socialinės normos pasikeičia?“

Neturėjau ką atsakyti. Parašiau laišką:

„Gerbiamas brangus Psichoterapeute, gerai, kokia reali mano situacija? Aš atėjau pas Jus visą gyvenimą kentėjusi nuo psichopatų, su sulaužyta psichika, o Jūs man kalbate apie meilę, švelnumą, santykį. Ko noriu aš? Aš noriu, kad Jūs mano sąmonę paruoštumėte taip, jog, kai aš vieniša susirgsiu ar pan., turėčiau jėgų nusižudyti. Štai ko noriu aš, o kol išmuš ta valanda, noriu būti linksma, darbinga, išmokusi siekti savo tikslų, sėkminga ir tiksliai brėžianti ribas, nes šitame pasaulyje aš viena, turiu išlaikyti save ir savo vaikus, ir niekas, absoliučiai niekas man nepadeda. Ir kad ištverčiau tai, kas man atsitiko, ir turėčiau jėgų gyventi toliau, turiu turėti ypatingą savo sąmonės parengtumą, pageidaučiau kaip specnazo karys. Jūs manęs nepirškite su nesančiais jaunikiais arba su žmogumi, kuris mano gyvenime pasirodys po 30 m., kai aš jau būsiu mirusi. Aš nieko neieškau, man patys „jaunikiai“ rašo, štai ir dabar du laiškai, į kuriuos aš net nesiteikiau atsakyti, nes tingiu, ir kaip gali megzti ryšį su žmonėmis, kurių net nepažįsti. Sėdėti pažinčių svetainėse ir susirašinėti ne man. Galvoju, gal jaunikio man eiti ieškoti į parką, tik nežinau, kur, po suoliuku ar ant suoliuko. Sunkumus ištvėriau viena pati ir niekada manęs niekas neapgynė, niekas negynė, nepajudino dėl manęs nė piršto. Ar dabar aš turėčiau ieškoti princo, į kurio petį atsirėmusi galėčiau išsiverkti, ar kuris man kažkaip padės? Tai nerealu. Jei Jūs asmeniškai norite megzti ryšį su manimi, galite tai daryti, neprieštarauju, galbūt Jums kažkas ir pavyks, aš nežinau. Man patinka ateiti pas Jus ir kalbėtis, aš moku Jums už tai pinigus ir sutinku tai daryti, kol jų turėsiu.

Mano gyvenimo tikslas, misija yra sudegti kaip fakelui, atiduodant save žmonėms. Taip surandu gyvenimo prasmę ir pilnatvę, savirealizaciją. Asmenine laime po to, kas man atsitiko, nebetikiu. Aš gyvenu viena ir tie vienatvės atidarinėjimai man yra per sunkūs. Daugiau nedarykite taip, prašau.

Jums dėkinga Misisipė.“

Laiško jam, žinoma, neišsiunčiau, nes specnazo kariai nesielgia impulsyviai, paaiškinau savais žodžiais, kaip nebesiekiu asmeninės laimės ir kaip nuostata, kad priklausau visam pasauliui, padėjo man išgyventi ir atrasti prasmę. „Tai tu negali priklausyti vienam vyrui?“ „Negaliu, priklausau visam pasauliui.“ „Blet, jei ne tavo kūrybingumas, tu jau seniai gulėtum psichūškėj arba būtum pasitempus. Ir čia prieš mane nesėdėtum.“ „Ok, – sakau, – nuostabi perspektyva pasaulyje, kuris kažkaip norėtų nesužinoti apie mano kančią, nubraukti ją, bet to padaryti nepavyks.“

Rašymas šiomis dienomis padėjo man pamatyti psichoterapijos visumą. Psichikos ligų specialistas nori mane prisijaukinti. Širdies gilumoje, kurios niekas nemato, esu kaip laukinis sužeistas gyvūnas, besislepiantis tamsioje girios glūdumoje. Išoriškai aš esu tarp žmonių, bet emociškai – pačioje gūdžiausioje girios glūdumoje. Jis nori mane iš girios ištraukti į žmones iš esmės. Nežinau, ar jam tai pavyks. „Kor mauni?“ Atsisuku ir, negalėdama patikėti, klausiu: „A mon sake?“

Tau, tau.“ „Į aeruobika.“

Nu, juk nepradėsiu gatvės viduryje protinti vargšo paauglio, kaip kalbėtis su senomis moterimis. „Zdarova. “

Šitas mane užmuša labiausiai (aišku, buvo ir kas labiau užmušė). Jaunesniuosius mano draugus įtikinami argumentai paveikė. Sakau truputį vyresniam: „Kodėl taip zdarova, tai, kad mes nei draugausim, nei gersim sykiu.“ „Tai, kad tu viena iš mūsų esi.“

Tyliu. Man tai ir patinka, ir ne. Niekaip negaliu apsispręsti, labiau patinka ar labiau nepatinka.

Kolegė pasakoja anekdotą: „Vaikų darželyje vyksta remontas. Po kurio laiko auklėtojos pastebėjo, kad mažieji angelėliai pradėjo siaubingai keiktis.

Vieną iš statybininkų pasikvietė direktorė: – Nuo to laiko, kai jūs čia dirbate, mūsų vaikai pradėjo keiktis baisiau už vežikus. – Ką jūs, direktore. Aš esu ant kopėčių apačioje ir savo kolegai visada sakau: „Atsiprašau, pone Petrai, bet jūs man lydmetalį ant galvos lašinat.“ „Misissipe, – klausia jis, o kaip tu žiūri į mane? Ką tu žiūrėdama į mane matai?“

Ar gali būti kvailesnis klausimas? „Ką, ką? Aišku, gydytoją... Nu, ką? Gydytoją... O ką aš daugiau galėčiau matyti?“

Bandau įsižiūrėti geriau.

Jis mane vadina vardu, aš jo – niekada.

Jis manimi domisi, aš juo – ne. Nieko nežinau apie savo gydytoją ir nenoriu žinoti.

Įsižiūriu į jį dar kartą ir sakau: „Psichinės sveikatos instituciją.“

Ir man pasidaro baisu. Suprantu, kad psichinės sveikatos institucijos pamilti neįmanoma net man. Žiopčioju, gaudau orą. Ir girdžiu, kaip man pasigirsta: „Aš tau siūlau draugystę.“

Prieš sutemstant dar spėju suprasti, kad neturiu motinos, tėvo, vyro, vaikų, o ką tik netekau psichoterapeuto, su kuriuo man buvo taip gera ir patogu. Prieš mane sėdi kažkoks nepažįstamas žmogus vardu Žanetas.

Ir kad mano gyvenimas baigėsi.