Jūratė GRIGAITIENĖ. „Saulės vaikai“, arba Katastro škas šviesos alkis

Rugsėjo 19-ąją Klaipėdos dramos teatre pirmąjį savo spektaklį užsienyje – Maksimo Gorkio „Saulės vaikai“ – pristatė jauna latvių režisierė Laura Groza, įvertinta jau ne vienu teatro apdovanojimu savo šalyje už pastatymus Liepojos ir Rygos teatruose.

„Saulės vaikai“, arba Katastrofišk

Scenos iš premjerinio Klaipėdos dramos teatro spektaklio – M.Gorkio „Saulės vaikai“ (rež. L.Groza).

Jūratė GRIGAITIENĖ

Graži tendencija

Per pastaruosius kelerius metus uostamiesčio žiūrovai išvydo net penkis latvių režisierių Maros Kimelės („Lūšies valanda“, „Tėvas“, „Antigonė“), Elmaro Senkovo („Mama drąsa“) čia pastatytus bei palankiai žiūrovų ir kritikų įvertintus spektaklius. Ir tai jau tampa gražia Klaipėdos dramos teatro kūrybinio bendradarbiavimo su artimiausiais kaimynais tendencija. Scenografiją naujausiam spektakliui kūrė Martias Vilkarsis, muziką – Karlis Auzanis (Latvija), kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė, šviesų dailininkas – Julius Kuršis.

Vos atsivėrus uždangai, iš karto į akis krinta scenos skliautas, nusėtas šviesiais skėčiais nuo saulės. Centre stovi didelis apskritas pietų stalas, prie kurio vyksta pagrindinis veiksmas, bet visa šeima kartu prie jo taip ir nesusėda. Scena prigrūsta tikrų, ne butaforinių dujų balionų, kurie sustiprina nesaugumo atmosferą, grėsmės, artėjančios katastrofos nuojautą. Taigi nuo pirmųjų akimirkų saulės šviesos visiems akivaizdžiai trūksta, nes personažai gyvena šešėlyje ir nuolatinėje prieblandoje.

Jauna latvių režisierė L.Groza, labai nenutoldama nuo klasikinio M.Gorkio veikalo,

TEATRAS

kai“, arba kas šviesos alkis

Kemel photography ir Martino Vilkarsio nuotr.

geba kalbėti šiuolaikine teatro kalba apie nūdienos aktualijas ir problemas. Ypač aktualiai spektaklyje nuskamba artėjanti choleros epidemijos grėsmė. Režisierė pagarbiai elgiasi su autoriaus parašytu tekstu, neišdarko jo ir nerašo savos pjesės, kaip daugelis šiuolaikinių menininkų, o remiasi turima medžiaga. Nuo pirmųjų epizodų jauti gana tvirtą jaunos režisierės ranką, nors ypatingų režisūrinių triukų ir efektų spektaklyje tarsi ir nėra. Režisierė lieka ištikima tradicinio teatro modeliui, epizodus konstruoja ne verbaliniu, o veiksminiu etiudų principu.

Atliko namų darbus

Kūrybinė grupė profesionaliai atliko namų darbus, gerai išsianalizavo pjesę ir personažų siekiamybes, todėl visi aktoriai scenoje žino, ko nori, ir savo tikslų kiekvienas siekia pagal galimybes. Tiksli veiksminė pjesės analizė padėjo psichologiškai motyvuotai nubrėžti personažų tarpusavio santykių maršrutus ir sceninio veiksmo koordinates. Ir čia jau aktorių individualus reikalas, kaip sukurti įtaigius kuriamų personažų charakterius režisierės vaizduotės apibrėžtos teritorijos erdvėje. Režisūra tarsi pasislepia po aktorių vaidybos šydu. Nors bendras spektaklio režisūrinis reljefas nėra tolygus ir nuolat kinta, tačiau viso spektaklio metu ►

◄ išlaikomas sodrus ir spalvingas koloritas. Jaučiama, kad kūrybinė grupė dirbo kaip darni komanda, todėl spektaklyje „Saulės vaikai“ sukurta nemažai įdomių vaidmenų.

Pagrindinis veiksmas ir įvykiai sukasi apie provincijoje su šeima gyvenantį savamokslį chemiką Protasovą (akt. Darius Meškauskas), kuris, įtikėjęs, kad mokslo pažanga gali išgelbėti pasaulį, nebesidomi

Pabaigos buvo net kelios, ir žiūrovai išsiskirstė nesupratę, kuri iš jų buvo svarbiausia.

tuo, kas vyksta greta jo. Protasovas kurčias ir aklas gyvenimo prozai už savo laboratorijos sienų, todėl tampa abejingas jaunos ir gražios žmonos Jelenos jausmams, Lizos ligai, namiškių, tarnų, valstiečių problemoms ir kitkam. Užsidaręs nuo pasaulio šurmulio savo idėjų ir iliuzijų kokone, jis gyvena tarsi iškritęs už realaus laiko ir erdvės ribų. Jis net nevaikšto kaip visi mirtingieji, o kiek pakilęs nuo žemės važinėja iš vieno taško į kitą riedžiu. Ir tai, beje, vienintelis atributas, atėjęs jau iš XXI a. realybės, o visa kita spektaklyje išlieka daugiau ar mažiau stilizuota. Kiekvienas personažas turi po savo vidinę saulę, į kurią stiebiasi, apie kurią sukasi jų mintys ir iš jų išplaukianti veiksmų logika. Retsykiais ta išsigalvota saulė skleidžia šviesą ir šilumą, bet dažniausiai tampa baisiu žmonių apsėdimu, deginančia aistra, kuri sunaikina juos pačius.

Protas ar jausmai?

Aktorius D.Meškauskas pagrindinį Protasovo personažą kuria atsispirdamas ir labai nenutoldamas nuo savojo „aš“. Spektaklio metu pamažu ryškėja idealisto ir egoisto, progreso kūrėjo ir griovėjo, keistuolio ir

kartu naivuolio sceninis paveikslas. Tačiau to mokslininkams būdingo keistumo, išsiblaškymo, naivumo ir aštraus proto kontrasto atspalvių vaidmens traktuotėje norėjosi matyti ir daugiau. Spektaklyje „Saulės vaikai“ būtent per šio personažo prizmę iškeliama dilema – protas ar jausmai, žinios ar emocijos, nauji mokslo atradimai ar meilė artimui? Panašu, kad šioje dvikovoje į pirmąsias pozicijas režisierė iškelia ne mokslo pažangos, o meilės temą. Ir tai kardinaliai keičia pirminę pjesės, parašytos XX a. pradžioje, kai mokslas ir

technologijos žengė pirmuosius žingsnius, traktuotę. Protasovas tampa savotišku šių dienų antiherojumi, kurio moksliniai eksperimentai ne kuria, o greičiau luošina, žaloja artimų žmonių gyvenimus ir likimus. XX a. pradžioje mokslo pažanga ir naujos technologijos buvo visa ko variklis, o XXI a. tai tampa savotišku stabdžiu, regresu, kai realusis gyvenimas nebetenka prasmės, panirdamas į netikrą arba virtualųjį pasaulį.

Protasovo žmona Jelena (akt. Inga Jankauskaitė) ne tik graži, bet ir labai nuovoki bei jausminga moteris. Visiška racionalaus, šalto ir kažkur toli savo idėjų pasaulyje gyvenančio vyro priešingybė. Ji mylinti ir ištikima žmona, draugė, bandanti emociniais proveržiais sudaužyti kietą abejingo savo vyro kiautą. Kartais tam tikslui pasiekti pasitelkia net moterišką gudrumą. Jos žavus flirtas su iki ausų įsimylėjusiu fotografu mėgėju Vaginu (akt. Edvardas Brazys), pasirodo, buvo tik išradingas moteriškas triukas, siekiant atkreipti savo vyro dėmesį, suaudrinti jo jausmus ir vaizduotę, sukelti jo pavydą. Bet ir tai neišmuša iš vėžių racionaliai mąstančio Protasovo. Tačiau scena, kai ramiai abiem sutuoktiniams gulint šezlonge ir lėtai valgant ledus išaiškėja visa meilės trikampio intrigos paslaptis, buvo tiesiog nepakartojama, nuostabus aktorinio meistriškumo perliukas. Šioje scenoje nėra nei riksmų, nei nereikalingo blaškymosi, o žiūrovai apmirę stebi, žavisi talentingų akto-

rių meistryste ir režisierės išradingumu. Viskas dėl meilės Temperamentu ir emocionalumu scenoje spinduliavo aktorės Eglė Jackaitės sukurtas Melanijos vaidmuo. Besąlygiškai įsimylėjusi Protasovą ji ne kartą demonstratyviai pamina, sutrypia savo moterišką ir kartu žmogišką orumą – atvirai ir viešai prisipažindama, kad myli, maldaudama meilės tarsi elgeta išmaldos, aukodamasi dėl mylimojo. Net Protasovo rekomenduotos protingos knygos skirtos ne tobulėjimui ar naujų žinių įsisavinimui – tai tik vienas iš pretekstų susitikti ir pabūti kartu su mylimu ir dievinamu žmogumi.

Ligota ir be galo jautri Liza (akt. Karolina Kontenytė) – šeimos indikatorius, lakmuso popierėlis, kuriuo matuojama Protasovų šeimos emocinė temperatūra. Aktoriui visada sudėtinga sukurti personažą, nuolatos balansuojantį ant nervinio išsekimo ir beprotybės ribos. Išlaviruoti ir išlaikyti vaidmens liniją, einant tarsi ištemptu plonu lynu virš bedugnės, reikalauja daug jėgų ir didelės meistrystės. ►

◄ Pabaigoje beprotybės scena neišauga iki kulminacinio taško, nes aktorė savo energiją išnaudoja gerokai anksčiau.

Jauno ir sumanaus Čepurnojaus (akt. Jonas Baranauskas) „saulė“ sukasi apie ligotos, dirglios, tarsi neturinčios apsauginės odos Lizos orbitą, kuri tai priartėja, tai nutolsta, kol galų gale jį patį sudegina, sunaikina. Ėjimas į savižudybę dėl meilės buvo nuspėjamas, bet gana netikėtas ir atrodė kiek pritemptas, neištobulintas režisūriškai.

Įnešė komiškų spalvų

Spektaklio reljefą gražiai papuošė ir visa paletė epizodinių vaidmenų. Pavyzdžiui, Nazaro (akt. Igoris Reklaitis) ir jo sūnaus Mišos (akt. Linas Lukošius) duetas į spektaklio visumą įnešė sodrių komiškų spalvų ir dinamikos. L.Lukošius sukūrė įtaigų įaudrintos vaizduotės, ne visiškai adekvataus jaunuolio charakterį, kurio norai ir protinės galimybės labai skiriasi. Spektaklyje trumpai, bet ryškiai sužibėjo ir kiti epizodiniai personažai: tarnaitė Fima (akt. Renata Idzelytė) labai nuovoki ir žaisminga koketė, rūsčioji ūkvedė Antonovna (akt. Regina Arbačiauskaitė) vienintelė bando įvesti bent šiokią tokią tvarką chaotiškame Protasovų šeimos gyvenime. Keistuolis, juokdarys Romanas Trošinas (akt. Mikalojus Urbonas) ir agresyvus, bet labai nagingas valstietis Jegoras (akt. Vaidas Jočys) ir kiti – visi jie taip pat trokšta dėmesio ir meilės tarsi saulės šviesos, tačiau gyvena šešėlyje arba sudega neatlaikę saulės kaitros.

Gaila, kad spektakliui „Saulės vaikai“ pritrūko vienos geros finalinės scenos arba ryškesnio pabaigos akcento. Gerai ėjęs vaidinimas pabaigoje išsikvėpė, pabiro ir tapo pažeidžiama spektaklio dalimi. Pabaigos buvo net kelios, ir žiūrovai išsiskirstė nesupratę, kuri iš jų buvo svarbiausia. Spektaklio pabaigos net negaliu atkurti, nes jos tiesiog neprisimenu. O finalas visada svarbus, nes neretai pasufleruoja publikai apie spektaklio kūrėjų poziciją, intencijas, meninę koncepciją.

Tačiau „Saulės vaikai“ tikrai savalaikis ir įdomus darbas, kuris papuoš Klaipėdos dramos teatro repertuarą dar vienu spektakliu, bendradarbiaujant su kūrybine grupe iš kaimyninės Latvijos.