TEATRAS
J.Baranauskas: prie vaidmens artėju iš vidaus „Pirmaisiais metais, kai grįžau į Klaipėdą, scenoje jaučiausi labai svetimas. Ne mieste, ne darbe tarp kolegų, bet scenoje. Buvau vienišas, nes nejutau salėje sėdinčių žmonių kaip savotiškų akimirkos partnerių“, – prisimindamas pirmuosius metus Klaipėdos dramos teatre pasakojo aktorius Jonas Baranauskas. Dabar ši emocija – tik tolimas prisiminimas. Pavasarį tradiciniuose Klaipėdoje kuriančių teatro menininkų apdovanojimuose J.Baranauskui buvo įteikta miesto „Padėkos kaukė“, jis pripažintas geriausiu 2019 metų aktoriumi. Dabar vienas kitą keičia vaidmenys – aktorių galima pamatyti beveik visuose naujausiuose teatro spektakliuose. O iš vieno personažo į kitą neriantis J.Baranauskas kaip mantrą, priminimą sau ar savotišką pasiteisinimą (pagal aplinkybes) kartoja: „aš labai mėgstu dirbti“, „aš – darboholikas“. Kristina KUČINSKAITĖ
Iš Kauno – į Klaipėdą – Esate iš Kauno, studijavote Klaipėdoje, grįžote į Kauną, bet po kelerių metų, nuo 2016-ųjų, vėl esate pajūryje. Ar buvo lengva priimti sprendimą persikelti į Klaipėdą? – Kai po studijų Klaipėdoje grįžau į Kauną, ten parsivežiau romantišką nostalgiją Klaipėdai. Studijų metai visada kažkuo pašėlę, juos prisiminti malonu. Bet nostalgija grei22
tai išgaravo – buvau gimtame mieste, supo seni draugai, daug darbo. Vėl atvažiuoti į Klaipėdą buvo didžiulis apsisprendimas. Pamenu, kad sėdžiu Kauno kameriniame teatre ir kolegai Vytautui Gasiliūnui sakau, jog nežinau, ką daryti. O jis man: „Ką galvoti? Važiuok ir viskas.“ Atrodė, kad vykstu į nežinomybę – prasidėjo naujas gyvenimo etapas, reikėjo iš naujo prisijaukinti miestą. Dirbdamas teatre susidarai įspūdį apie miestą, jo auditoriją, žmones. Pirmaisiais metais, kai grįžau į Klaipėdą, scenoje jaučiausi labai svetimas. Ne mieste, ne darbe tarp kolegų, bet scenoje. Buvau vienišas, nes nejutau salėje sėdinčių žmonių kaip savotiškų akimirkos partnerių.
Maždaug trejus metus taip buvo. Tragedija. Jau buvau įpratęs prie Kauno ir Vilniaus tempo ir grįžus į sėslesnį miestą kamavo kažkoks vidinis nerimas. Atrodė, kad net kasininkai juda per lėtai. Trūkdavo ir kartais iki šiol trūksta judėjimo, maišaties, bet dabar pradėjau labai vertinti šį regioną. Labai nedideliu spinduliu nuo miesto gali atsidurti oazėje be žmonių, laukinėje gamtoje. Užburia Kuršių nerija, jūra. Gamtos judėjimas – vėjas, banguojanti jūra kompensuoja ramius žmones. – Kaune dirbote ne viename teatre. Gal galite palyginti šių didmiesčių teatrinę erdvę? – Negalima skirstyti žmonių, bet nepaneigsi, kad kiekvienas miestas kitoks, publika visur skirtinga. Vilniuje ji labai įvairialypė, Klaipėdoje justi laisvumas, paprastumas, o atėjus į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, iškart pastebi „etatinę“ jo publiką. Kaunas yra Kaunas. Konservatorių miestas, lietuvybės židinys – nėra daug nei rusų, nei lenkų. Kauno damos išsiskiria puošniomis šukuosenomis ir sukniomis. Nesijuok, jos tikrai pastebimos. Kaune didžiąja laiko dalį dirbau mažose, kamerinėse erdvėse. Man tai patiko – publika arčiau, lengviau ją pasiekti. Kai atvažiavau į Klaipėdos dramos teatrą, nežinojau, kaip vaidinti Didžiojoje salėje. Nežinau net kaip tai įvardyti, bet būdavo keista išeiti prieš publiką Didžiojoje salėje. Man labai patinka Klaipėdos dramos teatre – čia gera atmosfera, jaučiu ypatingą laisvę. Man teatras yra sąlyginis žaidimas, laisvė, kūryba. Klaipėdoje geros sąlygos, nėra perdėto taisyklių laikymosi. ►
