Ignas KAZAKEVIČIUS. Anksčiau ir dabar. Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis

Anksčiau ir dabar

Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“

Irmos Leščinskaitės parodos „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“ laukiau su dideliu smalsumu. Buvo įdomu, kaip menininkė išlįs iš spąstų, kuriuos pati sau paspendė. Naujausiai parodai parengti prireikė 30 dienų, 100 eskizų ir visos kūrybinės patirties, kurią sąlyginai galima skaidyti į periodus „anksčiau“ ir „dabar“.

Ignas KAZAKEVIČIUS

Anksčiau: Irma siekė išskirtinio dėmesio paveikslui, ieškojo būdų jį „pratęsti“ tomis pačiomis tapybinėmis priemonėmis. Drobė buvo traktuojama kaip spalvinė plokštuma, papildyta koncepciniu naratyvu ir tapybine plastika, o spalva buvo siejama su barokine estetika, faktūros – su bažnyčių freskų liekanomis, marmuro skeveldromis, architektūros komplekso ir gamtos detalėmis. Atsirado įtapytos realistinės miniatiūros ir klajojantis – kartais pieštas, kartais suprojektuotas grafinis piešinys. Irmos tapyba visada buvo palimpsestinė. Autorė žavėjosi paviršiaus formavimo galimybėmis ir atskiromis drobių keliamomis asociacijomis. Intrigavo emocijomis, pasąmone ar ekspresyvumu grindžiama vaizduojamąja daile, kompozicijos potencialu.

Dabar: Buvusį periodą atskleidžia – a la Barnett Newman stiliaus kūriniai. Tik Irma liuminescencinę juostą „pratraukia“ transportavimui skirtu diržu apjuosusi paveikslą. Paviršiuje, betgi išlieka prasisluoksniavimas, kuriame žymu tepimas, dažų laistymas, džiūvimas, kauburiuotų faktūrų formavimosi ir jų gremžimo pėdsakai, lesiruotės. Tik tiek, nes dabar tapybos, objektų ir architektūrinės erdvės santykis siūlo naują matymą. Tapybos darbas studijoje yra vienos formos, parodų salės erdvėje jis tampa instaliacijos dalimi, įgauna kitų žiūros kampų, kitą emocinį krūvį, atsiskleidžia veikiamas kitų objektų struktūros. Ir parodos ekspozicija tampa vienu kūriniu.

Anksčiau: Iš šiais metais pirmosios postvirusinės parodos „Tarp fizikos ir metafizikos“ Irmos ekspozicijoje pasiliko anotacijos likučiai, keli žodžiai „Tarp IZI ir FIZI“. Pagrindinis dėmesys prieš tai vykusioje parodoje buvo skiriamas KTU laboratorijoje sukurtų naujų medžiagų mikrostruktūrų vizualizacijoms. Autorius A.Palevičius apie

mikropasaulius kalbėjo kaip apie grožį,

I.Leščinskaitės parodos „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“ ekspozicijos fragmentai.

neatsiejamą nuo bjaurasties, ir spjūvį – nuo įkvėpimo.

Dabar: Po mėnesio startavusiai Irmai, panašu, skirtumo nebėra, iš kur ateina pirmasis impulsas. Autorės kūriniai vienu metu ir formuoja, ir perteikia jos individualią žiūrą į meno reiškinius, istoriją ir filosofiją. Dailininkė kalba kaip meno suvokėjas ir kritikas vienu metu, veikiama savo pačios susikurtos vidinės logikos ir iš praeities į dabartį pernešamos tapybos tradicijos. Norėdama paveikti žiūrovų spalvinę ir emocinę klausą, įvairius daiktus, paimtus

iš aplinkos, „mikropasauliuose“ ji pradėjo integruoti į instaliacijas, intensyviau naudoti pridėtinės realybės technologijas kaip tam tikrą komunikacijos formą, plečiančią galimybių lauką, bet neužgožiančią tapybos.

Anksčiau: Koloristinėje tapyboje per spalvą mes patirdavome spalvinio įspūdžio galią. Irma naudojo savęs pažinimo, prikišamai, tarsi Tomo netikinčiojo baksnojimo pirštu į tapybinių žaizdų akivarus, taktiką. Tapybą formavo ne vien grynoji t. y. dažų kalba – reljefas, sgrafito technikai artimos interpretacijos, bet ir laiko patikrinta toni

Nerijaus Jankausko ir Andriaus Kasmočiaus nuotr. nių plotų dermės schema. Per ilgą tapymo, kompozicijos formavimo laiką svarbiausiu kriterijumi buvo estetinės harmonijos, kompozicijos skaičiavimo kategorija. Meno rezidentūroje Islandijoje Irma išmoko ištraukti kvadratinę šaknį iš 13-ojo horizonto. Taip vadinosi iš ten sugrįžusiųjų bendra paroda. Tapytoja pradėjo kurti objektus ir instaliacijas, kur dominavo minimalistinė kompozicija ir egzistencialistinė filosofinė kryptis.

Dabar: Šioje parodoje tapybinės plastikos funkcijas perima daiktai. Panašu, kad autorei galų gale atsibodo „nuvaryto kuino“ leitmotyvas, ji suvokė, jog iki šiol taikyta lesiravimo taktika gali baigtis juodąja skyle drobėje, kuri suris menininkės potencialą su visais naratyvais. Šiuosyk susitinka du pasauliai – tas, kurį pateikia autorė, ir tas, kurį turime įsivaizduoti pagal jos pateiktą maršrutą. Menininkė ryžosi šioje parodoje nutiesti kuo daugiau vizualinės ir emocinės klausos jungčių. Darbuose tolydžio mažėja pirminio intuityvaus ir emocinio jausmo, jie transformuojasi, kol išsikristalizuoja į formos, spalvos kompozicinius junginius, „informacinius vienetus“ sudarančias struktūras. Autorė interpretuodama H.G.Gadamerį teigia, kad kūrinys turėtų būti suprastas hermeneutiškai, regimas ne kaip galutinis produktas. Ir tai yra dialogo su žiūrovais prielaida, interpretacijos galimybė.

Suskaldžiusi savo ilgai puoselėtą abstraktą, I.Leščinskaitė dar kartą mums primena, jog tai, ką atpažįstame meno kūrinyje (pvz., formą), galbūt tėra būties nuolauža, tik reikšmės papildinys instaliaciniame labirinte, o mes asociatyviai suvokiame spalvą ESANT, mat ne tapybinis, bet „funkcinis – dažiškas“ jos perteikimas ima viršų. Tapybos darbų ir aplinkos daiktų kombinacijos ant salės grindų, verčiančios žiūrovus keisti įprastą žiūros kampą, pasižiūrėti sau po kojomis, peršokti kliūtį ir patirti, kaip iš tapytojos studijos atkeliavęs darbas ekspozicinėje erdvėje praranda savarankiškumą, tampa instaliacijos dalimi, įgyja kitą spalvinį – emocinį krūvį, atsiskleidžia veikiamas greta esančių objektų spalvos ir medžiagiškumo.

P.S. I.Kazakevičiaus projektas „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“ finansuojamas gavus Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją kultūros ir meno kūrėjams.