GINTARO LAŠAI

Kultūrinio mišrūn

2019-aisiais šventėme 450-ąsias Liublino unijos metines. Ta proga Liublino miesto prezidentas dr. Krzystofas Zukas, apibrėždamas Liublino išskirtinumą, pavadino jį kultūros mozaikos šaltiniu, kurio patirtis ypač naudinga mūsų XXI a. – svetimų kultūrų ir patirčių įsisavinimo laikais. Šią vasarą ir aš gavau likimo dovaną artimiau susipažinti su kaimyninės šalies kultūra, buvau pakviesta į Liubline leidžiamo kultūros ir literatūros almanacho „Akcent“ 40-metį.

Nijolė KLIUKAITĖ

Tarp imoralizmo ir anekdoto

Šis žurnalas išeina keturis kartus per metus, o medžiagos semiasi ne tik lenkų, bet ir kitų šalių, ypač kaimyninių, kultūros aruoduose. Unijos metinių proga praeitais metais buvo išleistas almanachas su lietuvių ir lenkų poetų tekstais bei lietuvių ir lenkų dailininkų darbais, bet didžiausia dovana, žinoma yra gyvas bendravimas.

Ypač laukiau susitikimo su Bogusławu Wroblewski’u – leidinio „Akcent“ vyriausiuoju redaktoriumi, literatūrologu ir kritiku, kurio tyrinėjimų pagrindinė tema – kultūrinio paribio problemų analizė. Su šiomis B.Wroblewski’o temomis susipažinau dar Lietuvoje, skaitydama Birutės Jonuškaitės pokalbių su lietuvių ir lenkų kūrėjais knygą „Laikas ir likimai“. Jo pastebėjimai ir pasvarstymai apie Vidurio ir Rytų Europos unikalumą, ypatumus, nuolatinį paribio – tokia jau mūsų geografinė pozicija – kultūrinį konfliktą tarp imoralizmo ir anekdoto, susikertančių „melancholijos ir grotesko taške“ (čia B.Wroblewski’s cituoja Josefo Kroutvoro tekstą, atsiradusį Čekoslovakijos pogrindyje aštuntajame dešimtmetyje), ir apie neišvengiamą kultūrinės vienybės tezę seniai domino, todėl tikrai labai norėjau pamatyti tą žmogų gyvai, kad galėčiau skaityti judesius, akies kryptelėjimą ir pan. Susitikus B.Wroblewski’s nemažai kalbėjo apie Lietuvos sąjūdžio įnašą į visų paribio tautų laisvėjimą, apie tai, kaip 1991-aisiais, sovietų kariuomenei puolant Lietuvos parlamento pastatą ir televizijos bokštą, Liublino centre, Lietuvos aikštėje, vyko lietuvius palaikanti demonstracija, kurioje dalyvavo tūkstančiai lenkų. Ir dabar, Vidurio ir Rytų Europos tautoms išlaisvėjus, šis literatūrologas nagrinėja bendrą kultūrinį lauką, kuriame susitinka skirtingos tradicijos ir vertybės.

Iš to kultūrų susipynimo ir kilo „kultūrinio mišrūno“ pavadinimas, šis paribio modelis atsirado iš kito lenkų rašytojo, turinčio ir lenkiškų, ir žydiškų, ir vokiškų šaknų, – Teodoro Parnicki’o pastebėjimų. Jo galva, „mišrūnai“, peržengiantys vienos kultūros ribas, turi platesnį regos lauką, smalsūs ir labai lankstūs, kuriantys naują vertybių sistemą, kuri yra sintezė visko, kas geriausia. Neklausiau jo apie suėmimą 1982-aisiais po antikomunistinės demonstracijos Liublino centre, nei apie Solidarumo ir bažnyčios žmonių organizuotą išpirką, tylomis gėrėjausi tokiu ramiu ir tvirtai žinančiu savo kelią žmogumi.

Apie kūrėjo misiją

Susitikimo su skaitytojais metu buvau užklausta apie kūrėjo misiją. Ir Lietuvoje ne sykį teko atsakinėti į šį klausimą, tiesą sakant, taip dažnai, kad pats klausimas ėmė atrodyti banalus ir nuvalkiotas. Vis dėlto, kad ir kaip žiūrėsi, tai yra esminis kūrėjo klausimas, į kurį jis pirmiausia turi pats sau atsakyti. Vargu bau, ar pirmą sykį prisėdęs prie balto lapo, stengdamasis jame iškloti savo mintis, nuojautas, jausmus, abejones, žmogus – dažniausiai labai jaunas – ims galvoti apie misiją, jam terūpės rasti atsakymus. Būtent – rasti, nes žodis po žodžio pindamas ant lapo kažkokias savo mintis ir vizijas tikrai imi kažką daugiau apie save ir savo išgyvenimus suprasti, gal net ne suprasti, tik nujausti, dažniausiai tai yra pasąmoninis rašymas, keisčiausių ir neįtikimiausių nuojautų išklotinė, kuri po truputį išgrynina ir tavo paties mintį, veda sąmoningesnės, organizuotesnės minties link. Gal todėl, sklaidydamas ankstesnius savo rašymus, randi tarsi kažkokias pranašystes. Dažniausiai tai būna dienoraščiai, ir manau, kad tai geriausias, koks tik kada buvo išrastas, saviugdos būdas.

Į klausimą apie žodžio misiją atsakiau kaip kokia Ksena ar vampyrų žudikė – aš už gėrį! – įsigraužė, įsiopėjo, supratau, kad noriu būtent su juo – juo – apkeliauti Lenkiją, na, bent jau tą menkutę jos dalį, kurią štai parsivežiau namo. Talpiausias lagaminas yra knyga, o jeigu dar tai knyga lyg tyčia sudėliota tau, belsk, ir bus atidaryta, klausk, ir bus atsakyta, atsiversk knygą – ir viską sužinosi. B.Jonuškaitės knyga „Laikas ir likimai“, kurios beveik pusę sudaro lenkų rašytojų gyvenimai ir atrastos tiesos, yra būtent ta knyga, tasai stebuklingas lagaminas, iš kurio kaip iš mago skrybėlės gali ištraukti ir kiškį už ausų, ir atsakymą į tave beužkankinantį klausimą. Taigi: kokia rašytojo misija?

Ėmiau ir atsiverčiau pirmą pasitaikiusį puslapį, ir štai Antoni’s Libera, rašytojas, literatūros kritikas, vertėjas, režisierius, atsako, lyg būčiau klausimą jam ir pateikusi: „Kurti – tai puoselėti formą ir kelti fundamentalius, nuo civilizacijos raidos

no tipas paribyje

pradžios nepakitusius – likimo, būties prasmės, vienybės su pasauliu galimybės – klausimus.“ Toliau jis su nuoskauda kalba apie įsitvirtinusią vartotojišką ideologiją, kai ir kultūra tampa masine, nuo rinkos dėsnių priklausoma preke, o rašytojus kažkada taip svaiginusi profetizmo dvasia, išsigimus švietėjiškiems pažangos postulatams ir ateities vizijoms, tiesiog išsisėmė.

Rašytojas ir žodis

Na, gerai, tariau, ne naujas tas pesimizmas, dar Czesławas Miłoszas, o ir daug kas prieš jį kalbėjo apie sacrum nepamaitintos kultūros žūtį, bet kažkaip vis dar kapstomės.

Ir tada atsiverčiau pokalbį su Magdalena Abakanowicz, menininke, kurios minkštos skulptūros eksponuojamos Paryžiaus, Seulo, Vašingtono ir kituose pasaulio muziejuose. Lietuvoje, beje, irgi galima pamatyti jos darbų. Europos parke yra du milžiniški kiaušinio formos M.Abakanowicz rieduliai, dar vadinami abakanais. M.Abakanowicz kuria skulptūras, formas, bet žodis jai irgi nesvetimas, tol, kaip pati sakė, kol gali juo naudotis kaip įrankiu. Žodis pats savaime šiai vizualiųjų menų atstovei nėra gludinamas brangakmenis ar siekinys – tik įrankis. Bet argi mes, regzdami iš žodžių savo tiesas, lipdydami matytus ir nematytus miestus, žmones, jais nesinaudojame kaip įrankiu? Vis dėlto manau, kad rašytojams žodis ypatingesnis, juk dažniausiai šaukiamės, ieškome to vienintelio žodžio, turbūt ne veltui Renata Gorczynska, vėlgi cituodama C.Miłoszą, kalba apie žodžio orumą, kurį šis, kurtas tūkstantmečius, turi tiesiog pats savyje.

Bet grįžkime prie rašytojo misijos, kuri nejučia jau ima gąsdinamai slėgti. Lyg nujausdamas tas baimes, literatūros kritikas Leszekas Bugajski’s nuramino, teigdamas, kad literatūra – tiesiog mielas žaidimas ir kad literatūros lentynose yra ir turi būti įvairios, patenkinančios įvairų skaitytojų skonį. Tik kuris iš rašytojų labai jau trokšta tapti laisvalaikio skaitalu, pamaloninančiu ►

Lietuvių literatūros vakaras Liubline 2020 m. liepos 1-ąją.

Asmeninio archyvo nuotr.