Irma STASIULIENĖ. Tapybiniai I.Leščinskaitės mikropasauliai

DAILĖ Tapybiniai I.Leščinskaitės mikropasauliai

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose birželio 19–liepos 19 dienomis veikė Irmos Leščinskaitės (Klaipėda) kūrinių paroda „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“. Įžengus į Parodų rūmų sales su tapytojos I.Leščinskaitės ekspozicija, pirmiausia buvo galima pajusti spalvas. Būtent – pajusti, nes instaliacijoms panaudotų medžiagų spalvos ima dirginti regos nervą: oranžinės, violetinės ar žalios statybinės tvirtinimo juostos, spalvingi plastikiniai kibirai, kopėčios, geometrinės formos konstrukcijos, geltoni, mėlyni ar tamsiai raudoni silikoninės gumos lakštai – pulsuote pulsuoja. Ir tik atlaikęs šį spalvinį šoką pamatai, kad visa tai – apie tapybą. Ir dėl tapybos. Nes tos ryškios juostos skirtos tarsi beorėje erdvėje sklandantiems paveikslams prilaikyti, silikoninė guma – kad iš jos išplyštų miniatiūra, nutapyta senųjų meistrų stiliumi, o geometrinės formos konstrukcijos – taip pat tapybinės abstrakcijos, tik dėl autorės kūrybiškumo neatpažįstamai pakeitusios paveikslo formatą.

Irma STASIULIENĖ

Toks ir buvo I.Leščinskaitės tikslas – akcentuoti kontrastą, išryškinti priešpriešą tarp šiuolaikinių statybinių medžiagų ir tapybiškų miniatiūrų su istorinių personažų atvaizdais, atklydusiais į XXI a. iš praeities glūdumų. Parodos autorė tarsi matuoja ribas: kada ir kiek menas dar yra menas, o kada toks nebėra ir virsta kažkuo kitu. Naujai įprasmindama ir permąstydama klasikinės tapybos vizualinę raišką, menininkė siekia išreikšti jai pagarbą, kartu padaryti suprantamą šiuolaikiniams žiūrovams – konceptualaus meno vertintojams.

Pristatydamas parodą „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“, KKKC direktorius, menotyrininkas Ignas Kazakevičius akcentavo autorės kūrybinio braižo kaitą: „Tapytojos I.Leščinskaitės kūrybą stebiu nuo 2004 metų, kai ji dalyvavo mano kuruotoje 12-oje Vilniaus tapybos trienalėje. Tuomet menininkė eksperimentavo labai nedrąsiai. Ir štai po 16 metų atrodo, kad Irma pati sulindo į paveikslą – ji savo darbams naudoja naująsias technologijas, tapybinių sluoksnių skenavimą. Anksčiau tapiusi tik spalvomis, dabar I.Leščinskaitė pradėjo derinti spalvinę ir emocinę klausą ir įvairius daiktus, paimtus iš aplinkos, integruoti į instaliacijas. Kyla klausimas: ar tai papildo tapybą, ar tapyba papildo vaizduotę? Tapyba šiuo atveju sumažėja iki miniatiūros, kurią galima atgaivinti pridėtinės realybės būdu. Kita vertus, mes matome daug meno galerijai nebūdingų daiktų, kurie padeda autorei įgyvendinti savo kūrybines vizijas – lyg daug mikropasaulių, kurie gali keistis kiekvieną akimirką, juos gali pakeisti ir kiekvienas parodos lankytojas, įžengęs į tą erdvę ir savo buvimu įliejęs naujų spalvų.“

I.Leščinskaitė, atidarydama savo kūrinių parodą, kalbėjo apie komunikaciją – tiek tarp bendravimo išsiilgusių žmonių, tiek tarp parodos eksponatų. Ir dar jai labai svarbūs ryšiai su įvairių sričių profesionalais, tapusiais kai kurių jos kūrinių bendraautoriais. Jiems menininkė negailėjo šiltų žodžių nei per parodos atidarymą, nei atsakydama į interviu klausimus.

Tapybos banginis

– Pastaruoju metu kūrinių cikluose tarsi keliaujate (jūs apskritai daug keliaujate),

juose atsirado pridėtinė ►

I.Leščinskaitė ir jos instaliacija „Karalienė Luizė“. Drobė, aliejus, membraninė guma.

Andriaus Kasmočiaus nuotr.

I.Leščinskaitė. Vincenta. 2019. Piešinys, instaliacija, gumos lakštas.

M.Tyson. 2020. Instaliacija.

Hobis. Instaliacija, drobė, aliejus.

Jano Vermeerio „Mergina su perlo auskaru“. 2020. Instaliacija, drobė, aliejus.

Kristijonas Donelaitis. Drobė, aliejus, silikoninė guma. Nerijaus Jankausko ir Andriaus Kasmočiaus nuotr.

◄ realybė, o tapybos darbai papildo ins

taliacijas. Ar nežadate tapybos „reikmenų“ išmesti iš savo kelioninės kuprinės?

– Tapyba visada buvo, yra ir bus pagrindinė mano kūrybos linija. Visos žaviosios technologijos tik prisijungia prie „tapybos banginio“, man labai įdomu ir smalsu formuoti, jungti, eksperimentuoti, kurti instaliacijų kompozicijas, išskiriant tapybą kaip ypatingą veiklą. Kartu įdomu eksperimentuoti ir matyti atskiruose darbuose tapybos ir technologijų jungtis.

– Tačiau tas „žaviąsias technologijas“ reikia sugebėti suvaldyti. Kas jums padeda?

– Taip, esu labai dėkinga už galimybę bendradarbiauti su tikrais savo sričių profesionalais. Dėl architektų Gerdos Antanaitytės ir Audriaus Laurinaičio instaliuotos programinės įrangos su pridėtinės realybės technologija parodoje, pridėjus planšetę prie tapybos darbo, ekrane atgyja paveikslo miniatiūros istorija. Parodoje naudojamas kompozitoriaus Lino Rimšos muzikinės kompozicijos fragmentas. Įmonės „HoPro“ sprendimai suteikė galimybę pristatyti meno kūrinį, naudojant skaidraus paveikslo rėmelį su aktyvaus stiklo technologija. Aukštųjų technologijų įmonėje „Brolis Semiconductors“ 160 X 140 cm tapybos darbas buvo peršviestas trumpojo ir vidutinio infraraudonojo ruožo kamera – atsiskleidė plika akimi nematomi gelminiai tapybos sluoksniai. Šio paveikslo rentgeno nuotrauka taip pat įtraukta į parodos ekspoziciją.

VIZITINĖ KORTELĖ

Irma Leščinskaitė (gim. 1970) Vilniaus dailės akademijoje (VDA) studijavo tapybą, įgijo meno bakalauro, magistro ir meno licenciato laipsnius. 1996 m. stažavosi Austrijoje pas menininkus Nancy Spero ir Leoną Golubą. Lietuvos dailininkų sąjungos narė, VDA Klaipėdos fakulteto docentė, jai suteiktas meno kūrėjo statusas. Gyvena ir kuria Klaipėdoje. Yra surengusi 31 personalinę parodą, dalyvavo 104 bendrose tapybos darbų parodose, meniniuose projektuose Lietuvoje, Austrijoje, JAV, Italijoje, Rusijoje, Islandijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje, Kazachstane, Vokietijoje, Danijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Suomijoje, Latvijoje. Menininkei buvo skirtos G.Soroso, „Kunstlerhaus Lukas“, LR Kultūros tarybos, Klaipėdos miesto savivaldybės meno stipendijos.

Tobulybės ilgesys

– Tapybai skiriate didžiąją dalį savo kūrybinės veiklos. Ar tapyba jums yra cheminis-emocinis procesas, t. y. vieno atspalvio virtimas kitu, ar metafizinis – kai drobė tampa portalu į nepažinią realybę?

– Labai taikliai apibūdinote. Viskas kartu, bet taip pat tai ir mąstymą, refleksijas, daug dalykų apimantis daugiasluoksnis procesas. Amžinasis siekis kažko... Išreikšti tobulybės ilgesį. O kadangi tobulybės išreikšti neįmanoma, tai – visą laiką vykstantis dabarties fiksavimo procesas.

– Savo parodą pavadinote „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“. Apie ką ji?

– Apie nuolatinę menininko autorefleksiją – tai yra natūrali moderniojo meno būsena ir būtina jo egzistavimo sąlyga. Menas gali išlikti tik kaskart iš naujo apmąstant jo santykį su tikrove ir savo paties vietą joje, stengiantis suvokti, kada ir kiek jis dar yra menas, o kada toks nebėra ir virsta kažkuo kitu. Tai ypač aktualu dabar, kai atėjo didžiulės pasaulio ir žmonių gyvenimo pervartos laikas. Paroda turi priminti, kad menui nepavyks išvengti akistatos su grįžtančiomis nesekvestruotomis patirtimis.

Ir dar ši paroda – apie komunikaciją. Per visą koronaviruso pandemijos karantino laikotarpį žmonės labai pasiilgo bendravimo. Mano paroda taip pat yra apie komunikavimą, tik šiuo atveju – skirtingų formų, skirtingų erdvių, skirtingų meno stilių sąmoningą tarpusavio komunikavimą. Svarbią vietą mano kūryboje užima ir naujosios pridėtinės realybės technologijos – jų jungtis su tapyba taip pat yra tam tikra komunikacijos forma, praplečianti galimybių lauką, bet jokiu būdu neužgožianti tapybos.

Estetinės jungtys

– Kokiais kriterijais vadovavotės atrinkdama kūrinius šiai parodai?

– Per ilgą tapymo, kompozicijos formavimo laiką svarbiausiu kriterijumi tampa kokybės kategorija, t. y. estetinė harmonija, kompozicijos skaičiavimas. Darbuose nebelieka pirminio intuityvaus jausmo, emocijos, jie transformuojasi, kol išsikristalizuoja į formos, spalvos kompozicinius junginius, „informacinius vienetus“ sudarančias struktūras.

– Pastaruoju metu savo kūryboje akcentuojate holistiką, darnų gamtos ir žmogaus santykį. Kodėl jums tai svarbu? Ar tai atsiskleidžia ir šioje parodoje?

– Bendrinė idėjų linija išlieka visose mano parodose. Šioje parodoje dėmesys buvo sutelktas į personalijas: Jano Vermeerio „Merginą su perlo auskaru“, Van Goghą, M.Tysoną, Kristijoną Donelaitį, karalienę Luizę, H.G.Gadamerį, J.S.Bachą. Jos atsiskleidžia mikropasauliuose – miniatiūrose, abstrakčiose kompozicijose. Tapybos darbai buvo eksponuojami panaudojus silikoninę, mikroporinę ir kt. gumas, statybinius įrenginius. Tokiu būdu norėjau sukurti priešpriešą – trapaus miniatiūrinio, aliejine technika nutapyto kūrinio ir šiurkščių statybinių medžiagų kontrastą. Tačiau kartu ieškau ir estetinių jungčių.

Paroda – lyg meno kūrinys

– Pasižymite kaip netradicinės parodų architektūros kūrėja. Kas verčia laužyti nusistovėjusias eksponavimo taisykles?

– Tapybos, objektų ir architektūrinės erdvės santykis suformuoja naują eksponavimo kompozicinį matymą. Tapybos darbas studijoje yra vienos formos, parodų salės erdvėje jis tampa instaliacijos dalimi, įgauna kitų žiūros kampų, kitą emocinį krūvį, atsiskleidžia veikiamas kitų objektų struktūros. Todėl man labai įdomu rasti naują žiūros tašką, ir parodos ekspozicija tampa dar vienu kūriniu.

– Esate tarpdisciplininė menininkė, tapote, kuriate instaliacijas, ne kartą pristatymus jungėte su muzikais ir kitų sričių kūrėjais. Kuri veiklos sritis jums pačiai artimiausia?

– Artimiausia – tapyba. Tačiau per kūrybinį laikotarpį palaipsniui tapybos darbas iš vienumos tarsi išvedamas į sociumą, kuriame jau žaismingai atsiranda instaliacijos, objektai, jų jungtys su muzika, videomenu, pridėtinės realybės technologija, bendradarbiavimas su kitų sričių kūrėjais.

Apie inspiruojantį laukimą

– Kas jus, kaip kūrėją, labiausiai formavo, padarė ryškiausią įtaką?

– Mano interesų spektras – labai platus: klasikinė, mažųjų olandų tapyba... Apskritai visa tapybos istorija, kurią beveik visą dievinu. Vilniaus dailės akademijos dėstytojai, dėstę tapybos, filosofijos, meno teorijos disciplinas. Grožinė literatūra, istorija, dokumentika, architektūros istorija... Domėjimasis šiuolaikinių menininkų darbais – jų refleksija, analizė ir t. t. Pats gyvenimas, sutiktos asmenybės ir autoritetai. Visa tai formuoja, lavina.

– Parodos pristatyme sulaukėte svečio iš Šveicarijos Arminio Sciolli, atvykusio pasveikinti su sėkmingu dalyvavimu festivalyje. Už kokį kūrinį ir kokiame festivalyje buvote įvertinta?

– Tai buvo projektas, skirtas K.Donelaičiui, – ši asmenybė yra ir tarp mano parodoje eksponuojamų personalijų. Šiemet minime poeto 240-ąsias mirties metines, šiai datai kartu su redaktore, žurnaliste Zita TallatKelpšaite dedikavome meninį projektą, su kuriuo dalyvavome tarptautiniame poezijos festivalyje „Poestate“, nuo 1997 m. vykstančiame Šveicarijos mieste Lugane. Dėl pandemijos festivalis šiemet buvo perkeltas į virtualią erdvę, birželio 4–6 dienomis pasirodymai buvo transliuojami keliose interneto platformose. Jam projektus pateikė daugiau nei 50 dalyvių iš įvairių pasaulio šalių, pradedant Europa, baigiant Venesuela, Kolumbija, Taivanu ir kt. Mūsų projektas pelnė vieną iš penkių festivalio prizų. Festivalio „Poestate“ atstovas, Lokarno Leonardo da Vinčio meno galerijos „il Rivellino“ savininkas A.Sciolli atvyko mūsų pasveikinti. Šis žmogus yra ilgametis Šveicarijos ir Lietuvos kultūrinių ryšių puoselėtojas ir įvairių meninių renginių organizatorius, 2018 m. jis Lokarne, Šveicarijoje, surengė įspūdingą Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui skirtą renginį „10 dienų Lietuvoje“. Beje, festivalyje nugalėjęs videoprojektas „Metų laikai“ buvo rodomas ir vienoje iš parodos „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“ erdvių.

– Kas jus inspiruoja kuriant? Muzika? Tyla? O gal įgarsintų knygų klausymas?

– Mane inspiruoja pati galimybė ir siekis, noras, vidinis troškimas sukurti gerą, kokybišką, intelektualų tapybos darbą. Dar mane įkvepia ilgasis kūrimo periodas, ieškojimai, mąstymas ir... laukimas.

I.Leščinskaitė. Smaragdas. Drobė, aliejus.

Nerijaus Jankausko nuotr.

I.Leščinskaitės parodos „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“ ekspozicijos fragmentas. Andriaus Kasmočiaus nuotr.

I.Leščinskaitė. Vienas ketvirtadalis žalumos. 2020. Drobė, aliejus.

Nerijaus Jankausko nuotr.