TEATRAS

TEATRAS A.Švilpa: demonas esu tik scenoje

Rugpjūčio 1-ąją Klaipėdos elinge unikalioje premjeroje dainuos iš Lietuvos uostamiesčio kilęs, dabar pagrindines boso partijas žymiausiuose Vokietijos teatruose atliekantis Almas Švilpa. Jis įsikūnys į vieną savo mėgstamiausių sceninių personažų – Olandą iš Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“. A.Švilpa gimė Klaipėdoje, čia pradėjo dainavimo studijas, kurias pratęsė Vilniuje ir Ciuriche (Šveicarija). Po sėkmingų pasirodymų Ciuricho operos studijos projektuose 1996 m. buvo pakviestas dainuoti Badeno valstybiniame teatre Karlsrūhėje, nuo 1997 m. – Aalto muzikinio teatro Esene solistas.

Žaneta SKERSYTĖ

Mama vertė muzikuoti

– Kas nukreipė jus muzikos linkme? Tai tėvų nuopelnas, o gal pačiam anksti prabudo noras groti ir dainuoti?

– Gimiau ir augau Klaipėdoje. Mano muzikinis kelias prasidėjo nuo Juozo Karoso muzikos mokyklos, kur pas mokytoją Rimtautą Rinkevičienę baigiau Akordeono klasę. Nežinau kaip, bet mokytoja atspėjo, kad aš būsiu dainininkas. Nors buvau judrus vaikinukas ir man daug labiau rūpėjo dziudo pamokos nei muzika... Didelis ir mano mamos indėlis: ji anksčiau nei aš suprato, kad tai mano kelias, ir vertė mane muzikuoti.

– Versti – tai kažkaip nešiuolaikiška?

– Dabar daug kalbama apie tai, kad vaikų nereikia versti. Bet aš iš suaugusiojo pozicijų galvoju, kad vaikui reikia parodyti kelią, reikia bandyti įtikinti juo eiti. Daugelis dabartinių muzikantų ir solistų iš savo patirties galėtų paliudyti, kad sėdėti kambaryje ir groti gamas arba solfedžiuoti, kai vaikai už lango žaidžia futbolą, – tikra „koronė“. Bet kai tėvai reikalauja – tai sėdi. Ir šiandien aš jiems labai dėkingas. Net jei nebūčiau tapęs muziku, tai būtų naudinga man kaip bręstančiai asmenybei. Muzika stimuliuoja žmogaus smegenų ląsteles. Grodamas ar dainuodamas jaunas žmogus visai kitaip vystosi ir auga. Kartu formuojamas atsakomybės jausmas, darbštumas. Mano laikais muzikos mokykla buvo tarsi tikra mokykla su daugybe rimtų disciplinų. Privalomos instrumento specialybės, solfedžio, muzikos istorijos pamokos... Vokietijos muzikos mokyklose to nebėra. O gaila...

– Ar savo vaikus verčiate muzikuoti?

– Buvo laikas, kai verčiau. Ir mano dukra norėjo būti operos dainininke. Ji net bandė eiti šiuo keliu, bet iš muzikos pasuko į mediciną ir ją studijuoja iki šiol. Medicina labai gera specialybė – nepaneigsi.

Beje, Vokietijoje labai daug medikų groja keliais instrumentais. Muzika ten labiau vertinama. Ir vaikai groja ne vienu instrumentu. Mano vaikai lankė vietines muzikos mokyklas, grojo fortepijonu. Vertėme, kiek galėjome, bet jie nebus muzikantai.

Sėkmingas bilietas

– Prieš studijuodamas pats dar mokėtės Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, dabar konservatorijoje?

– Atsitiktinumas, kad įstojau į šios mokyklos Dainavimo klasę, kuriai tuo metu vadovavo Vytautas Kliukinskas. Nuo 15-os metų stojau į tą kelią, kuriuo bėgu ir šiandien. ►

A.Švilpa gauna daug pasiūlymų dainuoti Europos operos teatrų pastatymuose, bet priima ne kiekvieną, nes, jo žodžiais tariant, visko neįmanoma aprėpti, to balsui būtų per daug. Domo Rimeikos nuotr.

A.Švilpa – Olandas R.Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ LNOBT. Martyno Aleksos nuotr. ◄ – Dainavimas ėmė patikti? – Būdamas vaikas užaugęs svajojau tapti aktoriumi. Maniau, kad tai mano specialybė. Svajonė išsipildė – esu dainuojantis aktorius. Solistas byloja klausytojams ne tik balsu, bet ir aktoriniu veiksmu.

– Baigęs mokyklą Klaipėdoje studijas tęsėte sostinėje?

– Turėjau garbės studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) pas profesorių Vladimirą Prudnikovą. Su šiuo nuostabiu dėstytoju iki šiol palaikome labai šiltus, draugiškus santykius. Vilniuje ir įvyko lūžis mano gyvenime, kai supratau, kad galiu daug pasiekti. Sakyčiau, solisto profesiniai pasiekimai 40 proc. priklauso nuo talento, o 60 proc. nuo gero pedagogo.

Noro ir pastangų būna daug, bet ne visiems viskas tinkamai susiklosto. Kiekvienais metais LMTA baigia dešimtys jaunų ir talentingų solistų, tačiau ne visi dainuoja didžiosiose scenose.

A.Švilpa R.Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatyme Prancūzijos mieste Nante. Jis išskirtinis tuo, kad atlikėjai scenoje iki kelių braidė vandenyje. Asmeninio albumo nuotr.

Daug priklauso ir nuo to, ar pasiseks atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Fortūna mūsų profesijoje labai svarbi.

– Ar save laikote fortūnos palytėtuoju?

– Be abejo. Mano sėkmingu bilietu tapo tai, kad aš 1995 m. laimėjau „Yamaha“ jaunųjų solistų konkursą. Taip atsirado galimybė išvažiuoti į Šveicariją su studentų koncertais. Tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį, iki tol nebuvau buvęs net Lenkijoje. Man pasisekė, kad po sėkmingų pasirodymų operos studijos projektuose Ciuriche sekė kontraktai, naujos partijos. Nebuvo lengva. Ypač tais laikais, kai aš pradėjau. Šiandien yra technologijos, leidžiančios išlaikyti ryšį su artimaisiais. Tada to nebuvo. Pirmaisiais savo gyvenimo užsienyje metais rašydavau laiškus. Tai gražu, bet ilgai užtrunka. Skambučiai į Lietuvą buvo labai brangūs: viena minutė kainavo dvi markes. Fantastinės sumos. Kai gyvendamas Šveicarijoje ar Vokietijoje išgirsdavau žmogų kalbant lietuviškai, puldavau šnekinti lyg brolį ar sesę.

Nors kamavo nostalgija...

– Jauno vaikinuko karjeros pradžia didmiesčiuose turėjo būti nelengva?

– Pradžioje išvažiavau vienas, o po poros mėnesių atvyko ir žmona.

Svajonė išsipildė – esu dainuojantis aktorius. Solistas byloja klausytojams ne tik balsu, bet ir aktoriniu veiksmu.

Iki tol aš sėdėdavau Ciuricho miesto centre ir mane kamuodavo tokia nostalgija, kad, išvydęs praskrendantį lėktuvą, galvodavau: o jei nusipirkus bilietą namo?.. Jaučiausi toks vienišas... Mane sustabdydavo tik mintis, kas bus grįžus. Visi pamanytų, jog mane išmetė. Niekas nepatikėtų, kad grįžau iš ilgesio.

Dar prieš išvykdamas iš Lietuvos turėjau galimybę dainuoti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), kuriame debiutavau Don Bazilijaus partija ►

A.Švilpa – Mefistofelis režisierės Dalios Ibelhauptaitės „Vilnius City Opera“ pastatytame Ch.Gounod „Fauste“. Asmeninio albumo nuotr.

A.Švilpa – Sparafučilė G.Verdi „Rigolete“, Aalto muzikinis teatras Esene.

A.Švilpa A.Bergo operos „Lulu“ pastatyme Drezdene. Asmeninio albumo nuotr.

◄ G.Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Vos baigus studijas gauti partiją LNOBT spektaklyje buvo visų jaunų solistų siekiamybė. Tik vienetams tai pavykdavo. Tuometis teatro vadovas Jonas Aleksa ragino mane likti šiame teatre ir aš pagalvodavau, kad turiu kur sugrįžti. Laimė, mano nostalgiją įžvelgė Ciuricho operos studijos vadovas ir sudarė galimybę pasikviesti žmoną gyventi kartu. Atvykus artimam žmogui, tapo daug lengviau. 1996 m. buvau pakviestas dainuoti Badeno valstybiniame teatre Karlsrūhėje. Nuo 1997 m. dainuoju Aalto muzikiniame teatre Vokietijos mieste Esene.

– Ten gyvenate jau trečią dešimtmetį. Vadinasi, viskas tiko?

– Atlyginimai Vakaruose net ir pradedantiesiems solistams daug didesni nei mūsų šalyje. Bet ir pragyvenimas brangesnis. Sako, kad Vokietijoje dešra pigesnė, bet ten žymiai brangiau nuomotis butą, mokėti už automobilių draudimą ir kt. Ir atlyginimai pradžioje nebūna dideli. Pamenu, kaip su žmona iš pirmo atlyginimo nusipirkome lovą, bet čiužiniui pinigų pritrūkome. Net patys tą lovą parsinešėme, kad nereikėtų mokėti už atvežimą. Mėnesį miegojome ant geležinės lovos pasikloję antklodę. Čiužinį nusipirkome kitą mėnesį. Nepaisant to, tai buvo fantastiškas laikas. Mes buvome jauni.

Dainininkas – ne tik balsas

– Apžvelkime jūsų muzikinės karjeros vingius...

– Man teko garbė ir laimė net 17 metų dirbti kartu su, mano manymu, vienu geriausių dirigentų pasaulyje – Stefanu Solteszu. Dėl savo atžagaraus būdo jis nėra plačiai žinomas, bet daugybę metų vadovavo Aalto muzikiniam teatrui Esene.

Karjerą pradėjau nuo mažų vaidmenų, po to ėjo vidutinio dydžio, vėliau ir didesnės partijos, tokios kaip Figaro. Iš savo patirties pozicijų ir to, ką dabar suprantu apie dainavimą, manau, kad tai buvo labai gerai. Deja, muzikinių pastatymų vadovai neretai linkę jaunus talentingus žmones, kurių honorarai dar nėra dideli, iščiulpti ir... Po poros ar trejų metų šie būna profesiškai sužlugdyti.

– Turite omenyje balsą kaip darbo priemonę?

– Dainininkas – tai ne tik balsas, bet ir psichologinis pasiruošimas, kuris gal net svarbesnis nei muzikiniai duomenys. Juk būtent psichologinis pasiruošimas duoda impulsus ir balso stygoms, ir kūnui, ir dainavimo technikai. Ir kai žmogus apkraunamas krūviu, kurio nepajėgia panešti, jo jėgos išsenka, perdega balso „raiščiai“. Sportininkas, jei persitempia, sustoja supratęs, kad krūvis buvo per didelis. Dainavime viskas turi vykti palaipsniui, nėra atsitraukimo momento. Dainininkas tiesiog nebesupranta, kodėl jam nepavyksta partijos. Atsiranda paniška baimė.

Idealu, kai solistas pradeda nuo mažų partijų, kur tereikia išdainuoti „Stalas padengtas...“ Juk išeiti į sceną, kur dainuoja patirties turintys kolegos, kur stovi piktas dirigentas ir mosikuoja batuta, ir įstoti laiku – jau yra iššūkis. Tie iššūkiai pamažu didėja. Ir dainininkas, jei turi vadovą, kaip man pasisekė su S.Solteszu, po dešimtmečio subręsta ir gali dainuoti vadinamąsias pagrindines – sunkiausias, gražiausias, iškiliausių kompozitorių parašytas partijas.

Dainavimas ir sportas

– Papasakokite apie balso priežiūrą ar jo treniruotes.

– Nuo vaikystės domėjausi kovos menais, ypač dziudo. Ir sporto niekada neapleidau. Man tai duoda energijos ir pasitikėjimo savimi.

Ypač daug panašumų tarp dainavimo ir sporto atrasdavau būdamas studentas. ►

A.Švilpa atliko Votano partiją Eimunto Nekrošiaus LNOBT pastatytoje R.Wagnerio „Valkirijoje“. Martyno Aleksos nuotr.

A.Švilpa su kolegėmis operos solistėmis Sandra Janušaite ir Ieva Prudnikovaite Eseno Aalto muzikiniame teatre po R.Wagnerio „Valkirijos“. Asmeninio albumo nuotr.

VIZITINĖ KORTELĖ

Almas Švilpa gimė 1971 m. Klaipėdoje. 1985 m. baigė Juozo Karoso muzikos mokyklos Akordeono klasę. 1989 m. baigė Stasio Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos Dainavimo klasę. 1989–1995 m. studijavo operinį dainavimą LMTA pas prof. V.Prudnikovą. 1993 m. debiutavo LNOBT Don Bazilijaus vaidmeniu G.Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. 1995–1996 m. tobulinosi Ciuricho (Šveicarija) operos studijoje. 1996–1997 m. dirbo Badeno valstybiniame teatre Karlsrūhėje (Vokietija). Nuo 1997 m. bosas-baritonas A.Švilpa yra Aalto muzikinio teatro Esene (Vokietija) solistas. A.Švilpa yra sėkmingai pasirodęs Vienos valstybinėje operoje ir Vienos liaudies operoje, Zalcburgo festivalyje, Maskvos didžiajame teatre, Berlyno Vokiečių operoje, Drezdeno, Diuseldorfo, Štutgarto, Hanoverio, Kelno, Miuncheno, Ciuricho, Ženevos, Kopenhagos, Liono, Reno, Nanto, Antverpeno, Gento, Sankt Galeno ir kitų miestų teatrų scenose. Lietuvoje dažnai dainuoja LNOBT ir „Vilnius City Opera“ spektakliuose. Dainininko repertuare – ir populiariausi, ir retai atliekami boso vaidmenys: Olandas (R.Wagnerio „Skrajojantis Olandas“), Jonas Krikštytojas (R.Strausso „Salomėja“), Skarpija G.Pucinni „Toska“, Mefistofelis (Ch.Gounod „Faustas“), Orestas (R.Strausso „Elektra“), Don Bazilijus (G.Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Didysis inkvizitorius (G.Verdi „Don Karlas“), Sparafučilė (G.Verdi „Rigoletas“), Figaras (W.A.Mozarto „Figaro vedybos“), Votanas (R.Wagnerio tetralogija „Nibelungo žiedas“), Zacharijas (G.Verdi „Nabukas), Kunigaikštis Igoris (A.Borodino „Kunigaikštis Igoris”), Farlafas (M.Glinkos „Ruslanas ir Liudmila“) ir kt. ◄ Tiek dainininkas, tiek sportininkas turi būti geros formos, visą laiką treniruoti raumenis. Teko skaityti mokslininkų hipotezę, kad solistui dainuojant scenoje dirba 96 proc. visų jo raumenų. Žinoma, taip. Scenoje dainuoji po dvi valandas, ten karšta, į akis plieskia šviesos, esi užsivilkęs kostiumą ar net paltą, tad prakaituoji lyg pašėlęs. Reikia stiprios sveikatos, kad galėtum tai ištverti. Bet jei pakėlei svarmenį ir manai, kad gali eiti dainuoti, bijau, nepavyks. Nes dainavime daug savitos technikos, apie kurią reikia žinoti ir ją puoselėti.

Yra ir balso „raumenys“. Pavyzdžiui, pernai po sunkaus sezono nedainavau penkias savaites. Po jų prireikė septynių savaičių, kad atgaučiau buvusią formą.

– Galite sau leisti taip ilgai nedainuoti?

– Pernai pavyko. Jei žinau, kad visų balso pajėgumų nuo sezono pradžios neprireiks, jei sezonas neprasideda nuo tokių partijų kaip Olandas ar Votanas R.Wagnerio operose arba Skarpija G.Puccini „Toskoje“, galiu sau leisti dvi ar tris savaites poilsio. Kartais balsui reikia duoti visiškai pailsėti, o ypač to reikia galvai. Klaipėda tam itin tinka. Klaipėda ir jūra man yra viskas. Kokia laimė išplaukti į marias ir leisti vėjui išbaidyti visas mintis, nueiti prie jūros ir pagulėti ant smėlio arba persikelti į Smiltynę... Mažai tokių fantastiškų vietų pasaulyje galima rasti. Mažai pasaulio miestų gali pasiūlyti tiek malonumų. Vertinkime juos. Džiaukimės.

– Skrajojantis olandas, kaip žinoma, buvo laivo kapitonas. Jūs taip pat turite laivavedžio pažymėjimą. Klaipėdoje stovi jūsų 9 m ilgio amerikietiškas greitaeigis motorinis kateris, kurį pavadinote „Figaro“. Kodėl būtent šiam personažui teko tokia garbė?

– Norėjau pavadinti „Skrajojančiu olandu“, bet mano tėvas, kuris visą gyvenimą plaukiojo jūromis, nes dirbo jūreiviu, yra prietaringas. Jis man sakė: „Žinai, kaip skrajojančiam olandui baigėsi?..“ Ir nusprendėme su likimu nejuokauti. Taip jau sutapo, kad buvome netekę prancūzų buldogo Figaro, kuris su mumis gyveno 14 metų... Nusprendėme įamžinti augintinio atminimą jo vardu pavadindami laivą. Juk Figaro – linksmuolis, bėgantis šen ir ten. Mums tokio linksmo laivo ir reikėjo.

Mėgsta „blogiukų“ vaidmenis

– Jums teko dainuoti kone dešimtyje skirtingų „Skrajojančio olando“ pastatymų Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Lietuvoje. Kuo bus ypatingas klaipėdietiškas?

– Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymas bus grandiozinis ir netikėtas net man. Išskirtinis. Ypatinga scena, ypatingas spektaklis. Ir aš čia jausiuosi ypatingai.

– Ar jus dar įmanoma nustebinti?

– Iki šiol visus „Skrajojančio olando“ spektaklius dainavau scenose ir nė karto nedainavau laivų prieplaukoje, kaip bus Klaipėdos elinge. Man patinka šios vietos energetika, nes šalia, Pilies uoste, laikau ir savo laivą.

Jei atsižvelgtume į balso subrendimą, dabar turėčiau pradėti dainuoti tai, ką iš tiesų dainuoju jau dešimt metų. Vis dėlto pradėjau per anksti.

Tiesa, kartą jau dainavau Olandą stovėdamas vandenyje: scena jo buvo pripildyta mums iki kelių. Ir choras, ir solistai braidė vandenyje. Toks pastatymas buvo Prancūzijoje, o paskutinis jo spektaklis buvo tiesiogiai transliuojamas į 40 didžiausių šios šalies miestų. Specialiai tam buvo pastatyti didžiuliai projektoriai. Vienas jų stovėjo Paryžiuje, netoli Eifelio bokšto.

– „Kai Almas Švilpa dainuoja Olandą, per kūną eina šiurpas“, – rašė vienas vokiečių kritikas. Ar šioje partijoje geriausiai atsiskleidžia jūsų balsas?

– Olandas – viena iš mano mėgstamiausių partijų. Apskritai daug dainuoju R.Wagnerio muzikos, pavyzdžiui, atlieku Votano partiją jo operų tetralogijoje „Nibelungo žiedas“, garsėjančioje savo ilgiu ir sudėtingumu.

Kitas išskirtinumas – beveik visi mano scenoje įkūnijami personažai yra arba mistiniai, arba vadinamieji „blogiukai“.

– Tai ne veltui kritikai rašo, kad esate

demoniško balso savininkas. ►

A.Švilpa su žmona Jolita mėgaujasi poilsiu Klaipėdoje.

A.Švilpa su žmona Jolita susipažino antrajame Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos kurse. Vyriausioji poros dukra Kristina Otilija gimė po metų Vokietijoje, po ketverių – sūnus Arijus. A.Švilpa prisipažino, kad šeima jam yra pats svarbiausias dalykas gyvenime. Asmeninio albumo nuotr.

◄ – Man tokie vaidmenys įdomiausi. Juose pavyksta labiau atsiskleisti, aš šiuos personažus jaučiu. Tik nesupraskite, kad aš gyvenime demonas. Man patinka scenoje būti kitokiam. Demoniški charakteriniai vaidmenys – tai, kas mane „veža“.

R.Wagnerio muzikos magija

– Kodėl R.Wagnerio muzika išlieka tokia populiari?

– Tai genialus kompozitorius, kuris išsiskiria iš kitų genialių kompozitorių. Pavyzdžiui, paklausai G.Rossini muzikos kartą, trečią – supranti, kad be jos negali gyventi, o paklausius 20-ąjį kartą – ima nusibosti. Su R.Wagneriu yra kitaip – jis savo orkestruotėje yra užkodavęs tiek įvairiausių ženklų, minčių, emocijų, kad jas visas patirti ir išgirsti išklausius vieną kartą nepavyksta. Tad žmonėms, kurie klausosi R.Wagnerio muzikos pirmą kartą, lieka įspūdis: „garsiai groja didelis orkestras“. O kai jie 100-ąjį kartą klausosi to paties kūrinio, vis daugiau jame atranda. Ne veltui apie R.Wagnerio muziką sakoma: kuo daugiau klausaisi, tuo daugiau atrandi. Žmonės net buriasi į jos žinovų, gerbėjų draugijas.

R.Wagnerio parašytos partijos sudėtingos atlikėjams, nes šio kompozitoriaus muziką atlieka dvigubai, o kartais ir trigubai daugiau muzikantų nei įprastai. Kai didelis orkestras, ir dainuoti reikia atitinkamai, turėti daugiau masės. Sakoma, kad R.Wagnerio operų atlikėjai – tai scenos „sunkiasvoriai“. Ir tikrai dar prieš 30–40 metų R.Wagnerio muziką atlikdavo solidžia kūno mase galintys pasigirti dėdės ir tetos. Dabar tarp solistų priimta, kad didelio svorio nereikia turėti, svarbu dainuoti. Nesigirdi – na, ir nereikia, balsą „padėjai“ – nieko tokio, ateis kitas...

– Olando mylimąja Zenta Klaipėdoje taps Sandra Janušaitė. Scena jus suveda ne pirmą kartą?

– Su S.Janušaite esame daug kartu dainavę. Ji trejus metus dirbo ir Esene, kur mudviem tekdavo dainuoti tuose pačiuose pastatymuose. Ne kartą dainavome ir operoje „Skrajojantis olandas“ Vilniuje. S.Janušaitė – ne tik labai gera dainininkė, bet ir fantastiška kolegė. Ji turi labai gražų ir galingą balsą, jaučia savo partnerį scenoje, tad dirbti su ja – didelis džiaugsmas.

Apsikeitimo energija ratas

– Ar partneriai scenoje apskritai svarbūs? Juk joje kiekvienas atsakingas už save...

– Partneris scenoje labai svarbus. Kas yra scena? Tai nežinomybė. Kodėl žmonės bijo eiti į sceną? Todėl, kad jos negali prognozuoti. Atrodo, viskas suplanuota, sudėliota, bet spektakliai niekada nebūna identiški ir niekada nebus. Nes tiek dramos, tiek muzikinio teatro scenoje vyksta improvizacija. Tu turi jausti partnerį, o kolega turi

jausti tave. Kai dainuoji su partneriu, kuris tave jaučia, gali kurti dramą čia ir dabar, tą meną, dėl kurio mes ir dirbame.

Manau, opera yra meno rūšis, kurios per televiziją ar vaizdo įrašą internete neperteiksi. Tai energija, kurią tu duodi tavęs atėjusiam pažiūrėti ir paklausyti žmogui ir gauni ją atgal. Gyvas apsikeitimo energija ratas. Įrašus, žinoma, peržiūriu, nes man rūpi techniniai dalykai. Tačiau dainavimas – tai ne vien technika. Emocijų perteikimas geriausiai vyksta gyvai matant ir girdint. Laimė, operoje mes turime orkestrą, muziką, kur viskas tikra. Žiūrovai gali užmerkti akis ir būti su savo vizijomis.

– Jūsų manymu, kuo šiuolaikinė publika skiriasi nuo XX a. žiūrovų?

– Kai nebuvo kompiuterių ir netikros realybės, žmonės teatrą labiau mėgo ir vertino. Ir jų karta išliko. Bet ateina nauja karta, kuriai tai sudėtingiau suprasti ir pajausti. Jaunimas sako: „Ką ten žiūrėti? Kaip senukas scenoje rėkia, tarsi jam kažkas gnybtų?“ Jauniems žmonėms reikia to, prie ko jie įpratę. Atėjęs į operą, jaunas žmogus dažnai nusivilia. Ir jaunuolių operos teatruose vis mažiau, nebent tėvai juos nuo mažens vesdavosi. Operai reikalinga tam tikra branda, kad pajaustum, suprastum.

– Dar 2009-aisiais festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ vyko jūsų rečitalis „Auksinės boso arijos“. Prisimenate jį?

– O kaipgi?! Tai buvo mano pirmasis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Net sunku patikėti, kad taip seniai...

Geriausiai jaučiasi namuose

– Šiemet Lietuvoje vėl turite darbingas atostogas?

– Šiemet visus planus sujaukė pandemija. Koncertai ir spektakliai, kurie turėjo vykti nuo kovo iki gegužės, vyksta dabar. Kadangi viskas buvo suplanuota prieš dvejus metus, tai dabar visko daug. Negaliu atsisakyti ir pasakyti, kad ne, bus per daug. Negaliu nuvilti rengėjų.

Liepą iš pradžių koncertavau Kaune, paskui dainavau Vilniuje. Lėktuve gali susėsti 250 žmonių vienas prie kito, o koncertų salėse būtų nesaugu. Bet tokios taisyklės visur, visame pasaulyje.

– Daug keliaujate po pasaulį dainuodamas?

– Tenka, bet dažniausiai dainuoju Vokietijoje, nes ten gyvenu ir esu etatinis teatro solistas. Bet kai reikia, teatras mane išleidžia. Dažniausiai išleidžia, nes visko neįmanoma aprėpti, tenka daugelio pasiūlymų atsisakyti. Vis dėlto daug dainuoju visoje Europoje: joje nebeliko šalių, kuriose man neteko dainuoti. Kelis kartus dainavau ir Japonijoje. Bet aš esu žmogus, kuris geriausiai jaučiasi namuose su savo šeima. O jei mes visi kartu esame Lietuvoje, tai dar geriau.

– Ar galima teigti, kad šiuo metu patiriate savo karjeros pakilimą?

– Jei atsižvelgtume į balso subrendimą, dabar turėčiau pradėti dainuoti tai, ką iš tiesų dainuoju jau dešimt metų. Vis dėlto pradėjau per anksti. Laimė, S.Solteszas mane prilaikydavo: vienur išleisdavo, kitur – ne. Jis tvirtino, kad, jei vieną po kitos imsiu atlikti partijas R.Wagnerio operose, mano balso pakaks tik penkeriems metams. Tada dėl to pykau, dabar suprantu, kad klydau. Kai sutinku S.Solteszą, visada jam padėkoju.

Dar šis dirigentas sakydavo, kad R.Wagnerio kūriniuose solistas gali rimtai dainuoti nuo 50 metų. Kitais metais man jau bus 50.

Esu žmogus, kuris geriausiai jaučiasi namuose su savo šeima. O jei mes visi kartu esame Lietuvoje, tai dar geriau.

A.Švilpa su žmona Jolita mėgsta ilsėtis ant vandens, plaukiodami savo laivu „Figaro“.

Asmeninio albumo nuotr.