Alma RIEBŽDAITĖ. Komarovas

GINTARO LAŠAI Komarovas

Alma RIEBŽDAITĖ

Jis žiūri į mane ir šypsosi, klausia, kaip jaučiuosi. Jis gali kalbėti tokiu švelniu, tokiu maloniu balsu, kad apsiversk aukštielninkas. Girdėjau, kaip kalbėjo su viena kliente. Galvojau, kad nukrisiu prie tų durų, belaukdama savo eilės. Su manimi taip nekalba, su manimi dar ir keikiasi. Garbės žodis, mano psichoterapeutas keikiasi. „Blogai, – sakau, – visą naktį nemiegojau.“ „Tai kas atsitiko?“ „Ai, nieko, klausiausi vienos dainos.“ „Kokios?“ – jis yra labai smalsus ir klausinėja visokių keistų dalykų.

Kokia daina skambėjo, kai aš numiriau, kokioje vietoje gyvenu, bet kai pradėjo klausinėti, kur spausdinama mano kūryba, pajutau gerklėje stringant bjaurius kačių plaukų gumulus. „Komarovo“, – atsakau nenoriai. „Visą naktį vienos dainos?“ – klausia nelabai tikėdamas. „Tai ar aš meluočiau, – kalbu. – Juk žinote, kad visada kalbu tiesą ir tik tiesą.“

Tylime. „Papasakosiu jums labai įdomų anekdotą, kurį neseniai perskaičiau ir kuris man nepaprastai patiko, bet prižadėkite, kad neklausite, apie ką jis ir ką tai reiškia mūsų santykyje.“ „Gerai“, – atsako psichoterapeutas. „Kalbasi du klitoriai.

Vienas sako kitam: – Girdėjau kalbant apie tave blogus dalykus... – Ir ką apie mane šneka? – Kad tu šaltas, frigidiškas… – Ir kas taip kalba? – Pikti liežuviai.“

Jis laikosi savo pažado ir nieko nekomentuoja. „Kaip tau sekasi gyventi naujoje vietoje?“ „Neblogai, – atsakau, – tik visi tyčiojasi, klausinėja, ar neliūdna vienai... Aš jiems ir sakau, psichoterapeutas irgi bando pramušti mano vienatvės kiautą, bet vienai man yra žiauriai gerai, ir jie atstoja... Norite, galiu jums padainuoti?..“

Psichoterapeutas nenoriai sutinka. „Jums patinka, kaip aš dainuoju?” „Tęskite.“ „Turiu vieną filosofinį klausimą. Kodėl visos geriausios dainos yra labai trumpos ir užtrunka vidutiniškai dvi minutes, o visos kitos – virš trijų, būna ir ilgiau?“ „Bet juk dar ne pabaiga?“ „Ne pabaiga.” „Tolko kladov mne ne nado

Ja za to štob v sinem more

Ne tonuly karably.“ „Jums svarbiausia gyvenime yra išsaugoti laivus?“ „Taip“, – atsakau psichoterapeutui, ir tas jausmas, kad nuo psichoterapijos visiškai sudebilėjau, bet jau nebedainuoju, tyliu. O buvau toks gilus žmogus. Gailus atodūsis ištrūksta iš mano krūtinės.

Nežinau, ko jis nori, bet jis mane nuolat kviečia fantazuoti, o kas būtų, jeigu būtų. Jaučiu, kad kartais mano fantazija tiek, kiek jis nori, neneša. O kartais neša, bet aš nenoriu jam visko sakyti. Negi svetimam žmogui išduosi visas paslaptis?!

Nejau sakysiu, kad niekaip negaliu jo įsimylėti, nors jaučiu, kaip naudinga tai būtų mano terapijai. Negi sakysiu, kai galvoju apie draugystę su psichoterapeutu, tai man rauna stogą. Iki kokio žemo lygio reikia nusiristi, kad draugautum su psichoterapeutu, lyg su normaliais žmonėmis susikalbėti negalėtum. Ne, nė už ką negalėčiau draugauti su psichoterapeutu. Eina šikt draugauti su psichų daktaru. Tai baisiau nei būti ginekologo žmona.

Pati nesuprantu, kaip jo neįsimyliu. Jis toks švelnus, tiek man padeda, mane palaiko, išklauso, atveria visokių dalykų, ir su juo man taip patinka kalbėtis. Keista yra dėl to, kad anksčiau įsimylėdavau bet kokį dolbajobą, o štai tokio gero ir gražaus vyro, kaip nė vienas žmogus šioje planetoje tiek daug man duodančio, įsimylėti niekaip negaliu. Nu, negaliu ir viskas. Tas suvokimas, kad kaip ir turiu, privalau jį mylėti, mane atmuša nuo bet kokių jausmų gražiajam ir švelniajam psichoterapeutui.

Jis man net kažkada metė: „Ai, bet juk tau patinka tik psichai, o normalūs vyrai ne...“

Kaip šlykštu, pagalvojau, bet nieko nesakau, tyliu. – Gera daina buvo, tiesa? O, žinote, kokios dainos aš labiausiai nemėgstu, tiesiog negaliu pakęsti? – Na, ir kokios? – Joe Dassino „Et si tu n’existais pas“. Nieko šlykštesnio nesu girdėjusi.

Ne, niekas man nesakė, kad aš turiu pamilti psichoterapeutą, aš pati taip sugalvojau. Man kažkodėl atrodo tai reikalinga, kad psichoterapija būtų sėkminga, na, kad ateityje įsimylėčiau tik normalius vyrus, su kuriais nuobodu. O negaliu ir viskas, ir toks pasipriešinimo jausmas kyla. Pati susigalvojau ir pati priešinuosi tam, ką susigalvojau. Geriau ir būti negali. „Jūs turite planų važiuoti į Komarovą?“ „Taip, žadu. Į Indiją. Komarovas – tik metafora.“ „Ir ko jūs važiuosite į Indiją?“ „Pasilinksminti. Dvasingumo man jau iki čia, – Misisipė perbraukia rodomuoju pirštu per kaklą. – Ai, bet galiu važiuoti ir dvasingumo, neprivalau jums čia teisintis. “ „Gal žadate ten apsigyventi?“ „Gyventi? Kodėl reikia iš karto taip rimtai? Važiuosiu ten, kad pamatyčiau Indijos spalvas, žmones, pajusčiau atmosferą. Važiuoju į Indiją be priežasties. Ką, tai nepakankama priežastis? Ir tai bus mano gyvenimo kelionė. Ir iš viso, kodėl jūs mane puolate? Gal aš jums nepatinku? Tai niekas jūsų neverčia su manimi dirbti per prievartą!“”

Jau norėjau pakilti ir jam trenkti, bet susilaikiau.

Toks gyvas nervas sukilo, kad negaliu įsimylėti pirmo normalaus žmogaus savo gyvenime. Aš, kuri įsimylėti gali net savo dviratį.

„Viskas gerai, aš suprantu tave.“

O jis ir vėl: „Jums kažkas atsitiko. Skauda galvą?“ „Nichuja tu manęs nesupranti“, – tyliu.

Jaučiu jam abejingumą, gilų visa persmelkiantį abejingumą.

Negaliu gi šitaip žmogaus įžeisti: noriu jus įsimylėti, bet negaliu. Jūs toks baisus. Reikia gyvenime turėti kažkiek takto. Ir tas jausmas, kad negali net psichoterapijoje normaliai padalyvauti, kad būtinai viską turi sugadinti, sugriauti. Aš susiėmiau už galvos.

Apie ką galima kalbėtis su daktaru, kuris uždavinėja tokius kvailus klausimus? Mes ne seksu užsiimti norim, kad man galvą skaudėtų. Čiagi psichoterapija. „Ne, žinote, mane apėmė toks jausmas, kad aš einu ir viską laužau.“ „Ir kaip tau atrodo, ką tu sulaužei?“ „Blogio imperiją.“ „Galbūt gali paaiškinti?“ „Suprantate, na, aš jau gyvenu viena, man pavyko išsikraustyti iš Blogio imperijos, lovą išsinešiau ant nugaros. Tiesa,

Alma Riebždaitė. Mano draugė gyvatė. Piešinys. nežinau, ar Blogio imperija išsikraustė iš manęs, man atrodo, dar liko šaukštų ir šakučių... Tai nestebina, turint omenyje mano jėgą. Aš galiu net papildomai užsidirbti. Jeigu jums reikia perkraustymo paslaugų, galėsite pasamdyti mane. Nereikia jokios mašinos, aš baldus tiesiog pernešu ant nugaros. Ne? Kaip gaila. Tai dar vienas mano talentas. Ir dar: jei kažkas nori išsiskirti, tegu kreipiasi į mane. Išskiriu profesionaliai, galiu padėti padaryti tai net be riksmų. Aš galiu tobulai sulaužyti nepavykusias santuokas. Ak, mes ne apie tai... Suprantate, aš gyvenu viena, gerai gyvenu, ir kažkas su manimi pradėjo darytis. Suprantat? Kažkas visiškai nepaaiškinamo. Aš pradėjau ilgėtis mamos, o ji neskambina. Aš kenčiu, žiauriai kenčiu, bet neskambinu ir nevažiuoju pas mamą. Man prasidėjo lomkės. Lomkės kaip narkomanui. Dėl to aš pas jus atėjau. Ir tada prisiminiau Nato pasakojimą (aš žinau, jis jus biesina)... Vieną kartą jie su kompanija, buvo ir žmona, baliavojo prie Platelių ežero. Nu, jis prisigėręs ir pradėjęs per Platelių ežerą plaukti pas mamą į Maskvą, nu, suprantat, plaukti per Platelių ežerą į Maskvą pas mamą, nors realiai ji gyvena Zarasuose. Draugai vos išgelbėjo. Bet, žinote, kas man yra keisčiausia visoje šitoje istorijoje, aš esu tokia gera mama, taip dėl savo vaikų stengiuosi, o jie manęs visiškai nepasiilgsta. Atsakykite man, jeigu esate geras specialistas, kodėl taip yra. “

Vėl pajutau augantį įtūžį. Aišku, kad nežino. „Na, blogis riša labiau nei gėris...“

Tik to betrūko, kad psichoterapeutas kalbėtų abstrakčiom sąvokom apie gėrį ir blogį! Kad aš galiu visus procesus suvokti per mitologinio akto aspektus, tai aišku, bet kad sveikas žmogus, ir dar gydytojas. Tokie dalykai kaip velniui parduota siela pas mane jau buvo. Ačiū, gal baikime šituos triukus. „Dėkoju, kad labai suprantamai paaiškinote.“ „Tu labai galinga, taip?“ „O tai ką, jums į mane pažiūrėjus nematyti? Tai jūs geriau įsižiūrėkit į mane. “

Ir iš kur tokie žmonės atsiranda? Nematantys, kas jiems prieš akis. Jeigu akimis nemato, tegu bent širdimi pasižiūri. ►

◄ „Ir, žinote, kad sumažinčiau tas lomkes, aš pasižiūrėjau, kas mane riša su mama, ir dar palyginau, kas riša su jumis, ir pamačiau, kad su jumis man yra truputėlį daugiau jausmų nei su mama, aš atsirišau nuo mamos ir prisirišau prie jūsų... Ir man kažkoks keistas jausmas, na, kad jūs... Kaip čia pasakius, manęs nelaikote, ar kaip čia pasakyti... “ „Kaip prisirišote?“ „Kaip kaip, na, grynai techniškai, ir lomkės sumažėjo. Ir paskui dar ėmiausi veiksmų, kad palengvinčiau savo situaciją. Man kilo keista mintis išmesti visus papuošalus. Na, auksinius aš per skyrybas pardaviau lombarde, kai neturėjau, už ką nusipirkti maisto, bet visus likusius, turinčius bent menkiausią ryšį su praeitimi, nutariau išmesti. Juos visus surinkau... “ „Ir kiek kainavo brangiausi?“

Ir užduok tu man tokį netaktišką, šiurkštų klausimą tokio didingo akto akivaizdoje! „Brangiausi auskarai litais – 300.“ „Nemažai.“ „Ir, žinote, papuošalų dėžutės dugne, žiūriu, mamos dovanoti auskarai...“ „Ir ką jūs padarėte su jais?“

„Nutariau juos pasilikti prisiminimui apie Mamą, apie Mamą, kurios meilės aš taip troškau ir ilgėjausi... “ „Ir kur jūs juos išmetėte?“

Aš į jį pasižiūrėjau taip, kad jis manęs paklausė: „Bijote, kad neičiau susirinkti?..“ „Į Malūno prūdą, Dieve brangus!“

Nu, tokių nesąmonių klausinėt. Betrūksta, kad paklaustų, ką valgiau pietums. Argi psichoterapijos metu kas nors klausinėja apie cepelinų įdarą, kai reikia griebti jautį už rangų, kalbėtis iš esmės ir gydyti žmogų?! Toks jausmas, kad jis mane ne gydo, o su manimi bendrauja.

Man visą laiką galvoje skambėjo: „Sumečiau visus savo papuošalus į Malūno prūdą prie Zyboldo obels“, bet tai skamba taip nepadoriai poetiškai, kad ištarti „prie Zyboldo obels“ psichoterapijos seanse man neapsiverčia liežuvis. Dar pagalvos, kad pradėjau eilėraštį deklamuoti. Lyg maža būtų dainos. „Ir koks buvo jausmas, kai mėtei tuos papuošalus?“ „Oi, labai geras, jie taip pliumt pliumt į vandenį ir nebėra, o aš kitą užsimoju ir iš visų jėgų stengiuosi nusviesti kuo toliau... Ir vėl: pliumt ir

Alma Riebždaitė. Tuštumos užpildymas. Piešinys. nebėra, nieko nebėra. Viskas pasidarė pliumt. “ „Tai štai kaip tu susitvarkei su praeitimi... “

Su kuo jis kalbasi dabar? Su savimi? Jis kažką sumurma, ir turiu suprasti, kaip tai yra svarbu. Aišku, kad aš suprantu: tie jo apžvalginiai murmesiai yra terapijos dalis. Murmesiai yra vienas iš terapijos metodų. Jis kažką sumurma, o aš suprantu, kokia kryptimi man judėti.

Aš numiriau ir esu šalia savo mamos, ką tik tapusi dvasia. Noriu jai pasakyti, kad ji mane gaivintų, nes aš dar galiu prisikelti ir gyventi, bet ji negaivina. Liečiu jos veidą, švelniai paimu už rankos, bet ji manęs nejaučia. Sakau, kaip labai ją myliu, bet ji manęs negirdi, nes ji – kūnas, o aš – siela.

Jaučiu, kaip kažkas mane purto už peties. – Pabusk. Misisipe, pabusk, – tai švelni psichoterapeuto ranka. – Mūsų laikas baigėsi.“

Netyčia užmigau psichoterapinio seanso metu, visą naktį klausiausi dainos „Komarovo“, o murmesiai, ypač psichoterapiniai murmesiai, veikia migdančiai.

Mano veidas šlapias nuo ašarų, aš verkiu ir niekaip negaliu sustoti. Vis dar jaučiu tą iš sapno visa persmelkiantį meilės jausmą mamai. – Žinote, kas yra baisiausia? Kad niekas nesupranta, kaip man yra blogai. Jūs įsivaizduojat, kaip aš jaučiausi Streso ligų skyriuje. Viena daktarė žiūri į mane ir sako: „Aš iš viso nesuprantu, ko tu čia atvažiavai.“ O kita sako: „Jūs priartėjote prie Heidegerio būties.“ Jūs suprantat mano skausmą. Visi žiūri į mane kaip sveiką, kaip į normalią ir niekas nesupranta, kaip man yra blogai, kaip aš kenčiu. Štai ir jūs, kalbate, kad aš graži ir protinga. Žinote, tas jausmas, kad net psichoterapeutas manęs negirdi. Na, apie tai nežadėjau jums sakyti, planavau tik rašyti... Atleiskite, tai mano fantazija. – Tai tiesa, – sako psichoterapeutas, lyg visada būtų laukęs šio momento.

Pagaliau prisipažino. Išeinu pro duris visiškai tikra, kad nesu sutverta meilei, ir šiek tiek svirduliuodama išeinu į lauką. Galvoje skamba Igarioko balsas: „Na nedelkū, do vtorovo

Ja ujedū v Komarovo

Pogliadet otvykšim glazom

Na Baltijskujū volnū...“

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

I S S N 2 3 5 1-5 8 4 8