Ramūnas ČIČELIS. Iš novelečių romano „Kūlverstis

Iš novelečių roma

Ramūnas ČIČELIS

Švytėjimas

Burtų žvakė dega raudona liepsna. Visą laiką persekioja visažiniai, kurie rodo kelią į susinaikinimą. Ir vėlesnį pakilimą iš pelenų. Šiluma nugaroje. Mano veidas žiūri pro Karolinos langą. Linkėjimai iš Kaukazo, rašo ji. Iš tiesų, žiūri mano siela. Spiritizmas. Švytėjimo efektas. Karolina apie mane žino daugiau, nei aš žinau apie save. Pagalba sunkiausią akimirką. Niekas manęs tiek nemylėjo. Niekam aš tiek nerūpėjau. Bent iš moterų. Motina diktavo, Karolina vedė. Akys šviečia sielos šviesa. Nematyti vyzdžių. Žvilgsnis veria kiaurai. Žvilgsnis į žvakę. Žvilgsnis į sielą. Žvilgsnis į veidą.

Esu pavojuje, jaučia Karolina. Didžiulis dvaras, ir aš vienas. Niekada neik į tą kambarį, sako balsas. Klausau balso, bet smalsumas traukia. Niekada neišaugau iš vaikiškumo. Kišu pirštus tarp durų. Jos varstomos. Skauda. Klykiu, kaip skauda. Ji sako, žiūrėk „Švytėjimą“. Arba miegok. Pirmasis kelias – į gelmę, antrasis – į paviršių. Renkuosi gelmę. Ilgas koridorius. Devyni kambariai. Aštuoni nepavojingi. Apsistoju pavojingiausiame. Žiūriu į ekraną. Velnias nepaleidžia sielos. Spiritus sanctus traukiasi. Tą naktį pasirašau mėlynuoju krauju ant velnio pergamento. Karolina manimi nesinaudoja, ne, sakau sau. Ir jai. Yra žmonių, kurie turi švytėjimo dovaną, kad padėtų tokiems, koks esu aš. Karolina padėjo visada. Padeda iki šiol. Tas rytas buvo šaltas. Krečia drebulys. Išeinu į dvaro kiemą. Esu persekiotojas ir persekiojamasis viename asmenyje. Mano paviršių persekioja gelmės. Užsižiūrėjau nuo Nevėžio kranto. Į dugną. Niekada nenorėjau nuskęsti. Visada norėjau klausyti geros muzikos, išgerti kelis stiklus viskio,

Gabrielės Venckutės akvarelė.

po to – saują tablečių. Ir tada – švytėjimas. Amžinasis.

Karolina saugo. Globia. Rankose – kortos. Esu pas būrėją. Ji žada gražią ateitį. Verta gyventi. Neverta mirti per anksti. Niekas nežino, kada kas mirs. Aš žinau. Būrėja padaro klaidą – parodo kortą su kardais. Žinau savo mirties aplinkybes. Pats galiu spręsti, kada man mirti. Nesižudysiu, bet žinau, kada ištiks paskutinioji. Mirtis traukia ir stumia, nes mirsiu dėl to, kad norėti būti tiek laimingam, kiek aš noriu būti laimingas, šioje Žemėje yra neleista. Iki mirties galvosiu, kad nesu pakankamai laimingas. Persekios nepasitenkinimas žmonėmis, daiktais, situacijomis ir aplinkybėmis. Kai pajusiu didžiausią laimę, mirsiu. Laumės apglobia nugarą. Klūpau prie klausyklos. Tikiu spiritizmu ir

magija, sakau kunigui. Jis sako: tavo nuodėmės atleistos. Užlieja šiluma, bet žinojimas nedingsta. Sunku būti Dievu!

Traukinių žymėjimas

Renkuosi gyventi, sako mano herojus. Jis dar jaunas, aš – irgi. Jis vartoja tiesiai į veną. Grindys prasiveria, tripas prasideda.

no „Kūlverstis“

Mano tripas buvo sumeluotas. Vykau į Čekiją, o išties – į Amsterdamą. Vaikštau Amsterdam Centraal rajone. Žiūriu, parašyta „Coffee Shop“. O taip norisi cappuccino. Užeinu ir sakau, ko noriu. Pardavėja rodo pirštu ir sako: turėtum paragauti šito. Jointo. Atsisakau. Ateina vakaras. Sėdim su Luku krantinėje. Jis rodo nuotraukas. Sako, aš esi Tu. Kaip tame filme. Pabėgti nuo civilizacijos, kultūros ir savęs. Sakau, reikia žolytės. Lukas atitaria: gerai. Vėlus vakaras. Sukam ratus ieškodami shopo. Viename apsipūtusi porelė šoka Leyllando vertą šokį. Lukas sako: gal čia neperkam. Pritariu. Ratas po rato. Kaip pragare. Ateinam iki kavinaitės. Imu Jacką. Primena Ameriką, Niujorką. Bus gerai, galvoju. Pardavėjas sako, gal silpnesnį. Mes purtom galvas – džekas geriausias. Užsitraukiam, nieko nejaučiu. Lukas sako, įtrauk ir palaikyk plaučiuose, tada išpūsk. Pabandau. Veža toli toli. Išeinam ir ieškom metro stotelės. Vėl sukam ratus. Vidurnaktis. Traukiniai į Holendrechtą jau nevažiuoja. Lukas sėda ant dviračio, aš jam už nugaros. Važiuojam, nors vargina. Gyvenimo kelionė. Po trijų valandų važiavimo ir ėjimo pasiekiam namus. Pasakoju istorijas ir per vidurį į galvą šauna nauja mintis. Nė vieno užbaigto pasakojimo.

Vyrukai sėdi bare, smagi kompanija. Vienas kito nekenčia, bet vis tiek kartu. Iš serijos: su jumis blogai, be jūsų – dar blogiau. Mano herojus užsidaro kambaryje, apsistato vandens buteliais, vonelėmis. Atchodai. Moksliškai – dehidratacija. Bandymas nesėkmingas. Vėl grįžo prie senų įpročių. Sėdim su Luku balkone. Groja Jimis. Gyvenk linksmai, mylėk karštai ir mirk jaunas. Sakė jis. Father! Yes, son. I want to kill you!!! Mamaaaaaa. Užgroja Fredis. I was born to love you. Antras jointas. Aš dar laikausi. Lukas kelia pėdas į viršų. Griaustinio garsas dainoje. Lukas traukiasi. Pasiekė gimimo momentą. Man dar toli iki to. Visą naktį degu, bet su drugiu tai niekaip nesusiję. Ryte Lukas mane vedasi į kino akademiją. Mūsų herojus sėkmingai apšvarina draugelius. Visi miega, vienas prabunda. Mažutė duoklė. Tyla – gera byla. Mano drugio – kaip nebūta. Viską užstoja didelis ekran as. Žiūriu apžavėtas. Su žole baigta. Visiems laikams. O su drugiu – nežinau. Sienos ne spaudžia, bet apglobia. Jaučiuosi saugiai ir ramiai. Burtininkė sako: ten jausiesi geriausiai per visą gyvenimą. Sunku patikėti, bet taip bus. Jei ką užsibrėžiu, tai ir pasiekiu. Herojus pasirinko gyvenimą, aš – kiną. Lukas – jau daktaras, aš – magistras dukart. Daug progų švęsti. Winners take it all. Demonai mirė. Jie mirtingi. Dievai amžini. Kelionė, į kurią vertėjo leistis. Kartais buvo nesvarumo būsena – iš laimės, garbės, šlovės ir sėkmės. Šlovė ir turtai, kaip sako poetė protestuotoja iš Lietuvos. Tiek pažinęs neturiu dėl ko protestuoti. Mano turtai laimėti loterijoje. Ten laimėjau ir sėkmingą ateitį. Renkuosi skalbyklę, televizorių, kompiuterį, indus, visus daiktus. Transformacijos – tik į gera. Pradžioje niekam nėra lengva. Gyvenimas eina lengvyn. Ir jums visiems! Traukiniai pažadėti visiems. Svarbu tik atskirti pažymėtąjį. Jis ilgas – begalinis. Jo gale – šviesa.

Žaliasis spindulys

Paskutinis saulės spindulys visada būna žalias. Jis lūžta mano akyje. Jei žalią spindulį išvysti prie jūros, jis yra svajonių išsipildymas. Jis yra pažadas, kad visa dar bus. Jei žalią spindulį matai ne vienas, tai pažadas, kad su tuo žmogumi būsi visą gyvenimą.

Sovietų laikai baigėsi. Mes atostogaujam prie jūros. Taip norisi įtraukti dūmą. O draudžiama. Tėvai stebi ir neleidžia. Stoviu gatvėje ir stebiu beprasidedančią diskoteką. Groja „Macareną“. Taip norisi šokti. O negalima. Jie nerimti. Tie, kurie šoka. Aš esu rimtuolis, besimokantis važinėti riedučiais. Vėjas pučia kiaurai. Lekiu ratuotomis kojomis. Kepurė atsukta atgal. Ant nosies – saulės akiniai. Visada svajojau truputį nusikalsti. Visada ne pagal normą. Ne pagal standartą. Saulė leidžiasi vėlai. Tėvai neturi kantrybės laukti žaliojo spindulio. Jie net nežino apie jį. Banalios jų svajonės. Jų niekada neišpildžiau ir neišpildysiu. Tai būtų prieš mano valią. Spinduliai manęs nesiekė.

Po daugelio metų guliu kambaryje su drauge. Spinduliai už lango lūžo į kopas. Žaliasis spindulys tąnakt nepasiekė nieko. Negaliu užmigti. Žiūriu į miegančią draugę ir negaliu atsigėrėti. Kokia ji puiki, besišypsanti dieną ir rami naktį. Išeinu dūmo į balkoną. Šalta, rugsėjis. Tai įspėjimas, kad visada, kai trauksiuos nuo meilės, bus šalta ir nyku. Lengvas prakaito kvapas. Paryčiais užmiegu.

Tėvų svetainėje žiūriu kiną. Rodo „Žaliąjį spindulį“. Paaugliai myli ir žiūri į saulę, besileidžiančią jūron. Pažada vienas kitam amžiną meilę. Truputį pernelyg jautru, bet negaliu atsikratyti šilumos kojose. Jaučiuosi apsvaigęs. Nuo filmo ir nuojautos. Nuo to vakaro numatymo. Sėdim su drauge Amsterdamo kanalo krantinėje. Banguoja ir supa. Sūpuoja mane. Pasakau jai apie žaliąjį spindulį. Jokios ironijos, tik gėrėjimasis vakaru. Praplaukia amfibijos. Jų daug. Tai – jų paradas. Joks vanduo neužgesins to, ką jaučiu. O jaučiu būsimą išsipildymą ir tai, kad viskas pavyks. Viską suspėsiu ir viską galėsiu. Pagal Dievo panašumą. Ar sulauksim žaliojo spindulio? Ne, nugalėjo šaltis. Pasidarė šalta ir judėjom toliau. Vis dėlto ateitis tą vakarą buvo ore.

Iki šiol nesu matęs žaliojo spindulio. Bet tikiu, kad jis yra. Tai – ne legenda. Kai dieną žiūriu į saulę, laukiu vakaro. Nes tai – laimės pažadas. Sėkmė – tai ne laimė. Draugei reikėjo sėkmės, man – laimės. Todėl ir atsisveikinom po kelių dienų. Savo laimę ji jau turėjo, aš – dar ne. Ir kas galėjo pagalvoti, kad ji bus tokia didžiulė. Saulės didumo. Spindulys skyla mano akyse. Prabundu šalia Sandros. Saulė nuskęsta ir vėl išnyra, kad mes būtume laimingi. Tik dėl to. Ne iš reikalo, ne dėl biznio, ne dėl pinigų, ne dėl reikalų. Dėl pilnatvės. Dėl tavęs ir manęs.