DAILĖ

E.Kolakauskas:

kolekcionavimas – liga ir ji nepagydoma

Klaipėdos galerijoje, įsikūrusioje jaukiame fachverkiniame XVIII a. pastate uostamiesčio Bažnyčių gatvėje, po ilgiau nei metus trukusios renovacijos ir įsiterpusios karantino pauzės nuo birželio 18-osios visą mėnesį veikė paroda „Atidaryta / Open“, suformuota iš Edmundo Kolakausko sukaupto tapybos darbų lobyno. „Kolekcionavimas – liga ir ji nepagydoma“, – sakė Palangoje gyvenantis visoje Lietuvoje žinomas meno kolekcininkas, su kuriuo kalbėjomės apie meno trauką, draugystę su menininkais ir aistrą kolekcionuoti meno kūrinius.

Rosana LUKAUSKAITĖ

Mainais už rėmus

– Kaip susidomėjote menu?

– Daile susidomėjau dar besimokydamas Šilalės vidurinėje mokykloje, kai dešimtoje klasėje vykdavo meno pažinimo pamokos. Tada mokyklose tai buvo reta. Tų pamokų laukdavau, nes man patiko mokytojo pasakojimai apie garsiausius Europos tapytojus, jis rodydavo paveikslų nuotraukas ir aiškindavo, kaip dailininkas meistriškai derina spalvas ir išmano optikos subtilybes.

Baigęs mokyklą tęsiau mokslus Kauno politechnikos institute. Studijų metais mūsų knygynuose pasirodė pirmosios Henri’o Perruchot knygos apie E.Manet, P.Cezanne’ą, P.Gauguiną... Mane domino dailininkų kūrybos keliai, jų gyvenimai. Knygas papildydavo šedevrų reprodukcijos, kurias smalsiai studijuodavau.

– Kaip tapote meno kolekcininku? Koks kūrinys pradėjo jūsų kolekciją?

– Mano paveikslų kolekcionavimo istorija prasidėjo 1979-aisiais Klaipėdoje, kai tame pačiame name, kur buvau įsikūręs, apsigyveno tapytojas Algirdas Taurinskas, su kuriuo susipažinome lipdami laiptais. Algirdas manęs paprašė, kad jam suprojektuočiau netipinę sekciją. Atsilygindamas už projektą tapytojas man padovanojo savo paveikslą, o vėliau pakvietė ateiti ir į dirbtuves, kur keliais žodžiais papasakojo apie savo darbus. Susidraugavome. Dažnai ten nueidavau. Tuomet dirbtuvėse virė gyvenimas: ateidavo dailininkai ir teatralai. Kartais iki paryčių prie vyno taurių buvo diskutuojama apie dailę, teatrą, muziką, šiek tiek apie sportą. Kartu su Taurinsku lankydavome parodas. Jis man rodydavo, kas viename ar kitame paveiksle yra gerai ir ko, jo nuomone, trūksta. Pradėjau dar intensyviau domėtis tapyba, bet pinigų paveikslams pirkti neturėjau. Algirdas pasiūlė man gaminti paveikslams rėmus, už kuriuos mainais iš jo ir kitų dailininkų gaudavau tapybos darbų. Vėliau pradėjau daugiau uždirbti, dažniau nuvažiuodavau į Vilnių. Susipažinau ir su tenykščiais dailininkais, lankiausi jų dirbtuvėse. Man sekėsi, pradėjau kaupti paveikslus. Dailininkus lankau iki šiol, o ir jie mielai atvažiuoja pasisvečiuoti ir padirbėti mano namuose Palangoje. Čia pat surengiame nedideles parodas, kurių apžiūrėti ir įsigyti darbų atvyksta mano draugai ir pažįstami.

Suintriguotas tapybos

– Kas jus motyvuoja kolekcionuoti meną?

– Sunkus klausimas. Motyvuoja tai, kad esu „ligonis“, užsikrėtęs kolekcionavimo liga. Mane domina tapyba, o joje yra tam tikros intrigos. A.Taurinsko pamokytas rinkau tik tapybą. „Tapyba yra gyvenimo spalva“, – sakydavo Algirdas. Mano nuomone, tapyba yra visų vizualiųjų menų viršūnė.

– Kaip išsirenkate meno kūrinį, kuriuo papildysite savo kolekciją?

– Visų pirma, autorių pasirenku ne iš karto – stebiu jo kūrybinį kelią, ar tai, ką jis daro, man yra įdomu ir priimtina. ►

Kolekcininkas E.Kolakauskas tvirtino parodai Klaipėdos galerijoje iš savo kolekcijos specialiai parinkęs garsių Klaipėdos dailininkų kūrinius. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Parodą „Atidaryta / Open“ pristatė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė ir kolekcininkas E.Kolakauskas.

Algirdo Taurinsko „Laivų statykla“ (diplominio triptiko viena dalis, 1966 m., kartonas, aliejus, 80 X 95 cm).

◄ Man nesvarbu, kas nutapyta paveiksle, tematika – antroje vietoje, svarbiausia – kas tą darbą sukūrė, nes, jeigu autorius geras, tikrai prastai jis nenutapys.

– Ką pasiūlėte parodai Klaipėdos galerijoje?

– Šioje parodoje pristačiau savo turimus būtent garsių Klaipėdos dailininkų kūrinius. Po vieną ar kelis kiekvieno autoriaus paveikslus. Didžiąją dalį šių žmonių pažinojau ir pažįstu asmeniškai. Visi jie prisidėjo prie manojo tapybos suvokimo, skatino vis labiau ja domėtis, padėjo auginti kolekciją. Labai gaila, kad kai kurie jau yra išėję iš šio gyvenimo, kaip ir vienas mano mokytojų ir draugų – tapytojas A.Taurinskas. Puiku, kad jų draugystė ir menas vis dar gyvena manyje ir mano namuose.

– Kas vienija kūrinius, esančius jūsų kolekcijoje?

– Kolekcijoje daugiausia, net 98 proc., kūrinių yra būtent Lietuvos profesionalių

Prieš parodą lankytojus džiugino violončelininko Justo Kulikausko, internete žinomo kaip „Future Cello“, muzika.

dailininkų paveikslai: nuo Antano Žmuidzinavičiaus drobių iki šiuolaikinių dabar kuriančių menininkų darbų.

– Kiek svarbus jums yra bendravimas su menininkais?

– Man bendravimas su menininkais yra svarbiausias dalykas, nes kai pažįsti žmogų, stebi jo kūrybą, pabendravus jo dirbtuvėse ar studijoje, sužinai dar daug ko įdomaus apie jo paveikslus, pamatai platesnį dailininko darbų kontekstą, prapleti akiratį, ir kūriniai nušvinta naujomis spalvomis. Taip kaip pažįstant kompozitorių yra daug lengviau kalbėti apie jo kuriamą muziką. Bendravimas sukuria pridėtinę kūrinio vertę.

Namai – tarsi galerija

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

– Kokie yra jūsų ateities planai, susiję su

kolekcija? ►

Angelinos Banytės „Senoviškas natiurmortas“ (1997 m., drobė, akrilas, 80 X 100 cm).

Vido Pinkevičiaus paveikslai „Vaivorykštė“ (1990 m., drobė, aliejus, 100 X 120 cm), „Trys muzikantai“ (2001 m., drobė, aliejus, 100 X 120 cm) ir „Kompozicija“ (2002 m., drobė, aliejus, 100 X 85 cm).

Algirdo Taurinsko „Langas“ (1999 m., kartonas, aliejus, 80 X 140 cm).

Edvardo Malinausko „Priekrantės bangos“ (2016 m., drobė, aliejus, 60 X 80 cm) ir Petro Lukošiaus „Mažoji Lietuva“ (1996 m., drobė, aliejus, 100 X 120 cm).

Vernisažo akimirka. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Algirdo Taurinsko „Inžinieriaus portretas“ (1995 m., kartonas, aliejus) ir Lino Julijono Jankaus „Sena Juodkrantės žvejų sodyba“ (2007 m., drobė, aliejus, 100 X 100 cm).

◄ – Mano namai jau dabar yra tarsi galerija, talpinanti visą kolekciją, ir esu tikras, kad ateityje mano vaikai mielai prižiūrės ją, mėgausis šiais kūriniais. Mano anūkas Paulius jau savo lėšomis kolekcionuoja meną ir juo domisi. Visa mano šeima yra meno gerbėjai, tad kūriniai tikrai neprapuls.

– Kokį meno kūrinį norėtumėte turėti, jeigu kaina ir laikas nebūtų svarbu?

– Suprantama, didžiųjų pasaulinio garso meistrų, tokių kaip Rembrandtas ar Renoiras, kūrinių nusipirkti būtų nerealu. Tad, nors jau turiu vieną Jono Rimšos paveikslą, mielai įsigyčiau ir antrą. Taip pat norėčiau ir daugiau Antano Gudaičio drobių. Deja, M.K.Čiurlionio darbų pirkti nerasi – tai jau neįgyvendinamas noras...

– Kaip atpažįstate tikrai puikų ir įsigyti vertą meno kūrinį?

– Visų pirma, kai jau pažįsti žmogų ir esi susipažinęs su jo kūryba, pagal tai ir renkiesi, kas priimtina. Iš tikrųjų labai sunku nuspėti, kaip kis kūrinio vertė ateityje. Jeigu šiandien žmonės žinotų, kas bus ateityje ir kurių menininkų darbai bus labai vertinami, dabar juos išpirktų.

Visi jie prisidėjo prie manojo tapybos suvokimo, skatino vis labiau ja domėtis, padėjo auginti kolekciją.

Algimanto Ramanausko „Kompozicija“ (2000 m., drobė, aliejus, 61 X 161 cm).

– Ar meno kolekcininkai bendrauja tarpusavyje? O gal tarp jų įsigalėjusi konkurencija?

– Meno kolekcininkai nebendrauja tarpusavyje todėl, kad veikiausiai nelabai nori parodyti, ką jie turi, vengia atverti

savo kolekcijas visuomenei. Žinoma, vieni apie kitus žinome, kai kurie gal net ir palaiko ryšį.

– Kokį patarimą galėtumėte duoti norintiems pradėti kolekcionuoti meną?

– Žmogus turi norėti, žinoti, kad jam to tikrai reikia. Svarbu atkreipti dėmesį į autorius, jų vertybes, žinomumą, o įsigyti darbai turi pačiam patikti visais atžvilgiais. Taip pat reikia nepagailėti lėšų ir investuoti jas įsigyjant žinomo dailininko kūrinį.

Pradėjo tapyti pats

– Minėjote, kad pastaruoju metu ypač domitės išeivijos daile. Kokiais bruožais ji skiriasi nuo Lietuvoje buvusios dailės tradicijos?

– Iki Antrojo pasaulinio karo ir po jo daug lietuvių kultūros žmonių emigravo į Vakarus. Į išeiviją pasitraukti teko ne vienam teatralui, muzikui ar dailininkui. Tokie kūrėjai kaip Vytautas Kasiulis, žydų kilmės dailininkas Arbit Blatas Paryžiuje bendravo su tuo metu ten buvusiais menininkais ir net tapo žinomais savo srities atstovais. 1946-aisiais Freiburgo karo pabėgėlių stovykloje buvo atidaryta ir veikė lietuvių dailės ir amatų mokykla, įkurta V.K.Jonyno. Po 1949 m., leidus iš stovyklos išvykti, šis šviesuolių koncentratas pasklido po pasaulį – surinkti likusius šių menininkų darbus yra ypač prasminga.

Tapytojas Liudvikas Natalevičius prie savo kūrinio „XXX-9“ (1997 m., drobė, aliejus, 76 X 113 cm). Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Įdomu stebėti, kaip kito emigravusių dailininkų stilius. Pavyzdžiui, Adomo Galdiko darbai, nutapyti Lietuvoje, buvo realistinės manieros, o Amerikoje jo kūriniuose atsirado abstrakcionizmo įtakos bruožų, nes ten vyravo visai kitokios tapybos tradicijos.

– Skaičiau, kad ir pats tapote. Kas jus įkvepia kuriant? Gal kada nors išvysime ir jūsų paties paveikslų parodą?

– Tai, kad tapau, jau treti metai mano artimiesiems ir draugams nebe naujiena. Esu sukūręs jau daugiau nei 40 darbų, bet aš dar tik mokausi. Tai yra mano būdas atsipalaiduoti, persijungti į kitą būseną. Įdomu, kad dabar aš visai kitaip pradėjau žiūrėti į dailininkus ir savo kolekcijos paveikslus – pradedi kitaip vertinti, kai pats prie to prisilieti. Palyginimui: sunku aiškinti žmogui, kaip važiuoti dviračiu, jeigu pats to nemoki, o kai pradedi minti pedalus, supranti, kad tai nėra taip paprasta. Aš pats suprantu, kad dar reikia daug mokytis, bet tapyti man labai patinka.

Angelo Gabrielaičio paveikslas „Vakarų laivų remonto įmonė“ (drobė, akrilas, 80 X 90 cm) ir Ernesto Žvaigždino „Laukai“ (1999 m., drobė, aliejus, 86 X 93 cm).