KINAS

Jei pultų naciai arba komu važiuotum į Hondūrą ūki

„Nova Lituania“ (2019, Lietuva) – pirmasis ilgametražis režisieriaus Karolio Kaupinio filmas, kuriam jis pats parašė ir scenarijų. Tai viena iš retų progų, kai pasirodantį naują lietuvišką filmą galima drąsiai vadinti šimtaprocentiniu autoriniu kinu.

Andrius RAMANAUSKAS

Puoselėjęs „atsarginės Lietuvos“ idėją K.Pakštas buvo tarpukario geografas, keliautojas, visuomenės veikėjas, profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradininkas.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

„Atsarginės Lietuvos“ idėja

Jei pultų naciai arba komunistai, važiuotum į Hondūrą ūkininkauti? Tai tik spekuliacija, bet taip gatvėse vienas kito galėjo klausinėti tarpukario lietuviai, apie Kazio Pakšto (1893–1960) idėjas pasiskaitę laikraščiuose.

Lietuvos geografas, keliautojas, visuomenės veikėjas ir profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradininkas K.Pakštas savo laiške bendraminčiui Juozui Vitėnui 1959 m. rašė: „Būk pasveikintas, mielas Prieteliau! Jeigu kas rašo, kad atsarginės Lietuvos idėja gimė iš pesimizmo, tai vis dėlto pravartu žinoti, kad nuo 1924 m. ši idėja keliama vien optimistiniais sumetimais: išgelbėti išeivijos dalį iš nutautėjimo ir bent truputį padidinti lietuvių tautos etnišką erdvę. Prezidentas K.Grinius 1946 m. man rašė surasti tokią žemę, kurioje tilptų 60 000 lietuvių vienoje kompaktinėje masėje be nutautinimo pagundų... Užsimezgė labai įdomus pašnekesys su žymiu politiku ir vienu žymiųjų lietuvybės pionierių. Tai dar labiau padrąsino mane šio klausimo gvildenimą prie tinkamos progos, nors kai kuriems lietuviams išsigelbėjimo idėja gali būti ir svetima, ir nesuprantama.“

Paviešinti asmeniniai K.Pakšto laiškai ir išlikę oficialūs tų laikų straipsniai viliodavo tiek istorikus, tiek istorija besidominčius žmones. Intrigavo, ar reali tokia Lietuvos iškeldinimo idėja, ar tai tik nepritapėlio intelektualo naivūs ir nerealistiški siekiai. Nagrinėdamas geopolitinę situaciją, tarpukariu K.Pakštas prognozavo, kad Lietuvai gresia pavojus būti prarytai dviejų didžiulių totalitarinių valstybių. Jis baiminosi, kad nevieningai emigruojantys lietuviai ilgainiui lingvistiškai ir kultūriškai asimiliuosis su juos priimančių šalių tautomis. K.Pakšto požiūriu, emigraciją iš Lietuvos reikėtų planuoti ir reguliuoti, sukuriant lietuvių išeivių koloniją. Tuo tikslu jis tyrinėjo menkai gyvenamas teritorijas Brazilijoje, Kanadoje, Venesueloje, Naujojoje Zelandijoje, Belize ir Angoloje.

Kadrai iš filmo „Nova Lituania“ (rež. K.Kaupinis, 2019).

munistai, ūkininkauti?

Stiprioji filmo pusė

Prof. K.Pakšto idėja įkurti vadinamąją „atsarginę Lietuvą“, kurią jis siūlė pavadinti Dausuva, lietuvių menininkų jau prisimenama ne pirmą kartą. Rimo Tumino pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę režisuotą spektaklį „Madagaskaras“ per kiek daugiau nei dešimtmetį pamatė per 50 tūkst. žiūrovų. Dabar naujosios kartos menininkas K.Kaupinis atgaivino šią istoriją kino formatu.

Režisierius pasirinko retai naudojamą nespalvotą vaizdą. Kaip pats aiškino viename interviu, jam spalvotas kadras istoriniuose filmuose kelia netikrumo jausmą, ypač kalbant apie tarpukario Lietuvą. Tačiau tai ne vienintelis ryškus estetinis skirtumas, šią juostą palyginus su kitais pastaraisiais metais pasirodžiusiais lietuviškais filmais. Kaip tarpukario laikų Lietuva iš dešinės neteko Vilniaus, o iš kairės Klaipėdos, taip ir „Nova Lituania “ kino teatruose rodoma 4 X 3 formato kvadrate, nukerpant įprasto plačiaekranio filmo stačiakampio šonus.

Filme rodomas laikas – paskutiniai tarpukario nepriklausomos Lietuvos metai, tik čia nesiekiama istorinio tikslumo. Pagrindiniai personažai čia yra netiesioginiai tikrų istorinių asmenybių atitikmenys ir jų painioti su istorine tiesa nereikėtų. Aleksas Kazanavičius vaidina kuklų geografijos dėstytoją Feliksą Gruodį, Vaidotas Martinaitis – ministrą pirmininką, o Valentinas Masalskis – bet kokia kaina išlaikyti valdžią besistengiantį prezidentą. Šių trijų personažų tarpusavio ryšys ir dinamika ekrane ir yra stiprioji filmo pusė.

Prasmė – per giliai

Filme pernelyg daug estetinių, kompozicijos bei montažo sprendimų, dėl kurių nukentėjo bendras rezultatas. Neįprastas kino formatas, nespalvotas vaizdas, neįprasti rakursai, kartais sunkiai įžiūrimas vaizdas ekrane, ilgos pauzės, minimalistiniai dialogai ir erdvės bei statiškas kadras apsunkina žiūrovų jusles, bet

Filmo „Nova Lituania“ režisierius K.Kaupinis šia juosta debiutavo ilgametražiame vaidybiniame kine. Iki tol jis buvo pastatęs du trumpametražius vaidybinius filmus – „Triukšmadarys“ (2014) ir „Budėjimas“ (2017), už pirmąjį gavo Sidabrinės gervės apdovanojimą, už antrąjį buvo jam nominuotas. Luko Balandžio nuotr.

Aktoriai A.Kazanavičius ir V.Martinaitis kino juostos „Nova Lituania“ filmavimo metu. Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

ne protą. Kiekvienas iš šių estetinių sprendimų atskirai gali padėti istorijai būti paveikesnei, bet visa jų puokštė pasodina prasmę per giliai. Norėjosi, kad filmas pasiektų mane, tačiau pusę jo jaučiausi lyg bandyčiau pasodinti lietuvišką beržą Hondūre.

Tai labiau groteskiška istorija nei kino drama apie idėją atogrąžose įkurti lietuvių koloniją, kai tikrojoje Tėvynėje dar niekas nenori iki galo suprasti artėjančio liūdno šalies likimo. Scenarijus minimalistinis, veiksmas vyksta klaustrofobiškose erdvėse, kurios asocijuojasi su pačios Lietuvos būsena tuo metu.

Kažkodėl neapleidžia mintis, kad tradicinės draminės priemonės būtų padėjusios labiau atsiskleisti filmo turiniui. Nesakau, kad filmas nėra prasmingas ir kad visus žiūrovus jis atstums, juolab kad pasirodė nemažai teigiamų recenzijų, be to, filmas buvo pastebėtas ir apdovanotas keliuose užsienio kino festivaliuose. Tačiau kaip tarpukario lietuviams buvo sunku patikėti K.Pakšto idėjomis, panašu, kad ir šių dienų žiūrovams gali būti nelengva patikėti šiuo filmu.

Iš K.Pakšto laiško bendraminčiui Juozui Vitėnui apie į Hondūrą atkeliavusius pirmuosius lietuvius kolonistus 1959 m.: „...Jonikas nematęs miškuose nė vienos gyvatės. Nuostabu: net uodai ar vabzdžiai jų niekur nesukandę, reiškia – kraštas labai švarus. Jų buvimo metu. Entuziazmo pakilime, Kukutis, po kelionės per miškus, nusipirkęs 118 akrų žemės už 710 dolerių. Ogi Jonikas nebespėjęs sklypo išsirinkti, o siūlomieji jam atrodę per maži. Tai buvau net truputį nustebintas juju visišku entuziazmu, nes man neatrodo, kad dausose ir didžiumoje vidutinių klimatų zonose būtų kur laisvų žemių su beveik ideališka gamtine ar socialine aplinkuma. Netikiu, kad žemėje būtų beveik rojus. Bet pamaniau, jie jaunesni žmonės, tai gal viskas jiems gražiau atrodo. Bet nemažas man buvo nustebimas, kai po kokio mėnesio Jonikui pradėjo labai nebepatikti pirmiau išgirtas kraštas... Man visiškai nesuprantama ši labai keista jo minčių revoliucija. “