FOTOGRAFIJA

FOTOGRAFIJA J.Kalnius: patys turi išties prasmingus že

Uostamiesčio galerijoje „Si:said“ eksponuota klaipėdiečio fotomenininko Juozapo Kalniaus fotografijų paroda „#flirtasufiltru“ tapo gražiu parodinės erdvės, pirmosios po karantininės izoliacijos atvėrusios duris, naujo sezono startu.

Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Fotomenininkui J.Kalniui šiuo metu aktualiausia viena iš archajiškiausių fotografijos technikų – druskos spauda, dažniausiai turinti rudą atspalvį, kaip KLASCO kraunamų krovinių dulkės, paskutiniu metu nuolat nusėdančios ant Vitės rajono gyventojų palangių ir langų. Asmeninio archyvo nuotr.

Apie šią parodą menotyrininkė Danguolė Ruškienė rašė: „#flirtasufiltru“ apima ne tik tebeegzistuojančių, pasikeitusių ar iš viso pradingusių objektų bei žmonių atvaizdus, bet ir pradiniame etape užsilikusias autoriaus idėjas, nerealizuotus kūrybinius sumanymus. Jie, lygiai kaip ir mieste gyvenantys žmonės, yra veikiami laiko ir erdvės, valdžios sprendimų, kintančių situacijų. Kita vertus, Kalniaus naudojamos programėlės išgaunami efektai fiksuojamą tikrovę ir vizualius liudijimus jau savaime paverčia praeitimi. (...) Šiandienos aktualijų jungtis su tolima praeitimi konstruoja kažkokį trečią laiką, kuris nepriklauso nei dabarčiai, nei praeičiai. Todėl čia pasakojamos istorijos, kad ir kokios artimos savo turiniu, atrodo sunkiai įtikėtinos ir mažų mažiausiai keistos (D.Ruškienė. Pasivaikščiojimai su vidiniu šunimi. „7 meno dienos“).

J.Kalnius (gim. 1971 m.) studijavo Kauno politechnikos instituto Lengvosios pramonės fakultete. Parodose dalyvauja ir jas rengia nuo 2009-ųjų. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Gyvena ir kuria Klaipėdoje. Kalbamės su menininku apie jo kūrybinius sumanymus, buvusius ir būsimus projektus.

FOTOGRAFIJA me išmokti atskirti nklus nuo beverčių

Ieškant gražaus vaizdo

– Įdomu, kada ir kokiomis aplinkybėmis pasukote į fotografiją?

– Dar šeštoje klasėje teko lankyti fotografijos būrelį ir Tauralaukyje pas bendraklasį vonioje spausdinti fotografijas. Bet tai buvo laikinas susidomėjimas. Rimtai fotografija atėjo į mano gyvenimą po daugelio metų – 2002-aisiais, kai pradėjau prekiauti internetinėse prekybos platformose ir reikėjo fotografuoti prekes. Kaip tik tais laikais plačiajai visuomenei tapo prieinami skaitmeniniai fotoaparatai, tai ir aš pradėjau fotografuoti tokiu. Aišku, tame kelyje neišvengiau visų fotografinių fetišų, „gražaus“, techniškai teisingo ir tvarkingo paveiksliuko (tada svarbiausia buvo, kad jis žadintų optinį geismą), įmantraus objektyvo žvilgsnio paieškų. Kadangi tuomečių skaitmeninių fotoaparatų matricos nebuvo tobulos, tai, ieškodamas to gražesnio vaizdo, radau ir juostą, jau spėtą užmiršti analoginę fotografiją...

Viskas pasikeitė, kai radęs juostą atradau ir pinhole arba „camera obscura“. (Buvo toks legendinis minilabas Teatro aikštėje, vadindavome „Pas Bončkų“ – pagal savininko pavardę. Ten dirbo seni minilabų laborantai, kurie, stebėdami mūsų eksperimentus su spalvotomis juostomis, vis pašiepiančiai pasiūlydavo išbandyti „camera obscura“. Tokiu juokais duotu patarimu vieną kartą ir pasinaudojau.) Tai paskatino domėtis fotografijos fenomeno prigimtimi, fotografijos menu ir istorija. Prasidėjo šios medijos galimybių ir ribų paieškos, radosi kūrybinių sumanymų, atradimų ir nusivylimų. Didžiulę įtaką man tuo metu turėjo Gintauto Trimako, Sally Mann, Hiroshi Sugimoto ir daugelio kitų fotomenininkų kūryba. Kaip ir tuo metu perskaityta (techninė) literatūra: V.Flusser „Fotografijos filosofijos link“, M.McLuhan „Kaip suprasti medijas“ ir kitos knygos.

Tirpstanti Klaipėda

– Kuriate naudodamas įvairias technologi

jas – ir skaitmenines, ir senąsias (cyanotype, pinhole, lumen prints, salt prints ir kt.). Kas

lemia, kad pasirinksite vieną ar kitą techniką fotografuodamas konkretų objektą? Kokia technika pačiam artimiausia, įdomiausia?

– Yra dar tokia fotografavimo technika „camera less photography“ – fotografavimas be kameros. Kai šviesai jautrią medžiagą eksponuoji saulėje ar kitame šviesos šaltinyje. Na, pavyzdžiui, ant rankos vasarą užsimovus apyrankę ar užsisegus laikrodį ir pasivaikščiojus saulėje, gausime fotogramą ant odos. Taip galima daryti fotogramas ar chemigramas ant įvairių šviesai jautrių paviršių. Šiuo metu man aktualiausia viena iš archajiškiausių fotografijos technikų – druskos spauda. Ją naudoju savo projekte „Jūra už tvoros“. Klaipėdos uostas nuo Antrojo pasaulinio karo metų vykdė miesto atskyrimo nuo vandens procesą. Pačiame Klaipėdos centre plėtojamos industrinės tendencijos: didinamos investicijos į sandėlius, geležinkelius ir bunkerius ir visiškai ignoruojamos nešvarios krovos iškėlimo ir naujų koridorių į marias atvėrimo galimybės. Toks nestabdomos plėtros procesas kartu neša ir taršą – taip uostas ne tik atskiria miestą nuo vandens, bet ir naudojasi miestu kaip krovinių sandėliavimo teritorija. Fotografijos projektu „Jūra už tvoros“ siekiu parodyti ilgametę nebylią, dabar jau vis labiau matomą ir girdimą konfrontaciją tarp miesto ir uosto, kreipdamas ypatingą dėmesį į ribas, sienas ir tuos vaizdinius, kuriuos šios sienos dengia. Šių objektų fiksavimui pasitelkiau salt print techniką, naudodamas Baltijos jūros vandenį ir sidabro nitratą. Padarytos uosto tvoros fotografijos simbolizuoja tai, kaip jūros uostas atitvėrė miestą nuo vandens. Šiuo atveju naudojamas Baltijos jūros vanduo, simbolizuojantis miesto atskyrimą nuo vandens, visų pirma atsiskleidžia per atlikimo techniką ir tik paskui – per vizualinę raišką.

Minėta druskos spauda dažniausiai turi rudą atspalvį, kaip KLASCO kraunamų krovinių dulkės, paskutiniu metu nuolat nusėdančios ant Vitės rajono gyventojų palangių ir langų. Šiuo metu būsimos parodos fragmentą galima pamatyti KKKC Meno kiemo languose.

Kitame fotografijos projekte „Tirpstanti Klaipėda“ siekiu meninėmis priemonėmis atskleisti 1945 m. prasidėjusį ir iki šių dienų besitęsiantį Klaipėdos miesto irimą, t. y. kalbama apie jo senųjų pastatų nesustabdomą nykimą ir istoriniu aspektu vertingų architektūros objektų praradimą. Lėtam irimo procesui fiksuoti renkuosi lėtą fotografiją, pasaulyje vadinamąslow photograpy – tiesioginį pozityvą ant 24 X 30 cm formato sidabro želatinos popieriaus. Šiose fotografijose Klaipėda tarsi veidrodyje (tiesioginis pozityvas duoda veidrodinį atvaizdą) žvelgia į save.

Šios archajiškos technikos kartais dar vadinamos primityviąja fotografija. Technika, dar vadinama piktorializmu, savo neryškumais, „keista“ vaizdo plastika, panašumu į piešinį mane labiausiai žavi ir suteikia daugiausia galimybių išreikšti savo kūrybines mintis. Nors būna sumanymų, siužetų, objektų, kai reikia tikslaus ir techniško atvaizdo idėjai išreikšti.

Instaliacija – interaktyvi

– Esate socialiai angažuotas menininkas, savo žvilgsnį nukreipiantis į probleminius objektus (prieš trejus metus ant fasadinės Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sienos eksponuotas objektas Nr. 861736695, atliekantis lietvamzdžio funkcijas) arba tiesiog netikėtu rakursu žvelgiantis į mus supančią aplinką (garso transliacija ►

J.Kalniaus fotografijose pasakojamos kasdienės Klaipėdos miesto, jo žmonių gyvenimo, senosios architektūros irimo ir konfrontacinės uosto plėtros istorijos.

◄ iš skruzdėlyno Smiltynėje). Kokią vietą

jūsų kūrybiniame lauke užima instaliacija?

– Instaliacija, kaip konstruktorius, labai mėgstamas ir svarbus man dalykas nuo vaikystės. Tai labai praplečia kūrybines ribas, tiksliau, kartais visai ištrina ribas tarp įvairių medijų ir žanrų. Instaliacija labiau nei kitas žanras leidžia pajusti kūrinio gyvenimą, nes mano kūryboje ji dažniausiai būna interaktyvi. Turbūt labiausiai įsiminusi instaliacija buvo skambutis M.K.Čiurlionio paveikslui „Karalių pasaka“. Šią instaliaciją kūrėme kartu su Vladu Balsiu (objektą išrinko jis), ir viskas vyko ties aferizmo riba. Instaliacijoje man svarbiausia mintis, kuri leistų naujai suvokti (patirti) mus supančią realybę, padėtų žiūrovams išeiti iš automatizmo ribų, kad jie galėtų tarsi pirmą kartą pamatyti ar suvokti. M.K.Čiurlionio muziejaus valytoja, jau antrą instaliacijos veikimo dieną dulkių siurbliu nuo paveikslo nutraukė vieną mikrofoną, bet tai irgi tapo instaliacijos gyvenimo dalimi.

Gaila, bet liko neįgyvendintas instaliacijų projektas su prieškariniais Klaipėdos elektros stulpais. Jie turėjo atskleisti tarpukario radijo mėgėjų ir tramvajaus konflikto legendą (viena iš versijų, kodėl Klaipėdos tramvajus buvo uždarytas, – neva jis kėlė rimtus trukdžius miestiečių radijo imtuvams ir vietinėms radijo stotims). Šiam projektui buvo gautas finansavimas iš savivaldybės per Turizmo informacijos centrą, bet tais metais Kultūros taryba taip ilgai aiškinosi su ekspertais, kad pinigai TIC-ui buvo pervesti tik rugpjūtį, o projekto vykdymas buvo numatytas vasarai, nes instaliacijos ir veiksmas – lauke, tad labai priklausomas nuo oro sąlygų. Galiausiai to projekto teko atsisakyti, nors prašėme perkelti jo vykdymą į kitus metus, deja... Norėtųsi sukurti daugiau instaliacijų, tačiau dažnai finansiniai ir organizaciniai momentai nustumia jas į tolimą kūrybos kampą.

Pinhole ir „Fotofobija“

– Šykšti informacija skelbia, kad parodose dalyvaujate ir jas rengiate nuo 2009-ųjų. Kokios jos buvo? Kokius akcentus jose dėliojote?

– Apie pirmą savo fotografijų parodą nenoriu viešai pasakoti, nes tai labai asmeniška, net nežinau, ar verta tai minėti.

O pirmoji mano kuruota jungtinė paroda „Pinhole day“ vyko 2010-aisiais senojoje Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijoje virš „Leikos“. Nuo 2001 m. paskutinį kiekvieno balandžio sekmadienį minima Tarptautinė pinhole fotografijos diena. Tuomet paties archajiškiausio fotografavimo būdo entuziastai rengia kolektyvines parodas, dirbtuves, o didžiausias fotografijų archyvas kaupiamas ir saugomas tinklalapyje www.pinholeday.org. 2010-aisiais Lietuvos pinhole fotografai Tarptautinę pinhole dieną kartu minėjo pirmą kartą, o jų susitikimo vieta buvo pasirinktas uostamiestis. Paskui kelerius metus organizavau Tarptautinei pinhole dienai skirtas parodas, kurių viena vyko Palangos vasaros paviljone.

Šiose fotografijose Klaipėda tarsi veidrodyje žvelgia į save.

Vėliau buvo daug parodų, iš kurių išskirčiau 2015–2016 m. vykdytą projektą „Fotofobija“, kuriam buvau gavęs Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją. Fotofobijos – šviesos baimės – idėja kilo darbuojantis tamsiame kambaryje virš „Leikos“, kur anksčiau buvo LFS Klaipėdos skyriaus tualetas. Kai kiekvienas šviesos pluoštas – „leakas“ – galėjo sužaloti fotografinį negatyvą ar pozityvą, tekdavo labai saugotis, užtamsinti tos patalpos stoglangį ir duris. Vėliau idėja vystėsi, nes daugelis suprato pavadinimą tiesiogiai, kaip fotografijos baimę. O tų baimių atvaizdų perpildytame pasaulyje galima buvo rasti tikrai įvairių. Pavyzdžiui, Jurijus Dobriakovas bijojo, kad jam kada nors nusibos rašyti apie fotografiją, Virginijus Kinčinaitis bijojo muziejų prižiūrėtojų, kurie draudė fotografuoti eksponatus ir t. t. „Fotofobija“ buvo postfotografinis projektas. Šio projekto tikslas – išsiaiškinti, kas fotografiją padaro fotografija ne tik techniniu, bet ir kultūriniu aspektu. Ar tamsioje patalpoje ant šviesai jautrios „fotofobiškos“ medžiagos atsitiktinai patekęs šviesos spindulys paverčia tą medžiagą fotografija – kultūriniu reiškiniu? O galbūt tik labai specifine „fotofobiška“ fotografija?..

Paroda – kaip dienoraštis

– Kodėl šįkart pasirinkote tokią (ne) įprastą techniką – išmaniųjų telefonų filtrų programėlę? Kiek autorystės pasiglemžia iš anksto parengta programa? Kokius idėjinius momentus fiksuoja fotografijos turinio ir atlikimo technikos dermė?

– 2018-ųjų pabaigoje socialiniame tinkle gimė dienoraštis, kai kartu su menininke Meile Sposmanyte pradėjome fotografinį skaitmeninį dialogą, kurį inspiravo techniniai eksperimentai su filtrų programėle „Tintype“. Buvo patogu vystyti tą dialogą internete, o vėliau pastebėjau, kad man ši programa labai tinka vizualiniam dienoraščiui (feisbukas turi tokią funkciją – priminti prieš metus ar kelerius metus įkeltus atvaizdus, ir kartais išnyrantis iš praeito laiko atvaizdas suskamba naujomis prasmėmis, inspiruoja kokiam nors meniniam veiksmui). Sunku pasakyti, kiek autorystės pasiglemžia iš anksto parengta programa, gal to reikėtų klausti V.Flusserio. Fotografija jau savaime, kaip techninis atvaizdas, pasiglemžia individualumą. Mes patys turime išmokti šiame begaliniame vizualiniame sraute atskirti išties prasmingus ženklus nuo beverčių, atsirinkti ne tik tas nuotraukas, kurios yra savaip reikšmingos (nesvarbu, dėl sentimentalios detalės ar dėl užkoduotos koncepcijos), bet ir sugebėti tokias nuotraukas produkuoti, t. y. atlikti šį kodavimo veiksmą sąmoningai ir pergalint technologinio amžiaus apribojimus tiek kūrybinei, tiek interpretacinei žmogaus laisvei.

Kokius idėjinius momentus fiksuoja fotografijos turinio ir atlikimo technikos dermė? Manau, kad atsakiau: uosto tvora iš Baltijos vandens, o „Tirpstanti Klaipėda“ – lėtas irimo procesas, fiksuojamas lėta fotografine technika. Kitąsyk ta slow photography mano rankose tampa tokia lėta, kad suplanuoti nufotografuoti objektai dingsta laike ir erdvėje, paliesti įvairių rekonstrukcijų, socialinių procesų. Artimi draugai kartais juokauja: „Vėl flirtuoti pradėjai?“ Suprasti reikėtų, kad tik eskizus darau.

– Prieš parodą „#flirtasufiltru“ esate sakęs, kad toks skaitmeninis, vizualinis dienoraštis jums būtinas objektų, vietos, personažų, reikalingų projektams, eskizavimui, užsirašant vizualines idėjas, kurias vėliau galėtumėte įgyvendinti analoginės fotografijos priemonėmis. Į ką galėtų ar turėtų pavirsti ši paroda?

– Ši paroda, dienoraštis, turėtų pavirsti bent jau į du minėtus projektus – „Jūra už tvoros“ ir „Tirpstanti Klaipėda“. O toliau pažiūrėsime. Esu dėkingas „Si:said“ galerijos šeimininkams už pasitikėjimą ir suteiktą galimybę. Be jų iniciatyvos ir pagalbos nežinia kada būčiau tokią parodą surengęs.