DAILĖ
E.Kolakauskas:
kolekcionavimas – liga ir ji nepagydoma Klaipėdos galerijoje, įsikūrusioje jaukiame fachverkiniame XVIII a. pastate uostamiesčio Bažnyčių gatvėje, po ilgiau nei metus trukusios renovacijos ir įsiterpusios karantino pauzės nuo birželio 18-osios visą mėnesį veikė paroda „Atidaryta / Open“, suformuota iš Edmundo Kolakausko sukaupto tapybos darbų lobyno. „Kolekcionavimas – liga ir ji nepagydoma“, – sakė Palangoje gyvenantis visoje Lietuvoje žinomas meno kolekcininkas, su kuriuo kalbėjomės apie meno trauką, draugystę su menininkais ir aistrą kolekcionuoti meno kūrinius.
Rosana LUKAUSKAITĖ
Mainais už rėmus – Kaip susidomėjote menu? – Daile susidomėjau dar besimokydamas Šilalės vidurinėje mokykloje, kai dešimtoje klasėje vykdavo meno pažinimo pamokos. Tada mokyklose tai buvo reta. Tų pamokų laukdavau, nes man patiko mokytojo pasakojimai apie garsiausius Europos tapytojus, jis rodydavo paveikslų nuotraukas ir aiškindavo, kaip dailininkas meistriškai derina spalvas ir išmano optikos subtilybes. Baigęs mokyklą tęsiau mokslus Kauno politechnikos institute. Studijų metais mūsų knygynuose pasirodė pirmosios Henri’o Perruchot knygos apie E.Manet, 22
P.Cezanne’ą, P.Gauguiną... Mane domino dailininkų kūrybos keliai, jų gyvenimai. Knygas papildydavo šedevrų reprodukcijos, kurias smalsiai studijuodavau. – Kaip tapote meno kolekcininku? Koks kūrinys pradėjo jūsų kolekciją? – Mano paveikslų kolekcionavimo istorija prasidėjo 1979-aisiais Klaipėdoje, kai tame pačiame name, kur buvau įsikūręs, apsigyveno tapytojas Algirdas Taurinskas, su kuriuo susipažinome lipdami laiptais. Algirdas manęs paprašė, kad jam suprojektuočiau netipinę sekciją. Atsilygindamas už projektą tapytojas man padovanojo savo paveikslą, o vėliau pakvietė ateiti ir į dirbtuves, kur keliais žodžiais papasakojo apie savo darbus. Susidraugavome. Dažnai ten nueidavau. Tuomet dirbtuvėse virė gyvenimas: ateidavo dailininkai ir teatralai. Kartais iki paryčių prie vyno taurių buvo diskutuojama apie dailę, teatrą, muziką, šiek tiek apie sportą.
Kartu su Taurinsku lankydavome parodas. Jis man rodydavo, kas viename ar kitame paveiksle yra gerai ir ko, jo nuomone, trūksta. Pradėjau dar intensyviau domėtis tapyba, bet pinigų paveikslams pirkti neturėjau. Algirdas pasiūlė man gaminti paveikslams rėmus, už kuriuos mainais iš jo ir kitų dailininkų gaudavau tapybos darbų. Vėliau pradėjau daugiau uždirbti, dažniau nuvažiuodavau į Vilnių. Susipažinau ir su tenykščiais dailininkais, lankiausi jų dirbtuvėse. Man sekėsi, pradėjau kaupti paveikslus. Dailininkus lankau iki šiol, o ir jie mielai atvažiuoja pasisvečiuoti ir padirbėti mano namuose Palangoje. Čia pat surengiame nedideles parodas, kurių apžiūrėti ir įsigyti darbų atvyksta mano draugai ir pažįstami.
Suintriguotas tapybos – Kas jus motyvuoja kolekcionuoti meną? – Sunkus klausimas. Motyvuoja tai, kad esu „ligonis“, užsikrėtęs kolekcionavimo liga. Mane domina tapyba, o joje yra tam tikros intrigos. A.Taurinsko pamokytas rinkau tik tapybą. „Tapyba yra gyvenimo spalva“, – sakydavo Algirdas. Mano nuomone, tapyba yra visų vizualiųjų menų viršūnė. – Kaip išsirenkate meno kūrinį, kuriuo papildysite savo kolekciją? – Visų pirma, autorių pasirenku ne iš karto – stebiu jo kūrybinį kelią, ar tai, ką jis daro, man yra įdomu ir priimtina. ►
