Durys 2020 07 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2020 LIEPA / Nr. 7(79)

I.Leščinskaitė ir jos parodos „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“ fragmentai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. Andriaus Kasmočiaus nuotr.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2020 liepa / Nr. 7(79) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

TEATRAS

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

Žaneta SKERSYTĖ. A.Švilpa: demonas esu tik scenoje

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

Austė NAKIENĖ. Klaipėdos kariliono festivalis – nuo vidudienio iki saulėlydžio

REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

DAILĖ Rosana LUKAUSKAITĖ. E.Kolakauskas: kolekcionavimas – liga ir ji nepagydoma

LEIDĖJAS © 2020 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Irma STASIULIENĖ. Tapybiniai I.Leščinskaitės mikropasauliai

Ignas KAZAKEVIČIUS. Anksčiau ir dabar. Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

MUZIKA 14

KNYGOS MENAS Birutė SKAISGIRIENĖ. G.Skudžinskas – apie leidybą ir knygos estetiką

KINAS

VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2020 4 psl. – Juozapo Kalniaus nuotr.

Andrius RAMANAUSKAS. Jei pultų naciai arba komunistai, važiuotum į Hondūrą ūkininkauti?

ŽURNALĄ REMIA

FOTOGRAFIJA

Gitana GUGEVIČIŪTĖ. J.Kalnius: patys turime išmokti atskirti išties prasmingus ženklus nuo beverčių

GINTARO LAŠAI Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2020 m.“ SRTRF skyrė 38 tūkst. eurų finansinę paramą

Nijolė KLIUKAITĖ. Kultūrinio mišrūno tipas paribyje

Dainius SOBECKIS. Eilėraščiai

Ramūnas ČIČELIS. Iš novelečių romano „Kūlverstis“

Alma RIEBŽDAITĖ. Komarovas

60 3

TEATRAS

A.Švilpa: demonas esu tik scenoje Rugpjūčio 1-ąją Klaipėdos elinge unikalioje premjeroje dainuos iš Lietuvos uostamiesčio kilęs, dabar pagrindines boso partijas žymiausiuose Vokietijos teatruose atliekantis Almas Švilpa. Jis įsikūnys į vieną savo mėgstamiausių sceninių personažų – Olandą iš Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“. A.Švilpa gimė Klaipėdoje, čia pradėjo dainavimo studijas, kurias pratęsė Vilniuje ir Ciuriche (Šveicarija). Po sėkmingų pasirodymų Ciuricho operos studijos projektuose 1996 m. buvo pakviestas dainuoti Badeno valstybiniame teatre Karlsrūhėje, nuo 1997 m. – Aalto muzikinio teatro Esene solistas. Žaneta SKERSYTĖ

Mama vertė muzikuoti – Kas nukreipė jus muzikos linkme? Tai tėvų nuopelnas, o gal pačiam anksti prabudo noras groti ir dainuoti? – Gimiau ir augau Klaipėdoje. Mano muzikinis kelias prasidėjo nuo Juozo Karoso muzikos mokyklos, kur pas mokytoją Rimtautą Rinkevičienę baigiau Akordeono klasę. Nežinau kaip, bet mokytoja atspėjo, kad aš būsiu dainininkas. Nors buvau judrus vaikinukas ir man daug labiau rūpėjo 4

dziudo pamokos nei muzika... Didelis ir mano mamos indėlis: ji anksčiau nei aš suprato, kad tai mano kelias, ir vertė mane muzikuoti. – Versti – tai kažkaip nešiuolaikiška? – Dabar daug kalbama apie tai, kad vaikų nereikia versti. Bet aš iš suaugusiojo pozicijų galvoju, kad vaikui reikia parodyti kelią, reikia bandyti įtikinti juo eiti. Daugelis dabartinių muzikantų ir solistų iš savo patirties galėtų paliudyti, kad sėdėti kambaryje ir groti gamas arba solfedžiuoti, kai vaikai už lango žaidžia futbolą, – tikra „koronė“. Bet kai tėvai reikalauja – tai sėdi. Ir šiandien aš jiems labai dėkingas. Net jei nebūčiau tapęs muziku, tai būtų naudinga man kaip bręstančiai asmenybei. Muzika stimuliuoja

žmogaus smegenų ląsteles. Grodamas ar dainuodamas jaunas žmogus visai kitaip vystosi ir auga. Kartu formuojamas atsakomybės jausmas, darbštumas. Mano laikais muzikos mokykla buvo tarsi tikra mokykla su daugybe rimtų disciplinų. Privalomos instrumento specialybės, solfedžio, muzikos istorijos pamokos... Vokietijos muzikos mokyklose to nebėra. O gaila... – Ar savo vaikus verčiate muzikuoti? – Buvo laikas, kai verčiau. Ir mano dukra norėjo būti operos dainininke. Ji net bandė eiti šiuo keliu, bet iš muzikos pasuko į mediciną ir ją studijuoja iki šiol. Medicina labai gera specialybė – nepaneigsi. Beje, Vokietijoje labai daug medikų groja keliais instrumentais. Muzika ten labiau vertinama. Ir vaikai groja ne vienu instrumentu. Mano vaikai lankė vietines muzikos mokyklas, grojo fortepijonu. Vertėme, kiek galėjome, bet jie nebus muzikantai.

Sėkmingas bilietas – Prieš studijuodamas pats dar mokėtės Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, dabar konservatorijoje? – Atsitiktinumas, kad įstojau į šios mokyklos Dainavimo klasę, kuriai tuo metu vadovavo Vytautas Kliukinskas. Nuo 15-os metų stojau į tą kelią, kuriuo bėgu ir šiandien. ►

TEATRAS

A.Švilpa gauna daug pasiūlymų dainuoti Europos operos teatrų pastatymuose, bet priima ne kiekvieną, nes, jo žodžiais tariant, visko neįmanoma aprėpti, to balsui būtų per daug. Domo Rimeikos nuotr.

TEATRAS

◄ – Dainavimas ėmė patikti?

– Būdamas vaikas užaugęs svajojau tapti aktoriumi. Maniau, kad tai mano specialybė. Svajonė išsipildė – esu dainuojantis aktorius. Solistas byloja klausytojams ne tik balsu, bet ir aktoriniu veiksmu.

A.Švilpa – Olandas R.Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ LNOBT.

Martyno Aleksos nuotr.

– Baigęs mokyklą Klaipėdoje studijas tęsėte sostinėje? – Turėjau garbės studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) pas profesorių Vladimirą Prudnikovą. Su šiuo nuostabiu dėstytoju iki šiol palaikome labai šiltus, draugiškus santykius. Vilniuje ir įvyko lūžis mano gyvenime, kai supratau, kad galiu daug pasiekti. Sakyčiau, solisto profesiniai pasiekimai 40 proc. priklauso nuo talento, o 60 proc. nuo gero pedagogo. Noro ir pastangų būna daug, bet ne visiems viskas tinkamai susiklosto. Kiekvienais metais LMTA baigia dešimtys jaunų ir talentingų solistų, tačiau ne visi dainuoja didžiosiose scenose.

A.Švilpa R.Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatyme Prancūzijos mieste Nante. Jis išskirtinis tuo, kad atlikėjai scenoje iki kelių braidė vandenyje. Asmeninio albumo nuotr.

TEATRAS

Daug priklauso ir nuo to, ar pasiseks atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Fortūna mūsų profesijoje labai svarbi. – Ar save laikote fortūnos palytėtuoju? – Be abejo. Mano sėkmingu bilietu tapo tai, kad aš 1995 m. laimėjau „Yamaha“ jaunųjų solistų konkursą. Taip atsirado galimybė išvažiuoti į Šveicariją su studentų koncertais. Tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį, iki tol nebuvau buvęs net Lenkijoje. Man pasisekė, kad po sėkmingų pasirodymų operos studijos projektuose Ciuriche sekė kontraktai, naujos partijos. Nebuvo lengva. Ypač tais laikais, kai aš pradėjau. Šiandien yra technologijos, leidžiančios išlaikyti ryšį su artimaisiais. Tada to nebuvo. Pirmaisiais savo gyvenimo užsienyje metais rašydavau laiškus. Tai gražu, bet ilgai užtrunka. Skambučiai į Lietuvą buvo labai brangūs: viena minutė kainavo dvi markes. Fantastinės sumos. Kai gyvendamas Šveicarijoje ar Vokietijoje išgirsdavau žmogų kalbant lietuviškai, puldavau šnekinti lyg brolį ar sesę.

Nors kamavo nostalgija... – Jauno vaikinuko karjeros pradžia didmiesčiuose turėjo būti nelengva? – Pradžioje išvažiavau vienas, o po poros mėnesių atvyko ir žmona.

Svajonė išsipildė – esu dainuojantis aktorius. Solistas byloja klausytojams ne tik balsu, bet ir aktoriniu veiksmu. Iki tol aš sėdėdavau Ciuricho miesto centre ir mane kamuodavo tokia nostalgija, kad, išvydęs praskrendantį lėktuvą, galvodavau: o jei nusipirkus bilietą namo?.. Jaučiausi toks vienišas... Mane sustabdydavo tik mintis, kas bus grįžus. Visi pamanytų, jog mane išmetė. Niekas nepatikėtų, kad grįžau iš ilgesio. Dar prieš išvykdamas iš Lietuvos turėjau galimybę dainuoti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), kuriame debiutavau Don Bazilijaus partija ►

A.Švilpa – Mefistofelis režisierės Dalios Ibelhauptaitės „Vilnius City Opera“ pastatytame Ch.Gounod „Fauste“. Asmeninio albumo nuotr.

TEATRAS

A.Švilpa – Sparafučilė G.Verdi „Rigolete“, Aalto muzikinis teatras Esene.

◄ G.Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Vos baigus studijas gauti partiją LNOBT spektaklyje buvo visų jaunų solistų siekiamybė. Tik vienetams tai pavykdavo. Tuometis teatro vadovas Jonas Aleksa ragino mane likti šiame teatre ir aš pagalvodavau, kad turiu kur sugrįžti. Laimė, mano nostalgiją įžvelgė Ciuricho operos studijos vadovas ir sudarė galimybę pasikviesti žmoną gyventi kartu. Atvykus artimam žmogui, tapo daug lengviau. 1996 m. buvau pakviestas dainuoti Badeno valstybiniame teatre Karlsrūhėje. Nuo 1997 m. dainuoju Aalto muzikiniame teatre Vokietijos mieste Esene.

– Ten gyvenate jau trečią dešimtmetį. Vadinasi, viskas tiko? – Atlyginimai Vakaruose net ir pradedantiesiems solistams daug didesni nei mūsų šalyje. Bet ir pragyvenimas brangesnis. Sako, kad Vokietijoje dešra pigesnė, bet ten žymiai brangiau nuomotis butą, mokėti už automobilių draudimą ir kt. Ir atlyginimai pradžioje nebūna dideli. Pamenu, kaip su 8

A.Švilpa A.Bergo operos „Lulu“ pastatyme Drezdene. Asmeninio albumo nuotr.

žmona iš pirmo atlyginimo nusipirkome lovą, bet čiužiniui pinigų pritrūkome. Net patys tą lovą parsinešėme, kad nereikėtų mokėti už atvežimą. Mėnesį miegojome ant geležinės lovos pasikloję antklodę. Čiužinį nusipirkome kitą mėnesį. Nepaisant to, tai buvo fantastiškas laikas. Mes buvome jauni.

Dainininkas – ne tik balsas – Apžvelkime jūsų muzikinės karjeros vingius... – Man teko garbė ir laimė net 17 metų dirbti kartu su, mano manymu, vienu geriausių dirigentų pasaulyje – Stefanu Solteszu. Dėl savo atžagaraus būdo jis nėra plačiai žinomas, bet daugybę metų vadovavo Aalto muzikiniam teatrui Esene. Karjerą pradėjau nuo mažų vaidmenų, po to ėjo vidutinio dydžio, vėliau ir didesnės partijos, tokios kaip Figaro. Iš savo

patirties pozicijų ir to, ką dabar suprantu apie dainavimą, manau, kad tai buvo labai gerai. Deja, muzikinių pastatymų vadovai neretai linkę jaunus talentingus žmones, kurių honorarai dar nėra dideli, iščiulpti ir... Po poros ar trejų metų šie būna profesiškai sužlugdyti. – Turite omenyje balsą kaip darbo priemonę? – Dainininkas – tai ne tik balsas, bet ir psichologinis pasiruošimas, kuris gal net svarbesnis nei muzikiniai duomenys. Juk būtent psichologinis pasiruošimas duoda impulsus ir balso stygoms, ir kūnui, ir dainavimo technikai. Ir kai žmogus apkraunamas krūviu, kurio nepajėgia panešti, jo jėgos išsenka, perdega balso „raiščiai“. Sportininkas, jei persitempia, sustoja supratęs, kad krūvis buvo per didelis. Dainavime viskas turi vykti palaipsniui, nėra atsitraukimo momento. Dainininkas tiesiog nebesupranta, kodėl jam nepavyksta partijos. Atsiranda paniška baimė.

TEATRAS

Idealu, kai solistas pradeda nuo mažų partijų, kur tereikia išdainuoti „Stalas padengtas...“ Juk išeiti į sceną, kur dainuoja patirties turintys kolegos, kur stovi piktas dirigentas ir mosikuoja batuta, ir įstoti laiku – jau yra iššūkis. Tie iššūkiai pamažu didėja. Ir dainininkas, jei turi vadovą, kaip man pasisekė su S.Solteszu, po dešimtmečio subręsta ir gali dainuoti vadinamąsias pagrindines – sunkiausias, gražiausias, iškiliausių kompozitorių parašytas partijas.

Dainavimas ir sportas – Papasakokite apie balso priežiūrą ar jo treniruotes. – Nuo vaikystės domėjausi kovos menais, ypač dziudo. Ir sporto niekada neapleidau. Man tai duoda energijos ir pasitikėjimo savimi. Ypač daug panašumų tarp dainavimo ir sporto atrasdavau būdamas studentas. ►

A.Švilpa atliko Votano partiją Eimunto Nekrošiaus LNOBT pastatytoje R.Wagnerio „Valkirijoje“. Martyno Aleksos nuotr.

A.Švilpa su kolegėmis operos solistėmis Sandra Janušaite ir Ieva Prudnikovaite Eseno Aalto muzikiniame teatre po R.Wagnerio „Valkirijos“. Asmeninio albumo nuotr.

TEATRAS

VIZITINĖ KORTELĖ Almas Švilpa gimė 1971 m. Klaipėdoje. 1985 m. baigė Juozo Karoso muzikos mokyklos Akordeono klasę. 1989 m. baigė Stasio Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos Dainavimo klasę. 1989–1995 m. studijavo operinį dainavimą LMTA pas prof. V.Prudnikovą. 1993 m. debiutavo LNOBT Don Bazilijaus vaidmeniu G.Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. 1995–1996 m. tobulinosi Ciuricho (Šveicarija) operos studijoje. 1996–1997 m. dirbo Badeno valstybiniame teatre Karlsrūhėje (Vokietija). Nuo 1997 m. bosas-baritonas A.Švilpa yra Aalto muzikinio teatro Esene (Vokietija) solistas. A.Švilpa yra sėkmingai pasirodęs Vienos valstybinėje operoje ir Vienos liaudies operoje, Zalcburgo festivalyje, Maskvos didžiajame teatre, Berlyno Vokiečių operoje, Drezdeno, Diuseldorfo, Štutgarto, Hanoverio, Kelno, Miuncheno, Ciuricho, Ženevos, Kopenhagos, Liono, Reno, Nanto, Antverpeno, Gento, Sankt Galeno ir kitų miestų teatrų scenose. Lietuvoje dažnai dainuoja LNOBT ir „Vilnius City Opera“ spektakliuose. Dainininko repertuare – ir populiariausi, ir retai atliekami boso vaidmenys: Olandas (R.Wagnerio „Skrajojantis Olandas“), Jonas Krikštytojas (R.Strausso „Salomėja“), Skarpija G.Pucinni „Toska“, Mefistofelis (Ch.Gounod „Faustas“), Orestas (R.Strausso „Elektra“), Don Bazilijus (G.Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Didysis inkvizitorius (G.Verdi „Don Karlas“), Sparafučilė (G.Verdi „Rigoletas“), Figaras (W.A.Mozarto „Figaro vedybos“), Votanas (R.Wagnerio tetralogija „Nibelungo žiedas“), Zacharijas (G.Verdi „Nabukas), Kunigaikštis Igoris (A.Borodino „Kunigaikštis Igoris”), Farlafas (M.Glinkos „Ruslanas ir Liudmila“) ir kt.

◄ Tiek dainininkas, tiek sportininkas turi būti geros formos, visą laiką treniruoti raumenis. Teko skaityti mokslininkų hipotezę, kad solistui dainuojant scenoje dirba 96 proc. visų jo raumenų. Žinoma, taip. Scenoje dainuoji po dvi valandas, ten karšta, į akis plieskia šviesos, esi užsivilkęs kostiumą ar net paltą, tad prakaituoji lyg pašėlęs. Reikia stiprios sveikatos, kad galėtum tai ištverti. Bet jei pakėlei svarmenį ir manai, kad gali eiti dainuoti, bijau, nepavyks. Nes dainavime daug savitos technikos, apie kurią reikia žinoti ir ją puoselėti. Yra ir balso „raumenys“. Pavyzdžiui, pernai po sunkaus sezono nedainavau penkias savaites. Po jų prireikė septynių savaičių, kad atgaučiau buvusią formą.

– Galite sau leisti taip ilgai nedainuoti? – Pernai pavyko. Jei žinau, kad visų balso pajėgumų nuo sezono pradžios neprireiks, jei sezonas neprasideda nuo tokių partijų kaip Olandas ar Votanas R.Wagnerio operose arba Skarpija G.Puccini „Toskoje“, galiu sau leisti dvi ar tris savaites poilsio. Kartais balsui reikia duoti visiškai pailsėti, o ypač to reikia galvai. Klaipėda tam itin tinka. Klaipėda ir jūra man yra viskas. Kokia laimė išplaukti į marias ir leisti vėjui išbaidyti visas mintis, nueiti prie jūros ir pagulėti ant smėlio arba persikelti į Smiltynę... Mažai tokių fantastiškų vietų pasaulyje galima rasti. Mažai pasaulio miestų gali pasiūlyti tiek malonumų. Vertinkime juos. Džiaukimės. – Skrajojantis olandas, kaip žinoma, buvo laivo kapitonas. Jūs taip pat turite laivavedžio pažymėjimą. Klaipėdoje stovi jūsų 9 m ilgio amerikietiškas greitaeigis motorinis kateris, kurį pavadinote „Figaro“. Kodėl būtent šiam personažui teko tokia garbė? – Norėjau pavadinti „Skrajojančiu olandu“, bet mano tėvas, kuris visą gyvenimą plaukiojo jūromis, nes dirbo jūreiviu, yra prietaringas. Jis man sakė: „Žinai, kaip skrajojančiam olandui baigėsi?..“ Ir nusprendėme su likimu nejuokauti. Taip jau sutapo, kad buvome netekę prancūzų buldogo Figaro, kuris su mumis gyveno 14 metų... Nusprendėme įamžinti augintinio atminimą jo vardu pavadindami laivą. Juk Figaro – linksmuolis, bėgantis šen ir ten. Mums tokio linksmo laivo ir reikėjo.

Mėgsta „blogiukų“ vaidmenis – Jums teko dainuoti kone dešimtyje skirtingų „Skrajojančio olando“ pastatymų Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Lietuvoje. Kuo bus ypatingas klaipėdietiškas? – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymas bus grandiozinis ir netikėtas net man. Išskirtinis. Ypatinga scena, ypatingas spektaklis. Ir aš čia jausiuosi ypatingai. – Ar jus dar įmanoma nustebinti? – Iki šiol visus „Skrajojančio olando“ spektaklius dainavau scenose ir nė karto nedainavau laivų prieplaukoje, kaip bus Klaipėdos elinge. Man patinka šios vietos energetika, nes šalia, Pilies uoste, laikau ir savo laivą.

Jei atsižvelgtume į balso subrendimą, dabar turėčiau pradėti dainuoti tai, ką iš tiesų dainuoju jau dešimt metų. Vis dėlto pradėjau per anksti. Tiesa, kartą jau dainavau Olandą stovėdamas vandenyje: scena jo buvo pripildyta mums iki kelių. Ir choras, ir solistai braidė vandenyje. Toks pastatymas buvo Prancūzijoje, o paskutinis jo spektaklis buvo tiesiogiai transliuojamas į 40 didžiausių šios šalies miestų. Specialiai tam buvo pastatyti didžiuliai projektoriai. Vienas jų stovėjo Paryžiuje, netoli Eifelio bokšto. – „Kai Almas Švilpa dainuoja Olandą, per kūną eina šiurpas“, – rašė vienas vokiečių kritikas. Ar šioje partijoje geriausiai atsiskleidžia jūsų balsas? – Olandas – viena iš mano mėgstamiausių partijų. Apskritai daug dainuoju R.Wagnerio muzikos, pavyzdžiui, atlieku Votano partiją jo operų tetralogijoje „Nibelungo žiedas“, garsėjančioje savo ilgiu ir sudėtingumu. Kitas išskirtinumas – beveik visi mano scenoje įkūnijami personažai yra arba mistiniai, arba vadinamieji „blogiukai“. – Tai ne veltui kritikai rašo, kad esate demoniško balso savininkas. ►

TEATRAS

A.Švilpa su žmona Jolita mėgaujasi poilsiu Klaipėdoje. 11

TEATRAS

A.Švilpa su žmona Jolita susipažino antrajame Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos kurse. Vyriausioji poros dukra Kristina Otilija gimė po metų Vokietijoje, po ketverių – sūnus Arijus. A.Švilpa prisipažino, kad šeima jam yra pats svarbiausias dalykas gyvenime. Asmeninio albumo nuotr. ◄ – Man tokie vaidmenys įdomiausi. Juose pavyksta labiau atsiskleisti, aš šiuos personažus jaučiu. Tik nesupraskite, kad aš gyvenime demonas. Man patinka scenoje būti kitokiam. Demoniški charakteriniai vaidmenys – tai, kas mane „veža“.

R.Wagnerio muzikos magija – Kodėl R.Wagnerio muzika išlieka tokia populiari? – Tai genialus kompozitorius, kuris išsiskiria iš kitų genialių kompozitorių. Pavyzdžiui, paklausai G.Rossini muzikos kartą, trečią – supranti, kad be jos negali gyventi, o paklausius 20-ąjį kartą – ima nusibosti. Su R.Wagneriu yra kitaip – jis savo orkestruotėje yra užkodavęs tiek įvairiausių ženklų, minčių, emocijų, kad jas visas patirti ir išgirsti išklausius vieną kartą nepavyksta. Tad žmonėms, kurie klausosi R.Wagnerio muzikos pirmą 12

kartą, lieka įspūdis: „garsiai groja didelis orkestras“. O kai jie 100-ąjį kartą klausosi to paties kūrinio, vis daugiau jame atranda. Ne veltui apie R.Wagnerio muziką sakoma: kuo daugiau klausaisi, tuo daugiau atrandi. Žmonės net buriasi į jos žinovų, gerbėjų draugijas. R.Wagnerio parašytos partijos sudėtingos atlikėjams, nes šio kompozitoriaus muziką atlieka dvigubai, o kartais ir trigubai daugiau muzikantų nei įprastai. Kai didelis orkestras, ir dainuoti reikia atitinkamai, turėti daugiau masės. Sakoma, kad R.Wagnerio operų atlikėjai – tai scenos „sunkiasvoriai“. Ir tikrai dar prieš 30–40 metų R.Wagnerio muziką atlikdavo solidžia kūno mase galintys pasigirti dėdės ir tetos. Dabar tarp solistų priimta, kad didelio svorio nereikia turėti, svarbu dainuoti. Nesigirdi – na, ir nereikia, balsą „padėjai“ – nieko tokio, ateis kitas... – Olando mylimąja Zenta Klaipėdoje taps Sandra Janušaitė. Scena jus suveda ne pirmą kartą?

– Su S.Janušaite esame daug kartu dainavę. Ji trejus metus dirbo ir Esene, kur mudviem tekdavo dainuoti tuose pačiuose pastatymuose. Ne kartą dainavome ir operoje „Skrajojantis olandas“ Vilniuje. S.Janušaitė – ne tik labai gera dainininkė, bet ir fantastiška kolegė. Ji turi labai gražų ir galingą balsą, jaučia savo partnerį scenoje, tad dirbti su ja – didelis džiaugsmas.

Apsikeitimo energija ratas – Ar partneriai scenoje apskritai svarbūs? Juk joje kiekvienas atsakingas už save... – Partneris scenoje labai svarbus. Kas yra scena? Tai nežinomybė. Kodėl žmonės bijo eiti į sceną? Todėl, kad jos negali prognozuoti. Atrodo, viskas suplanuota, sudėliota, bet spektakliai niekada nebūna identiški ir niekada nebus. Nes tiek dramos, tiek muzikinio teatro scenoje vyksta improvizacija. Tu turi jausti partnerį, o kolega turi

TEATRAS

jausti tave. Kai dainuoji su partneriu, kuris tave jaučia, gali kurti dramą čia ir dabar, tą meną, dėl kurio mes ir dirbame. Manau, opera yra meno rūšis, kurios per televiziją ar vaizdo įrašą internete neperteiksi. Tai energija, kurią tu duodi tavęs atėjusiam pažiūrėti ir paklausyti žmogui ir gauni ją atgal. Gyvas apsikeitimo energija ratas. Įrašus, žinoma, peržiūriu, nes man rūpi techniniai dalykai. Tačiau dainavimas – tai ne vien technika. Emocijų perteikimas geriausiai vyksta gyvai matant ir girdint. Laimė, operoje mes turime orkestrą, muziką, kur viskas tikra. Žiūrovai gali užmerkti akis ir būti su savo vizijomis. – Jūsų manymu, kuo šiuolaikinė publika skiriasi nuo XX a. žiūrovų? – Kai nebuvo kompiuterių ir netikros realybės, žmonės teatrą labiau mėgo ir vertino. Ir jų karta išliko. Bet ateina nauja karta, kuriai tai sudėtingiau suprasti ir pajausti. Jaunimas sako: „Ką ten žiūrėti? Kaip senukas scenoje rėkia, tarsi jam kažkas gnybtų?“ Jauniems žmonėms reikia to, prie ko jie įpratę. Atėjęs į operą, jaunas žmogus dažnai nusivilia. Ir jaunuolių operos teatruose vis mažiau, nebent tėvai juos nuo mažens vesdavosi. Operai reikalinga tam tikra branda, kad pajaustum, suprastum. – Dar 2009-aisiais festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ vyko jūsų

rečitalis „Auksinės boso arijos“. Prisimenate jį? – O kaipgi?! Tai buvo mano pirmasis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Net sunku patikėti, kad taip seniai...

nuoju visoje Europoje: joje nebeliko šalių, kuriose man neteko dainuoti. Kelis kartus dainavau ir Japonijoje. Bet aš esu žmogus, kuris geriausiai jaučiasi namuose su savo šeima. O jei mes visi kartu esame Lietuvoje, tai dar geriau.

Geriausiai jaučiasi namuose

– Ar galima teigti, kad šiuo metu patiriate savo karjeros pakilimą? – Jei atsižvelgtume į balso subrendimą, dabar turėčiau pradėti dainuoti tai, ką iš tiesų dainuoju jau dešimt metų. Vis dėlto pradėjau per anksti. Laimė, S.Solteszas mane prilaikydavo: vienur išleisdavo, kitur – ne. Jis tvirtino, kad, jei vieną po kitos imsiu atlikti partijas R.Wagnerio operose, mano balso pakaks tik penkeriems metams. Tada dėl to pykau, dabar suprantu, kad klydau. Kai sutinku S.Solteszą, visada jam padėkoju. Dar šis dirigentas sakydavo, kad R.Wagnerio kūriniuose solistas gali rimtai dainuoti nuo 50 metų. Kitais metais man jau bus 50.

– Šiemet Lietuvoje vėl turite darbingas atostogas? – Šiemet visus planus sujaukė pandemija. Koncertai ir spektakliai, kurie turėjo vykti nuo kovo iki gegužės, vyksta dabar. Kadangi viskas buvo suplanuota prieš dvejus metus, tai dabar visko daug. Negaliu atsisakyti ir pasakyti, kad ne, bus per daug. Negaliu nuvilti rengėjų. Liepą iš pradžių koncertavau Kaune, paskui dainavau Vilniuje. Lėktuve gali susėsti 250 žmonių vienas prie kito, o koncertų salėse būtų nesaugu. Bet tokios taisyklės visur, visame pasaulyje. – Daug keliaujate po pasaulį dainuodamas? – Tenka, bet dažniausiai dainuoju Vokietijoje, nes ten gyvenu ir esu etatinis teatro solistas. Bet kai reikia, teatras mane išleidžia. Dažniausiai išleidžia, nes visko neįmanoma aprėpti, tenka daugelio pasiūlymų atsisakyti. Vis dėlto daug dai-

A.Švilpa su žmona Jolita mėgsta ilsėtis ant vandens, plaukiodami savo laivu „Figaro“.

Esu žmogus, kuris geriausiai jaučiasi namuose su savo šeima. O jei mes visi kartu esame Lietuvoje, tai dar geriau.

Asmeninio albumo nuotr.

MUZIKA

Klaipėdos karili o nuo vidudienio i

Klaipėdos kariliono festivalis per vasaros saulėgrįžą vyko jau septintus metus. Birželio 24-ają, Joninių vidudienį, virš senamiesčio nuaidėjęs varpų skambesys vėl pakvietė miestiečius maloniai praleisti šventinę dieną, pasiklausyti klasikinės muzikos ir šiuolaikinių kompozitorių kūrinių, prisiminti varpų simboliką krikščioniškoje kultūroje ir lietuvių liaudies tradicijoje. Austė NAKIENĖ

Jaunystė ir patirtis Ankstesniais šimtmečiais varpų skambesys pranešdavo žmonėms svarbias žinias, ši signalinė funkcija išliko posakiuose: 14

„Pasakysi kaip varpu išskambinsi“, „Tuščiai niekas varpais neskambina“. Varpais skambindavo per žymių žmonių sutikimo iškilmes, vestuves, laidotuves. Klausydamiesi Eitkūnų bažnyčios varpų, žmonės girdėdavo juos tarsi sakant: „Eit kūnai į žemę, dūšelės į dangų!“ Skambindavo ir prieš artėjančią audrą, Bartininkuose užrašytas tikėjimas, kad „varpo balsas perskiria debesis“. ►

MUZIKA

i ono festivalis – o iki saulėlydžio

MUZIKA

◄ Festivalio pradžią tradiciškai paskelbė koncertas „Vidudienio varpai“, kuriame šįkart derėjo jaunystė ir patirtis. Karilionu skambino žinomas Klaipėdos karilionininkas Stanislovas Žilevičius, kūrinių šiam instrumentui autorius, aranžuotojas, metodinių leidinių leidėjas. Šis koncertas profesoriui buvo jubiliejinis – atlikėjas neseniai paminėjo garbingą 70-metį. Jis kilęs iš Telšių, jaunystėje grojo akordeonu ir fortepijonu, o 1976 m. apsigyveno Klaipėdoje ir pasinėrė į šio miesto kultūrinį gyvenimą. 1985 m. Magdeburge, G.Ph.Telemanno muzikos mokykloje jis įgijo karilionininko kvalifikaciją ir 1987 m. tapo Klaipėdos karilionininku, tad jau daugiau nei 30 metų skambina karilionu.

Festivalio koncertų programose netrūko ir išsiilgto, tradicinio varpų skambesio, ir dar negirdėtų naujų aidų. Kartu su S.Žilevičiumi pasirodė ir jaunieji atlikėjai. Nuo 2019 m. rudens Klaipėdos koncertų salė vykdė edukacinį projektą „Atrask karilioną“, kuris suteikė galimybę gabiam jaunimui iš arčiau pažinti karilioną ir išmokti juo skambinti. Sakoma, kad Joninių naktį pražysta paparčiai, vidurnaktį miške galima atrasti paparčio žiedą. Tačiau daug paslapčių reikėjo sužinoti ir norint atrasti karilioną, įspūdingą instrumentą, kurį sudaro 48 varpai. Koncerte pasirodė jaunieji karilionininkai Gintarė Valionytė, Ignas Vydeika ir Vilius Aleinikovas. G.Valionytė pradėjo koncertą skambindama savo kūrinį „Nerimas išnyks“. Pasak autorės, „tai viltis, skelbiama mums visiems. Tai žinia, kad vėl galėsime ramiai gyventi ir ramiai kvėpuoti“. Ji studijuoja kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ieškodama savo kūrybinio kelio, domisi visomis jai siūlomomis galimybėmis, net jei iš pirmo žvilgsnio jos kelia iššūkius. V.Aleinikovas atliko S.Rachmaninovo ir A.Chačaturiano kūrinius. Gabus jaunuolis mokosi Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijoje, jis taip pat domisi daugybe dalykų, tarp kurių yra ir karilionas. I.Vydeika koncerte paskambino A.Dvoržako kūrinį. Jis yra Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos mokinys, su karilionu susipažino neseniai, džiaugėsi gavęs nuostabią galimybę išmokti groti šiuo instrumentu. 16

MUZIKA

Koncertą tęsė maestro S.Žilevičius, kurio repertuarą sudaro muzika nuo baroko epochos iki šių dienų. Šįkart jis pasirinko romantinę ir šiuolaikinę muziką, o koncerto pabaigoje atliko savo kūrinį „Varpų mozaika“. Ši kompozicija yra publikuota rinktinėje „Varpų muzika“, kurią išleido Kompozitorių sąjungos fondas 2016 m. Tikėtina, kad žymaus karilionininko kūrybos kelią įamžinusią kompoziciją ateityje publika išgirs skambinamą ir jo mokinių.

Karilionas su elektronika Klaipėdos kariliono festivalis – tai keturi koncertai per vieną dieną. Varpų muzika suskamba virš miesto 12, 15, 18 ir 21 val. Kiekvienas koncertas pasižymi ►

„Vidudienio varpai“: S.Žilevičius, G.Valionytė, I.Vydeika, V.Aleinikovas (karilionas).

MUZIKA

kūriniuose skamba įvairūs triukšmai, originalūs ritminiai dariniai, remiksai, muzikinė raiška dar derinama su lazerių projekcijomis skaitmeniniais vaizdais.) Šįkart Laikrodžių muziejaus kiemelyje nuskambėjo V.V.Jurgučio kūrinio „Afterbell“ karilionui ir elektronikai premjera. G.Sodeika yra ne tik kompozitorius, bet ir karilionininkas, muzikuojantis Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bokšte, jo atliekama muzika sklinda virš Lukiškių aikštės. G.Sodeikos kūryba pasižymi netikėtomis idėjomis ir žanrų įvairove. Svarbi jo kūrybos dalis – muzika teatrui, taip pat garso instaliacijos, tarpdisciplininiai projektai. Nuo 1990 m. jis dirba kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu, 2006 m. kaip geriausias teatro kompozitorius buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Kompozitorius taip pat yra ir FLUXUS stiliaus kūrėjas, jis – Vilniuje veikiančio Jono Meko vizualiųjų menų centro direktorius. Koncerte skambėjo G.Sodeikos kūrinio „Lex Non Scripta-Remix“ karilionui ir elektronikai premjera. Klausantis kūrinio, kurio pavadinimas verstinas kaip „nerašytas įstatymas“, buvo galima apmąstyti daugelį mūsų gyvenime svarbių dalykų, taip pat ir su varpais susijusias patarles: „Skamba kaip varpas ant kalno“, „Toli varpas girdėti“, „Kiekvienas žiūri iš savo varpinės“ ir kitas. Kadangi kūriniai karilionui ir elektronikai buvo parašyti pandemijos laikotarpiu, juose buvo girdima ne tik ramybė, bet ir grėsmė, vis suskambėdavo žemi, įkyrūs garsai, tarsi perspėjimai.

Festivalio užsakymu

„Popietės varpai“: G.Sodeika (karilionas), V.V.Jurgutis (elektronika). ◄ savita nuotaika ir savitu sumanymu, skirtingu kariliono ir kitų instrumentų ar balsų skambesio derinimu. Koncertai rodomi ekrane, tad visi klausytojai gali ne tik girdėti, bet ir matyti varpinėje grojančius atlikėjus. Tikrai nuostabu visa tai išgirsti ir patirti. Koncerte „Popietės varpai“ pasirodė du kompozitoriai bendraminčiai – Gintaras Sodeika (karilionas) ir Vytautas V.Jurgutis (elektronika), kurie kartu atliko naujus savo kūrinius. 18

V.V.Jurgutis yra įvairiapusis menininkas, savo sumanymus perteikiantis multimedijos formomis. Kompozitorius žinomas kaip elektroninės muzikos festivalio „Jauna muzika“ vadovas, taip pat 2008 m. įkurto elektroninės muzikos atlikėjų kolektyvo „Diissc Orchestra“ narys. (Šį neįprastą orkestrą sudaro keturi kompozitoriai, muzikai atlikti grupės nariai pasitelkia diskų grotuvus, laikmačius, išmaniuosius telefonus, aparatūros trikdžius ir kitokias technologijas. Jų

Belaukiant didžiojo festivalio koncerto „Vakaro varpai“, buvo galima apžiūrėti parodą „Klaipėdos karilionas“, išdėliotą Laikrodžių muziejaus kiemelyje. O vakariniame koncerte buvo atskleistos simbolinės varpų prasmės: tai ir svarbias žinias, pavojus skelbiantys varpai, ir prisikėlimo, šventinio džiugesio varpai, ir paslaptingi varpai, kurie kartais atsiliepia iš po žemių – skamba kažkada nugrimzdusiose bažnyčiose. Skambino karilionininkas Kęstutis Kačinskas, taip pat dalyvavo Klaipėdos brass kvintetas, vadovaujamas Sigito Petrulio, ir choras „Aukuras“, diriguojamas Alfonso Vildžiūno, perkusijos partiją atliko Ingrida Spalinskaitė-Kurienė.

MUZIKA

„Vakaro varpų“ pradžioje K.Kačinskas paskambino savo aranžuotus, karilionui pritaikytus J.S.Bacho, G.F.Händelio, F.Chopino, J.Naujalio opusus. Tada suskambo šiuolaikiniai kūriniai, parašyti Klaipėdos kariliono festivalio meno vadovės Loretos Narvilaitės prašymu. Kompozitorė Ieva Parnarauskaitė, studijuojanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, specialiai festivaliui sukūrė kompoziciją „Palaiminimas“, skirtą karilionui ir erdvėje judančiam chorui. Ratais vaikščiojantis choras perteikė garso sklidimą „ratilais“, siekė sudominti klausytojus pamažu artėjančiais ar tolstančiais kūrinio fragmentais. Autorė sakė, kad ji visada žavėjosi varpų skambesiu, kūrinyje panaudojo Matto Redmano giesmės „Blessed be your name“ ištraukas. ►

„Vakaro varpai“: K.Kačinskas (karilionas), Klaipėdos brass kvintetas, choras „Aukuras“, diriguojamas A.Vildžiūno, I.Spalinskaitė-Kurienė (perkusija).

MUZIKA

◄ Kompozitorius Antanas Kučinskas, kuris yra valstybinio pučiamųjų orkestro „Trimitas“ vadovas, festivaliui parašė kūrinį „Smerties šokis“ (arba Danse Macabre) karilionui, vario kvintetui, mišriam chorui ir perkusijai. Tai viduramžiais užgimęs meninis žanras, kurio pagrindinis motyvas – visų gyvųjų lygybė mirties akivaizdoje. Siužete kartu su mirtimi vaizduojami įvairių luomų ir įvairaus amžiaus žmonės – popiežiai ir karaliai, valstiečiai ir riteriai, vargšai ir rūmų damos, žilagalviai senoliai ir kūdikiai lopšiuose. Apie „smertį“ giedama ir senosiose kantičkinėse giesmėse. Kompozitorius jau kuris laikas domisi šiomis giesmėmis, jų tekstus ir melodines atkarpas jis supynė į augančios dramaturgijos polifoninį audinį. Beje, lietuvių sakmėse epideminės ligos vaizduojamos kaip kilmingos, gražiai apsirengusios, skrybėlėtos ponios, važinėjančios karietomis. Tokio turinio sakmę yra užrašęs Jonas Basanavičius: „In Ožkabalius, sako, maro deivė atkeliavo karietoj su šešetu juodžių. Ji, sako, buvus puikiai juodai įsirėdžius ir važinėjus nuo namo iki namo. Žmonės išsigandę bėgo į galisodes, varyklus, kasė sau duobes ir įlindę rūkinosi visokiomis žolėmis; kiti girioje slapstėsi.“ Šis senovinis vaizdinys atitinka ir šių dienų pastebėjimus: užkrečiamos ligos dažnai būna įvežtinės, jomis serga ne uždarai gyvenantys, bet keliaujantys asmenys. Po šio kūrinio nuskambėjo dar viena premjera. Tai – Vaidos Striaupaitės-Beinarienės „Varpas“ (V.Kudirkos žodžiai), skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30mečiui. Kūrinys parašytas karilionui, vario kvintetui, mišriam chorui ir perkusijai. Jame kompozitorė susiejo XIX a. spaudos draudimo ir tautinio atgimimo laikotarpį, kai buvo leidžiamas laikraštis „Varpas“, ir XX a. Jos kūrinyje prisimintas V.Kudirkos kvietimas: Tai skambink, ,,Varpe“! Tegul gaudims tavo Išilgai, skersai eina per Lietuvą! Budink ir šauki graudžiu balsu savo, O tas šaukimas perniek tenežūva! Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite... Šis tekstas vėl tapo aktualus, skambėjo ir Sąjūdžio laikais, kai buvo pasiryžta po beveik 50 okupacijos metų atkurti nepriklausomą Lietuvą. Varpo skambesys visuomet ragina prisiminti tai, kas buvo užmiršta, „nugramzdinta“, atkurti tai, kas buvo sunaikinta. Antai apie Jurgaičių 20

piliakalnį, kuris visoje Lietuvoje žinomas kaip Kryžių kalnas, pasakojama: „Seniau ant to kalno buvusi pilis, kurioje buvusi ir bažnyčia. Bet štai vieną Velykų rytą turbūt dėl gyventojų nuodėmių pilis, bažnyčia, kiti trobesiai, drauge ir gyventojai, skambant tos bažnyčios varpams, likę nugramzdinti. Dėl to atsiradęs ir įdubimas, kuris ir dabar žymu. Seni žmonės pasakoja, kad kurį Velykų rytą, kai bažnyčiose apvaikščiojamos Kristaus iš numirusių atsikėlimo apeigos, girdisi ir nugrimzdusioje bažnyčioje skambinant varpais. Dėl to turbūt ši vieta yra laikoma šventa, stebuklinga. Žmonės tą kalną labai gerbia ir eina tenais melstis“ (užrašė A.Gricius). Ką gi reiškia padavimai apie nugrimzdusias bažnyčias ir tebegirdimus jų varpus? Turbūt tai, kad neretai bažnyčios būna sugriaunamos, karo metais jų varpai išvagiami, perlydomi į patrankas, tačiau žmonių atmintyje ir jos, ir jų varpų skambesys išlieka. Kažkada buvusi šventa vieta tebėra šventa. Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai sugriauta bažnyčia ar sunaikinta tradicija vėl atkuriama, nugrimzdusi praeitis vėl iškyla.

Muzikos sąšaukos Paskutiniame festivalio koncerte „Nakties varpai“ aidėjo lietuvių ir lenkų muzikos sąšaukos. Koncerto sumanymas kilo festivalio meno vadovei L.Narvilaitei susirašinėjant su Klaipėdos publikai jau pažįstama karilio-

„Nakties varpai“: M.Kazimierczak (karilionas), E.Miszk (trim programavimas).

nininke iš Gdansko Monika Kazimierczak. Ponia Monika yra varpų muzikos skleidėja, tarptautinių konkursų laureatė, Gdansko muzikos akademijos dėstytoja ir kariliono atlikimo meno daktarė. Kartu su ja atvyko ir džiazo trio: Tomaszas Chyła (smuikas), Sławekas Koryzno (perkusija), Szymonas Burnos (Moog sintezatorius, FX, programavimas), tad varpų muzika buvo papildyta

MUZIKA

szk (trimitas), džiazo trio – T.Chyła (smuikas), S.Koryzno (perkusija), S.Burnos (Moog sintezatorius, FX, Vytauto Petriko / Klaipėdos koncertų salės archyvo nuotr.

improvizacijomis. Koncerto pradžioje atlikėjai improvizavo liaudies dainų temomis (lietuvių „Beauštanti aušrelė“ ir lenkų „Uwoz mamo roz“). Į festivalį atvyko ir lenkų kompozitorė Katarzyna Kwiecien-Długosz, pastaruoju metu bendradarbiavusi su karilionininke M.Kazimierczak. Kompozitorė – plataus universitetinio išsilavinimo asmenybė,

studijavusi kompoziciją Ignaco Paderewskio muzikos akademijoje Poznanėje, taip pat lingvistiką Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete. Ji kuria muziką (daugybė jos kūrinių buvo apdovanoti prizais įvairiuose konkursuose), taip pat dirba vertėja (į lenkų kalbą verčia muzikinės tematikos tekstus). Yra sukūrusi ir kūrinių karilionui, dalyvavo pasauliniame

kariliono kongrese, kuris 2017 m. vyko Barselonoje. Koncerte nuskambėjo naujas jos kūrinys „DayLight“ trimitui (atliko Emilis Miszk) ir karilionui. Po jo prie karilionininkės M.Kazimierczak vėl prisijungė džiazo trio, buvo atliktas naujas L.Narvilaitės kūrinys „Varpas prabyla į tylą“. Šios kompozitorės kūrinių atsiradimą dažnai paskatina poetinės inspiracijos. Mieste gyvenantiems ir nuolat skubantiems žmonėms ji siūlo trumpam stabtelėti, nurimti, įsiklausyti, susimąstyti. Savo kūriniuose kompozitorė yra įpynusi ir Mažojoje Lietuvoje skambėjusių dainų, o šįkart virš miesto nuvilnijo liaudies daina „Anoj pusėj Nemuno“. Čia galima priminti, kaip varpų skambėjimas buvo apdainuojamas liaudies dainose: Aš išdainavau visas daineles, Dar vienos nedainavau. Tą padainuosiu pavasarėlį, Žalias rūtas sėdama. O kas girdėjo, kas negirdėjo – Jauns bernelis girdėjo: – Mano mergelės gražus balselis, Kaip Kretingos varpelis. Kaip galima suprasti iš žodžių, ypač didžiuotasi ir žavėtasi Kretingos bažnyčios varpų gaudesiu. Koncerto pabaigoje buvo atliktas dar vienas kompozitorės K.Kwiecien-Długosz kūrinys – „Ad Fontes“ karilionui, irgi parašytas pandemijos laikotarpiu. Jame panaudota grįžti prie esmės kviečianti citata – 42-oji psalmė iš XVI a. šaltinio – Jakubo Lubelczyko Dovydo psalmyno („Psałterz Dawid’ow“). Po jo skambėjo keturios dalys iš belgų karilionininko ir kompozitoriaus Geerto D’hollanderio kūrinio „Ludus modalis“. Originalus kūrinys parašytas karilionui solo, tačiau festivalio metu jis buvo atliekamas neįprastai, prie kariliono partijos buvo priderintas improvizacinis sluoksnis, įgarsintas džiazo trio. Atlikėjai iš Gdansko sumanė papildyti kūrinį, įnešdami naujų stilistinių elementų. Festivalis baigėsi saulei leidžiantis. Miestiečiai, kurie po namuose praleisto karantino laikotarpio galbūt atėjo į koncertą pirmą kartą, skirstėsi į namus pakilios nuotaikos. Festivalio meno vadovės ir visų jį organizavusiųjų dėka pasiklausyti gražios muzikos, atgaivinti klausą galėjo pati įvairiausia publika – ir senbuviai, ir naujokai. Koncertų programose netrūko ir išsiilgto, tradicinio varpų skambesio, ir dar negirdėtų naujų aidų. 21

DAILĖ

E.Kolakauskas:

kolekcionavimas – liga ir ji nepagydoma Klaipėdos galerijoje, įsikūrusioje jaukiame fachverkiniame XVIII a. pastate uostamiesčio Bažnyčių gatvėje, po ilgiau nei metus trukusios renovacijos ir įsiterpusios karantino pauzės nuo birželio 18-osios visą mėnesį veikė paroda „Atidaryta / Open“, suformuota iš Edmundo Kolakausko sukaupto tapybos darbų lobyno. „Kolekcionavimas – liga ir ji nepagydoma“, – sakė Palangoje gyvenantis visoje Lietuvoje žinomas meno kolekcininkas, su kuriuo kalbėjomės apie meno trauką, draugystę su menininkais ir aistrą kolekcionuoti meno kūrinius.

Rosana LUKAUSKAITĖ

Mainais už rėmus – Kaip susidomėjote menu? – Daile susidomėjau dar besimokydamas Šilalės vidurinėje mokykloje, kai dešimtoje klasėje vykdavo meno pažinimo pamokos. Tada mokyklose tai buvo reta. Tų pamokų laukdavau, nes man patiko mokytojo pasakojimai apie garsiausius Europos tapytojus, jis rodydavo paveikslų nuotraukas ir aiškindavo, kaip dailininkas meistriškai derina spalvas ir išmano optikos subtilybes. Baigęs mokyklą tęsiau mokslus Kauno politechnikos institute. Studijų metais mūsų knygynuose pasirodė pirmosios Henri’o Perruchot knygos apie E.Manet, 22

P.Cezanne’ą, P.Gauguiną... Mane domino dailininkų kūrybos keliai, jų gyvenimai. Knygas papildydavo šedevrų reprodukcijos, kurias smalsiai studijuodavau. – Kaip tapote meno kolekcininku? Koks kūrinys pradėjo jūsų kolekciją? – Mano paveikslų kolekcionavimo istorija prasidėjo 1979-aisiais Klaipėdoje, kai tame pačiame name, kur buvau įsikūręs, apsigyveno tapytojas Algirdas Taurinskas, su kuriuo susipažinome lipdami laiptais. Algirdas manęs paprašė, kad jam suprojektuočiau netipinę sekciją. Atsilygindamas už projektą tapytojas man padovanojo savo paveikslą, o vėliau pakvietė ateiti ir į dirbtuves, kur keliais žodžiais papasakojo apie savo darbus. Susidraugavome. Dažnai ten nueidavau. Tuomet dirbtuvėse virė gyvenimas: ateidavo dailininkai ir teatralai. Kartais iki paryčių prie vyno taurių buvo diskutuojama apie dailę, teatrą, muziką, šiek tiek apie sportą.

Kartu su Taurinsku lankydavome parodas. Jis man rodydavo, kas viename ar kitame paveiksle yra gerai ir ko, jo nuomone, trūksta. Pradėjau dar intensyviau domėtis tapyba, bet pinigų paveikslams pirkti neturėjau. Algirdas pasiūlė man gaminti paveikslams rėmus, už kuriuos mainais iš jo ir kitų dailininkų gaudavau tapybos darbų. Vėliau pradėjau daugiau uždirbti, dažniau nuvažiuodavau į Vilnių. Susipažinau ir su tenykščiais dailininkais, lankiausi jų dirbtuvėse. Man sekėsi, pradėjau kaupti paveikslus. Dailininkus lankau iki šiol, o ir jie mielai atvažiuoja pasisvečiuoti ir padirbėti mano namuose Palangoje. Čia pat surengiame nedideles parodas, kurių apžiūrėti ir įsigyti darbų atvyksta mano draugai ir pažįstami.

Suintriguotas tapybos – Kas jus motyvuoja kolekcionuoti meną? – Sunkus klausimas. Motyvuoja tai, kad esu „ligonis“, užsikrėtęs kolekcionavimo liga. Mane domina tapyba, o joje yra tam tikros intrigos. A.Taurinsko pamokytas rinkau tik tapybą. „Tapyba yra gyvenimo spalva“, – sakydavo Algirdas. Mano nuomone, tapyba yra visų vizualiųjų menų viršūnė. – Kaip išsirenkate meno kūrinį, kuriuo papildysite savo kolekciją? – Visų pirma, autorių pasirenku ne iš karto – stebiu jo kūrybinį kelią, ar tai, ką jis daro, man yra įdomu ir priimtina. ►

dailė

Kolekcininkas E.Kolakauskas tvirtino parodai Klaipėdos galerijoje iš savo kolekcijos specialiai parinkęs garsių Klaipėdos dailininkų kūrinius. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

DAILĖ

Parodą „Atidaryta / Open“ pristatė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė ir kolekcininkas E.Kolakauskas. ◄ Man nesvarbu, kas nutapyta paveiksle, tematika – antroje vietoje, svarbiausia – kas tą darbą sukūrė, nes, jeigu autorius geras, tikrai prastai jis nenutapys.

– Ką pasiūlėte parodai Klaipėdos galerijoje? – Šioje parodoje pristačiau savo turimus būtent garsių Klaipėdos dailininkų kūrinius. Po vieną ar kelis kiekvieno autoriaus paveikslus. Didžiąją dalį šių žmonių pažinojau ir pažįstu asmeniškai. Visi jie prisidėjo prie manojo tapybos suvokimo, skatino vis labiau ja domėtis, padėjo auginti kolekciją. Labai gaila, kad kai kurie jau yra išėję iš šio gyvenimo, kaip ir vienas mano mokytojų ir draugų – tapytojas A.Taurinskas. Puiku, kad jų draugystė ir menas vis dar gyvena manyje ir mano namuose.

Algirdo Taurinsko „Laivų statykla“ (diplominio triptiko viena dalis, 1966 m., kartonas, aliejus, 80 X 95 cm).

– Kas vienija kūrinius, esančius jūsų kolekcijoje? – Kolekcijoje daugiausia, net 98 proc., kūrinių yra būtent Lietuvos profesionalių

DAILĖ

Prieš parodą lankytojus džiugino violončelininko Justo Kulikausko, internete žinomo kaip „Future Cello“, muzika.

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

dailininkų paveikslai: nuo Antano Žmuidzinavičiaus drobių iki šiuolaikinių dabar kuriančių menininkų darbų. – Kiek svarbus jums yra bendravimas su menininkais? – Man bendravimas su menininkais yra svarbiausias dalykas, nes kai pažįsti žmogų, stebi jo kūrybą, pabendravus jo dirbtuvėse ar studijoje, sužinai dar daug ko įdomaus apie jo paveikslus, pamatai platesnį dailininko darbų kontekstą, prapleti akiratį, ir kūriniai nušvinta naujomis spalvomis. Taip kaip pažįstant kompozitorių yra daug lengviau kalbėti apie jo kuriamą muziką. Bendravimas sukuria pridėtinę kūrinio vertę.

Namai – tarsi galerija – Kokie yra jūsų ateities planai, susiję su kolekcija? ►

Angelinos Banytės „Senoviškas natiurmortas“ (1997 m., drobė, akrilas, 80 X 100 cm).

DAILĖ

Vido Pinkevičiaus paveikslai „Vaivorykštė“ (1990 m., drobė, aliejus, 100 X 120 cm), „Trys muzikantai“ (2001 m., drobė, aliejus, 100 X 120 cm) ir „Kompozicija“ (2002 m., drobė, aliejus, 100 X 85 cm).

Algirdo Taurinsko „Langas“ (1999 m., kartonas, aliejus, 80 X 140 cm).

DAILĖ

Edvardo Malinausko „Priekrantės bangos“ (2016 m., drobė, aliejus, 60 X 80 cm) ir Petro Lukošiaus „Mažoji Lietuva“ (1996 m., drobė, aliejus, 100 X 120 cm).

Vernisažo akimirka.

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

DAILĖ

Algirdo Taurinsko „Inžinieriaus portretas“ (1995 m., kartonas, aliejus) ir Lino Julijono Jankaus „Sena Juodkrantės žvejų sodyba“ (2007 m., drobė, aliejus, 100 X 100 cm). ◄ – Mano namai jau dabar yra tarsi

galerija, talpinanti visą kolekciją, ir esu tikras, kad ateityje mano vaikai mielai prižiūrės ją, mėgausis šiais kūriniais. Mano anūkas Paulius jau savo lėšomis kolekcionuoja meną ir juo domisi. Visa mano šeima yra meno gerbėjai, tad kūriniai tikrai neprapuls.

– Kokį meno kūrinį norėtumėte turėti, jeigu kaina ir laikas nebūtų svarbu? – Suprantama, didžiųjų pasaulinio garso meistrų, tokių kaip Rembrandtas ar Renoiras, kūrinių nusipirkti būtų nerealu. Tad, nors jau turiu vieną Jono Rimšos paveikslą, mielai įsigyčiau ir antrą. Taip pat norėčiau ir daugiau Antano Gudaičio drobių. Deja,

M.K.Čiurlionio darbų pirkti nerasi – tai jau neįgyvendinamas noras... – Kaip atpažįstate tikrai puikų ir įsigyti vertą meno kūrinį? – Visų pirma, kai jau pažįsti žmogų ir esi susipažinęs su jo kūryba, pagal tai ir renkiesi, kas priimtina. Iš tikrųjų labai sunku nuspėti, kaip kis kūrinio vertė ateityje. Jeigu šiandien žmonės žinotų, kas bus ateityje ir kurių menininkų darbai bus labai vertinami, dabar juos išpirktų.

Visi jie prisidėjo prie manojo tapybos suvokimo, skatino vis labiau ja domėtis, padėjo auginti kolekciją.

Algimanto Ramanausko „Kompozicija“ (2000 m., drobė, aliejus, 61 X 161 cm).

– Ar meno kolekcininkai bendrauja tarpusavyje? O gal tarp jų įsigalėjusi konkurencija? – Meno kolekcininkai nebendrauja tarpusavyje todėl, kad veikiausiai nelabai nori parodyti, ką jie turi, vengia atverti

DAILĖ

savo kolekcijas visuomenei. Žinoma, vieni apie kitus žinome, kai kurie gal net ir palaiko ryšį. – Kokį patarimą galėtumėte duoti norintiems pradėti kolekcionuoti meną? – Žmogus turi norėti, žinoti, kad jam to tikrai reikia. Svarbu atkreipti dėmesį į autorius, jų vertybes, žinomumą, o įsigyti darbai turi pačiam patikti visais atžvilgiais. Taip pat reikia nepagailėti lėšų ir investuoti jas įsigyjant žinomo dailininko kūrinį.

Pradėjo tapyti pats – Minėjote, kad pastaruoju metu ypač domitės išeivijos daile. Kokiais bruožais ji skiriasi nuo Lietuvoje buvusios dailės tradicijos? – Iki Antrojo pasaulinio karo ir po jo daug lietuvių kultūros žmonių emigravo į Vakarus. Į išeiviją pasitraukti teko ne vienam teatralui, muzikui ar dailininkui. Tokie kūrėjai kaip Vytautas Kasiulis, žydų kilmės dailininkas Arbit Blatas Paryžiuje bendravo su tuo metu ten buvusiais menininkais ir net tapo žinomais savo srities atstovais. 1946-aisiais Freiburgo karo pabėgėlių stovykloje buvo atidaryta ir veikė lietuvių dailės ir amatų mokykla, įkurta V.K.Jonyno. Po 1949 m., leidus iš stovyklos išvykti, šis šviesuolių koncentratas pasklido po pasaulį – surinkti likusius šių menininkų darbus yra ypač prasminga.

Tapytojas Liudvikas Natalevičius prie savo kūrinio „XXX-9“ (1997 m., drobė, aliejus, 76 X 113 cm). Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Įdomu stebėti, kaip kito emigravusių dailininkų stilius. Pavyzdžiui, Adomo Galdiko darbai, nutapyti Lietuvoje, buvo realistinės manieros, o Amerikoje jo kūriniuose atsirado abstrakcionizmo įtakos bruožų, nes ten vyravo visai kitokios tapybos tradicijos. – Skaičiau, kad ir pats tapote. Kas jus įkvepia kuriant? Gal kada nors išvysime ir jūsų paties paveikslų parodą? – Tai, kad tapau, jau treti metai mano artimiesiems ir draugams nebe naujiena. Esu

sukūręs jau daugiau nei 40 darbų, bet aš dar tik mokausi. Tai yra mano būdas atsipalaiduoti, persijungti į kitą būseną. Įdomu, kad dabar aš visai kitaip pradėjau žiūrėti į dailininkus ir savo kolekcijos paveikslus – pradedi kitaip vertinti, kai pats prie to prisilieti. Palyginimui: sunku aiškinti žmogui, kaip važiuoti dviračiu, jeigu pats to nemoki, o kai pradedi minti pedalus, supranti, kad tai nėra taip paprasta. Aš pats suprantu, kad dar reikia daug mokytis, bet tapyti man labai patinka.

Angelo Gabrielaičio paveikslas „Vakarų laivų remonto įmonė“ (drobė, akrilas, 80 X 90 cm) ir Ernesto Žvaigždino „Laukai“ (1999 m., drobė, aliejus, 86 X 93 cm).

DAILĖ

Tapybiniai I.Leščinskaitės mikropasauliai

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose birželio 19–liepos 19 dienomis veikė Irmos Leščinskaitės (Klaipėda) kūrinių paroda „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“. Įžengus į Parodų rūmų sales su tapytojos I.Leščinskaitės ekspozicija, pirmiausia buvo galima pajusti spalvas. Būtent – pajusti, nes instaliacijoms panaudotų medžiagų spalvos ima dirginti regos nervą: oranžinės, violetinės ar žalios statybinės tvirtinimo juostos, spalvingi plastikiniai kibirai, kopėčios, geometrinės formos konstrukcijos, geltoni, mėlyni ar tamsiai raudoni silikoninės gumos lakštai – pulsuote pulsuoja. Ir tik atlaikęs šį spalvinį šoką pamatai, kad visa tai – apie tapybą. Ir dėl tapybos. Nes tos ryškios juostos skirtos tarsi beorėje erdvėje sklandantiems paveikslams prilaikyti, silikoninė guma – kad iš jos išplyštų miniatiūra, nutapyta senųjų meistrų stiliumi, o geometrinės formos konstrukcijos – taip pat tapybinės abstrakcijos, tik dėl autorės kūrybiškumo neatpažįstamai pakeitusios paveikslo formatą. Irma STASIULIENĖ

Toks ir buvo I.Leščinskaitės tikslas – akcentuoti kontrastą, išryškinti priešpriešą tarp šiuolaikinių statybinių medžiagų ir tapybiškų miniatiūrų su istorinių personažų atvaizdais, atklydusiais į XXI a. iš praeities glūdumų. Parodos autorė tarsi matuoja ribas: kada ir kiek menas dar yra menas, o kada toks nebėra ir virsta kažkuo kitu. Naujai įprasmindama ir permąstydama klasikinės tapybos vizualinę raišką, menininkė siekia išreikšti jai pagarbą, kartu padaryti suprantamą šiuolaikiniams žiūrovams – konceptualaus meno vertintojams. Pristatydamas parodą „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“, KKKC direktorius, menotyrininkas Ignas Kazakevičius akcen30

tavo autorės kūrybinio braižo kaitą: „Tapytojos I.Leščinskaitės kūrybą stebiu nuo 2004 metų, kai ji dalyvavo mano kuruotoje 12-oje Vilniaus tapybos trienalėje. Tuomet menininkė eksperimentavo labai nedrąsiai. Ir štai po 16 metų atrodo, kad Irma pati sulindo į paveikslą – ji savo darbams naudoja naująsias technologijas, tapybinių sluoksnių skenavimą. Anksčiau tapiusi tik spalvomis, dabar I.Leščinskaitė pradėjo derinti spalvinę ir emocinę klausą ir įvairius daiktus, paimtus iš aplinkos, integruoti į instaliacijas. Kyla klausimas: ar tai papildo tapybą, ar tapyba papildo vaizduotę? Tapyba šiuo atveju sumažėja iki miniatiūros, kurią galima atgaivinti pridėtinės realybės būdu. Kita vertus, mes matome daug meno galerijai nebūdingų daiktų, kurie padeda autorei įgyvendinti savo kūrybines vizijas – lyg daug mikropasaulių, kurie gali keistis kiekvieną akimirką, juos gali pakeisti

ir kiekvienas parodos lankytojas, įžengęs į tą erdvę ir savo buvimu įliejęs naujų spalvų.“ I.Leščinskaitė, atidarydama savo kūrinių parodą, kalbėjo apie komunikaciją – tiek tarp bendravimo išsiilgusių žmonių, tiek tarp parodos eksponatų. Ir dar jai labai svarbūs ryšiai su įvairių sričių profesionalais, tapusiais kai kurių jos kūrinių bendraautoriais. Jiems menininkė negailėjo šiltų žodžių nei per parodos atidarymą, nei atsakydama į interviu klausimus.

Tapybos banginis – Pastaruoju metu kūrinių cikluose tarsi keliaujate (jūs apskritai daug keliaujate), juose atsirado pridėtinė ►

DAILĖ

I.Leščinskaitė ir jos instaliacija „Karalienė Luizė“. Drobė, aliejus, membraninė guma.

Andriaus Kasmočiaus nuotr.

DAILĖ

I.Leščinskaitė. Vincenta. 2019. Piešinys, instaliacija, gumos lakštas.

M.Tyson. 2020. Instaliacija.

Hobis. Instaliacija, drobė, aliejus.

DAILĖ

Jano Vermeerio „Mergina su perlo auskaru“. 2020. Instaliacija, drobė, aliejus.

Kristijonas Donelaitis. Drobė, aliejus, silikoninė guma.

Nerijaus Jankausko ir Andriaus Kasmočiaus nuotr.

DAILĖ

◄ realybė, o tapybos darbai papildo instaliacijas. Ar nežadate tapybos „reikmenų“ išmesti iš savo kelioninės kuprinės? – Tapyba visada buvo, yra ir bus pagrindinė mano kūrybos linija. Visos žaviosios technologijos tik prisijungia prie „tapybos banginio“, man labai įdomu ir smalsu formuoti, jungti, eksperimentuoti, kurti instaliacijų kompozicijas, išskiriant tapybą kaip ypatingą veiklą. Kartu įdomu eksperimentuoti ir matyti atskiruose darbuose tapybos ir technologijų jungtis.

– Tačiau tas „žaviąsias technologijas“ reikia sugebėti suvaldyti. Kas jums padeda? – Taip, esu labai dėkinga už galimybę bendradarbiauti su tikrais savo sričių profesionalais. Dėl architektų Gerdos Antanaitytės ir Audriaus Laurinaičio instaliuotos programinės įrangos su pridėtinės realybės technologija parodoje, pridėjus planšetę prie tapybos darbo, ekrane atgyja paveikslo miniatiūros istorija. Parodoje naudojamas kompozitoriaus Lino Rimšos muzikinės kompozicijos fragmentas. Įmonės „HoPro“ sprendimai suteikė galimybę pristatyti meno kūrinį, naudojant skaidraus paveikslo rėmelį su aktyvaus stiklo technologija. Aukštųjų technologijų įmonėje „Brolis Semiconductors“ 160 X 140 cm tapybos darbas buvo peršviestas trumpojo ir vidutinio infraraudonojo ruožo kamera – atsiskleidė plika akimi nematomi gelminiai tapybos sluoksniai. Šio paveikslo rentgeno nuotrauka taip pat įtraukta į parodos ekspoziciją.

VIZITINĖ KORTELĖ Irma Leščinskaitė (gim. 1970) Vilniaus dailės akademijoje (VDA) studijavo tapybą, įgijo meno bakalauro, magistro ir meno licenciato laipsnius. 1996 m. stažavosi Austrijoje pas menininkus Nancy Spero ir Leoną Golubą. Lietuvos dailininkų sąjungos narė, VDA Klaipėdos fakulteto docentė, jai suteiktas meno kūrėjo statusas. Gyvena ir kuria Klaipėdoje. Yra surengusi 31 personalinę parodą, dalyvavo 104 bendrose tapybos darbų parodose, meniniuose projektuose Lietuvoje, Austrijoje, JAV, Italijoje, Rusijoje, Islandijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje, Kazachstane, Vokietijoje, Danijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Suomijoje, Latvijoje. Menininkei buvo skirtos G.Soroso, „Kunstlerhaus Lukas“, LR Kultūros tarybos, Klaipėdos miesto savivaldybės meno stipendijos.

Tobulybės ilgesys – Tapybai skiriate didžiąją dalį savo kūrybinės veiklos. Ar tapyba jums yra cheminis-emocinis procesas, t. y. vieno atspalvio virtimas kitu, ar metafizinis – kai drobė tampa portalu į nepažinią realybę? – Labai taikliai apibūdinote. Viskas kartu, bet taip pat tai ir mąstymą, refleksijas, daug dalykų apimantis daugiasluoksnis procesas. Amžinasis siekis kažko... Išreikšti tobulybės ilgesį. O kadangi tobulybės išreikšti neįmanoma, tai – visą laiką vykstantis dabarties fiksavimo procesas. – Savo parodą pavadinote „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“. Apie ką ji? – Apie nuolatinę menininko autorefleksiją – tai yra natūrali moderniojo meno būsena ir būtina jo egzistavimo sąlyga. Menas gali išlikti tik kaskart iš naujo apmąstant jo santykį su tikrove ir savo paties vietą joje, stengiantis suvokti, kada ir kiek jis dar yra menas, o kada toks nebėra ir virsta kažkuo kitu. Tai ypač aktualu dabar, kai atėjo didžiulės pasaulio ir žmonių gyvenimo pervartos laikas. Paroda turi priminti, kad menui nepavyks išvengti akistatos su grįžtančiomis nesekvestruotomis patirtimis. Ir dar ši paroda – apie komunikaciją. Per visą koronaviruso pandemijos karantino laikotarpį žmonės labai pasiilgo bendravimo. Mano paroda taip pat yra apie komunikavimą, tik šiuo atveju – skirtingų formų, skirtingų erdvių, skirtingų meno stilių sąmoningą tarpusavio komunikavimą. Svarbią vietą mano kūryboje užima ir naujosios pridėtinės realybės technologijos – jų jungtis su tapyba taip pat yra tam tikra komunikacijos forma, praplečianti galimybių lauką, bet jokiu būdu neužgožianti tapybos.

Estetinės jungtys – Kokiais kriterijais vadovavotės atrinkdama kūrinius šiai parodai? – Per ilgą tapymo, kompozicijos formavimo laiką svarbiausiu kriterijumi tampa kokybės kategorija, t. y. estetinė harmonija, kompozicijos skaičiavimas. Darbuose nebelieka

pirminio intuityvaus jausmo, emocijos, jie transformuojasi, kol išsikristalizuoja į formos, spalvos kompozicinius junginius, „informacinius vienetus“ sudarančias struktūras. – Pastaruoju metu savo kūryboje akcentuojate holistiką, darnų gamtos ir žmogaus santykį. Kodėl jums tai svarbu? Ar tai atsiskleidžia ir šioje parodoje? – Bendrinė idėjų linija išlieka visose mano parodose. Šioje parodoje dėmesys buvo sutelktas į personalijas: Jano Vermeerio „Merginą su perlo auskaru“, Van Goghą, M.Tysoną, Kristijoną Donelaitį, karalienę Luizę, H.G.Gadamerį, J.S.Bachą. Jos atsiskleidžia mikropasauliuose – miniatiūrose, abstrakčiose kompozicijose. Tapybos darbai buvo eksponuojami panaudojus silikoninę, mikroporinę ir kt. gumas, statybinius įrenginius. Tokiu būdu norėjau sukurti priešpriešą – trapaus miniatiūrinio, aliejine technika nutapyto kūrinio ir šiurkščių statybinių medžiagų kontrastą. Tačiau kartu ieškau ir estetinių jungčių.

Paroda – lyg meno kūrinys – Pasižymite kaip netradicinės parodų architektūros kūrėja. Kas verčia laužyti nusistovėjusias eksponavimo taisykles? – Tapybos, objektų ir architektūrinės erdvės santykis suformuoja naują eksponavimo kompozicinį matymą. Tapybos darbas studijoje yra vienos formos, parodų salės erdvėje jis tampa instaliacijos dalimi, įgauna kitų žiūros kampų, kitą emocinį krūvį, atsiskleidžia veikiamas kitų objektų struktūros. Todėl man labai įdomu rasti naują žiūros tašką, ir parodos ekspozicija tampa dar vienu kūriniu. – Esate tarpdisciplininė menininkė, tapote, kuriate instaliacijas, ne kartą pristatymus jungėte su muzikais ir kitų sričių kūrėjais. Kuri veiklos sritis jums pačiai artimiausia? – Artimiausia – tapyba. Tačiau per kūrybinį laikotarpį palaipsniui tapybos darbas iš vienumos tarsi išvedamas į sociumą, kuriame jau žaismingai atsiranda instaliacijos, objektai, jų jungtys su muzika, videomenu, pridėtinės realybės technologija, bendradarbiavimas su kitų sričių kūrėjais.

DAILĖ

Apie inspiruojantį laukimą – Kas jus, kaip kūrėją, labiausiai formavo, padarė ryškiausią įtaką? – Mano interesų spektras – labai platus: klasikinė, mažųjų olandų tapyba... Apskritai visa tapybos istorija, kurią beveik visą dievinu. Vilniaus dailės akademijos dėstytojai, dėstę tapybos, filosofijos, meno teorijos disciplinas. Grožinė literatūra, istorija, dokumentika, architektūros istorija... Domėjimasis šiuolaikinių menininkų darbais – jų refleksija, analizė ir t. t. Pats gyvenimas, sutiktos asmenybės ir autoritetai. Visa tai formuoja, lavina. – Parodos pristatyme sulaukėte svečio iš Šveicarijos Arminio Sciolli, atvykusio pasveikinti su sėkmingu dalyvavimu festivalyje. Už kokį kūrinį ir kokiame festivalyje buvote įvertinta? – Tai buvo projektas, skirtas K.Donelaičiui, – ši asmenybė yra ir tarp mano parodoje eksponuojamų personalijų. Šiemet minime poeto 240-ąsias mirties metines, šiai datai kartu su redaktore, žurnaliste Zita TallatKelpšaite dedikavome meninį projektą, su kuriuo dalyvavome tarptautiniame poezijos festivalyje „Poestate“, nuo 1997 m. vykstančiame Šveicarijos mieste Lugane. Dėl pandemijos festivalis šiemet buvo perkeltas į virtualią erdvę, birželio 4–6 dienomis pasirodymai buvo transliuojami keliose interneto platformose. Jam projektus pateikė daugiau nei 50 dalyvių iš įvairių pasaulio šalių, pradedant Europa, baigiant Venesuela, Kolumbija, Taivanu ir kt. Mūsų projektas pelnė vieną iš penkių festivalio prizų. Festivalio „Poestate“ atstovas, Lokarno Leonardo da Vinčio meno galerijos „il Rivellino“ savininkas A.Sciolli atvyko mūsų pasveikinti. Šis žmogus yra ilgametis Šveicarijos ir Lietuvos kultūrinių ryšių puoselėtojas ir įvairių meninių renginių organizatorius, 2018 m. jis Lokarne, Šveicarijoje, surengė įspūdingą Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui skirtą renginį „10 dienų Lietuvoje“. Beje, festivalyje nugalėjęs videoprojektas „Metų laikai“ buvo rodomas ir vienoje iš parodos „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“ erdvių. – Kas jus inspiruoja kuriant? Muzika? Tyla? O gal įgarsintų knygų klausymas? – Mane inspiruoja pati galimybė ir siekis, noras, vidinis troškimas sukurti gerą, kokybišką, intelektualų tapybos darbą. Dar mane įkvepia ilgasis kūrimo periodas, ieškojimai, mąstymas ir... laukimas.

I.Leščinskaitė. Smaragdas. Drobė, aliejus.

Nerijaus Jankausko nuotr.

I.Leščinskaitės parodos „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“ ekspozicijos fragmentas. Andriaus Kasmočiaus nuotr.

I.Leščinskaitė. Vienas ketvirtadalis žalumos. 2020. Drobė, aliejus.

Nerijaus Jankausko nuotr. 35

DAILĖ

Anksčiau ir dabar Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“ Irmos Leščinskaitės parodos „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“ laukiau su dideliu smalsumu. Buvo įdomu, kaip menininkė išlįs iš spąstų, kuriuos pati sau paspendė. Naujausiai parodai parengti prireikė 30 dienų, 100 eskizų ir visos kūrybinės patirties, kurią sąlyginai galima skaidyti į periodus „anksčiau“ ir „dabar“.

Dabar: Buvusį periodą atskleidžia – a la Barnett Newman stiliaus kūriniai. Tik Irma liuminescencinę juostą „pratraukia“ transportavimui skirtu diržu apjuosusi paveikslą. Paviršiuje, betgi išlieka prasisluoksniavimas, kuriame žymu tepimas, dažų laistymas, džiūvimas, kauburiuotų faktūrų formavimosi ir jų gremžimo pėdsakai, lesiruotės. Tik tiek, nes dabar tapybos, objektų ir architektūrinės erdvės santykis siūlo naują matymą. Tapybos darbas studijoje yra vienos formos, parodų salės erdvėje jis tampa instaliacijos

dalimi, įgauna kitų žiūros kampų, kitą emocinį krūvį, atsiskleidžia veikiamas kitų objektų struktūros. Ir parodos ekspozicija tampa vienu kūriniu. Anksčiau: Iš šiais metais pirmosios postvirusinės parodos „Tarp fizikos ir metafizikos“ Irmos ekspozicijoje pasiliko anotacijos likučiai, keli žodžiai „Tarp IZI ir FIZI“. Pagrindinis dėmesys prieš tai vykusioje parodoje buvo skiriamas KTU laboratorijoje sukurtų naujų medžiagų mikrostruktūrų vizualizacijoms. Autorius A.Palevičius apie mikropasaulius kalbėjo kaip apie grožį,

Ignas KAZAKEVIČIUS

Anksčiau: Irma siekė išskirtinio dėmesio paveikslui, ieškojo būdų jį „pratęsti“ tomis pačiomis tapybinėmis priemonėmis. Drobė buvo traktuojama kaip spalvinė plokštuma, papildyta koncepciniu naratyvu ir tapybine plastika, o spalva buvo siejama su barokine estetika, faktūros – su bažnyčių freskų liekanomis, marmuro skeveldromis, architektūros komplekso ir gamtos detalėmis. Atsirado įtapytos realistinės miniatiūros ir klajojantis – kartais pieštas, kartais suprojektuotas grafinis piešinys. Irmos tapyba visada buvo palimpsestinė. Autorė žavėjosi paviršiaus formavimo galimybėmis ir atskiromis drobių keliamomis asociacijomis. Intrigavo emocijomis, pasąmone ar ekspresyvumu grindžiama vaizduojamąja daile, kompozicijos potencialu. 36

I.Leščinskaitės parodos „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“ ekspozicijos fragmentai.

DAILĖ

neatsiejamą nuo bjaurasties, ir spjūvį – nuo įkvėpimo. Dabar: Po mėnesio startavusiai Irmai, panašu, skirtumo nebėra, iš kur ateina pirmasis impulsas. Autorės kūriniai vienu metu ir formuoja, ir perteikia jos individualią žiūrą į meno reiškinius, istoriją ir filosofiją. Dailininkė kalba kaip meno suvokėjas ir kritikas vienu metu, veikiama savo pačios susikurtos vidinės logikos ir iš praeities į dabartį pernešamos tapybos tradicijos. Norėdama paveikti žiūrovų spalvinę ir emocinę klausą, įvairius daiktus, paimtus

iš aplinkos, „mikropasauliuose“ ji pradėjo integruoti į instaliacijas, intensyviau naudoti pridėtinės realybės technologijas kaip tam tikrą komunikacijos formą, plečiančią galimybių lauką, bet neužgožiančią tapybos. Anksčiau: Koloristinėje tapyboje per spalvą mes patirdavome spalvinio įspūdžio galią. Irma naudojo savęs pažinimo, prikišamai, tarsi Tomo netikinčiojo baksnojimo pirštu į tapybinių žaizdų akivarus, taktiką. Tapybą formavo ne vien grynoji t. y. dažų kalba – reljefas, sgrafito technikai artimos interpretacijos, bet ir laiko patikrinta toni-

Nerijaus Jankausko ir Andriaus Kasmočiaus nuotr.

nių plotų dermės schema. Per ilgą tapymo, kompozicijos formavimo laiką svarbiausiu kriterijumi buvo estetinės harmonijos, kompozicijos skaičiavimo kategorija. Meno rezidentūroje Islandijoje Irma išmoko ištraukti kvadratinę šaknį iš 13-ojo horizonto. Taip vadinosi iš ten sugrįžusiųjų bendra paroda. Tapytoja pradėjo kurti objektus ir instaliacijas, kur dominavo minimalistinė kompozicija ir egzistencialistinė filosofinė kryptis. Dabar: Šioje parodoje tapybinės plastikos funkcijas perima daiktai. Panašu, kad autorei galų gale atsibodo „nuvaryto kuino“ leitmotyvas, ji suvokė, jog iki šiol taikyta lesiravimo taktika gali baigtis juodąja skyle drobėje, kuri suris menininkės potencialą su visais naratyvais. Šiuosyk susitinka du pasauliai – tas, kurį pateikia autorė, ir tas, kurį turime įsivaizduoti pagal jos pateiktą maršrutą. Menininkė ryžosi šioje parodoje nutiesti kuo daugiau vizualinės ir emocinės klausos jungčių. Darbuose tolydžio mažėja pirminio intuityvaus ir emocinio jausmo, jie transformuojasi, kol išsikristalizuoja į formos, spalvos kompozicinius junginius, „informacinius vienetus“ sudarančias struktūras. Autorė interpretuodama H.G.Gadamerį teigia, kad kūrinys turėtų būti suprastas hermeneutiškai, regimas ne kaip galutinis produktas. Ir tai yra dialogo su žiūrovais prielaida, interpretacijos galimybė. Suskaldžiusi savo ilgai puoselėtą abstraktą, I.Leščinskaitė dar kartą mums primena, jog tai, ką atpažįstame meno kūrinyje (pvz., formą), galbūt tėra būties nuolauža, tik reikšmės papildinys instaliaciniame labirinte, o mes asociatyviai suvokiame spalvą ESANT, mat ne tapybinis, bet „funkcinis – dažiškas“ jos perteikimas ima viršų. Tapybos darbų ir aplinkos daiktų kombinacijos ant salės grindų, verčiančios žiūrovus keisti įprastą žiūros kampą, pasižiūrėti sau po kojomis, peršokti kliūtį ir patirti, kaip iš tapytojos studijos atkeliavęs darbas ekspozicinėje erdvėje praranda savarankiškumą, tampa instaliacijos dalimi, įgyja kitą spalvinį – emocinį krūvį, atsiskleidžia veikiamas greta esančių objektų spalvos ir medžiagiškumo. P.S. I.Kazakevičiaus projektas „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“ finansuojamas gavus Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją kultūros ir meno kūrėjams. 37

KNYGOS MENAS

G.Skudžinskas – apie leidybą ir knygos estetiką Neįprastai sulėtėjęs buvo 2020-ųjų pavasaris. Su nerimu stebėjome pasaulyje ir Lietuvoje vykstančius procesus, skaitėme baimę sėjančius pranešimus spaudoje ir socialiniuose tinkluose ir atrodė, kad niekas nevyksta, tiesiog negali vykti. Buvome pasiruošę viską atidėti, nukelti, atsisakyti. Bet ne viską galima atidėti. Neįtikėtinai santūriai, be didelių ovacijų kovo 10-ąją Vilniuje vykusiame Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) suvažiavime fotomenininkai išsirinko naują pirmininką. Juo tapo fotografas, pinholo tradicijos gerbėjas ir tęsėjas, instaliacijų autorius, garso menininkas, grafikos dizaineris, parodų kuratorius, nepriklausomos leidybinės platformos „NoRoutine Books“ iniciatorius Gytis Skudžinskas. Ir tai ne vienintelė ryški permaina Gyčio gyvenime, yra dar vienas didelis laimėjimas – šiemet balandį gimęs sūnus. 38

Birutė SKAISGIRIENĖ

G.Skudžinskas gal jau prieš dešimtmetį iš Klaipėdos emigravo į sostinę. Gyčio šaknys – Papilėje, bet jo meninė, kultūrinė, leidybinė veikla buvo ir vis dar yra įvairiais nenutrūkstančiais saitais susijusi su Klaipėda, tad čia jis yra savas ir artimas. Šį kartą su Gyčiu nesikalbėjome apie fotografiją ar apie parodų kuravimą – viename interviu visko nė nesutalpinsi. Pabandėme apsiriboti leidyba, juolab kad ši sritis yra labai svarbi mums abiem – jam kaip knygos kūrėjui, man – kaip kasmečio Klaipėdos knygos konkurso organizatorei. 2018 m. Gytis vadovavo gražiausios Klaipėdos metų knygos rinkimų komisijai, o jo paties sukurtos knygos šiame konkurse ne kartą buvo išrinktos gražiausiomis: 2007 m. Remigijaus Treigio ir Ado Sendrausko albumas „Sukurta Nidoje“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius), 2008 m. Rolando Rastausko ir R.Treigio fotoeseistinė knyga „Berlynalijos“ („Druka“). Beje, pastarajai knygai atiteko vienas iš Lietuvos knygos meno konkurso „Vilnius – 2008“ diplomų: knyga buvo įvertinta grožinės literatūros ir eseistikos grupėje. Naujausias G.Skudžinsko kūrybos įvertinimas – jo paties ir menotyrininkės Danguolės Ruškienės sudarytas ir sukurtas fotoalbumas „Aleksandras Dapkevičius“ („Druka“), pelnęs gražiausios 2019 m. Klaipėdoje išleistos knygos titulą. Radusi progą, norėčiau pasipuikuoti, kad Klaipėda yra vienintelis miestas Lietuvoje, turintis savo Metų knygos konkursą. Atrodytų, kad tarsi savaime viskas, prie ko jis prisiliečia, yra išskirtinai estetiška ir

profesionalu. Tačiau tik jis pats žino, kiek darbo ir pastangų reikalauja kiekvienas darbas. Apie tai ir pasikalbėjome.

Leidybos vandenyne – Kaip įsisukote į knygos kūrimo procesą? – Tai ilga istorija, reikėtų grįžti į 1992 metus, kai, dar tebegyvendamas savo gimtajame miestelyje Papilėje, leidau fanziną „Provincija“, skirtą andergraundo muzikai ir kultūrai. Fanzinas, fenzinas (angl. fanzine) – dažniausiai neprofesionalus leidinys, kurį leidžia specifinės muzikos pakraipos ar tam tikro literatūros žanro mėgėjai. Tada ir išryškėjo mano potraukis dirbti su leidybiniais projektais. Dabar stebiu beatgimstančią fanzinų leidybos madą, tik gaila, kad į tokius leidinius žiūrima nerimtai, jie traktuojami tik kaip kažkoks pigesnis ir paprastesnis knygelės variantas. O klasikiniai fanzinai buvo skirti informacijos, kurios nebuvo oficialioje spaudoje, radijuje ir televizijoje, sklaidai. Išskirtinis, nestandartinis zinų maketas buvo puiki kitokios leidybos kūrimo praktika. Vėliau, gal maždaug 2002 metais, aktyviai bendradarbiaudamas su tuomečiu LFS Klaipėdos skyriumi, pradėjau rimčiau dirbti ir su spaudos projektais. – Kur sėmėtės meistrystės? Galvoju, ar yra kokios nors specializuotos knygos meno, knygos kūrimo studijos Lietuvoje? Ar ši nelengva užduotis paliekama kiekvienam dizaineriui individualiai – jei nori kažko pasiekti, tai mokykis pats. Iš ko mokėtės? Ar turite savų autoritetų knygos kūrimo mene? ►

KNYGOS MENAS

G.Skudžinsko teigimu, yra visada ta pati, jau šimtmečius nekintanti knygų mada – turinys visuomet diktuoja formą. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

KNYGOS MENAS

Nepriklausomos leidybinės platformos „NoRoutine Books“ įkūrėjai G.Skudžinskas ir V.Samulionytė Londone. Asmeninio archyvo nuotr. ◄ – Visiems sakau, kad pagrindus gavau

iš šviesaus atminimo profesoriaus, Vilniaus dailės akademijos dėstytojo, grafiko Algio Kliševičiaus. Jis davė ne tik knygos kūrimo pagrindus, bet ir suformavo pamatinius vaizdo, struktūros ir rašto suvokimo kanonus, išmokė atidžiai įsižiūrėti į mus supančią informaciją ir preciziškai

atsirinkti tai, kas svarbiausia. Mūsų aplinkoje apstu prastų arba visai blogų spaudinių pavyzdžių, kokių iš viso neturėtų būti. Gal ir aš būčiau pasitenkinęs tradicinių reklaminių bukletų štampavimu, jei ne mano mokytojas A.Kliševičius, kuris išugdė poreikį kasdien augti, tobulėti, siekti geriausio.

Knygų dizaineris G.Skudžinskas sukūrė dešimtis leidinių.

Vėliau, įsisukęs į leidybą, susitikau su tokiais knygos meno meistrais kaip Sigutė Chlebinskaitė, Jokūbas Jacovskis. Visada stengiausi įsigilinti į jų meistriškumo paslaptis. Nors, kai perpratau, suvokiau, kad visus tuos dalykus jau žinojau iki tol, bet tiesiog nesugebėjau tų žinių sustruktūrinti ir suvaldyti. Kai nuodugniai pradedi tyrinėti visą tą didelį leidybos vandenyną, pasirodo, kad tikrai meistriškai dirbančių knygų dailininkų nėra daug. Leidybos meistrystei reikia viso to bagažo, kas knygos mene yra nuveikta nuo Gutenbergo biblijos laikų iki šiandien, ir kasdien atsinaujinančių specifinių dalykų išmanymo. Tik nuolatinis mokymasis ir profesinis smalsumas leidžia ir pačiam pasiekti šiokio tokio meistriškumo. Dabar domiuosi tokių meistrų kaip Ramonas Pezas ar Irma Boom darbais. I.Boom – Nyderlandų knygos dizainerė, ne veltui praminta knygų karaliene. Ji yra apipavidalinusi, suteikusi veidą daugiau nei trims šimtams knygų. Ji yra jauniausia Gutenbergo prizo laimėtoja, įvertinta už ypatingus pasiekimus knygų dizaino srityje. R.Pezas – leidėjas, žurnalo „Colors“ kūrybos direktorius ir parodų dizaineris, gyvenantis Barselonoje. Kūryboje derina vizualiuosius menus ir dizainą, dalyvauja projektuose, įvertintas daugeliu tarptautinių premijų.

Kaip meno kūrinys – Ar esate reiklus sau ir kuriamam objektui – kiekvienai konkrečiai knygai? Ar imatės darbų, kurie jums yra neįdomūs? ►

KNYGOS MENAS

VIZITINĖ KORTELĖ Gytis Skudžinskas (gim. 1975) – knygų dizaineris, fotografas, instaliacijų autorius, garso menininkas, parodų kuratorius. Nuo 2014 m. plėtoja leidybinės platformos „NoRoutine Books“ veiklą. Periodiškai bendradarbiauja su A.Mončio namais-muziejumi Palangoje. Nuo 2006 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) narys, nuo 2020 m. – LFS pirmininkas. Surengė daugiau nei dešimtį asmeninių fotografijos parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jo sudarytos ir apipavidalintos knygos yra laimėjusios gražiausių leidinių konkursuose. 2015 m. G.Skudžinskas įvertintas prestižiniame fotografijos festivalyje „Les Rencontres d’Arles“ geriausios autorinės knygos nominacijoje, 2018 m. apdovanotas Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija.

Asmeninio archyvo nuotr.

KNYGOS MENAS

riamas pagrindinis knygos dailininkas, kuris atsakingas už visų elementų dermę ir galutinį kūrinį. Knyga iš esmės yra meno kūrinys. Komandinis darbas turi privalumų ir trūkumų. Dirbdamas be pagalbininkų, pats kontroliuoji visą procesą, bet kartu lieka ir didelė rizika kažką praleisti. Pastaruoju metu ir pas mus leidyboje vis dažniau įsitvirtina komandinis darbas. Dideliuose leidybiniuose projektuose užduotys yra sukonkretinamos: vieni spaudai parengia atvaizdus (nuotraukas, reprodukcijas, iliustracijas), kiti koreguoja ir redaguoja tekstus ir galutinį variantą pateikia proofreaderiui. Deja, ne visada knygos metrikoje išvardijami visi prie knygos dirbę žmonės, dėl to kartais būna apmaudu.

Eksperimentų platforma

Darnus kūrybinis menininkų duetas – V.Samulionytė ir G.Skudžinskas – pora ir gyvenime. Ramūno Danisevičiaus nuotr. ◄ – Be jokios abejonės, esu reiklus. Šiandien jau leidžiu sau prabangą rinktis tik tą knygą, prie kurios noriu dirbti, ir tik tada, kai matau, kad pateikta medžiaga yra verta būti knyga. Deja, leidyboje apstu prasto turinio leidinių. Neretai dėl kažkieno ambicijų išleidžiami leidiniai, kurių niekam nereikia ir niekada nereikės, nebent tik kažkieno tuštybei patenkinti. Darbas su tokiais leidiniais, kad ir koks reiklus sau būtum, kad ir kokio profesionalumo siektum, patirs fiasko. Man yra tekę dirbti prie įvairiausių leidybinių projektų ir ne tik pačių geriausių. Kie-

Šiandien jau leidžiu sau prabangą rinktis tik tą knygą, prie kurios noriu dirbti, ir tik tada, kai matau, kad pateikta medžiaga yra verta būti knyga. 42

kvienu atveju stengdavausi nenuleisti kartelės, ko nors pasimokyti ir patobulėti. Pats sau išsikeldavau sudėtingesnius uždavinius. Ne užsakovas, ne autorius, o aš pats ieškodavau sudėtingesnio sprendimo. Ne kartą esu dirbęs prie knygos, aiškiai suprasdamas, kad užsakovui visiškai tiktų standartiškas variantas ir kad jis net nepastebės mano pastangų surasti subtilesnį, profesionalesnį sprendimą. Bet aš vis tiek siekdavau kokybės ir meninės estetikos, nes tik toks požiūris į savo darbą padeda siekti profesionalumo. Man ramiau, kai žinau, kad padariau viską, ką buvo įmanoma padaryti geriausio. – Knyga – kolektyvinis produktas, jos gimime dalyvauja ne vienas žmogus. Pasaulinio garso albumų kūrime dalyvauja milžiniškos kūrybinės pajėgos. Tačiau galutinį leidinio estetikos variantą lemia knygos menininkas arba dizaineris. Ar sutinkate su tuo? – Taip, turiu sutikti, kad knygos galutinį vaizdą nulemia knygos dailininkas. Ir net užsieninių albumų leidybos grupėje visada išski-

– Papasakokite apie jūsų inicijuotą Lietuvos menininkų nepriklausomą leidybinę platformą „NoRoutine Books“, kurioje ir pats darbuojatės. Šios leidyklos sukurtos knygos dalyvauja prestižinėse tarptautinėse meno knygų mugėse: 2016 m. tarptautinėje meno knygų mugėje „Miss Read“ Berlyno menų akademijoje, 2017 m. „I Never Read“ (Bazelis, Šveicarija), Milano „Art Book Fair“ ir kitur. – Ši leidybinė platforma savo veiklą pradėjo 2014-ųjų vasarą ir užpildė iki tol Lietuvoje neegzistavusių mažo tiražo knygų nišą. „NoRoutine Books“ – tai knygos meno eksperimentų platforma, kuri įsiterpia tarp autorinės menininko knygos ir tradicinių albumų bei monografijų. Tai nėra tik leidyba, labiau meninė praktika. Šiuose leidiniuose integruojami visų leidybos ir publikavimo strategijų elementai. „NoRoutine Books“ veikloje mes siekiame ne tik išleisti leidinį, kuris būtų tam tikros informacijos, meno kūrinio saugykla. Bendradarbiaudami su autoriumi, norime išplėsti kūrinio suvokimo, pristatymo ir reprezentavimo galimybes. Sėkmės atveju knyga išleidžiama kaip visai naujas kūrinys. Galėčiau paminėti latvių menininko Reinio Lismanio leidinį „T_6031 T_6061 T_8001“, kurį rengiant bendradarbiavo Vilniaus, Klaipėdos, Rygos ir Londono knygos menininkai. Pirminė medžiaga knygoje pasikeitė tiek, kad galų gale autorius specialiai leidiniui perkūrė savo darbus ir dabar šią publikaciją rodo parodose kaip savarankišką meno kurinį.

KNYGOS MENAS

– Kokie, jūsų manymu, yra pagrindiniai knygos estetikos kanonai? Ar siekiant meninio rezultato galima visai atsiriboti nuo leidinio funkcionalumo? – Žinoma, funkcionalumas – svarbiausia. Bet reikia nepamiršti, kad knyga gali būti sumanyta kaip nefunkcionalus objektas, pavyzdžiui, jei knyga yra apie klaidas. Prieš porą metų įsigijau tokią knygą, ir ji yra nuostabi. Tačiau jei taip būtų sukurta „Raudonoji knyga“, toks leidinys būtų tiesiog nesusipratimas. Kiekviename leidinyje aiškiai matai, ar jį kūręs žmogus žino pagrindinius kanoninius knygos meno reikalavimus. Sulaužyti taisykles įmanoma tik tokiu atveju, kai jas esi gerai įsisavinęs. Priešingu atveju suvoki, kad į smiginį strėlytės buvo mėtomos užrištomis akimis.

Ant vienos vertikalės – Kaip manote, ar egzistuoja knygų mados? Kaip kinta knygos forma ir kas šiuo metu iš viso yra knyga?

Šiemet pavasarį Gyčiui ir Vilmai gimė sūnus.

– Yra visada ta pati ir jau šimtmečius nekintanti mada – turinys visuomet diktuoja formą. – Pasikalbėkime apie A.Dapkevičiaus fotoalbumą – gražiausią 2019 m. Klaipėdoje išleistą knygą – jūsų ir menotyrininkės D.Ruškienės bendrą kūrinį. Jis lyg ir niekuo ne išskirtinis – klasikinis, konservatyvus, tvarkingas maketas, „švarus“ dizainas. Kas jame ypatinga? – Jis ypatingas savo vientisumu, fotomenininko A.Dapkevičiaus šviesos matymu, atvirumu pasauliui. Maketas šiuo atveju turėjo netrukdyti atsiskleisti menininko kūrybai, neturėjo jos nustelbti. Tos pačios taisyklės galioja bet kuriam fotografijos, tapybos, grafikos ar kitam vizualaus meno albumui. Patys atvaizdai yra iškalbingi ir talpūs, svarbu subtiliai juos atskleisti. O sukurti „švarų“ maketą yra ne ką lengviau nei perkrautą ir dominuojantį. Yra gausybė variantų, norint surasti tinkamą poziciją meno kūriniui puslapyje, bet yra kur kas daugiau galimybių sugadinti – įdėti jį taip, kad kūrinys prarastų visą savo vidinę įkrovą.

– Ir vis dėlto įdomu, kuo šis leidinys išskirtinis – formatu, priešlapiais, medžiagos išdėstymu? – Šis A.Dapkevičiaus (1929–2007) kūrybos albumas išsiskiria savo nuoseklumu ir išsamumu, įvairiapusiškumu. Albumas stebina savo netikėtumu – niekada nežinai, ko laukti už kito posūkio, kas atsivers kitame puslapyje. Puikus sudarytojos menotyrininkės D.Ruškienės darbas ir nuosaikus maketas suvėrė visą autoriaus kūrybą ant vienos vertikalės. – Ar albumo sudarytoja nevaržė jūsų, kaip knygos menininko, laisvės, ar pavyko ją įtikinti, tarpusavyje susikalbėti? – Susikalbėti pavyko. Visuomet smagu dirbti, kai sudarytoja yra profesionalė, žinanti savo kompetencijas, turinti idėjų, jas puikiai įgyvendinanti ir tiksliai perduodanti darbus kitiems leidinio bendraautoriams. Sudarymas dažnu atveju lemia ir albumo dizainą, ir jo sėkmingą rezultatą. Būna, kad leidinys man itin įdomus, bet matau, kad projektas gali nukentėti dėl sudarymo, tada pats imuosi sudarytojo darbo. Žinoma, yra galimybė perduoti albumo sudarymą kūrinio autoriui, bet šiuo atveju tokios galimybės mes neturėjome.

Sauliaus Žiūros nuotr.

KINAS

Jei pultų naciai arba komu n važiuotum į Hondūrą ūki n „Nova Lituania“ (2019, Lietuva) – pirmasis ilgametražis režisieriaus Karolio Kaupinio filmas, kuriam jis pats parašė ir scenarijų. Tai viena iš retų progų, kai pasirodantį naują lietuvišką filmą galima drąsiai vadinti šimtaprocentiniu autoriniu kinu. Andrius RAMANAUSKAS

„Atsarginės Lietuvos“ idėja

Puoselėjęs „atsarginės Lietuvos“ idėją K.Pakštas buvo tarpukario geografas, keliautojas, visuomenės veikėjas, profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradininkas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Jei pultų naciai arba komunistai, važiuotum į Hondūrą ūkininkauti? Tai tik spekuliacija, bet taip gatvėse vienas kito galėjo klausinėti tarpukario lietuviai, apie Kazio Pakšto (1893–1960) idėjas pasiskaitę laikraščiuose. Lietuvos geografas, keliautojas, visuomenės veikėjas ir profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradininkas K.Pakštas savo laiške bendraminčiui Juozui Vitėnui 1959 m. rašė: „Būk pasveikintas, mielas Prieteliau! Jeigu kas rašo, kad atsarginės Lietuvos idėja gimė iš pesimizmo, tai vis dėlto pravartu žinoti, kad nuo 1924 m. ši idėja keliama vien optimistiniais sumetimais: išgelbėti išeivijos dalį iš nutautėjimo ir bent truputį padidinti lietuvių tautos etnišką erdvę.

Kadrai iš filmo „Nova Lituania“ (rež. K.Kaupinis, 2019). 44

Prezidentas K.Grinius 1946 m. man rašė surasti tokią žemę, kurioje tilptų 60 000 lietuvių vienoje kompaktinėje masėje be nutautinimo pagundų... Užsimezgė labai įdomus pašnekesys su žymiu politiku ir vienu žymiųjų lietuvybės pionierių. Tai dar labiau padrąsino mane šio klausimo gvildenimą prie tinkamos progos, nors kai kuriems lietuviams išsigelbėjimo idėja gali būti ir svetima, ir nesuprantama.“ Paviešinti asmeniniai K.Pakšto laiškai ir išlikę oficialūs tų laikų straipsniai viliodavo tiek istorikus, tiek istorija besidominčius žmones. Intrigavo, ar reali tokia Lietuvos iškeldinimo idėja, ar tai tik nepritapėlio intelektualo naivūs ir nerealistiški siekiai. Nagrinėdamas geopolitinę situaciją, tarpukariu K.Pakštas prognozavo, kad Lietuvai gresia pavojus būti prarytai dviejų didžiulių totalitarinių valstybių. Jis baiminosi, kad nevieningai emigruojantys lietuviai ilgainiui lingvistiškai ir kultūriškai asimiliuosis su juos priimančių šalių tautomis. K.Pakšto požiūriu, emigraciją iš Lietuvos reikėtų planuoti ir reguliuoti, sukuriant lietuvių išeivių koloniją. Tuo tikslu jis tyrinėjo menkai gyvenamas teritorijas Brazilijoje, Kanadoje, Venesueloje, Naujojoje Zelandijoje, Belize ir Angoloje.

KINAS

u nistai, i ninkauti? Stiprioji filmo pusė Prof. K.Pakšto idėja įkurti vadinamąją „atsarginę Lietuvą“, kurią jis siūlė pavadinti Dausuva, lietuvių menininkų jau prisimenama ne pirmą kartą. Rimo Tumino pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę režisuotą spektaklį „Madagaskaras“ per kiek daugiau nei dešimtmetį pamatė per 50 tūkst. žiūrovų. Dabar naujosios kartos menininkas K.Kaupinis atgaivino šią istoriją kino formatu. Režisierius pasirinko retai naudojamą nespalvotą vaizdą. Kaip pats aiškino viename interviu, jam spalvotas kadras istoriniuose filmuose kelia netikrumo jausmą, ypač kalbant apie tarpukario Lietuvą. Tačiau tai ne vienintelis ryškus estetinis skirtumas, šią juostą palyginus su kitais pastaraisiais metais pasirodžiusiais lietuviškais filmais. Kaip tarpukario laikų Lietuva iš dešinės neteko Vilniaus, o iš kairės Klaipėdos, taip ir „Nova Lituania“ kino teatruose rodoma 4 X 3 formato kvadrate, nukerpant įprasto plačiaekranio filmo stačiakampio šonus. Filme rodomas laikas – paskutiniai tarpukario nepriklausomos Lietuvos metai, tik čia nesiekiama istorinio tikslumo. Pagrindiniai personažai čia yra netiesioginiai tikrų istorinių asmenybių atitikmenys ir jų painioti su istorine tiesa nereikėtų. Aleksas Kazanavičius vaidina kuklų geografijos dėstytoją Feliksą Gruodį, Vaidotas Martinaitis – ministrą pirmininką, o Valentinas Masalskis – bet kokia kaina išlaikyti valdžią besistengiantį prezidentą. Šių trijų personažų tarpusavio ryšys ir dinamika ekrane ir yra stiprioji filmo pusė.

Prasmė – per giliai Filme pernelyg daug estetinių, kompozicijos bei montažo sprendimų, dėl kurių nukentėjo bendras rezultatas. Neįprastas kino formatas, nespalvotas vaizdas, neįprasti rakursai, kartais sunkiai įžiūrimas vaizdas ekrane, ilgos pauzės, minimalistiniai dialogai ir erdvės bei statiškas kadras apsunkina žiūrovų jusles, bet

Filmo „Nova Lituania“ režisierius K.Kaupinis šia juosta debiutavo ilgametražiame vaidybiniame kine. Iki tol jis buvo pastatęs du trumpametražius vaidybinius filmus – „Triukšmadarys“ (2014) ir „Budėjimas“ (2017), už pirmąjį gavo Sidabrinės gervės apdovanojimą, už antrąjį buvo jam nominuotas. Luko Balandžio nuotr.

Aktoriai A.Kazanavičius ir V.Martinaitis kino juostos „Nova Lituania“ filmavimo metu. Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

ne protą. Kiekvienas iš šių estetinių sprendimų atskirai gali padėti istorijai būti paveikesnei, bet visa jų puokštė pasodina prasmę per giliai. Norėjosi, kad filmas pasiektų mane, tačiau pusę jo jaučiausi lyg bandyčiau pasodinti lietuvišką beržą Hondūre. Tai labiau groteskiška istorija nei kino drama apie idėją atogrąžose įkurti lietuvių koloniją, kai tikrojoje Tėvynėje dar niekas nenori iki galo suprasti artėjančio liūdno šalies likimo. Scenarijus minimalistinis, veiksmas vyksta klaustrofobiškose erdvėse, kurios asocijuojasi su pačios Lietuvos būsena tuo metu. Kažkodėl neapleidžia mintis, kad tradicinės draminės priemonės būtų padėjusios labiau atsiskleisti filmo turiniui. Nesakau, kad filmas nėra prasmingas ir kad visus žiūrovus jis atstums, juolab kad pasirodė nemažai teigiamų recenzijų, be to, filmas buvo pastebėtas ir apdovanotas keliuose užsienio kino festivaliuose. Tačiau kaip tarpukario lietuviams buvo sunku patikėti K.Pakšto

idėjomis, panašu, kad ir šių dienų žiūrovams gali būti nelengva patikėti šiuo filmu. Iš K.Pakšto laiško bendraminčiui Juozui Vitėnui apie į Hondūrą atkeliavusius pirmuosius lietuvius kolonistus 1959 m.: „...Jonikas nematęs miškuose nė vienos gyvatės. Nuostabu: net uodai ar vabzdžiai jų niekur nesukandę, reiškia – kraštas labai švarus. Jų buvimo metu. Entuziazmo pakilime, Kukutis, po kelionės per miškus, nusipirkęs 118 akrų žemės už 710 dolerių. Ogi Jonikas nebespėjęs sklypo išsirinkti, o siūlomieji jam atrodę per maži. Tai buvau net truputį nustebintas juju visišku entuziazmu, nes man neatrodo, kad dausose ir didžiumoje vidutinių klimatų zonose būtų kur laisvų žemių su beveik ideališka gamtine ar socialine aplinkuma. Netikiu, kad žemėje būtų beveik rojus. Bet pamaniau, jie jaunesni žmonės, tai gal viskas jiems gražiau atrodo. Bet nemažas man buvo nustebimas, kai po kokio mėnesio Jonikui pradėjo labai nebepatikti pirmiau išgirtas kraštas... Man visiškai nesuprantama ši labai keista jo minčių revoliucija.“ 45

FOTOGRAFIJA

J.Kalnius: patys turi m išties prasmingus že n Uostamiesčio galerijoje „Si:said“ eksponuota klaipėdiečio fotomenininko Juozapo Kalniaus fotografijų paroda „#flirtasufiltru“ tapo gražiu parodinės erdvės, pirmosios po karantininės izoliacijos atvėrusios duris, naujo sezono startu. Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Fotomenininkui J.Kalniui šiuo metu aktualiausia viena iš archajiškiausių fotografijos technikų – druskos spauda, dažniausiai turinti rudą atspalvį, kaip KLASCO kraunamų krovinių dulkės, paskutiniu metu nuolat nusėdančios ant Vitės rajono gyventojų palangių ir langų. Asmeninio archyvo nuotr.

Apie šią parodą menotyrininkė Danguolė Ruškienė rašė: „#flirtasufiltru“ apima ne tik tebeegzistuojančių, pasikeitusių ar iš viso pradingusių objektų bei žmonių atvaizdus, bet ir pradiniame etape užsilikusias autoriaus idėjas, nerealizuotus kūrybinius sumanymus. Jie, lygiai kaip ir mieste gyvenantys žmonės, yra veikiami laiko ir erdvės, valdžios sprendimų, kintančių situacijų. Kita vertus, Kalniaus naudojamos programėlės išgaunami efektai fiksuojamą tikrovę ir vizualius liudijimus jau savaime paverčia praeitimi. (...) Šiandienos aktualijų jungtis su tolima praeitimi konstruoja kažkokį trečią laiką, kuris nepriklauso nei dabarčiai, nei praeičiai. Todėl čia pasakojamos istorijos, kad ir kokios artimos savo turiniu, atrodo sunkiai įtikėtinos ir mažų mažiausiai keistos (D.Ruškienė. Pasivaikščiojimai su vidiniu šunimi. „7 meno dienos“). J.Kalnius (gim. 1971 m.) studijavo Kauno politechnikos instituto Lengvosios pramonės fakultete. Parodose dalyvauja ir jas rengia nuo 2009-ųjų. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Gyvena ir kuria Klaipėdoje. Kalbamės su menininku apie jo kūrybinius sumanymus, buvusius ir būsimus projektus.

FOTOGRAFIJA

i me išmokti atskirti e nklus nuo beverčių Ieškant gražaus vaizdo

Tirpstanti Klaipėda

– Įdomu, kada ir kokiomis aplinkybėmis pasukote į fotografiją? – Dar šeštoje klasėje teko lankyti fotografijos būrelį ir Tauralaukyje pas bendraklasį vonioje spausdinti fotografijas. Bet tai buvo laikinas susidomėjimas. Rimtai fotografija atėjo į mano gyvenimą po daugelio metų – 2002-aisiais, kai pradėjau prekiauti internetinėse prekybos platformose ir reikėjo fotografuoti prekes. Kaip tik tais laikais plačiajai visuomenei tapo prieinami skaitmeniniai fotoaparatai, tai ir aš pradėjau fotografuoti tokiu. Aišku, tame kelyje neišvengiau visų fotografinių fetišų, „gražaus“, techniškai teisingo ir tvarkingo paveiksliuko (tada svarbiausia buvo, kad jis žadintų optinį geismą), įmantraus objektyvo žvilgsnio paieškų. Kadangi tuomečių skaitmeninių fotoaparatų matricos nebuvo tobulos, tai, ieškodamas to gražesnio vaizdo, radau ir juostą, jau spėtą užmiršti analoginę fotografiją... Viskas pasikeitė, kai radęs juostą atradau ir pinhole arba „camera obscura“. (Buvo toks legendinis minilabas Teatro aikštėje, vadindavome „Pas Bončkų“ – pagal savininko pavardę. Ten dirbo seni minilabų laborantai, kurie, stebėdami mūsų eksperimentus su spalvotomis juostomis, vis pašiepiančiai pasiūlydavo išbandyti „camera obscura“. Tokiu juokais duotu patarimu vieną kartą ir pasinaudojau.) Tai paskatino domėtis fotografijos fenomeno prigimtimi, fotografijos menu ir istorija. Prasidėjo šios medijos galimybių ir ribų paieškos, radosi kūrybinių sumanymų, atradimų ir nusivylimų. Didžiulę įtaką man tuo metu turėjo Gintauto Trimako, Sally Mann, Hiroshi Sugimoto ir daugelio kitų fotomenininkų kūryba. Kaip ir tuo metu perskaityta (techninė) literatūra: V.Flusser „Fotografijos filosofijos link“, M.McLuhan „Kaip suprasti medijas“ ir kitos knygos.

– Kuriate naudodamas įvairias technologijas – ir skaitmenines, ir senąsias (cyanotype, pinhole, lumen prints, salt prints ir kt.). Kas lemia, kad pasirinksite vieną ar kitą techniką fotografuodamas konkretų objektą? Kokia technika pačiam artimiausia, įdomiausia? – Yra dar tokia fotografavimo technika „camera less photography“ – fotografavimas be kameros. Kai šviesai jautrią medžiagą eksponuoji saulėje ar kitame šviesos šaltinyje. Na, pavyzdžiui, ant rankos vasarą užsimovus apyrankę ar užsisegus laikrodį ir pasivaikščiojus saulėje, gausime fotogramą ant odos. Taip galima daryti fotogramas ar chemigramas ant įvairių šviesai jautrių paviršių. Šiuo metu man aktualiausia viena iš archajiškiausių fotografijos technikų – druskos spauda. Ją naudoju savo projekte „Jūra už tvoros“. Klaipėdos uostas nuo Antrojo pasaulinio karo metų vykdė miesto atskyrimo nuo vandens procesą. Pačiame Klaipėdos centre plėtojamos industrinės tendencijos: didinamos investicijos į sandėlius, geležinkelius ir bunkerius ir visiškai ignoruojamos nešvarios krovos iškėlimo ir naujų koridorių į marias atvėrimo galimybės. Toks nestabdomos plėtros procesas kartu neša ir taršą – taip uostas ne tik atskiria miestą nuo vandens, bet ir naudojasi miestu kaip krovinių sandėliavimo teritorija. Fotografijos projektu „Jūra už tvoros“ siekiu parodyti ilgametę nebylią, dabar jau vis labiau matomą ir girdimą konfrontaciją tarp miesto ir uosto, kreipdamas ypatingą dėmesį į ribas, sienas ir tuos vaizdinius, kuriuos šios sienos dengia. Šių objektų fiksavimui pasitelkiau salt print techniką, naudodamas Baltijos jūros vandenį ir sidabro nitratą. Padarytos uosto tvoros fotografijos simbolizuoja tai, kaip jūros uostas atitvėrė miestą nuo vandens. Šiuo atveju naudojamas Baltijos jūros vanduo,

simbolizuojantis miesto atskyrimą nuo vandens, visų pirma atsiskleidžia per atlikimo techniką ir tik paskui – per vizualinę raišką. Minėta druskos spauda dažniausiai turi rudą atspalvį, kaip KLASCO kraunamų krovinių dulkės, paskutiniu metu nuolat nusėdančios ant Vitės rajono gyventojų palangių ir langų. Šiuo metu būsimos parodos fragmentą galima pamatyti KKKC Meno kiemo languose. Kitame fotografijos projekte „Tirpstanti Klaipėda“ siekiu meninėmis priemonėmis atskleisti 1945 m. prasidėjusį ir iki šių dienų besitęsiantį Klaipėdos miesto irimą, t. y. kalbama apie jo senųjų pastatų nesustabdomą nykimą ir istoriniu aspektu vertingų architektūros objektų praradimą. Lėtam irimo procesui fiksuoti renkuosi lėtą fotografiją, pasaulyje vadinamą slow photograpy – tiesioginį pozityvą ant 24 X 30 cm formato sidabro želatinos popieriaus. Šiose fotografijose Klaipėda tarsi veidrodyje (tiesioginis pozityvas duoda veidrodinį atvaizdą) žvelgia į save. Šios archajiškos technikos kartais dar vadinamos primityviąja fotografija. Technika, dar vadinama piktorializmu, savo neryškumais, „keista“ vaizdo plastika, panašumu į piešinį mane labiausiai žavi ir suteikia daugiausia galimybių išreikšti savo kūrybines mintis. Nors būna sumanymų, siužetų, objektų, kai reikia tikslaus ir techniško atvaizdo idėjai išreikšti.

Instaliacija – interaktyvi – Esate socialiai angažuotas menininkas, savo žvilgsnį nukreipiantis į probleminius objektus (prieš trejus metus ant fasadinės Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sienos eksponuotas objektas Nr. 861736695, atliekantis lietvamzdžio funkcijas) arba tiesiog netikėtu rakursu žvelgiantis į mus supančią aplinką (garso transliacija ► 47

FOTOGRAFIJA

J.Kalniaus fotografijose pasakojamos kasdienės Klaipėdos miesto, jo žmonių gyvenimo, senosios architektūros irimo ir konfrontacinės uosto plėtros istorijos.

FOTOGRAFIJA

◄ iš skruzdėlyno Smiltynėje). Kokią vietą jūsų kūrybiniame lauke užima instaliacija? – Instaliacija, kaip konstruktorius, labai mėgstamas ir svarbus man dalykas nuo vaikystės. Tai labai praplečia kūrybines ribas, tiksliau, kartais visai ištrina ribas tarp įvairių medijų ir žanrų. Instaliacija labiau nei kitas žanras leidžia pajusti kūrinio gyvenimą, nes mano kūryboje ji dažniausiai būna interaktyvi. Turbūt labiausiai įsiminusi instaliacija buvo skambutis M.K.Čiurlionio paveikslui „Karalių pasaka“. Šią instaliaciją kūrėme kartu su Vladu Balsiu (objektą išrinko jis), ir viskas vyko ties aferizmo riba. Instaliacijoje man svarbiausia mintis, kuri leistų naujai suvokti (patirti) mus supančią realybę, padėtų žiūrovams išeiti iš automatizmo ribų, kad jie galėtų tarsi pirmą kartą pamatyti ar suvokti. M.K.Čiurlionio muziejaus valytoja, jau antrą instaliacijos veikimo dieną dulkių siurbliu nuo paveikslo nutraukė vieną mikrofoną, bet tai irgi tapo instaliacijos gyvenimo dalimi. Gaila, bet liko neįgyvendintas instaliacijų projektas su prieškariniais Klaipėdos elektros stulpais. Jie turėjo atskleisti tarpukario radijo mėgėjų ir tramvajaus konflikto legendą (viena iš versijų, kodėl Klaipėdos tramvajus buvo uždarytas, – neva jis kėlė rimtus trukdžius miestiečių radijo imtuvams ir vietinėms radijo stotims). Šiam projektui buvo gautas finansavimas iš savivaldybės per Turizmo informacijos centrą, bet tais metais Kultūros taryba taip ilgai aiškinosi su ekspertais, kad pinigai TIC-ui buvo pervesti tik rugpjūtį, o projekto vykdymas buvo numatytas vasarai, nes instaliacijos ir veiksmas – lauke, tad labai priklausomas nuo oro sąlygų. Galiausiai to projekto teko atsisakyti, nors prašėme perkelti jo vykdymą į kitus metus, deja... Norėtųsi sukurti daugiau instaliacijų, tačiau dažnai finansiniai ir organizaciniai momentai nustumia jas į tolimą kūrybos kampą.

Pinhole ir „Fotofobija“ – Šykšti informacija skelbia, kad parodose dalyvaujate ir jas rengiate nuo 2009-ųjų. Kokios jos buvo? Kokius akcentus jose dėliojote? – Apie pirmą savo fotografijų parodą nenoriu viešai pasakoti, nes tai labai asmeniška, net nežinau, ar verta tai minėti. O pirmoji mano kuruota jungtinė paroda „Pinhole day“ vyko 2010-aisiais senojoje Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos

skyriaus galerijoje virš „Leikos“. Nuo 2001 m. paskutinį kiekvieno balandžio sekmadienį minima Tarptautinė pinhole fotografijos diena. Tuomet paties archajiškiausio fotografavimo būdo entuziastai rengia kolektyvines parodas, dirbtuves, o didžiausias fotografijų archyvas kaupiamas ir saugomas tinklalapyje www.pinholeday.org. 2010-aisiais Lietuvos pinhole fotografai Tarptautinę pinhole dieną kartu minėjo pirmą kartą, o jų susitikimo vieta buvo pasirinktas uostamiestis. Paskui kelerius metus organizavau Tarptautinei pinhole dienai skirtas parodas, kurių viena vyko Palangos vasaros paviljone.

Šiose fotografijose Klaipėda tarsi veidrodyje žvelgia į save. Vėliau buvo daug parodų, iš kurių išskirčiau 2015–2016 m. vykdytą projektą „Fotofobija“, kuriam buvau gavęs Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją. Fotofobijos – šviesos baimės – idėja kilo darbuojantis tamsiame kambaryje virš „Leikos“, kur anksčiau buvo LFS Klaipėdos skyriaus tualetas. Kai kiekvienas šviesos pluoštas – „leakas“ – galėjo sužaloti fotografinį negatyvą ar pozityvą, tekdavo labai saugotis, užtamsinti tos patalpos stoglangį ir duris. Vėliau idėja vystėsi, nes daugelis suprato pavadinimą tiesiogiai, kaip fotografijos baimę. O tų baimių atvaizdų perpildytame pasaulyje galima buvo rasti tikrai įvairių. Pavyzdžiui, Jurijus Dobriakovas bijojo, kad jam kada nors nusibos rašyti apie fotografiją, Virginijus Kinčinaitis bijojo muziejų prižiūrėtojų, kurie draudė fotografuoti eksponatus ir t. t. „Fotofobija“ buvo postfotografinis projektas. Šio projekto tikslas – išsiaiškinti, kas fotografiją padaro fotografija ne tik techniniu, bet ir kultūriniu aspektu. Ar tamsioje patalpoje ant šviesai jautrios „fotofobiškos“ medžiagos atsitiktinai patekęs šviesos spindulys paverčia tą medžiagą fotografija – kultūriniu reiškiniu? O galbūt tik labai specifine „fotofobiška“ fotografija?..

Paroda – kaip dienoraštis – Kodėl šįkart pasirinkote tokią (ne) įprastą techniką – išmaniųjų telefonų filtrų programėlę? Kiek autorystės pasiglemžia iš

anksto parengta programa? Kokius idėjinius momentus fiksuoja fotografijos turinio ir atlikimo technikos dermė? – 2018-ųjų pabaigoje socialiniame tinkle gimė dienoraštis, kai kartu su menininke Meile Sposmanyte pradėjome fotografinį skaitmeninį dialogą, kurį inspiravo techniniai eksperimentai su filtrų programėle „Tintype“. Buvo patogu vystyti tą dialogą internete, o vėliau pastebėjau, kad man ši programa labai tinka vizualiniam dienoraščiui (feisbukas turi tokią funkciją – priminti prieš metus ar kelerius metus įkeltus atvaizdus, ir kartais išnyrantis iš praeito laiko atvaizdas suskamba naujomis prasmėmis, inspiruoja kokiam nors meniniam veiksmui). Sunku pasakyti, kiek autorystės pasiglemžia iš anksto parengta programa, gal to reikėtų klausti V.Flusserio. Fotografija jau savaime, kaip techninis atvaizdas, pasiglemžia individualumą. Mes patys turime išmokti šiame begaliniame vizualiniame sraute atskirti išties prasmingus ženklus nuo beverčių, atsirinkti ne tik tas nuotraukas, kurios yra savaip reikšmingos (nesvarbu, dėl sentimentalios detalės ar dėl užkoduotos koncepcijos), bet ir sugebėti tokias nuotraukas produkuoti, t. y. atlikti šį kodavimo veiksmą sąmoningai ir pergalint technologinio amžiaus apribojimus tiek kūrybinei, tiek interpretacinei žmogaus laisvei. Kokius idėjinius momentus fiksuoja fotografijos turinio ir atlikimo technikos dermė? Manau, kad atsakiau: uosto tvora iš Baltijos vandens, o „Tirpstanti Klaipėda“ – lėtas irimo procesas, fiksuojamas lėta fotografine technika. Kitąsyk ta slow photography mano rankose tampa tokia lėta, kad suplanuoti nufotografuoti objektai dingsta laike ir erdvėje, paliesti įvairių rekonstrukcijų, socialinių procesų. Artimi draugai kartais juokauja: „Vėl flirtuoti pradėjai?“ Suprasti reikėtų, kad tik eskizus darau. – Prieš parodą „#flirtasufiltru“ esate sakęs, kad toks skaitmeninis, vizualinis dienoraštis jums būtinas objektų, vietos, personažų, reikalingų projektams, eskizavimui, užsirašant vizualines idėjas, kurias vėliau galėtumėte įgyvendinti analoginės fotografijos priemonėmis. Į ką galėtų ar turėtų pavirsti ši paroda? – Ši paroda, dienoraštis, turėtų pavirsti bent jau į du minėtus projektus – „Jūra už tvoros“ ir „Tirpstanti Klaipėda“. O toliau pažiūrėsime. Esu dėkingas „Si:said“ galerijos šeimininkams už pasitikėjimą ir suteiktą galimybę. Be jų iniciatyvos ir pagalbos nežinia kada būčiau tokią parodą surengęs. 51

GINTARO LAŠAI

Kultūrinio mišrū n 2019-aisiais šventėme 450-ąsias Liublino unijos metines. Ta proga Liublino miesto prezidentas dr. Krzystofas Zukas, apibrėždamas Liublino išskirtinumą, pavadino jį kultūros mozaikos šaltiniu, kurio patirtis ypač naudinga mūsų XXI a. – svetimų kultūrų ir patirčių įsisavinimo laikais. Šią vasarą ir aš gavau likimo dovaną artimiau susipažinti su kaimyninės šalies kultūra, buvau pakviesta į Liubline leidžiamo kultūros ir literatūros almanacho „Akcent“ 40-metį.

Nijolė KLIUKAITĖ

Tarp imoralizmo ir anekdoto Šis žurnalas išeina keturis kartus per metus, o medžiagos semiasi ne tik lenkų, bet ir kitų šalių, ypač kaimyninių, kultūros aruoduose. Unijos metinių proga praeitais metais buvo išleistas almanachas su lietuvių ir lenkų poetų tekstais bei lietuvių ir lenkų dailininkų darbais, bet didžiausia dovana, žinoma yra gyvas bendravimas. Ypač laukiau susitikimo su Bogusławu Wroblewski’u – leidinio „Akcent“ vyriausiuoju redaktoriumi, literatūrologu ir kritiku, kurio tyrinėjimų pagrindinė tema – kultūrinio paribio problemų analizė. Su šiomis B.Wroblewski’o temomis susipažinau dar Lietuvoje, skaitydama Birutės Jonuškaitės pokalbių su lietuvių ir lenkų kūrėjais knygą „Laikas ir likimai“. Jo pastebėjimai ir pasvarstymai apie Vidurio ir Rytų Europos unikalumą, ypatumus, nuolatinį paribio – tokia jau mūsų geografinė pozicija – kultūrinį konfliktą tarp imoralizmo ir anekdoto, susikertančių „melancholijos ir grotesko taške“ (čia B.Wroblewski’s cituoja Josefo Kroutvoro tekstą, atsiradusį Čekoslovakijos pogrindyje aštuntajame dešimtmetyje), ir apie neišvengiamą kultūrinės vienybės tezę seniai domino, todėl tikrai labai norėjau pa52

matyti tą žmogų gyvai, kad galėčiau skaityti judesius, akies kryptelėjimą ir pan. Susitikus B.Wroblewski’s nemažai kalbėjo apie Lietuvos sąjūdžio įnašą į visų paribio tautų laisvėjimą, apie tai, kaip 1991-aisiais, sovietų kariuomenei puolant Lietuvos parlamento pastatą ir televizijos bokštą, Liublino centre, Lietuvos aikštėje, vyko lietuvius palaikanti demonstracija, kurioje dalyvavo tūkstančiai lenkų. Ir dabar, Vidurio ir Rytų Europos tautoms išlaisvėjus, šis literatūrologas nagrinėja bendrą kultūrinį lauką, kuriame susitinka skirtingos tradicijos ir vertybės. Iš to kultūrų susipynimo ir kilo „kultūrinio mišrūno“ pavadinimas, šis paribio modelis atsirado iš kito lenkų rašytojo, turinčio ir lenkiškų, ir žydiškų, ir vokiškų šaknų, – Teodoro Parnicki’o pastebėjimų. Jo galva, „mišrūnai“, peržengiantys vienos kultūros ribas, turi platesnį regos lauką, smalsūs ir labai lankstūs, kuriantys naują vertybių sistemą, kuri yra sintezė visko, kas geriausia. Neklausiau jo apie suėmimą 1982-aisiais po antikomunistinės demonstracijos Liublino centre, nei apie Solidarumo ir bažnyčios žmonių organizuotą išpirką, tylomis gėrėjausi tokiu ramiu ir tvirtai žinančiu savo kelią žmogumi.

Apie kūrėjo misiją Susitikimo su skaitytojais metu buvau užklausta apie kūrėjo misiją. Ir Lietuvoje

ne sykį teko atsakinėti į šį klausimą, tiesą sakant, taip dažnai, kad pats klausimas ėmė atrodyti banalus ir nuvalkiotas. Vis dėlto, kad ir kaip žiūrėsi, tai yra esminis kūrėjo klausimas, į kurį jis pirmiausia turi pats sau atsakyti. Vargu bau, ar pirmą sykį prisėdęs prie balto lapo, stengdamasis jame iškloti savo mintis, nuojautas, jausmus, abejones, žmogus – dažniausiai labai jaunas – ims galvoti apie misiją, jam terūpės rasti atsakymus. Būtent – rasti, nes žodis po žodžio pindamas ant lapo kažkokias savo mintis ir vizijas tikrai imi kažką daugiau apie save ir savo išgyvenimus suprasti, gal net ne suprasti, tik nujausti, dažniausiai tai yra pasąmoninis rašymas, keisčiausių ir neįtikimiausių nuojautų išklotinė, kuri po truputį išgrynina ir tavo paties mintį, veda sąmoningesnės, organizuotesnės minties link. Gal todėl, sklaidydamas ankstesnius savo rašymus, randi tarsi kažkokias pranašystes. Dažniausiai tai būna dienoraščiai, ir manau, kad tai geriausias, koks tik kada buvo išrastas, saviugdos būdas. Į klausimą apie žodžio misiją atsakiau kaip kokia Ksena ar vampyrų žudikė – aš už gėrį! – įsigraužė, įsiopėjo, supratau, kad noriu būtent su juo – juo – apkeliauti Lenkiją, na, bent jau tą menkutę jos dalį, kurią štai parsivežiau namo. Talpiausias lagaminas yra knyga, o jeigu dar tai knyga lyg tyčia sudėliota tau, belsk, ir bus atidaryta, klausk, ir bus atsakyta, atsiversk knygą – ir viską sužinosi. B.Jonuškaitės knyga „Laikas ir likimai“, kurios beveik pusę sudaro lenkų rašytojų gyvenimai ir atrastos tiesos, yra būtent ta knyga, tasai stebuklingas lagaminas, iš kurio kaip iš mago skrybėlės gali ištraukti ir kiškį už ausų, ir atsakymą į tave beužkankinantį klausimą. Taigi: kokia rašytojo misija? Ėmiau ir atsiverčiau pirmą pasitaikiusį puslapį, ir štai Antoni’s Libera, rašytojas, literatūros kritikas, vertėjas, režisierius, atsako, lyg būčiau klausimą jam ir pateikusi: „Kurti – tai puoselėti formą ir kelti fundamentalius, nuo civilizacijos raidos

GINTARO LAŠAI

ū no tipas paribyje pradžios nepakitusius – likimo, būties prasmės, vienybės su pasauliu galimybės – klausimus.“ Toliau jis su nuoskauda kalba apie įsitvirtinusią vartotojišką ideologiją, kai ir kultūra tampa masine, nuo rinkos dėsnių priklausoma preke, o rašytojus kažkada taip svaiginusi profetizmo dvasia, išsigimus švietėjiškiems pažangos postulatams ir ateities vizijoms, tiesiog išsisėmė.

Rašytojas ir žodis Na, gerai, tariau, ne naujas tas pesimizmas, dar Czesławas Miłoszas, o ir daug kas prieš jį kalbėjo apie sacrum nepamai-

tintos kultūros žūtį, bet kažkaip vis dar kapstomės. Ir tada atsiverčiau pokalbį su Magdalena Abakanowicz, menininke, kurios minkštos skulptūros eksponuojamos Paryžiaus, Seulo, Vašingtono ir kituose pasaulio muziejuose. Lietuvoje, beje, irgi galima pamatyti jos darbų. Europos parke yra du milžiniški kiaušinio formos M.Abakanowicz rieduliai, dar vadinami abakanais. M.Abakanowicz kuria skulptūras, formas, bet žodis jai irgi nesvetimas, tol, kaip pati sakė, kol gali juo naudotis kaip įrankiu. Žodis pats savaime šiai vizualiųjų menų atstovei nėra gludinamas brangakmenis ar siekinys – tik įrankis. Bet argi mes, regzdami iš žodžių savo tiesas, lipdydami matytus ir nematytus

Lietuvių literatūros vakaras Liubline 2020 m. liepos 1-ąją.

miestus, žmones, jais nesinaudojame kaip įrankiu? Vis dėlto manau, kad rašytojams žodis ypatingesnis, juk dažniausiai šaukiamės, ieškome to vienintelio žodžio, turbūt ne veltui Renata Gorczynska, vėlgi cituodama C.Miłoszą, kalba apie žodžio orumą, kurį šis, kurtas tūkstantmečius, turi tiesiog pats savyje. Bet grįžkime prie rašytojo misijos, kuri nejučia jau ima gąsdinamai slėgti. Lyg nujausdamas tas baimes, literatūros kritikas Leszekas Bugajski’s nuramino, teigdamas, kad literatūra – tiesiog mielas žaidimas ir kad literatūros lentynose yra ir turi būti įvairios, patenkinančios įvairų skaitytojų skonį. Tik kuris iš rašytojų labai jau trokšta tapti laisvalaikio skaitalu, pamaloninančiu ►

Asmeninio archyvo nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄ vienokias ar kitokias skaitančiųjų jausenas? Juk dažniausiai, net rašydami apie paprastus dalykus, siekiame užčiuopti filosofinę jų prasmę. Štai Kzysztofas Czyžewski’s, eseistas ir vertėjas, Seinuose įkūręs organizaciją „Paribys“, kuri ir knygas leidžia, teigė, kad būtina tiesti tiltus tarp tautų ir kad būtent literatūra gali tai daryti geriausiai. Todėl rūpinasi lietuvių, baltarusių, ukrainiečių kultūros sklaida Lenkijoje ir atvirkščiai – lenkų kultūros sklaida kitataučiams. Brangindamas savo tautos kultūrą, jis vis dėlto jaučia, kad ši negali būti tik jo paribys, kuris, kaip teigė K.Czyžewski’s, yra tai, kas negali būti tik tavo, negali tik tau priklausyti, juo visada privalai dalytis su kitais. Kartu praturtėji, nes kokią gi melodiją išgausi, pūsdamas tik vieną skudučių vamzdelį.

Kas gera ir kas bloga Jacekas Deknesas, dar jaunas poetas ir prozininkas, 2010-aisiais Vilniaus knygų mugėje pristatęs savo knygą „Lialė“ (vertė B.Jonuškaitė), jaučia pareigą balzakiškai preparuoti visuomenę. Žodis jam irgi įrankis, padedantis susikurti visuomenės tyrimo metodiką. Jo amžininkas Wojciehas Kuczokas rašydamas stengiasi iš savęs išstumti neigiamas patirtis, romane „Mėšlas“ pasakoja apie „normalią“ lenkų šeimą,

Kad ir kur pažvelgsi, visur – ribos ir paribiai, ir kasdien vienaip ar kitaip jas peržengiame, svarbu turbūt tik įsisąmoninti, kodėl ir kur link keliaujame. kurioje smurtauja tėvas. Autorius teigė, kad rašymas – savigydos metodas, nes parašęs tą romaną jaučiasi kur kas laisvesnis ir laimingesnis. Eustachy’us Rylskis įsitikinęs, kad žmogus pats sau dažnai yra mįslė, kurią derėtų įminti ir kad būtent rašymas padeda tai padaryti, o subtilioji Wisława Szymborska iš visų galimybių renkasi šias: 54

Renkuosi išimtis. Renkuosi išeiti anksčiau. Renkuosi kalbėti su daktarais apie kitką. Renkuosi senas iliustracijas su dryželiais. (išvertė Sigitas Geda) Kiek žmonių, tiek nuomonių. Dar daugiau pasirinkimų. Antai viena didžiausių mano literatūrinių lenkų meilių (Bruno Schulcas vis dėlto dar didesnė) Olga Tokarczuk, „Bėgūnuose“ rašydama apie žmonių nesibaigiančias dvasinės ramybės paieškas, tvirtino, kad „turime pamiršti primityvų norą sverti, kas yra gera, o kas – bloga“. Bet visai šalia, kone tame pačiame sakinyje, ji pati sau prieštarauja, sakydama, kad „civilizuotam žmogui reikia pamiršti savo primityvius instinktus – kerštą, godumą, norą turėti“. Primityvius instinktus autorė akivaizdžiai čia priskyrė prie blogųjų, bet žodis turėti – labai talpus. Jeigu jį suprastume kaip atsakomybę, globą, gal net ugdymą, tai ir tas instinktas neatrodys toks jau smerktinas, o ir pats noras viską sverti man neatrodo primityvus, atvirkščiai, augdama į metus, vis atidžiau sveriu, kas gera ir kas bloga, vis atidžiau renkuosi žodį ir vis rūpestingiau prižiūriu savo mentalines svarstykles: kas iš tikrųjų gera, o kas bloga. Todėl tikiu, kad laikas kaunasi už mus, bent jau, manau, taip turėtų būti, jeigu mūsų axis mundi – tos stebuklingosios svarstyklės gerai sureguliuotos. Visa, ką mes darome, darome dėl kažko ir siedami su kitais daiktais bei reiškiniais. Štai obuolys pamažu noksta prieš mano akis. Obelėlė be galo jauna, pasisodinau ją tik šiemet ir stebiu, kaip pamažu, bet nesulaikomai ji auga (kuoliukas, prie kurio pririšau tą gležną stiebelį, seniai praaugtas, žiedas virsta orios kantrybės pilnu obuolio gemalu), nejučia persisunkiu pagarba augalo atkaklumui ir išminčiai. Stebėdama tą savo obelėlę, irgi jaučiuosi tam tikrame paribyje – gamtos ir kaži kokio kito, žmogaus proto ir jo veiklos susikurto pasaulio pakraštyje. Kad ir kur pažvelgsi, visur – ribos ir paribiai, ir kasdien vienaip ar kitaip jas peržengiame, svarbu turbūt tik įsisąmoninti, kodėl ir kur link keliaujame.

Dainus SOBECKIS

Klaipėdos pabaiga jau niekas nebevažiuos Baltijos prospektu niekas nebeskraidys į apačią jo dugną niekas nedardės Šilutės plentu į Šilutę niekas nebeplauks Minijos gatve Naikupės Sulupės Kalnupės gatvėmis niekas nebevaikščios Mažvydo alėja neatsisės ant suoliukų nesigrožės Skulptūrų parku nebevyks renginiai Vasaros estradoje arenoje stadione

Gabrielės Venckutės akvarelė.

GINTARO LAŠAI

visi jau bus pamiršę šį miestą jo kūrėjus mecenatus kunigus valdininkus batsiuvius virėjas gydytojus skalbėjas autobusų vairuotojus miesto pilies piliečius jau bus viskas po visko jei kas ir užklystų į šį miestą po visko nepažintų jo blaivas nei išgėręs viskio viskas kas liko iš miesto užvardijimas trūnijantys užrašai žemėlapiuose jokių šviesų languose jokio gatvės apšvietimo

jokios atminties

fontanais aikštėse

tik užmarštis užmarštis u ž m a r š t i s

ji čia kur lūžta kaulai slystant plikledžiu

Karolina ji čia kur zvimbia kulkos bičių spiečiumi ji čia kur viskas sprogsta pavasarį ankstyvą ji čia kur trykšta žaizdos

ji čia kur svyra galvos miegui begaliniam ji čia kur duobės kasamos patręšti augalams ji čia kur viskas griūna tvėrimo pradžiai ji karo Lina

Game over žaidimas kortomis kauliukais ►

GINTARO LAŠAI

◄ šachmatais ir šaškėmis sekundėmis akimirkom

žaidimas baigtas skaičiuojamos rievės nepritekliaus ir sotulio metas sako žaidimas baigtas nereikia šalikų pirštinių kelnių palto kojinių kepurių man sako žaidimas baigtas aš netikiu juk negaliu tuo patikėti mąstau esu vis man sako žaidimas baigtas gyvastis panaudota neduos naujos už turtą skurdą vis tiek man sako žaidimas baigtas skamba melodija banguoja radijo dažniais perpildytame eteryje todėl vis tiek man sako žaidimas baigtas

Uždanga

Rãsos

akyse suraibuliavo Vaivos rykštės spalvų paletė

nepaklaidins manęs žaltvykslės

užuodė nosis gyvenimo kvapus nuodingus malonius išgirdo ausys Šopeną Mendelsoną vieno maršo ritmu oda pajuto širšes skruzdėles tvankumą ir gėlą uždanga nukrito dabar pasirodė tiesa teisingumas apgaulė ir melas dora ištvirkimas gimtis ir senatvė už dangos pasirodė jau viskas bespalviu pavidalu

Laumės juosta

game over

šaudyklė dirba

blyksi ekrane

raudonmedžio pavėsy oranžerijos raštais geltonplaukių sruogomis žaltvykslių liepsnomis žydrynėmis dausų mėlynių takais violetinėm akim

spaudžiu restart man vėl ryškiai akyse game over game over sauja juodžemio

šaudyklė audžia laumės juostą

neužliūliuos ir laumių dainos iš kelio neišves raganų kerai neįbaugins ir vilktakių žabangai nesiūlys turtų kaukai aitvarai iškęsiu viską prieblandą ir tamsą vėjus ir audras lietų ir liūtis vis tiek surasiu krislą išminties

Uolos užraktas norint atrakinti užrakinti nepakanka rakto užrakto dar reikia durų esančių adatos skylutėje uoloje taip pateksi dangaus karalystėn jos durininkas Simonas bar Jona pametė raktą kam reikalingas užraktas jei atrišta žemėje surišta danguje

GINTARO LAŠAI

Užribis skubu gyventi bėgti krautuvėn lėkti turguosna skraidyti gatvėmis stok sako kažkas neskubėk būsi pirmas kur jau pirmas

neskubėsi dar klausimas ar būsi paskutinis dėl paskutinės vietos irgi nuožmi kova panašiai kaip dėl pirmos jei neskubėsi liksi gyvenimo užkaboriuose kas nori likti aute visas gyvenimas vyksta tik žaidimo metu

jei pasitraukei iš žaidimo ar išstūmė kažkas vadinasi esi autsaideris

Žiema linijos sukasi gaudamos formas taisyklingai rombais trikampiais trapecijomis apskritimais kvadratais stačiakampiais netaisyklingai zigzagais žaibais trūkiais posūkiais šąlančio lango judesiais

Doris trakštelėjo užraktas prasivėrė durys medinės kaustytos metalu sutvirtintos nerūdijančiomis vinimis durys koridoriun kor y doris prieškambarin vėl durys į krematoriumą Gabrielės Venckutės akvarelė.

po to vėl doris 57

GINTARO LAŠAI

Iš novelečių roma n Ramūnas ČIČELIS

Švytėjimas Burtų žvakė dega raudona liepsna. Visą laiką persekioja visažiniai, kurie rodo kelią į susinaikinimą. Ir vėlesnį pakilimą iš pelenų. Šiluma nugaroje. Mano veidas žiūri pro Karolinos langą. Linkėjimai iš Kaukazo, rašo ji. Iš tiesų, žiūri mano siela. Spiritizmas. Švytėjimo efektas. Karolina apie mane žino daugiau, nei aš žinau apie save. Pagalba sunkiausią akimirką. Niekas manęs tiek nemylėjo. Niekam aš tiek nerūpėjau. Bent iš moterų. Motina diktavo, Karolina vedė. Akys šviečia sielos šviesa. Nematyti vyzdžių. Žvilgsnis veria kiaurai. Žvilgsnis į žvakę. Žvilgsnis į sielą. Žvilgsnis į veidą. Esu pavojuje, jaučia Karolina. Didžiulis dvaras, ir aš vienas. Niekada neik į tą kambarį, sako balsas. Klausau balso, bet smalsumas traukia. Niekada neišaugau iš vaikiškumo. Kišu pirštus tarp durų. Jos varstomos. Skauda. Klykiu, kaip skauda. Ji sako, žiūrėk „Švytėjimą“. Arba miegok. Pirmasis kelias – į gelmę, antrasis – į paviršių. Renkuosi gelmę. Ilgas koridorius. Devyni kambariai. Aštuoni nepavojingi. Apsistoju pavojingiausiame. Žiūriu į ekraną. Velnias nepaleidžia sielos. Spiritus sanctus traukiasi. Tą naktį pasirašau mėlynuoju krauju ant velnio pergamento. Karolina manimi nesinaudoja, ne, sakau sau. Ir jai. Yra žmonių, kurie turi švytėjimo dovaną, kad padėtų tokiems, koks esu aš. Karolina padėjo visada. Padeda iki šiol. Tas rytas buvo šaltas. Krečia drebulys. Išeinu į dvaro kiemą. Esu persekiotojas ir persekiojamasis viename asmenyje. Mano paviršių persekioja gelmės. Užsižiūrėjau nuo Nevėžio kranto. Į dugną. Niekada nenorėjau nuskęsti. Visada norėjau klausyti geros muzikos, išgerti kelis stiklus viskio, 58

Gabrielės Venckutės akvarelė.

po to – saują tablečių. Ir tada – švytėjimas. Amžinasis. Karolina saugo. Globia. Rankose – kortos. Esu pas būrėją. Ji žada gražią ateitį. Verta gyventi. Neverta mirti per anksti. Niekas nežino, kada kas mirs. Aš žinau. Būrėja padaro klaidą – parodo kortą su kardais. Žinau savo mirties aplinkybes. Pats galiu spręsti, kada man mirti. Nesižudysiu, bet žinau, kada ištiks paskutinioji. Mirtis traukia ir stumia, nes mirsiu dėl to, kad norėti būti tiek laimingam, kiek aš noriu būti laimingas, šioje Žemėje yra neleista. Iki mirties galvosiu, kad nesu pakankamai laimingas. Persekios nepasitenkinimas žmonėmis, daiktais, situacijomis ir aplinkybėmis. Kai pajusiu didžiausią laimę, mirsiu. Laumės apglobia nugarą. Klūpau prie klausyklos. Tikiu spiritizmu ir

magija, sakau kunigui. Jis sako: tavo nuodėmės atleistos. Užlieja šiluma, bet žinojimas nedingsta. Sunku būti Dievu!

Traukinių žymėjimas Renkuosi gyventi, sako mano herojus. Jis dar jaunas, aš – irgi. Jis vartoja tiesiai į veną. Grindys prasiveria, tripas prasideda.

GINTARO LAŠAI

a no „Kūlverstis“ Mano tripas buvo sumeluotas. Vykau į Čekiją, o išties – į Amsterdamą. Vaikštau Amsterdam Centraal rajone. Žiūriu, parašyta „Coffee Shop“. O taip norisi cappuccino. Užeinu ir sakau, ko noriu. Pardavėja rodo pirštu ir sako: turėtum paragauti šito. Jointo. Atsisakau. Ateina vakaras. Sėdim su Luku krantinėje. Jis rodo nuotraukas. Sako, aš esi Tu. Kaip tame filme. Pabėgti nuo civilizacijos, kultūros ir savęs. Sakau, reikia žolytės. Lukas atitaria: gerai. Vėlus vakaras. Sukam ratus ieškodami shopo. Viename apsipūtusi porelė šoka Leyllando vertą šokį. Lukas sako: gal čia neperkam. Pritariu. Ratas po rato. Kaip pragare. Ateinam iki kavinaitės. Imu Jacką. Primena Ameriką, Niujorką. Bus gerai, galvoju. Pardavėjas sako, gal silpnesnį. Mes purtom galvas – džekas geriausias. Užsitraukiam, nieko nejaučiu. Lukas sako, įtrauk ir palaikyk plaučiuose, tada išpūsk. Pabandau. Veža toli toli. Išeinam ir ieškom metro stotelės. Vėl sukam ratus. Vidurnaktis. Traukiniai į Holendrechtą jau nevažiuoja. Lukas sėda ant dviračio, aš jam už nugaros. Važiuojam, nors vargina. Gyvenimo kelionė. Po trijų valandų važiavimo ir ėjimo pasiekiam namus. Pasakoju istorijas ir per vidurį į galvą šauna nauja mintis. Nė vieno užbaigto pasakojimo. Vyrukai sėdi bare, smagi kompanija. Vienas kito nekenčia, bet vis tiek kartu. Iš serijos: su jumis blogai, be jūsų – dar blogiau. Mano herojus užsidaro kambaryje, apsistato vandens buteliais, vonelėmis. Atchodai. Moksliškai – dehidratacija. Bandymas nesėkmingas. Vėl grįžo prie senų įpročių. Sėdim su Luku balkone. Groja Jimis. Gyvenk linksmai, mylėk karštai ir mirk jaunas. Sakė jis. Father! Yes, son. I want to kill you!!! Mamaaaaaa. Užgroja Fredis. I was born to love you. Antras jointas. Aš dar laikausi. Lukas kelia pėdas į viršų. Griaustinio garsas dainoje. Lukas traukiasi. Pasiekė gimimo momentą. Man dar toli iki to. Visą naktį degu, bet su drugiu tai niekaip nesusiję. Ryte Lukas mane vedasi į kino akademiją. Mūsų herojus sėkmingai apšvarina draugelius. Visi miega, vienas prabunda. Mažutė duoklė. Tyla – gera byla.

Mano drugio – kaip nebūta. Viską užstoja didelis ekranas. Žiūriu apžavėtas. Su žole baigta. Visiems laikams. O su drugiu – nežinau. Sienos ne spaudžia, bet apglobia. Jaučiuosi saugiai ir ramiai. Burtininkė sako: ten jausiesi geriausiai per visą gyvenimą. Sunku patikėti, bet taip bus. Jei ką užsibrėžiu, tai ir pasiekiu. Herojus pasirinko gyvenimą, aš – kiną. Lukas – jau daktaras, aš – magistras dukart. Daug progų švęsti. Winners take it all. Demonai mirė. Jie mirtingi. Dievai amžini. Kelionė, į kurią vertėjo leistis. Kartais buvo nesvarumo būsena – iš laimės, garbės, šlovės ir sėkmės. Šlovė ir turtai, kaip sako poetė protestuotoja iš Lietuvos. Tiek pažinęs neturiu dėl ko protestuoti. Mano turtai laimėti loterijoje. Ten laimėjau ir sėkmingą ateitį. Renkuosi skalbyklę, televizorių, kompiuterį, indus, visus daiktus. Transformacijos – tik į gera. Pradžioje niekam nėra lengva. Gyvenimas eina lengvyn. Ir jums visiems! Traukiniai pažadėti visiems. Svarbu tik atskirti pažymėtąjį. Jis ilgas – begalinis. Jo gale – šviesa.

Žaliasis spindulys Paskutinis saulės spindulys visada būna žalias. Jis lūžta mano akyje. Jei žalią spindulį išvysti prie jūros, jis yra svajonių išsipildymas. Jis yra pažadas, kad visa dar bus. Jei žalią spindulį matai ne vienas, tai pažadas, kad su tuo žmogumi būsi visą gyvenimą. Sovietų laikai baigėsi. Mes atostogaujam prie jūros. Taip norisi įtraukti dūmą. O draudžiama. Tėvai stebi ir neleidžia. Stoviu gatvėje ir stebiu beprasidedančią diskoteką. Groja „Macareną“. Taip norisi šokti. O negalima. Jie nerimti. Tie, kurie šoka. Aš esu rimtuolis, besimokantis važinėti riedučiais. Vėjas pučia kiaurai. Lekiu ratuotomis kojo-

mis. Kepurė atsukta atgal. Ant nosies – saulės akiniai. Visada svajojau truputį nusikalsti. Visada ne pagal normą. Ne pagal standartą. Saulė leidžiasi vėlai. Tėvai neturi kantrybės laukti žaliojo spindulio. Jie net nežino apie jį. Banalios jų svajonės. Jų niekada neišpildžiau ir neišpildysiu. Tai būtų prieš mano valią. Spinduliai manęs nesiekė. Po daugelio metų guliu kambaryje su drauge. Spinduliai už lango lūžo į kopas. Žaliasis spindulys tąnakt nepasiekė nieko. Negaliu užmigti. Žiūriu į miegančią draugę ir negaliu atsigėrėti. Kokia ji puiki, besišypsanti dieną ir rami naktį. Išeinu dūmo į balkoną. Šalta, rugsėjis. Tai įspėjimas, kad visada, kai trauksiuos nuo meilės, bus šalta ir nyku. Lengvas prakaito kvapas. Paryčiais užmiegu. Tėvų svetainėje žiūriu kiną. Rodo „Žaliąjį spindulį“. Paaugliai myli ir žiūri į saulę, besileidžiančią jūron. Pažada vienas kitam amžiną meilę. Truputį pernelyg jautru, bet negaliu atsikratyti šilumos kojose. Jaučiuosi apsvaigęs. Nuo filmo ir nuojautos. Nuo to vakaro numatymo. Sėdim su drauge Amsterdamo kanalo krantinėje. Banguoja ir supa. Sūpuoja mane. Pasakau jai apie žaliąjį spindulį. Jokios ironijos, tik gėrėjimasis vakaru. Praplaukia amfibijos. Jų daug. Tai – jų paradas. Joks vanduo neužgesins to, ką jaučiu. O jaučiu būsimą išsipildymą ir tai, kad viskas pavyks. Viską suspėsiu ir viską galėsiu. Pagal Dievo panašumą. Ar sulauksim žaliojo spindulio? Ne, nugalėjo šaltis. Pasidarė šalta ir judėjom toliau. Vis dėlto ateitis tą vakarą buvo ore. Iki šiol nesu matęs žaliojo spindulio. Bet tikiu, kad jis yra. Tai – ne legenda. Kai dieną žiūriu į saulę, laukiu vakaro. Nes tai – laimės pažadas. Sėkmė – tai ne laimė. Draugei reikėjo sėkmės, man – laimės. Todėl ir atsisveikinom po kelių dienų. Savo laimę ji jau turėjo, aš – dar ne. Ir kas galėjo pagalvoti, kad ji bus tokia didžiulė. Saulės didumo. Spindulys skyla mano akyse. Prabundu šalia Sandros. Saulė nuskęsta ir vėl išnyra, kad mes būtume laimingi. Tik dėl to. Ne iš reikalo, ne dėl biznio, ne dėl pinigų, ne dėl reikalų. Dėl pilnatvės. Dėl tavęs ir manęs. 59

GINTARO LAŠAI

Komarovas Alma RIEBŽDAITĖ

Jis žiūri į mane ir šypsosi, klausia, kaip jaučiuosi. Jis gali kalbėti tokiu švelniu, tokiu maloniu balsu, kad apsiversk aukštielninkas. Girdėjau, kaip kalbėjo su viena kliente. Galvojau, kad nukrisiu prie tų durų, belaukdama savo eilės. Su manimi taip nekalba, su manimi dar ir keikiasi. Garbės žodis, mano psichoterapeutas keikiasi. „Blogai, – sakau, – visą naktį nemiegojau.“ „Tai kas atsitiko?“ „Ai, nieko, klausiausi vienos dainos.“ „Kokios?“ – jis yra labai smalsus ir klausinėja visokių keistų dalykų. Kokia daina skambėjo, kai aš numiriau, kokioje vietoje gyvenu, bet kai pradėjo klausinėti, kur spausdinama mano kūryba, pajutau gerklėje stringant bjaurius kačių plaukų gumulus. „Komarovo“, – atsakau nenoriai. „Visą naktį vienos dainos?“ – klausia nelabai tikėdamas. „Tai ar aš meluočiau, – kalbu. – Juk žinote, kad visada kalbu tiesą ir tik tiesą.“ Tylime. „Papasakosiu jums labai įdomų anekdotą, kurį neseniai perskaičiau ir kuris man nepaprastai patiko, bet prižadėkite, kad neklausite, apie ką jis ir ką tai reiškia mūsų santykyje.“ „Gerai“, – atsako psichoterapeutas. „Kalbasi du klitoriai. Vienas sako kitam: – Girdėjau kalbant apie tave blogus dalykus... – Ir ką apie mane šneka? – Kad tu šaltas, frigidiškas… – Ir kas taip kalba? – Pikti liežuviai.“ Jis laikosi savo pažado ir nieko nekomentuoja. „Kaip tau sekasi gyventi naujoje vietoje?“ „Neblogai, – atsakau, – tik visi tyčiojasi, klausinėja, ar neliūdna vienai... Aš jiems ir sakau, psichoterapeutas irgi bando 60

pramušti mano vienatvės kiautą, bet vienai man yra žiauriai gerai, ir jie atstoja... Norite, galiu jums padainuoti?..“ Psichoterapeutas nenoriai sutinka. „Jums patinka, kaip aš dainuoju?” „Tęskite.“ „Turiu vieną filosofinį klausimą. Kodėl visos geriausios dainos yra labai trumpos ir užtrunka vidutiniškai dvi minutes, o visos kitos – virš trijų, būna ir ilgiau?“ „Bet juk dar ne pabaiga?“ „Ne pabaiga.” „Tolko kladov mne ne nado Ja za to štob v sinem more Ne tonuly karably.“ „Jums svarbiausia gyvenime yra išsaugoti laivus?“ „Taip“, – atsakau psichoterapeutui, ir tas jausmas, kad nuo psichoterapijos visiškai sudebilėjau, bet jau nebedainuoju, tyliu. O buvau toks gilus žmogus. Gailus atodūsis ištrūksta iš mano krūtinės. Nežinau, ko jis nori, bet jis mane nuolat kviečia fantazuoti, o kas būtų, jeigu būtų. Jaučiu, kad kartais mano fantazija tiek, kiek jis nori, neneša. O kartais neša, bet aš nenoriu jam visko sakyti. Negi svetimam žmogui išduosi visas paslaptis?! Nejau sakysiu, kad niekaip negaliu jo įsimylėti, nors jaučiu, kaip naudinga tai būtų mano terapijai. Negi sakysiu, kai galvoju apie draugystę su psichoterapeutu, tai man rauna stogą. Iki kokio žemo lygio reikia nusiristi, kad draugautum su psichoterapeutu, lyg su normaliais žmonėmis susikalbėti negalėtum. Ne, nė už ką negalėčiau draugauti su psichoterapeutu. Eina šikt draugauti su psichų daktaru. Tai baisiau nei būti ginekologo žmona. Pati nesuprantu, kaip jo neįsimyliu. Jis toks švelnus, tiek man padeda, mane palaiko, išklauso, atveria visokių dalykų, ir su juo man taip patinka kalbėtis. Keista yra dėl to, kad anksčiau įsimylėdavau bet kokį dolbajobą, o štai tokio gero ir gražaus vyro, kaip nė vienas žmogus šioje planetoje tiek daug man duodančio, įsimylėti niekaip negaliu. Nu, negaliu ir

viskas. Tas suvokimas, kad kaip ir turiu, privalau jį mylėti, mane atmuša nuo bet kokių jausmų gražiajam ir švelniajam psichoterapeutui. Jis man net kažkada metė: „Ai, bet juk tau patinka tik psichai, o normalūs vyrai ne...“ Kaip šlykštu, pagalvojau, bet nieko nesakau, tyliu. – Gera daina buvo, tiesa? O, žinote, kokios dainos aš labiausiai nemėgstu, tiesiog negaliu pakęsti? – Na, ir kokios? – Joe Dassino „Et si tu n’existais pas“. Nieko šlykštesnio nesu girdėjusi. Ne, niekas man nesakė, kad aš turiu pamilti psichoterapeutą, aš pati taip sugalvojau. Man kažkodėl atrodo tai reikalinga, kad psichoterapija būtų sėkminga, na, kad ateityje įsimylėčiau tik normalius vyrus, su kuriais nuobodu. O negaliu ir viskas, ir toks pasipriešinimo jausmas kyla. Pati susigalvojau ir pati priešinuosi tam, ką susigalvojau. Geriau ir būti negali. „Jūs turite planų važiuoti į Komarovą?“ „Taip, žadu. Į Indiją. Komarovas – tik metafora.“ „Ir ko jūs važiuosite į Indiją?“ „Pasilinksminti. Dvasingumo man jau iki čia, – Misisipė perbraukia rodomuoju pirštu per kaklą. – Ai, bet galiu važiuoti ir dvasingumo, neprivalau jums čia teisintis.“ „Gal žadate ten apsigyventi?“ „Gyventi? Kodėl reikia iš karto taip rimtai? Važiuosiu ten, kad pamatyčiau Indijos spalvas, žmones, pajusčiau atmosferą. Važiuoju į Indiją be priežasties. Ką, tai nepakankama priežastis? Ir tai bus mano gyvenimo kelionė. Ir iš viso, kodėl jūs mane puolate? Gal aš jums nepatinku? Tai niekas jūsų neverčia su manimi dirbti per prievartą!“” Jau norėjau pakilti ir jam trenkti, bet susilaikiau. Toks gyvas nervas sukilo, kad negaliu įsimylėti pirmo normalaus žmogaus savo gyvenime. Aš, kuri įsimylėti gali net savo dviratį.

GINTARO LAŠAI

„Viskas gerai, aš suprantu tave.“ O jis ir vėl: „Jums kažkas atsitiko. Skauda galvą?“ „Nichuja tu manęs nesupranti“, – tyliu. Jaučiu jam abejingumą, gilų visa persmelkiantį abejingumą. Negaliu gi šitaip žmogaus įžeisti: noriu jus įsimylėti, bet negaliu. Jūs toks baisus. Reikia gyvenime turėti kažkiek takto. Ir tas jausmas, kad negali net psichoterapijoje normaliai padalyvauti, kad būtinai viską turi sugadinti, sugriauti. Aš susiėmiau už galvos.

Alma Riebždaitė. Mano draugė gyvatė. Piešinys.

Apie ką galima kalbėtis su daktaru, kuris uždavinėja tokius kvailus klausimus? Mes ne seksu užsiimti norim, kad man galvą skaudėtų. Čiagi psichoterapija. „Ne, žinote, mane apėmė toks jausmas, kad aš einu ir viską laužau.“ „Ir kaip tau atrodo, ką tu sulaužei?“ „Blogio imperiją.“ „Galbūt gali paaiškinti?“ „Suprantate, na, aš jau gyvenu viena, man pavyko išsikraustyti iš Blogio imperijos, lovą išsinešiau ant nugaros. Tiesa,

nežinau, ar Blogio imperija išsikraustė iš manęs, man atrodo, dar liko šaukštų ir šakučių... Tai nestebina, turint omenyje mano jėgą. Aš galiu net papildomai užsidirbti. Jeigu jums reikia perkraustymo paslaugų, galėsite pasamdyti mane. Nereikia jokios mašinos, aš baldus tiesiog pernešu ant nugaros. Ne? Kaip gaila. Tai dar vienas mano talentas. Ir dar: jei kažkas nori išsiskirti, tegu kreipiasi į mane. Išskiriu profesionaliai, galiu padėti padaryti tai net be riksmų. Aš galiu tobulai sulaužyti nepavykusias santuokas. Ak, mes ne apie tai... Suprantate, aš gyvenu viena, gerai gyvenu, ir kažkas su manimi pradėjo darytis. Suprantat? Kažkas visiškai nepaaiškinamo. Aš pradėjau ilgėtis mamos, o ji neskambina. Aš kenčiu, žiauriai kenčiu, bet neskambinu ir nevažiuoju pas mamą. Man prasidėjo lomkės. Lomkės kaip narkomanui. Dėl to aš pas jus atėjau. Ir tada prisiminiau Nato pasakojimą (aš žinau, jis jus biesina)... Vieną kartą jie su kompanija, buvo ir žmona, baliavojo prie Platelių ežero. Nu, jis prisigėręs ir pradėjęs per Platelių ežerą plaukti pas mamą į Maskvą, nu, suprantat, plaukti per Platelių ežerą į Maskvą pas mamą, nors realiai ji gyvena Zarasuose. Draugai vos išgelbėjo. Bet, žinote, kas man yra keisčiausia visoje šitoje istorijoje, aš esu tokia gera mama, taip dėl savo vaikų stengiuosi, o jie manęs visiškai nepasiilgsta. Atsakykite man, jeigu esate geras specialistas, kodėl taip yra.“ Vėl pajutau augantį įtūžį. Aišku, kad nežino. „Na, blogis riša labiau nei gėris...“ Tik to betrūko, kad psichoterapeutas kalbėtų abstrakčiom sąvokom apie gėrį ir blogį! Kad aš galiu visus procesus suvokti per mitologinio akto aspektus, tai aišku, bet kad sveikas žmogus, ir dar gydytojas. Tokie dalykai kaip velniui parduota siela pas mane jau buvo. Ačiū, gal baikime šituos triukus. „Dėkoju, kad labai suprantamai paaiškinote.“ „Tu labai galinga, taip?“ „O tai ką, jums į mane pažiūrėjus nematyti? Tai jūs geriau įsižiūrėkit į mane.“ Ir iš kur tokie žmonės atsiranda? Nematantys, kas jiems prieš akis. Jeigu akimis nemato, tegu bent širdimi pasižiūri. ► 61

GINTARO LAŠAI

◄ „Ir, žinote, kad sumažinčiau tas lomkes, aš pasižiūrėjau, kas mane riša su mama, ir dar palyginau, kas riša su jumis, ir pamačiau, kad su jumis man yra truputėlį daugiau jausmų nei su mama, aš atsirišau nuo mamos ir prisirišau prie jūsų... Ir man kažkoks keistas jausmas, na, kad jūs... Kaip čia pasakius, manęs nelaikote, ar kaip čia pasakyti...“ „Kaip prisirišote?“ „Kaip kaip, na, grynai techniškai, ir lomkės sumažėjo. Ir paskui dar ėmiausi veiksmų, kad palengvinčiau savo situaciją. Man kilo keista mintis išmesti visus papuošalus. Na, auksinius aš per skyrybas pardaviau lombarde, kai neturėjau, už ką nusipirkti maisto, bet visus likusius, turinčius bent menkiausią ryšį su praeitimi, nutariau išmesti. Juos visus surinkau...“ „Ir kiek kainavo brangiausi?“ Ir užduok tu man tokį netaktišką, šiurkštų klausimą tokio didingo akto akivaizdoje! „Brangiausi auskarai litais – 300.“ „Nemažai.“ „Ir, žinote, papuošalų dėžutės dugne, žiūriu, mamos dovanoti auskarai...“ „Ir ką jūs padarėte su jais?“

Alma Riebždaitė. Tuštumos užpildymas. Piešinys.

„Nutariau juos pasilikti prisiminimui apie Mamą, apie Mamą, kurios meilės aš taip troškau ir ilgėjausi...“ „Ir kur jūs juos išmetėte?“ Aš į jį pasižiūrėjau taip, kad jis manęs paklausė: „Bijote, kad neičiau susirinkti?..“ „Į Malūno prūdą, Dieve brangus!“ Nu, tokių nesąmonių klausinėt. Betrūksta, kad paklaustų, ką valgiau pietums. Argi psichoterapijos metu kas nors klausinėja apie cepelinų įdarą, kai reikia griebti jautį už rangų, kalbėtis iš esmės ir gydyti žmogų?! Toks jausmas, kad jis mane ne gydo, o su manimi bendrauja. Man visą laiką galvoje skambėjo: „Sumečiau visus savo papuošalus į Malūno prūdą prie Zyboldo obels“, bet tai skamba taip nepadoriai poetiškai, kad ištarti „prie Zyboldo obels“ psichoterapijos seanse man neapsiverčia liežuvis. Dar pagalvos, kad pradėjau eilėraštį deklamuoti. Lyg maža būtų dainos. „Ir koks buvo jausmas, kai mėtei tuos papuošalus?“ „Oi, labai geras, jie taip pliumt pliumt į vandenį ir nebėra, o aš kitą užsimoju ir iš visų jėgų stengiuosi nusviesti kuo toliau... Ir vėl: pliumt ir

nebėra, nieko nebėra. Viskas pasidarė pliumt.“ „Tai štai kaip tu susitvarkei su praeitimi...“ Su kuo jis kalbasi dabar? Su savimi? Jis kažką sumurma, ir turiu suprasti, kaip tai yra svarbu. Aišku, kad aš suprantu: tie jo apžvalginiai murmesiai yra terapijos dalis. Murmesiai yra vienas iš terapijos metodų. Jis kažką sumurma, o aš suprantu, kokia kryptimi man judėti. Aš numiriau ir esu šalia savo mamos, ką tik tapusi dvasia. Noriu jai pasakyti, kad ji mane gaivintų, nes aš dar galiu prisikelti ir gyventi, bet ji negaivina. Liečiu jos veidą, švelniai paimu už rankos, bet ji manęs nejaučia. Sakau, kaip labai ją myliu, bet ji manęs negirdi, nes ji – kūnas, o aš – siela. Jaučiu, kaip kažkas mane purto už peties. – Pabusk. Misisipe, pabusk, – tai švelni psichoterapeuto ranka. – Mūsų laikas baigėsi.“ Netyčia užmigau psichoterapinio seanso metu, visą naktį klausiausi dainos „Komarovo“, o murmesiai, ypač psichoterapiniai murmesiai, veikia migdančiai. Mano veidas šlapias nuo ašarų, aš verkiu ir niekaip negaliu sustoti. Vis dar jaučiu tą iš sapno visa persmelkiantį meilės jausmą mamai. – Žinote, kas yra baisiausia? Kad niekas nesupranta, kaip man yra blogai. Jūs įsivaizduojat, kaip aš jaučiausi Streso ligų skyriuje. Viena daktarė žiūri į mane ir sako: „Aš iš viso nesuprantu, ko tu čia atvažiavai.“ O kita sako: „Jūs priartėjote prie Heidegerio būties.“ Jūs suprantat mano skausmą. Visi žiūri į mane kaip sveiką, kaip į normalią ir niekas nesupranta, kaip man yra blogai, kaip aš kenčiu. Štai ir jūs, kalbate, kad aš graži ir protinga. Žinote, tas jausmas, kad net psichoterapeutas manęs negirdi. Na, apie tai nežadėjau jums sakyti, planavau tik rašyti... Atleiskite, tai mano fantazija. – Tai tiesa, – sako psichoterapeutas, lyg visada būtų laukęs šio momento. Pagaliau prisipažino. Išeinu pro duris visiškai tikra, kad nesu sutverta meilei, ir šiek tiek svirduliuodama išeinu į lauką. Galvoje skamba Igarioko balsas: „Na nedelkū, do vtorovo Ja ujedū v Komarovo Pogliadet otvykšim glazom Na Baltijskujū volnū...“

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8

Durys 2020 07

Articles inside

Alma RIEBŽDAITĖ. Komarovas

Ramūnas ČIČELIS. Iš novelečių romano „Kūlverstis

GINTARO LAŠAI

DAILĖ

FOTOGRAFIJA

KINAS

KNYGOS MENAS

TEATRAS

Irma STASIULIENĖ. Tapybiniai I.Leščinskaitės mikropasauliai

MUZIKA

Ignas KAZAKEVIČIUS. Anksčiau ir dabar. Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis