GINTARO LAŠAI
Iš novelečių roma n Ramūnas ČIČELIS
Švytėjimas Burtų žvakė dega raudona liepsna. Visą laiką persekioja visažiniai, kurie rodo kelią į susinaikinimą. Ir vėlesnį pakilimą iš pelenų. Šiluma nugaroje. Mano veidas žiūri pro Karolinos langą. Linkėjimai iš Kaukazo, rašo ji. Iš tiesų, žiūri mano siela. Spiritizmas. Švytėjimo efektas. Karolina apie mane žino daugiau, nei aš žinau apie save. Pagalba sunkiausią akimirką. Niekas manęs tiek nemylėjo. Niekam aš tiek nerūpėjau. Bent iš moterų. Motina diktavo, Karolina vedė. Akys šviečia sielos šviesa. Nematyti vyzdžių. Žvilgsnis veria kiaurai. Žvilgsnis į žvakę. Žvilgsnis į sielą. Žvilgsnis į veidą. Esu pavojuje, jaučia Karolina. Didžiulis dvaras, ir aš vienas. Niekada neik į tą kambarį, sako balsas. Klausau balso, bet smalsumas traukia. Niekada neišaugau iš vaikiškumo. Kišu pirštus tarp durų. Jos varstomos. Skauda. Klykiu, kaip skauda. Ji sako, žiūrėk „Švytėjimą“. Arba miegok. Pirmasis kelias – į gelmę, antrasis – į paviršių. Renkuosi gelmę. Ilgas koridorius. Devyni kambariai. Aštuoni nepavojingi. Apsistoju pavojingiausiame. Žiūriu į ekraną. Velnias nepaleidžia sielos. Spiritus sanctus traukiasi. Tą naktį pasirašau mėlynuoju krauju ant velnio pergamento. Karolina manimi nesinaudoja, ne, sakau sau. Ir jai. Yra žmonių, kurie turi švytėjimo dovaną, kad padėtų tokiems, koks esu aš. Karolina padėjo visada. Padeda iki šiol. Tas rytas buvo šaltas. Krečia drebulys. Išeinu į dvaro kiemą. Esu persekiotojas ir persekiojamasis viename asmenyje. Mano paviršių persekioja gelmės. Užsižiūrėjau nuo Nevėžio kranto. Į dugną. Niekada nenorėjau nuskęsti. Visada norėjau klausyti geros muzikos, išgerti kelis stiklus viskio, 58
Gabrielės Venckutės akvarelė.
po to – saują tablečių. Ir tada – švytėjimas. Amžinasis. Karolina saugo. Globia. Rankose – kortos. Esu pas būrėją. Ji žada gražią ateitį. Verta gyventi. Neverta mirti per anksti. Niekas nežino, kada kas mirs. Aš žinau. Būrėja padaro klaidą – parodo kortą su kardais. Žinau savo mirties aplinkybes. Pats galiu spręsti, kada man mirti. Nesižudysiu, bet žinau, kada ištiks paskutinioji. Mirtis traukia ir stumia, nes mirsiu dėl to, kad norėti būti tiek laimingam, kiek aš noriu būti laimingas, šioje Žemėje yra neleista. Iki mirties galvosiu, kad nesu pakankamai laimingas. Persekios nepasitenkinimas žmonėmis, daiktais, situacijomis ir aplinkybėmis. Kai pajusiu didžiausią laimę, mirsiu. Laumės apglobia nugarą. Klūpau prie klausyklos. Tikiu spiritizmu ir
magija, sakau kunigui. Jis sako: tavo nuodėmės atleistos. Užlieja šiluma, bet žinojimas nedingsta. Sunku būti Dievu!
Traukinių žymėjimas Renkuosi gyventi, sako mano herojus. Jis dar jaunas, aš – irgi. Jis vartoja tiesiai į veną. Grindys prasiveria, tripas prasideda.
