Durys 2020 07

Page 60

GINTARO LAŠAI

Komarovas Alma RIEBŽDAITĖ

Jis žiūri į mane ir šypsosi, klausia, kaip jaučiuosi. Jis gali kalbėti tokiu švelniu, tokiu maloniu balsu, kad apsiversk aukštielninkas. Girdėjau, kaip kalbėjo su viena kliente. Galvojau, kad nukrisiu prie tų durų, belaukdama savo eilės. Su manimi taip nekalba, su manimi dar ir keikiasi. Garbės žodis, mano psichoterapeutas keikiasi. „Blogai, – sakau, – visą naktį nemiegojau.“ „Tai kas atsitiko?“ „Ai, nieko, klausiausi vienos dainos.“ „Kokios?“ – jis yra labai smalsus ir klausinėja visokių keistų dalykų. Kokia daina skambėjo, kai aš numiriau, kokioje vietoje gyvenu, bet kai pradėjo klausinėti, kur spausdinama mano kūryba, pajutau gerklėje stringant bjaurius kačių plaukų gumulus. „Komarovo“, – atsakau nenoriai. „Visą naktį vienos dainos?“ – klausia nelabai tikėdamas. „Tai ar aš meluočiau, – kalbu. – Juk žinote, kad visada kalbu tiesą ir tik tiesą.“ Tylime. „Papasakosiu jums labai įdomų anekdotą, kurį neseniai perskaičiau ir kuris man nepaprastai patiko, bet prižadėkite, kad neklausite, apie ką jis ir ką tai reiškia mūsų santykyje.“ „Gerai“, – atsako psichoterapeutas. „Kalbasi du klitoriai. Vienas sako kitam: – Girdėjau kalbant apie tave blogus dalykus... – Ir ką apie mane šneka? – Kad tu šaltas, frigidiškas… – Ir kas taip kalba? – Pikti liežuviai.“ Jis laikosi savo pažado ir nieko nekomentuoja. „Kaip tau sekasi gyventi naujoje vietoje?“ „Neblogai, – atsakau, – tik visi tyčiojasi, klausinėja, ar neliūdna vienai... Aš jiems ir sakau, psichoterapeutas irgi bando 60

pramušti mano vienatvės kiautą, bet vienai man yra žiauriai gerai, ir jie atstoja... Norite, galiu jums padainuoti?..“ Psichoterapeutas nenoriai sutinka. „Jums patinka, kaip aš dainuoju?” „Tęskite.“ „Turiu vieną filosofinį klausimą. Kodėl visos geriausios dainos yra labai trumpos ir užtrunka vidutiniškai dvi minutes, o visos kitos – virš trijų, būna ir ilgiau?“ „Bet juk dar ne pabaiga?“ „Ne pabaiga.” „Tolko kladov mne ne nado Ja za to štob v sinem more Ne tonuly karably.“ „Jums svarbiausia gyvenime yra išsaugoti laivus?“ „Taip“, – atsakau psichoterapeutui, ir tas jausmas, kad nuo psichoterapijos visiškai sudebilėjau, bet jau nebedainuoju, tyliu. O buvau toks gilus žmogus. Gailus atodūsis ištrūksta iš mano krūtinės. Nežinau, ko jis nori, bet jis mane nuolat kviečia fantazuoti, o kas būtų, jeigu būtų. Jaučiu, kad kartais mano fantazija tiek, kiek jis nori, neneša. O kartais neša, bet aš nenoriu jam visko sakyti. Negi svetimam žmogui išduosi visas paslaptis?! Nejau sakysiu, kad niekaip negaliu jo įsimylėti, nors jaučiu, kaip naudinga tai būtų mano terapijai. Negi sakysiu, kai galvoju apie draugystę su psichoterapeutu, tai man rauna stogą. Iki kokio žemo lygio reikia nusiristi, kad draugautum su psichoterapeutu, lyg su normaliais žmonėmis susikalbėti negalėtum. Ne, nė už ką negalėčiau draugauti su psichoterapeutu. Eina šikt draugauti su psichų daktaru. Tai baisiau nei būti ginekologo žmona. Pati nesuprantu, kaip jo neįsimyliu. Jis toks švelnus, tiek man padeda, mane palaiko, išklauso, atveria visokių dalykų, ir su juo man taip patinka kalbėtis. Keista yra dėl to, kad anksčiau įsimylėdavau bet kokį dolbajobą, o štai tokio gero ir gražaus vyro, kaip nė vienas žmogus šioje planetoje tiek daug man duodančio, įsimylėti niekaip negaliu. Nu, negaliu ir

viskas. Tas suvokimas, kad kaip ir turiu, privalau jį mylėti, mane atmuša nuo bet kokių jausmų gražiajam ir švelniajam psichoterapeutui. Jis man net kažkada metė: „Ai, bet juk tau patinka tik psichai, o normalūs vyrai ne...“ Kaip šlykštu, pagalvojau, bet nieko nesakau, tyliu. – Gera daina buvo, tiesa? O, žinote, kokios dainos aš labiausiai nemėgstu, tiesiog negaliu pakęsti? – Na, ir kokios? – Joe Dassino „Et si tu n’existais pas“. Nieko šlykštesnio nesu girdėjusi. Ne, niekas man nesakė, kad aš turiu pamilti psichoterapeutą, aš pati taip sugalvojau. Man kažkodėl atrodo tai reikalinga, kad psichoterapija būtų sėkminga, na, kad ateityje įsimylėčiau tik normalius vyrus, su kuriais nuobodu. O negaliu ir viskas, ir toks pasipriešinimo jausmas kyla. Pati susigalvojau ir pati priešinuosi tam, ką susigalvojau. Geriau ir būti negali. „Jūs turite planų važiuoti į Komarovą?“ „Taip, žadu. Į Indiją. Komarovas – tik metafora.“ „Ir ko jūs važiuosite į Indiją?“ „Pasilinksminti. Dvasingumo man jau iki čia, – Misisipė perbraukia rodomuoju pirštu per kaklą. – Ai, bet galiu važiuoti ir dvasingumo, neprivalau jums čia teisintis.“ „Gal žadate ten apsigyventi?“ „Gyventi? Kodėl reikia iš karto taip rimtai? Važiuosiu ten, kad pamatyčiau Indijos spalvas, žmones, pajusčiau atmosferą. Važiuoju į Indiją be priežasties. Ką, tai nepakankama priežastis? Ir tai bus mano gyvenimo kelionė. Ir iš viso, kodėl jūs mane puolate? Gal aš jums nepatinku? Tai niekas jūsų neverčia su manimi dirbti per prievartą!“” Jau norėjau pakilti ir jam trenkti, bet susilaikiau. Toks gyvas nervas sukilo, kad negaliu įsimylėti pirmo normalaus žmogaus savo gyvenime. Aš, kuri įsimylėti gali net savo dviratį.


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.