DAILĖ
Tapybiniai I.Leščinskaitės mikropasauliai
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose birželio 19–liepos 19 dienomis veikė Irmos Leščinskaitės (Klaipėda) kūrinių paroda „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“. Įžengus į Parodų rūmų sales su tapytojos I.Leščinskaitės ekspozicija, pirmiausia buvo galima pajusti spalvas. Būtent – pajusti, nes instaliacijoms panaudotų medžiagų spalvos ima dirginti regos nervą: oranžinės, violetinės ar žalios statybinės tvirtinimo juostos, spalvingi plastikiniai kibirai, kopėčios, geometrinės formos konstrukcijos, geltoni, mėlyni ar tamsiai raudoni silikoninės gumos lakštai – pulsuote pulsuoja. Ir tik atlaikęs šį spalvinį šoką pamatai, kad visa tai – apie tapybą. Ir dėl tapybos. Nes tos ryškios juostos skirtos tarsi beorėje erdvėje sklandantiems paveikslams prilaikyti, silikoninė guma – kad iš jos išplyštų miniatiūra, nutapyta senųjų meistrų stiliumi, o geometrinės formos konstrukcijos – taip pat tapybinės abstrakcijos, tik dėl autorės kūrybiškumo neatpažįstamai pakeitusios paveikslo formatą. Irma STASIULIENĖ
Toks ir buvo I.Leščinskaitės tikslas – akcentuoti kontrastą, išryškinti priešpriešą tarp šiuolaikinių statybinių medžiagų ir tapybiškų miniatiūrų su istorinių personažų atvaizdais, atklydusiais į XXI a. iš praeities glūdumų. Parodos autorė tarsi matuoja ribas: kada ir kiek menas dar yra menas, o kada toks nebėra ir virsta kažkuo kitu. Naujai įprasmindama ir permąstydama klasikinės tapybos vizualinę raišką, menininkė siekia išreikšti jai pagarbą, kartu padaryti suprantamą šiuolaikiniams žiūrovams – konceptualaus meno vertintojams. Pristatydamas parodą „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“, KKKC direktorius, menotyrininkas Ignas Kazakevičius akcen30
tavo autorės kūrybinio braižo kaitą: „Tapytojos I.Leščinskaitės kūrybą stebiu nuo 2004 metų, kai ji dalyvavo mano kuruotoje 12-oje Vilniaus tapybos trienalėje. Tuomet menininkė eksperimentavo labai nedrąsiai. Ir štai po 16 metų atrodo, kad Irma pati sulindo į paveikslą – ji savo darbams naudoja naująsias technologijas, tapybinių sluoksnių skenavimą. Anksčiau tapiusi tik spalvomis, dabar I.Leščinskaitė pradėjo derinti spalvinę ir emocinę klausą ir įvairius daiktus, paimtus iš aplinkos, integruoti į instaliacijas. Kyla klausimas: ar tai papildo tapybą, ar tapyba papildo vaizduotę? Tapyba šiuo atveju sumažėja iki miniatiūros, kurią galima atgaivinti pridėtinės realybės būdu. Kita vertus, mes matome daug meno galerijai nebūdingų daiktų, kurie padeda autorei įgyvendinti savo kūrybines vizijas – lyg daug mikropasaulių, kurie gali keistis kiekvieną akimirką, juos gali pakeisti
ir kiekvienas parodos lankytojas, įžengęs į tą erdvę ir savo buvimu įliejęs naujų spalvų.“ I.Leščinskaitė, atidarydama savo kūrinių parodą, kalbėjo apie komunikaciją – tiek tarp bendravimo išsiilgusių žmonių, tiek tarp parodos eksponatų. Ir dar jai labai svarbūs ryšiai su įvairių sričių profesionalais, tapusiais kai kurių jos kūrinių bendraautoriais. Jiems menininkė negailėjo šiltų žodžių nei per parodos atidarymą, nei atsakydama į interviu klausimus.
Tapybos banginis – Pastaruoju metu kūrinių cikluose tarsi keliaujate (jūs apskritai daug keliaujate), juose atsirado pridėtinė ►