emalio meno laboratorija Kintų Vydūno kultūros centre

DAILĖ Pamario ženklai. Mo

17-oji tarptautinė emalio meno laboratorija Kintų Vydūno kultūros centre

Gilus, skaidrus, nepakartojamas, užburiantis, akinantis, opakinis, matinis, techninis, pertvarinis, vitražinis, prancūziškas, „Duliovo“, „Limožo“, lengvas, pretenzingas, kaprizingas ir visoks kitoks – taip, tai yra emalis.

Neringa POŠKUTĖ-JUKUMIENĖ

Technologija – tik priemonė

Emalis (pranc. émail) – kieta, degta, dažniausiai spalvoto stiklo danga ant metalų paviršiaus. Emaliu dengiama apliejant, panardinant, purškiant, elektrostatiniu ar kitais būdais. Dengtas dirbinys džiovinamas ir įdaguojamas (įkaitinamas iki tam tikros temperatūros ir kurį laiką laikomas įdagavimo krosnyje), kad emalis geriau prikeptų. Emalis pradėtas naudoti 1 tūkst. pr. Kr. Egipte, nuo 7 a. plito Kinijoje, Indijoje. Viduriniais amžiais suklestėjo Bizantijoje, paplito Europos šalyse. Lietuvoje emaliuoti dirbiniai gaminti nuo

2019-ųjų „Pamario ženklų“ organizatoriai ir dalyviai: Kintų Vydūno kultūros centro direktorė R.Tarvydienė, laboratorijos kuratorė A.Mačiulaitienė, VDA Telšių fakulteto absolventė G.Žeronaitė, sakartvelietis I.Zangaladzė, A.Kabanovas iš Vengrijos ir ukrainietė I.Baryševa, maskvietė O.Jerochova, vilnietė D.Žydelienė ir R.Abbasovas iš Azerbaidžano.

DAILĖ Mokiniai ir mokytojai

oratorija Kintų Vydūno kultūros centre

2 amžiaus („Visuotinė lietuvių enciklopedija“). Dabar tai yra medžiaga, suteikianti absoliučiai neribotas menines galimybes ir perspektyvas. Pretenzija į vizualaus meno lauko papildymą per technologinius niuansus yra ne kas kita, kaip šiandien kuriamos meno istorijos produktų išraiškos. Pati technologija – tik amato, meistrystės priemonė, tačiau ji jau seniai pakeitė ne tik technologinį tikslumą ir vientisumą, bet ir mix-fix strategiją. Emalio kūriniai nebėra tik emaliuoti dirbiniai, kurie atsparesni aukštai temperatūrai, drėgmei, korozijai, dilimui ir atlikti laikantis labai griežtų technologinių reikalavimų bei sąlygų. Dekoratyvūs juvelyriniai objektai ir eksperimentinių laboratorijų metu sukurti kūriniai šiandien eksponuojami tarptautinėse parodose, bienalėse, pateikiami kaip inovatyvūs šiuolaikinio meno kūriniai, o jų turinys yra tas aspektas, kuris nukreipia į dar keletą meninių realizacijų formatų. Vienas tokių, Lietuvoje kone vienintelis propaguojantis emalio kūrybinių vasaros laboratorijų, simpoziumų, stovyklų formatą, yra Kintų Vydūno kultūros centras, 2019-aisiais jau 17 kartą sukvietęs menininkus į kasmetį „Pamario ženklų“ meninį išgyvenimą. ►

entro direktorė R.Tarvydienė, laboratorijos kuratorė A.Mačiulaitienė, VDA Telšių fakulteto absolventė G.Žeronaitė, sakartvelietis I.Zangaladzė, A.Kabanovas iš Vengrijos ir ukrainietė I.Baryševa, maskvietė O.Jerochova, vilnietė D.Žydelienė

G.Žeronaitė ir R.Abbasovas prie laboratorijos darbastalių.

„Pamario ženklų“ laboratorijos dalyviai atvyko iš šešių šalių.

Vietovardžio legenda

◄ Kintai – Pamario krašto širdis, čia visko gamtos duota tiek, kad dar daugeliui kartų menininkų pakaks to, kas gali būti įkvėpimo ir kūrybos šaltinis. Kintų Vydūno kultūros centras – savotiška oazė ne tik kūrybingoms asmenybėms, bet ir startuoliams. Emalio meno laboratorija atvira patirčių apsikeitimams, nuolatinei menininkų / dalyvių kaitai ir refleksijoms apie šiandien meno pasaulyje vykstančius reiškinius. Ir instrumentinė bazė čia sukurta kone vienintelė tokio lygio Lietuvoje, kviečia reziduoti ištisus metus. Entuziazmu trykštančių ir tradicijas puoselėjančių Ritos ir Romo Tarvydų dėka šis „Pamario ženklų“ projektas įgavo tęstinumą ir kūrybinį pagreitį, išsivystė į labai svarbų meninį reiškinį. Smagu, kad prie komandos jungiasi nauji žmonės, šiuokart – buvusi Tarvydų mokinė, juvelyrė, edukatorė, kuratorė Aušra Mačiulaitienė. Keliama kartelė projekto sklaidai ir jo rezultatų parodinė ekspozicinė kelionė praplečia geografiją, taip supažindindama meno gerbėjus su Pamario krašto energijos prisodrinta įkrova. Niekas nežino, kaip būtų šiandien, jei tame krašte nebūtų gyvenęs ir savo didžia dvasia žydėjęs Vydūnas. Didžiule meile kraštui ir žmogui, aktyvia veikla pėdas čia giliai įspaudė Vilhelmas Storosta. Šiandien jomis sekti plūsta turistai, vaikų ekskursijos ir kiti smalsuoliai.

Kiekvieną vasarą Kintų Vydūno kultūros centras 10 dienų dedikuoja emalio meistrams ir temoms, kurios puoselėja šio krašto unikalumą, edukacinius aspektus, tarptautinius ryšius ir gerųjų patirčių mainus. Tarptautinė emalio meno laboratorija

„Pamario ženklai“ 2019-aisiais sukvietė septynis menininkus iš skirtingų Lietuvos ir pasaulio vietų.

2019-ieji Lietuvoje buvo Vietovardžių metai, tad dalyviams pasiūlyta tema – vietovardžio legenda. Menininkams susipažinti su dingusių Mažosios Lietuvos regiono pavadinimų istorija ir pasidalyti savomis istorijomis bei legendomis apie jų gimtinės vietovardžius buvo pats svarbiausias tikslas, tokiu būdu atkreipiant dėmesį į detales, susidedančias visumoje ir geriausiai atspindinčias kiekvieno iš mūsų identitetą. Projekto organizatorių ir įgyvendintojų dėka tarptautinė menininkų komanda turėjo galimybę pažinti Pamario kraštą, unikaliausius jo akcentus ir ženklus, susipažinti su vietovių ir jų pavadinimų legendomis.

Profesionalų komanda

Vienas iš šio projekto stiprią kultūrinę ir edukacinę strategiją vystančių elementų – suburiama skirtingų kartų ir patirčių menininkų profesionalų komanda. Jau ne pirmi metai bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakultetu, vieninteliu aukštąjį išsilavinimą Lietuvoje suteikiančiu ir kasmet į juvelyrikos ir metalo meno pasaulį paleidžiančiu jaunų profesionalų energiją, yra sudaroma galimybė laboratorijoje dalyvauti, mokytis ir kurti jaunajai menininkų kartai, kuri gaiviai ir inovatyviai šalia grandų realizuoja savo kūrybinę potenciją. Šįsyk įgyti patirties ir kurti emalio meno srityje pakviesta VDA Telšių fakulteto absolventė Greta Žeronaitė. Per visą kūrybinį laboratorijos laiką ji rinkosi buvimo savyje ir patirties per vidinį išgyvenimą strategiją. Nors laboratorijos formatas yra labai akivaizdžiai susietas su bendravimu ir bendradarbiavimu, tai Gretos neblaškė ir leido jai vaikščioti emalio krantu, braukiant pamario smilgas tarp pirštų. Pasak VDA Telšių fakulteto absolventės, neretai miesto, kaimo vietovardžiai atspindi savybes, įvykius, augmeniją. „Esu kilusi iš Aukštaitijos, o ten tautosakos palikta laumių pėdsakų, ežeruose – versmela, linamarka, kur merkė linus, plukdė sielius ir ten pat nakvodavo pa višnelam, kur buvo žvejų vieta, ir dar daugybė istorijų.“ Šioje laboratorijoje sukurtame darbe palikusi čiurlenti lelijomis pasipuošusią tautiško rašto žymę, savą tarmę ir pasakojimus, kalbą, ji sukuria vaizdinius, kuriais gali puoselėti kultūrą ir tapatybę.

Gretai ši kūrybinė stovykla buvo pirmoji kvalifikuotos menininkės patirtis, tarsi laisva technologinė praktika, leidusi semtis žinių iš kiekvieno laboratorijos dalyvio. Be to, ji jauniausia šio projekto menininkė. Visa kita likusi dalyvių komanda – Iosebas Zangaladzė (Sakartvelas), Ramizas Abbasovas (Azerbaidžanas), Olga Jerochova (Rusija), Inna Baryševa (Ukraina) ir Aleksandras Kabanovas (Vengrija), Dovilė Žydelienė (Lietuva) – brandesnio amžiaus ir neįtikėtina, bet vienaip ar kitaip susijusi tarpusavio santykių, mokytojų ir mokinių ryšiais, nors amžiaus požiūriu jie visi tai patyrė tai pat visai neseniai.

Atviliojo spalva

Štai D.Žydelienė ragavo pedagogikos studijų, tačiau jas metė ir nėrė į akademi

Laboratorijos dalyviai su ornitologu Vytautu Jusiu Ventės rage.

nes dailės studijas. Nesėkminga stojamųjų baigtis nubloškė į elektronikos sritį. Šios srities apgintas magistro diplomas yra egzotiškiausia detalė Dovilės personalinėje gyvenimo legendoje, kurioje apstu įdomių elementų, atvedusių ją ir į emalio meno pasaulį. Į juvelyriką atviliojo spalva, kuri ir yra svarbiausia emalio tapatybės išraiška. Draugės paskatinta ji užsidegė noru mokytis. Nors save laikė nesocialia, nemėgstančia žmonių, tačiau emalis buvo ta jungianti grandis, suvedanti draugiškai komunikacijai ir kūrybai. Nuo 2011 m. Dovilė dirba emalio juvelyrikos srityje ir yra I.Zangaladzės iš Sakartvelo mokinė.

„Pamario ženkluose“ dalyvavo antrą kartą, kūrė nenukrypdama nuo išmokto ir įvaldyto stiliaus, kurio laikosi kryptingai. Jos kūriniuose pulsuojanti šviesa, gaiva, gylis primena vaiko akis, darbai užburia estetine švara. Emalį juvelyriniame kūrinyje ji derina su gintaru, kuris Dovilei yra viena iš atskaitos taško medžiagų. Nuo jo pradeda projektuoti ir apaugina emaliu. Nemėgsta vario, jo šiltų atspalvių. Tik sidabras. Dovilė daug laiko praleidžia Juodkrantėje, kurioje turi namus, tad jos legenda dvelkia marių kranto nubučiuotomis spalvomis ir siužetais.

Iš Gruzijos širdies

I.Zangaladzė – sakartvelietis, gimęs Tbilisyje. Vienas iš šios laboratorijos senbuvių. Tikras profesionalas, bizantiškosios pertvarinio emalio technikos puoselėtojas ir labai geras mokytojas. Savo dideliu nuoširdumu užkariavęs vietinių meilę ir pats apdovanotas tuo pačiu. Jo patirtis ir jos dalijimas yra vienas rečiausių reiškinių šiuolaikiniame susvetimėjusiame konkurencijos ir įtakos prisodrintame pasaulyje. Savo dirbtuvėje jis lipdo, kalinėja metalo lakštus, Tbilisio mokyklose moko emalio gudrybių suaugusiuosius ir vaikus. Begalinio darbštumo meistras šiuo metu daug ir aktyviai dirba ne tik emalio srityje. Vienas pagrindinių I.Zangaladzės pragyvenimo šaltinių yra sakralaus turinio užsakymai. Vienas paskutinių – ikona, buvusi 1,40 x 1,04 m dydžio. Pats sako gyvenantis mene, tik mene.

2019-ųjų „Pamario ženklų“ laboratorijoje jis sukūrė kūrinį apie vietą Gruzijoje, kuri buvo vadinama Gruzijos širdimi. Tai jo gimtoji vieta, šiuo metu okupuota Rusijos. Nors toje vietovėje palaidoti visi giminės, artimieji, jis negali jų kapų aplankyti, nes ne taip paprasta kirsti sieną. Iosebo legenda persmelkta jautrių vidinių išgyvenimų ir nuoširdaus gebėjimo ramybėje kalbėti šia tema.

Vedamas smalsumo

Sakartvelietis Iosebas užkariavo Kintų šviesuomenės širdis, o miestelio jauki dvasia ir apskritai Lietuvos gamta, žmonės, kultūra užbūrė čia pirmą kartą besisvečiavusį, į Kintų emalio laboratoriją iš Azerbaidžano atvykusį menininką R.Abbasovą. Dvejų metų draugystė su Iosebu ir girdėti pasakojimai apie tokią unikalią vietą Lietuvoje pažadino Ramizo smalsumą pažinti mūsų kraštą iš arčiau. Jis jau žinojo, kad jo lauktų puikios emalio kūrimo sąlygos, nuostabi gamta ir žmonės. Tad, rekomenduotas savo mokytojo I.Zangaladzės, Ramizas atkako į Kintus. Susidaręs įspūdį iš užtikrinančių Iosebo laiškų, kuriuose jis rašė ramiu (nebūdingu sakartvelams) tonu, Ramizas manė, kad ši vieta geriausia kūrybiniam poilsiui. Bet kai susipažino su vienu iš laboratorijos vadovų R.Tarvydu, jis pagalvojo, kad tai kažkas iš Kaukazo. Pasakojo, jog temperamentas visai ne europietiškas, energingas ir klaidinantis. Ramizas ilgai abejojo, ar tikrai jis kviečiamas į tą vietą, apie kurią tiek pasakojo jo mokytojas ir draugas. Tačiau daugiau pabendravęs suprato, kad tai pilna energijos vieta ir žmonės čia – tikri europiečiai, myli savo žemę, gerbia ją.

Žiūrint į šių metų laboratorijoje Ramizo sukurtus darbus, labai juntama Iosebo mokymo įtaka, bet šioje laboratorijoje jis mokėsi iš kiekvieno. Buvo laimingas ir dėkingas būdamas čia. Ramizo nuomone, spartus šiuolaikinio pasaulio progresas neleidžia įstrigti ir būti vienoje srityje. Jis mano, kad kūrėjui reikalinga tik technologija ir su ja jau galima daryti viską, ką nori, įgyvendinti įvairiausius sumanymus. Jam įdomu jungti įvairias medžiagas ir technologijas. Kintuose R.Abbasovas gvildeno seniai jo pamėgtą paukščių temą. Neįdomus menininkui realybės vaizdo atkartojimas, patinka improvizuoti, stilizuoti. Vietovardžių legendų tema gana sudėtinga, prie jos prieiti taip pat nebuvo lengva, nors, sakė, buvo labai įdomu susipažinti su šio krašto vietovėmis, vietovardžiais ir legendomis. H.Boscho tapyba yra Ramizo įkvėpėja, o ir paukščių tema neatsitiktina šiam kraštui, lyg rojaus kampeliui. Apie rojaus paukščių būtį menininkas svarstė šiųmetėje laboratorijoje . ►

R.Abbasovo emalio miniatiūroms įtakos turėjo bizantiškoji jo mokytojo I.Zangaladzės mokykla.

I.Zangaladzės kūrinys, atliepiantis nelengvą susiklosčiusią geografinę situaciją. D.Žydelienė. Vietovardžio legenda. 2019. Emalis, gintaras, stiklas.

I.Baryševos kūriniai įamžino aplankytas vietas Klaipėdoje.

A.Kabanovo pamario fiksacijos emalio miniatiūrose.

Dabar tai yra medžiaga, suteikianti absoliučiai neribotas menines galimybes ir perspektyvas.

Moka tik kurti

◄ Dar viena 17-osios emalio laboratorijos dalyvė – irgi mokytoja ir profesionali menininkė O.Jerochova iš Rusijos, gyvenanti Maskvoje. Ji pragyvena iš savo kūrybos ir keliauja po pasaulį. Pasak Olgos, ji daugiau nieko nemoka, tik kurti. Jos kūrybinis kelias, kaip ir daugelio, prasidėjo nuo meno mokyklos, po to sekė studijos Strogonovo institute ir aktyvi kūrybinė technologinė praktika, darbas. Dėl to beveik kasdienė kūrybinė veikla yra jos gyvenimas, ne hobis. Ji – nuolatinė tarptautinių simpoziumų dalyvė. Dalyvavo profesionalaus emalio meno ir technologijų simpoziumuose Vengrijoje, Čekijoje ir kitur. Lietuvoje, Kintuose kūrė antrą kartą, praėjusią vasarą tai buvo trečioji jos kūrybinė stovykla. Olgos kūrybinė perspektyva labai plati ne tik geografiniu, bet ir technologiniu požiūriu. Ji gilinasi į techninį emalį. Jos kūriniai dažnai didesnio formato, primena paveikslus, indus ar kita. Nors juvelyrinio emalio technika jai nesvetima. Dailininkės įsitikinimu, dydis labai svarbu, kartais didelio formato kūriniai neatskleidžia emalio subtilumų, paslepia juos, ir į tokius kūrinius jau žiūrima nebe taip atidžiai.

17-osios laboratorijos tema jai buvo sunki. Nesiveldama į istorinius niuansus ir jų paliktus skaudžius faktus, Olga rinkosi bendražmogišką poziciją ir įvertino šios vietos unikalumą, ženklus ir žmones. Ji sakė grįžusi į Kintus, kad vėl pamatytų ir sukurtų darbų apie tai, ką vertingo pažino pirmojo apsilankymo metu ir kas liko prisiminimuose. Juos įprasmindama Olga sukūrė diptiką 2019-ųjų laboratorijos tema. ►

◄ Maskvos dailės institute Olga studijavo kartu su A.Kabanovu, dar vienu Kintuose kūrusiu menininku, šiuo metu gyvenančiu ir dirbančiu Vengrijoje. Aleksandras gimė Maskvoje. Nuo vaikystės augo dirbtuvėse, nes jo tėvas buvo menininkas. Dėl tokio ugdymo menine kryptimi Aleksandras pasirinko ketverius metus mokytis tapybos. Monumentaliosios tapybos ir mozaikos studijos jam suteikė profesionalaus menininko kategoriją. Didelę dalį savo gyvenimo jis ir dirbo šioje srityje, vykdydamas užsakymus darželiuose, mokyklose ir kitur. Toks buvo laikas, atviravo menininkas. Neįvardyto draugo pasakojimai apie emalio simpoziumus išliko atmintyje ir traukė Aleksandrą išmėginti šią technologiją kaip savo kūrybinę išraišką. Pabandė ir jau penkti metai nebesustoja. Dirba ir iš to pragyvena Vengrijoje, įsikūręs viename iš Budapešto priemiesčių. A.Kabanovas buvo vienas iš pirmųjų, kuris su emalio technologija supažindino kitą šios laboratorijos dalyvę, savo gyvenimo draugę I.Baryševą, kilusią iš Ukrainos. O.Jerochovos dėka šis duetas – Aleksandras ir Inna – praėjusią vasarą rezidavo laboratorijoje Kintuose.

Innos pažintis su menais, kaip ir jos vyro, prasidėjo nuo tėvų. Tėvas buvo menininkas ir mokytojas. Abu jos tėvai – rusai, bet gimė ji Ukrainoje, o menus studijavo Maskvoje. Dabar gyvena Budapešto priemiestyje. Dekoratyviu emaliavimu susidomėjo prieš 6–7 metus. Innai Lietuva nėra svetima, nes ji daug keliauja. Pažintis su įvairiomis Lietuvos pamario vietomis ir Klaipėdos miestu ją inspiravo sukurti Klaipėdos legendą – „Katiną džentelmeno veidu“ (skulptorius R.Midvikis). Kačių tema jai artima ir dažna Innos kūryboje, ji net kolekcionuoja kačių tematikos objektus. Katinų stebėjimas menininkei įdomus ir įkvepiantis. Išgirdusi apie 2019-ųjų Kintų emalio laboratorijos temą, ji nusprendė įkvėpimo semtis ir apie būsimus kūrinius mąstyti tik čia atvykusi. Jos dėmesį patraukė plaukimas kateriu, Juodkrantės muziejus, mūsų krašto gyvūnai, žuvys – įspūdingos ir labai jos mėgstamos. Su Olga Inna pažįstama jau ketveri metai, ir lyg mokytoja Olga jai padeda gilinti žinias apie emalio technikas.

Nedažnas reiškinys

Taip jau susiklostė, kad mokytojai ir mokiniai šioje stovykloje buvo tas vienis, kuris įprasmino dar vienerių metų projekto tikslą. Įgyvendino uždavinius ir su kaupu papildė Kintų Vydūno kultūros centro kaupiamą emalio kūrinių kolekciją. Pasirodo, kiekvienam iš 17-ųjų „Pamario ženklų“ laboratorijos dalyvių svarbiausia buvo įamžinti savąją buvimo čia ir dabar legendą.

Sekant pedagogiška Vydūno dvasia, galima net pasakyti, kad mokyti ir pačiam kažko išmokti yra viso gyvenimo prasmė. Būti čia ir dabar. Būti Kintuose. Klaipėdoje buvo unikali galimybė pamatyti naujus emalio meno kūrinius, kurie sudaro tik nedidelę dalį kolekcijos, sukauptos ir kasmet vis papildomos bei eksponuojamos Kintų Vydūno kultūros centre. Praėjusių metų pabaigoje dalis kolekcijos buvo pristatyta Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje. Jame nuo gruodžio 27-osios visą mėnesį veikusi paroda lankytojus kvietė atrasti emalio miniatiūrose užfiksuotas Pamario krašto paslaptis.

Emalio meno parodos nėra dažnas reiškinys, tačiau Lietuvoje bent kas dvejus metus įvykstantis. Tai tarptautinė emalio meno bienalė, kurią organizuoja Auksakalių gildija ir pristato galerijoje „Meno niša“ Vilniuje. O Pamario krašte didžiausią kolekciją turintis Vydūno kultūros centras visus metus kviečia ją pamatyti atvykus į Kintus.

„Pamario ženklų“ projekto organizatoriai ir puoselėtojai jau privalo raitotis rankoves ir ruošti rimtą katalogą, kuriame menotyrinis tyrimas, analizuojant temas ir kūrėjus sukviečiančias intencijas, taptų unikalia reprezentuojančia medžiaga ne tik turistams, svečiams, meno gerbėjams, bet ir akademinei besiformuojančių jaunųjų kūrėjų bendruomenei. Metodinės ir analitinės medžiagos apie emalio meną stokojama, o poreikis formuojasi nemažas. Sklaidos ir reprezentacinio formato profesionalumas turi išlikti. Ir tai yra viena iš kartelių, kuri, meno gerbėjams stebint ir vertinant, užkelta „Pamario ženklams“.