Juozas ŠIKŠNELIS. Iš ciklo „Vasaros paistaliojimai

GINTARO LAŠAI Iš ciklo „Vasaros paistaliojimai“

Juozas ŠIKŠNELIS

Apie rašymą

Neseniai kažkuriame interneto portale akis užkliuvo už straipsnio, teigiančio, kad kiekvienas iš mūsų privalo nuolatos rašyti, nes kasdienis rašymas išlaisvina, lavina, skatina ir t. t. Buvo išvardyta bent dešimt punktų, teigiamai veikiančių žmogaus gyvenimą. Nesigilinau, nes kategoriškai atmetu interneto pranašų tiesas, kurios prasideda: „naujausiais moksliniais tyrimais nustatyta...“, o toliau niekai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys solidžiai, patraukiantys lengvatikius. Tuščia jo, rašymas tai ne mirtina liga, kurią lengva įkalbėti silpnesnių nervų interneto skaitytojams. Rašymas yra nelengvas darbas, ir jį ne kiekvienas savo noru, neverčiamas, neatlygintinai puls dirbti. Pagaliau, kai šeši su viršum milijardai ims rašyti, kas juos skaitys? O dar, ar visi moka rašyti, juk kažkelinta žmonijos dalis yra beraštė. O iš tų pamokytų kiek dar beraščių?! Didelė dalis neturės apie ką rašyti, juk užtenka pasidairyti po rašytojų daržą, kiek tarp jų neturinčių apie ką rašyti, bet atkakliai sau ir kitiems įrodinėjančių, kad jie dar kažką gali. Niekai, seniai nieko negali! Tik patys to nenori pripažinti. Kas lieka? Grubiai imant, ne kažin kas: pirmiausia, perskaičiusieji straipsnį ir patikėję, jog rašymas yra išganymas. Ko gero, viskas. Dar gali prisidėti draugės ir draugai, sekėjai. Bet tai žmonijos mažuma, dar negausesnė už seksualinę mažumą. Taigi viso popieriaus nepanaudos, liks pirmo būtinumo – tualetiniam, jei greit nesugalvos jam pakaitalo. Savo rašymais neužkraus ir interneto, nes jis ne vien reklamoje yra begalinis, jau dabar kraustosi į debesis. Ar nepritrūks temų, ar neims vienas nuo kito nusirašinėti? Klausimai rimti, nors lietuvis išradingas. Tarkime, pritrūkęs apie ką rašyti, griebiasi kaimynų, neinant gilyn, bet pradėjus nuo tarpukario, rašė Povilaičiui ar kitam saugumo vadui: mano kaimynas A.N. priglaudžia proklamacijų, nukreiptų prieš valdžią, platintojus

54 Ričardo Šileikos nuotr.

palėpininkus ar pogrindininkus. Kiek vėliau NKVD rašė: mano kaimynas A.N. buvo akyvus Smetonos režimo šalininkas ir persekiojo darbo žmonių gynėjus. Dar vėliau gestapui: mano kaimynas A.N. –

GINTARO LAŠAI saros paistaliojimai“

komunistas. Pasibaigus karui vėl NKVD: mano kaimynas A.N. fašistinių grobikų pakalikas, miškinių rėmėjas. Dar vėliau jau KGB: mano kaimynas A.N. platina antitarybinę literatūrą bei antitarybinius anekdotus. Dar vėliau Laurinkui ar Pociui, ar Grinai: mano kaimynas A.N. kolaboravo su KGB ir buvo jų slaptas agentas. Jeigu tai nepadeda, galima paprasčiau: mano kaimynas pedofilas arba muša žmoną, padirbinėja eurus, platina kontrabandines cigaretes. Svarumo dėlei galima viską į vieną popierių surašyti. Juk popierius kantrus. O sudėjus visus skundus į knygą, turėtumėm antrąją „Kalvio Ignoto teisybę“. Vardą galima keisti. Tikriausiai pamiršau paprotinti, kad pasirašyti po tokiu popieriumi nėra reikalo. Kaip, beje, ir po internetiniais komentarais. Anoniminių rašinių žavesys: pareiški savąją poziciją ir niekas neverčia dėl jos diskutuoti. Prisipažinkime, kad diskutuoti mėgsta tik demagogai ir apsigimę diskutantai, kurie nėra teisūs, tik moka prastūminėti savo teisybę. O čia nereikia stengtis: pyst į kaktą ir jautiesi lyg po meilės akto, tuščias ir lengvas, nes kažkas gromuliuoja, darosi galus, verkia, rauda, raunasi plaukus, samdo teisininkus, kriminalistus, kad nustatytų komentarų autorių, o tu patenkintas švilpauji, nes pasitenkinai pigiai ir greitai, pavadindamas kokį nors visai niekuo dėtą straipsnio herojų pedofilu, vagimi, kagėbistu ar paprastu idiotu. Ko daugiau reikia? Kodėl rašo apie jį, o ne apie mane? Tegul žinosi.

Po visko, kas išdėstyta, galima daryti vienintelę išvadą: rašyti būtina visiems ir kiekvienam. Mokantiems, o ypač nemokantiems (nes kaip kitaip išmoksi), apie save, bet pageidautina apie kitus, nes apie tave teparašo kiti, bus objektyviau. Apie gyvąją ir negyvąją gamtą ir apie dangaus reiškinius, savo sapnus, baimes bei lūkesčius, apie žemiškąją ir dangiškąją valdžią (atsargiai pasveriant žodžius, ypač apie pirmąją). Apie viską, kas mus supa, kas buvo, kas bus, ko nebuvo, ko jau nebus, ko reikia, ko nereikia. Ir panašiai. Nes pradžioje minėtas straipsnio autorius buvo teisus: rašymas atpalaiduoja. Nuo kaltės, pavyzdžiui. Juk nusikaltėliui siūloma raštu prisipažinti ir pažadėti daugiau nenusikalsti. Ar reikia daugiau argumentų? Ir kokių?

Apie mirtį

Vakar netikėtai išgirdau, kad iš gyvūnų tik vien avis nejaučia mirties, bandžiau prieštarauti, nes kažkada buvau mokomas (ne bet kur – universitete), jog mirtį suvokia padarai, turintys sąmonę, kaip antai žmogus. Neužtenka to, kažkada viešai išsijuokiau iš kolegos kūrinio, kuriame šis aprašė siaubą kiaulės akyse, išvydus šeimininką su didžiuliu peiliu rankose, nors paskui paaiškėjo, kad šis ėjo ne galabyti kriuksės, o kaip tik priešingai, papjaustyti jai skanumynų – runkelių ar griežčių, nesvarbu. Paskui kiek nurimęs prisiminiau posakį: eina kaip avys į skerdyklą, ramios. Vadinasi, racijos yra. Bet to maža, kad mano galvoje įvyktų pervarta, juk tai tas pats, kas griauti namo pamatus. Skamba patetiškai, bet tai kyla iš noro pasipriešinti visokiems netikriems pranašams, kurie gausiai teršia begaliniai platų interneto vandenyną savo naujai suformuluotomis teorijomis, o pašnekovas, man tai išdėstęs, knygų nėra skaitęs, vien interneto vergas, tad iš čia ir teorija. Jeigu tikėtume ja, tai gyvūnai viską turėtų jausti: meilę, pyktį. Tad kiek trūksta iki gebėjimo tai pasakyti žodžiais? Marytės plauko. Nereikės laukti šventos Kūčių nakties, gyvūnai ims kalbėti kasdien. Ir fantastinių kvailų amerikoniškų komedijų nereikės, kai katinas ims tau rėžti tiesą į akis. O šuo? Juk išdės visas nuoskaudas, visus kartus primins, kai nepraleidai jo į priekį, kai laiku nepadavei Chappi ar kitokio ėdalo, už viską atsiimsi, neabejok. Nereikia manyti, kad laukiniai paukščiai atsiliks, gamtoje nėra diskriminacijos lyg žmonių visuomenėje, tad, užuot slapčiomis teršę, balandžiai, varnos, šarkos, žvirbliai, zylės ir varnėnai kaip susitarę ims prikaišioti ir apkalbinėti. Kils chaosas, pražudęs didingiausią senovės projektą – Babelio bokšto statybą, nes žmogaus gebėjimas priimti informaciją atvirkščiai proporcingas jos kiekiui. Imkite vyrą, turintį plepią žmoną. Užtikrinu, kad jis ne tik tūnos tylus kamputyje, bet ir šaukiamas kelis kartus neatsilieps, kadangi nuo pačios tarškėjimo jo klausa bei suvokimas yra atbukę. Taigi, kai visi gyvi padarai ne tik ims bijoti mirties, bet ir kalbėti, užtikrinu jus: sužlugdysime ES lėšų įsisavinimą, šimtai milijonų eurų liks pakibę tarp dangaus ir žemės, o mes jų negalėsime pasiekti. Visa Europa iš mūsų juoksis. Bet čia jau proza. Grubi proza, o juk pradėjom kone lyriškai nuo gyvūnų suvokimo. Aš linkęs manyti, kad gyvūnai smegenis turi, bet sąmonės – ne. Beje, niekuo nesiskiria nuo daugelio žmogišką pavidalą turinčių ypatų, kurios irgi galvoje masės turi, bet sąmonės ir suvokimo nė už gramą. Ir jeigu žmogui dar yra naivios vilties kažką įkrėsti į smegeninę, tai gyvūnams net nebandyk, geriausiu atveju išugdysi instinktus, o ne pažadinsi tai, ko jie neturi. Pabrėžiu: tai mano asmeninė nuomonė, su kuria galima ir reikia nesutikti, nes nėra derinta su interneto portaluose pateiktomis žiniomis. Sąmoningai nutyliu apie mokslinius veikalus ar vadovėlius – kas dabar tokiais niekais remiasi – internetas valdo mus, mes jam meldžiamės, jame ieškome įkvėpimo ir pasitenkinimo šaltinių. Nors mirtis nėra ta tema, kuria reikėtų juokauti, kurti anekdotų ir paistalioti, ką aš čia dabar darau. Galbūt geriau pasvarstyti, kam geriau: padarams, turintiems sąmonę ir suvokiantiems neišvengiamą baigtį, ar neturintiems ir nesuvokiantiems? Keistas ir naivus klausimas, nes savaime aišku, kad kuo daugiau žinai, tuo greičiau sensti arba tuo sunkiau nešioji tą žinių svorį, o nežinai – ir galvos neskauda. Tad šiuo atveju gyvūnams yra kur kas geriau, nes jie gyvenimą praleidžia nerūpestingai žaisdami ir nesukdami galvos, kas jų laukia. Ar, tarkime, visi mėsai auginami galvijai, numanydami savo ateitį, kimštų į save tiek pašaro, kad patiekti ant stalo džiugintų šeimininkų akį bei skrandį? ►