SUGRĮŽIMAI

A.Pečiulis:

net būdamas Zalcburge daug dirbu Lietuvai

Dirigentas Arūnas Pečiulis Zalcburge, Austrijoje, gyvena ilgiau nei gyveno Lietuvoje. Ten jo darbas ir namai, bet Lietuva taip pat yra namai. „Kai važiuoju iš Austrijos į Lietuvą – grįžtu namo. Kai iš Lietuvos važiuoju į Austriją – taip pat važiuoju namo“, – priklausymas kelioms kultūroms pašnekovui nekelia vidinių prieštaravimų. „Mano namai – Europa“, – patikslino, jis tikrai nėra svetimas Austrijoje. A.Pečiulis į savo gimtinę grįžta kelis kartus per metus – aplanko šeimą, kartais atvyksta koncertuoti su kuriuo nors savo ansambliu, kartais – kaip kviestinis dirigentas. Kai susitikome vieną sausio šeštadienio vakarą, į pabaigą tiksėjo ilgas šventinis vizitas lietuviškuose namuose. Jį dirigentas spėjo suderinti ir su netikėto darbo atomazga – sausio 3-iąją buvo pristatyta jo ir dėstytojos Nelės Gricienės parengta knyga „Daina mano miestui“ apie ilgametį Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos dėstytoją ir žinomą choro dirigentą Stanislovą Juščių (1931–2015).

Kristina SADAUSKIENĖ

Namai – čia ir ten

– Papasakokite šiek tiek apie save, kokios veiklos Zalcburge užima daugiausia jūsų laiko? – Turiu keturis savo kolektyvus: „Lainerhof Quartett“, „Salzburger Volksliedsingkreis“, „Kammerchor der Salzburger Liedertafel“ ir „vocal orange“. Visi labai skirtingi, su skirtingomis programomis, bet savo laiką jiems išdaliju maždaug vienodai.

Retkarčiais dirbu ir su orkestrais, truputį – Zalcburgo „Mozarteume“.

– Gal galite prisiminti, kas jus nuvedė į Zalcburgą?

– Išvykau 1991-aisiais, po to, kai atstovėjau prieš tankus, visą sovietų marazmą. Zalcburgas ir Vilnius yra miestai partneriai, ir nuo seno buvo skiriama stipendija dviem studentams iš Lietuvos, kad vyktų studijuoti į Zalcburgą. Iki 1989 m. išvykdavo tik Rusijos piliečiai, lietuviams tos stipendijos nebuvo skiriamos. Vėliau ir mes pradėjome gauti. Tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, dabar tai Lietuvos muzikos ir teatro akademija, vyko konkursas, jį laimėjau ir 1991 m. išvykau pasitobulinti į Zalcburgą. Tuomet visi manėme, kad išvykstu vieneriems metams. Taip jau susiklostė, kad Zalcburge gyvenu ilgiau nei gyvenau Lietuvoje.

– Manėte, kad išvykstate trumpam. Kas lėmė, kad likote gyventi ir dirbti Austrijoje? – Po studijų „Mozarteume“ norėjau grįžti į Lietuvą. Bet grįžęs neturėjau ką veikti. Net vaikų muzikos mokykloje negavau darbo. Lietuvoje tuo metu buvo suirutė, buvo griaunama mokyklų sistema. Grubiai tariant, buvau išvarytas – niekam nereikėjo mano žinių. O Zalcburge dar besimokydamas buvau pradėjęs dirbti su chorais, gavau pasiūlymų, tad galiausiai ten ir likau.

Dabar ten ir darbas, ir šeimyninis gyvenimas. Kai važiuoju iš Austrijos į Lietuvą – grįžtu namo. Kai iš Lietuvos važiuoju į Austriją – taip pat važiuoju namo.

Austrijoje gyventi patogu

– Kuo jums imponuoja austrai ir Austrija? Mūsų mentaliniuose žemėlapiuose ši šalis šiek tiek paslaptinga, žinome apie ją mažiau nei apie kitas senąsias Vakarų Europos valstybes. ►

◄ – Neįmanoma Austrijos apibūdinti vienareikšmiškai. Pavyzdžiui, visas Vienos kraštas yra išpuikęs. O Zalcburgas labai vakarietiškas miestas. Vienu metu jis buvo amerikiečių įtakos zonoje ir tai juntama iki šiol – zalcburgiečiai pasižymi vakarietišku mentalitetu, yra nuoširdūs. Toks pat ir Tirolio kraštas. Be to, Zalcburgas nėra didelis. Mažesnis nei Klaipėda, bet jo senamiestis kur kas didesnis.

Pirmiausia man svarbu, kad žmonės mokėtų tyliai groti ir dainuoti. Ne garsiai – nes ne tai svarbiausia.

Gyventi Austrijoje man patogu – labai daug sričių, kur viskas tobulai sutvarkyta ir aišku. Pavyzdžiui, parama. Galiu lyginti su Lietuva. Kai reikėjo ieškoti paramos knygos leidybai Lietuvoje, susidūriau su daug popierizmo, neaiškumo. To nebūtų Zalcburge. Muzikiniu požiūriu tas pats: jei ten kažkas tave kviečia koncertuoti, aišku, kad bus normalus honoraras. Paminėsiu man žinomą situaciją Klaipėdoje: vienas bankas kvietė chorą „Cantare“ koncertuoti renginyje, choras paprašė 200 eurų honoraro, bankas atsakė, kad tiek pinigų nėra. Bankas. Austrijoje gyvenu jau labai ilgai, tad visa gyvenimo struktūra man suprantama, aiški ir priimtina. Kai žinai, kas ir kaip, – gera gyventi. vietą respublikiniame chorvedžių konkurse. To iki manęs niekas nebuvo padaręs. Tada pradėjau planuoti gyvenimą ta linkme. Supratau, kad esu tam gabus – jaunam žmogui laimėti tokį konkursą nėra paprasta.

Kad visiems būtų gera

– Dirigento profesija labai sudėtinga, turite vienu metu matyti detales ir visumą, valdyti sudėtingą choro organizmą – kas pastūmėjo pasirinkti šį kelią? – Kai man buvo 16 metų, nelabai įsivaizdavau, kas tai per specialybė. Tik žymiai vėliau supratau, koks katorgiškas šis darbas. Klausytojai koncerte mato tik sceną – jie nemato repeticijų, kiek ten povandeninio judėjimo, bangų ir srovių. Choras yra daug labai skirtingų žmonių, kurie susirenka su savo ligomis, nuotaikomis, problemomis. Dirigentas yra tas žmogus, kuris turi laviruoti taip, kad visiems būtų gera, kitaip nebus pasiektas bendras geras rezultatas. Kai baigiau vaikų muzikos mokyklą ir atėjau stoti į Klaipėdos S.Šimkaus konservatoriją, norėjau studijuoti grojimą klarnetu. Man buvo pasakyta, kad nebeliko vietų, bet galėčiau studijuoti chorinį dirigavimą. Taigi su dirigavimu susidūriau neplanuotai, atsitiktinai. Bet nuo pat pradžių sekėsi labai gerai. 1985 m. pirmą kartą Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijai laimėjau pirmąją

– Kiekvienas dirigentas turi savo braižą, stilių – kaip apibūdintumėte saviškį, kas jums svarbiausia, kai dirbate su choru ar orkestru? – Pirmiausia man svarbu, kad žmonės mokėtų tyliai groti ir dainuoti. Ne garsiai – nes ne tai svarbiausia. Tai ir pats sunkiausias dalykas. Antra – visa muzika turi skambėti „minkštai“, jos negalima „kapoti“. Ir trečia, kas man labai svarbu, ką mėgstu – tai fermatos – užlaikymai. Kūrinio pabaiga turi būti išklausyta, pasiekti kiekvieną kampelį salėje.

Partitūra turi būti atlikta taip, kaip parašyta. Kūrinys nėra tavo – jį sukūrė autorius ir jo nurodymų reikia laikytis. O interpretacijoje man svarbūs tik tie trys išvardyti dalykai.

Abipusis ryšys

– Dirigentai dažnai įsivaizduojami kaip autokratai, bet jūs akcentuojate, kad reikia pajusti visus choro narius. Kiek jums svarbus ir ar sunkus darbas su žmonėmis?

– Žinote, man tai pavyksta intuityviai. Neturiu problemų. Kai buvau mažiukas, mėgdavau sakyti, kad užaugęs būsiu kunigas arba gydytojas. Abu darbai susiję su žmonėmis. Man nereikia nieko klausinėti žmonių, su kuriais dirbu. Jie patys kalba su manimi, pasipasakoja. Žmogų reikia mokėti išklausyti, jis tau išsipasakos, atsivers, ir neturėsi jokių problemų dirbdamas su juo. Svarbiausia ne kalbėti, o klausytis.

Tikiu, kad savo muzikantus reikia mylėti ir gerbti. Choras be dirigento nedainuos. Bet ir dirigentas be choro neturės ką veikti. Atsistok prieš veidrodį ir diriguok. Tai – abipusis ryšys. Kartais dirigentas pamiršta, kad prieš jį yra asmenybė, geriau, prasčiau groja ar dainuoja, bet tai yra asmenybė, kurią reikia gerbti. Konfliktai ir įtampa kyla iš nepagarbos vienas kitam, to darbe tikrai nereikia ir nėra labai sunku išvengti.

– Dirbate su labai įvairiais kolektyvais. Papasakokite, kuo skiriasi darbas su mėgėjais nuo darbo su profesionalais? – Tai gana įdomus klausimas. Iš tiesų klausytojams, ypač jei moka pinigus už koncertą, visiškai neįdomu, kas scenoje – mėgėjai ar profesionalai. Jie ateina klausytis kokybiškai atliekamos muzikos.

Profesionalus choras ar orkestras turi daug privalumų – žmonės pažįsta natas, padavei jas, jie iškart dainuoja, bet jie mažiau ruošiasi namuose. O kai mėgėjus

supažindini su kūriniu ir pasakai, ko iš jų nori, jie ruošiasi namuose ir jau į antrą repeticiją ateina pasirengę. Bent jau mano kolektyvai. Su mėgėjų choru, net jei ruošimosi procesas yra ilgesnis, kartais lengviau dirbti nei su profesionalais. Mėgėjų chore žmonės tiki viskuo, ką jiems sakai, tiesiog susiurbia jiems duodamą informaciją. Profesionalai gali sakyti: „palaukite, čia gal ne tuo stiliumi reikėtų“, „o gal čia taip“, „o gal tai anaip“. Prasideda diskusija, kuri ne visada reikalinga.

Nors man gera dirbti tiek su profesionalais, tiek su mėgėjais. Manau, kad iš tiesų labai daug priklauso nuo to, kas stovi prieš muzikantus ir koks muzikantų požiūris į darbą.

Sodrioje terpėje

– Kaip Zalcburgo publika priima mėgėjų chorus? – Matote, mėgėjai mėgėjams nelygu. Mėgėjų chorus galima skirstyti, mano galva, į profesionalus mėgėjus ir mėgėjus saviveiklininkus. Mėgėjai profesionalai yra tie, kurie ruošiasi namuose. Kai ateini į jų koncertą, jei nesi muzikas, nepajusi, kad tai mėgėjų choras. O mėgėjai saviveiklininkai į savo veiklą žiūri laisviau – vienas choro narys per koncertą su publika flirtuoja, kitas ne tą tekstą dainuoja. Bet reikia ir tokių kolektyvų. Toje sodrioje terpėje galima atsirinkti, kuris kolektyvas vertas didesnio ar mažesnio klausytojų dėmesio.

Gerai tai, kad Zalcburge chorai neturi publikai įrodinėti savo vertės. Kiekvienas choras turi savo klausytojus, o tų chorų – skaičiuojant ir mėgėjus, ir profesionalus – 90. Įskaičiuoju ir vaikų, ir suaugusiųjų, ir bažnytinius chorus. Į koncertus publika susirenka visada, niekada nebūna baisu, kad dainuosi tuščioje salėje.

Paminėsiu esminį Klaipėdos ir Zalcburgo skirtumą, kurį pastebėjau. Jei Klaipėdoje dainuoja choras A, tai choras B neis jo pasiklausyti, nes reikia ignoruoti konkurentus. Jei Zalcburge dainuoja choras B, tai choras A ateis pasiklausyti, kaip jis dainuoja, ką geriau ar blogiau daro.

Upės nesustabdysi

– Vienas iš jūsų kolektyvų yra 1847 m. įkurtas „Salzburger Liedertafel“. Net Lietuvą buvo pasiekusi istorija, kaip prieš kelerius metus grūmėtės dėl šio choro išlikimo. Kuo tai baigėsi? – Pagrindinis konfliktas buvo dėl galimybės repetuoti patalpose miesto centre. Visi jų nori. Galiausiai buvo pasiektas kompromisas, kad liksime ►

◄ tose patalpose, bet tų patalpų pavaldumas bus nebe mūsų, o pagrindinio pastato valdytojų žinioje.

– Ar dirbdamas su šiuo choru jaučiate tradicijos svorį, įsipareigojimą šio choro istorijai? – Nesvarbu, kad chorui tiek daug metų, reikia suprasti, kiek keitėsi jo atlikėjų kartos. Šiandien šiame chore dainuoja už mane jaunesni žmonės ir jiems būtų neįdomu, jei primesčiau kažką dvokiančio pelėsiais. Tradicija daugiau išlaikoma afišose, ne vidiniame choro gyvenime. Jei vadovaučiausi tais principais, kurie buvo svarbūs choro gyvenimo pradžioje, jau po pirmos repeticijos neliktų nė vieno choristo. Gyvenimas eina toliau. Upė teka ir jos nesustabdysi. Tai tinka ir kalbant apie chorą.

Kitoks muzikos skambesys

– Ar rengdamas koncertines programas Zalcburge pasiūlote savo klausytojams lietuvių kompozitorių kūrinių?

– Taip. Ir labai daug. Austrai labai gerai priima Baltijos šalių muziką, jos kitoks skambesys. Mes, šiauriečiai, kitaip girdime muziką. Pavyzdžiui, programą su Juozo Naujalio motetais reikėjo pakartoti du kartus. Klausytojams Lietuvoje jo motetai – nieko naujo. Aišku, skamba Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Iš šiuolaikinių kompozitorių paminėčiau Nijolę Sinkevičiūtę, ji specialiai rašo kūrinius mano moterų ansambliui, taip pat Donatą Zakarą, Giedrių Svilainį, Liną Kairytę, Vytautą Miškinį. Mūsų repertuare lietuvių kompozitoriai skamba nuolat.

– Sakote, kad Baltijos šalių muzika skamba kitaip. Gal galėtumėte kiek plačiau paaiškinti, ką tai reiškia? – Kitoks harmonijos išdėstymas, girdėjimas. Nežinau, ar tai priklauso nuo šiaurės ar pietų, bet, kai girdi lietuvišką muziką, net nežinodamas iškart gali pasakyti, kad tai lietuviška. Bent aš taip galiu. Jei girdžiu kitų kraštų muziką, gal iškart nepasakysiu, kad tai, pavyzdžiui, kroatų kūrinys, bet reikia klausytis į tą pusę. Sunku paaiškinti šį girdėjimą.

Net ir šiuolaikinėje lietuvių kompozitorių muzikoje išlieka kažkokių intonacijų, ne citatų, bet intonacijų iš liaudies dainų ar kitų kūrinių. Išgirsti tą intonaciją ir iškart atpažįsti. Mano nuomone, daugelis lietuvių kompozitorių labai protingai ir geranoriškai naudoja šias intonacijas, ir tai jų kūrinius daro išskirtinius.

Pristatė knygą

– Išlaikote glaudų ryšį su Lietuva net būdamas Austrijoje. Papasakokite, ką spėjote nuveikti pastarosios viešnagės metu? – Kas dvejus ar trejus metus atvykstu koncertuoti su kuriuo nors savo kolektyvu arba kas nors Lietuvoje pakviečia parengti programą. Šiaip mane lengva ir gera pasikviesti – atvažiuoju, padarau ką reikia padaryti ir išvažiuoju. Man buvo didžiulis įvertinimas, kai 2018 m. buvau pakviestas būti vyriausiuoju Dainų šventės dirigentu – juk negyvenu Lietuvoje. Bet manau, kad net būdamas Zalcburge daug dirbu Lietuvai.

Į koncertus publika susirenka visada, niekada nebūna baisu, kad dainuosi tuščioje salėje.

galima išleisti knygą. Susirinkau, ką jos turėjo. Vėliau nuėjau pas buvusį kolegą Vytautą Blūšių į jo muziejų, jis ištraukė didžiulį juodą šiukšlių maišą, pilną straipsnių iškarpų. Sako man, kad viskas viduje – S.Juščiaus, kad imčiau ir neščiausi, nes pasitiki manimi. Taigi turėjau daug medžiagos, bet ją reikėjo atrinkti ir susisteminti. Iškart po Naujųjų metų nuvažiavau pas N.Gricienę ir sakau jai: „Dėstytoja, esate rašiusi knygų, gal galite padėti, patarti, nuo ko pradėti, kaip tai daryti?“ Nebuvau tokio dalyko daręs, bet nebuvo kaip atsisakyti.

– Ėmėtės neįprasto darbo – kaip sekėsi rengti knygą? – Pasitarėme su N.Griciene, kokie žmonės galėtų parašyti atsiminimus šiai knygai ir kas su kuo bendraus. Tai buvo didžiausias mano darbas, nes reikėjo pakalbinti žmones, pakviesti, kad rašytų. Taip atsirado gražių darbų. N.Gricienė turėjo kontaktus su buvusiu Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos direktoriumi Povilu Gabaliu, su muzikologu Vaclovu Juodpusiu ir kitais. Pasidalijome sritis, kur kas daugiau galime nuveikti. N.Gricienė surado labai daug įdomios medžiagos spaudoje. Man didžiulis darbas buvo visas nuotraukas parengti spaudai – kai turi 60 metų senumo suglamžytą nuotrauką ir ją reikia sutvarkyti taip, kad tiktų knygai, tai užima nemažai laiko.

Išskirčiau tris svarbiausius šio vizito akcentus. Buvo tikra sielos atgaiva Klaipėdos dramos teatre pamatyti spektaklį „Mūsų klasė“. Labai stiprus, sveikinu visą trupę. Gruodžio 31-ąją Šiauliuose klausiausi N.Sinkevičiūtės „Magnificat“ premjeros mišriam chorui ir pučiamiesiems. Sausio 3-iąją Klaipėdoje buvo pristatyta mano ir dėstytojos N.Gricienės parengta knyga „Daina mano miestui“ apie buvusį mano mokytoją S.Juščių.

– Zalcburge esate užimtas žmogus, bet radote laiko prisidėti prie knygos rengimo Klaipėdoje. Gal galite papasakoti, kaip esate susijęs su jos atsiradimu? – 2017 m. per Kalėdas paskambino S.Juščiaus žmona ir dukra, norėdamos pasveikinti su šventėmis. Pasakė, kad yra likusių dėstytojo daiktų, kad gal būtų

Apie savo mokytoją

– Ar rengdamas knygą apie savo mokytoją sužinojote kažką naujo? – Susipažinau su jo vaikystės ir jaunystės metais, jo gyvenimu pokario laikotarpiu. Jis nebuvo apie tai pasakojęs – apie sprogimus, šaudymą, slėpimąsi, visus tuos sunkius išgyvenimus. Tai buvo nauja. Iš tiesų tokios to laikmečio istorijos yra pažįstamos, bet kai skaitai, kaip apie tai rašo artimas žmogus, reaguoji visai kitaip.

O visi jo darbai, profesinė veikla – apie tai žinojau, visada spaudoje sekiau, ką jis veikė.

– Ne kiekvienas mokytojas taip įsirėžia savo mokinių atmintyje, kad vėliau būtų pagerbtas knyga. Koks mokytojas buvo S.Juščius?

– Jis buvo ypatingas tuo, kad nepabrėžė skirtumo tarp mokinio ir mokytojo. Visada elgėsi su mokiniais kolegiškai. Jis niekada nėra pakėlęs balso, iš esmės nemokėjo pykti. Buvo nuostabus žvejys, jei pakviesdavo į žvejybą – tai buvo didžiulis įvertinimas – kaip dešimtkart penki. Į tas žvejybas kartu plaukdavo garsūs muzikantai. Visi tie pokalbiai mariose, neoficialioje aplinkoje man kaip jaunam žmogui davė labai daug. Mes kalbėjomės apie Lietuvą, kokią mokytojas ją rado gimęs, kaip ji keitėsi. Reikia

Vizitinė kortelė

Arūnas Pečiulis gimė 1966 m. Klaipėdoje. Dirigentas, tarptautinių konkursų laureatas, keturių kolektyvų Zalcburge (Austrija) meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Baigęs Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, 1985–1991 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kur chorinio dirigavimo mokėsi pas profesorius A.Krogertą ir P.Bingelį, simfoninio dirigavimo – pas G.Rinkevičių. 1991–1994 m. studijas pratęsė Zalcburgo muzikos ir taikomojo meno universitete „Mozarteum“, kurį baigė su pagyrimu, apgynė meno magistro laipsnį bei įgijo operinio ir simfoninio dirigavimo specialybę. Baigęs mokslus pradėjo dirbti Zalcburgo dainininkų sambūryje „Salzburger Liedertafel“, 2012 m. tapo meno vadovu ir direktoriumi. 2013 m. už nuopelnus gelbėjant 166 metus gyvuojantį „Salzburger Liedertafel“ chorą buvo apdovanotas Michaelio Haydno medaliu. Dirigentas yra įvairių tarptautinių konkursų laureatas, seminarų bei konkursų žiuri narys, pats vadovauja dviem festivaliams Zalcburge, buvo išrinktas Zalcburgo miesto chorų vyriausiuoju dirigentu, jam suteiktas „Obertrumer Liedertafel“ garbės dirigento vardas. Šiuo metu vadovauja chorams „Salzburger Volksliedsingkreis“, „Kammerchor der Salzburger Liedertafel“ ir „vocal orange“, taip pat vyrų vokaliniam kvartetui „Lainerhof Quartett“. Su įvairiais kolektyvais yra įrašęs 15 kompaktinių plokštelių. Apdovanotas Zalcburgo žemės ordinu už ypatingus pasiekimus kūrybinėje veikloje ir ilgametį vadovavimą festivaliams.

nepamiršti, kad tie pokalbiai vyko gūdžiais tarybiniais laikais. Žmonės tuo metu vieni kitų bijojo. O jis atvirai kalbėjo su manimi. Buvo abipusis pasitikėjimas. Kai baigiau S.Šimkaus konservatoriją, mūsų ryšys nenutrūko – susiskambindavome, kai būdavau grįžęs, susitikdavome.

– Kaip manote, koks šiandienos pasaulyje turi būti idealus mokytojas? – Gal pradėčiau nuo to, koks turi būti mokinys. Mokinys į mokyklą turi ateiti išauklė

tas šeimoje. Klaida manyti, kad mokykla auklėja žmogų. Tai ne mokyklos, o šeimos užduotis. Man atrodo, kad kartais tėvai šią pareigą nustumia mokyklai, vaiką atiduoda ir pamiršta, neužsiima su juo. Iš to kyla daug problemų.

Mokytojas pirmiausia turi imponuoti savo intelektu, žiniomis, tada jis gali būti gerbiamas. Mokytojas taip pat turi būti teisingas ir geranoriškas. Bet, kiek žinau apie šiandienę mokyklų situaciją, sunku būti tokiam.