Nijolė KEPENIENĖ. Rašytojas J.Šikšnelis: asmenybės susidvejinimu kol kas nesiskundžiu

Rašytojas J.Šikšnelis: asmenybės susidvejinimu kol kas nesiskundžiu

Už naujausią knygą „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ bei viso gyvenimo nuopelnus literatūrine Ievos Simonaitytės premija šiemet apdovanotas rašytojas Juozas Šikšnelis – žinomas kaip prozininkas, neretai pasirašantis ir savo knygas leidžiantis Raido Dubrės slapyvardžiu. Jis to nesureikšmina ir jam visi žanrai patinka, kai įtraukia kūrybinis procesas.

Nijolė KEPENIENĖ

Lyg juodoji skylė

– Kaip Raidas Dubrė parašėte gal net dešimt detektyvinių romanų. Esate apdovanotas keliomis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos premijomis, „Varpų“ premija, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu. Bet Juozui Šikšneliui tikriausiai labiausiai priskirtinas romanas „Kryžiau žalio medžio“. Kaip detektyvų romanistas sugyvena – tame pačiame kailyje! – su, tarkime, gurinių romanistu? Kaip vienas kitą pakenčiate? Ar susišnekate?

– Painus klausimas. Bandau sustatyti akcentus į vietas. Pirmiausia, jei jau kalbame apie apdovanojimus už rašymą, nereikėtų išbraukti Ievos Simonaitytės bei Žemaitės premijų, nes jos mano rašytojiškoje biografijoje svarbiausios. O, tarkime, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalis duodamas ne už rašto darbus. Tai dėl aiškumo. Antra, gurinių romanas nėra kažkoks atskiras žanras, o tik kūrinio forma, tad į šį klausimą atsakyti nesugebėsiu, nes asmenybės susidvejinimu kol kas nesiskundžiu.

– „Kryžiau žalio medžio“ – gurinių romanas, „Apšlakstytas isopu“ – apribų. Ar esate linkęs į trumpąjį žanrą, iš kurio lipdote vientisą istoriją? – Nepasakyčiau, tiesiog istorija susidėlioja iš atskirų skivytų, kurie kažkurioje smegenų dalyje dar yra užsilikę. Juos pavadinau guriniais. Regis, tai labiau tarmiškas nei bendrinės kalbos žodis, kurį pastaruoju metu noriai naudoja kolegos. O apribos – tai kontūrai. Ir jei pirmuoju atveju istorija lyg mozaika dėliojama iš gurinukų, tai antruoju pasakojama tik brėžiant kontūrus, viskas tarsi migloje. Tad abiem atvejais trumpasis žanras niekuo dėtas.

– Esate rašęs ir novelių („Angelas mėšlyne“). Kuris žanras jums mieliausias? O gal rašote sunkiai, apmąstydamas ir išskobdamas kiekvieną žodį? Koks tas jūsų darbo procesas? – Esu parašęs ir novelių, bet jau senokai. Visi žanrai mieli, kai įsijungi į kūrybinį procesą. Tik čia galbūt tiktų kitas pasakymas: ne įsijungi, bet tave įjungia, įtraukia lyg juodoji skylė, ir niekas neklausia, ar turi laiko, popieriaus ir rašymo priemonę. Daryk ką nori, bet privalai užrašyti tai, ką tas sėdintis tavo galvoje diktuoja. Tad, atsakydamas į jūsų klausimą, sakau: nei sunkiai apmąstau, nei skobiu, žodžiai liejasi, vos spėju užrašyti, o geriausių, tikriausiai, nespėju.

Istorija – mitų rinkinys

– Naujausią romaną „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ parašė Juozas Šikšnelis, nors man atrodo, kad būtent šiame romane susitinka abu rašytojai. Romanas nestokoja detektyvo elementų (aiškinamasi net apie bėglio iš laikinojo CŽV kalėjimo žmogaus teises) ir gana šiurpių nuotykių (gaudynės su gyvu negyvėliu karste ir pan.). Ar nenubloškia tokia vyksmo gausa nuo pagrindinės minties? Kaip iš viso gimė romanas? Ar pirma buvo idėja, ar idėja vijosi nuotykius? – Kad, anot jūsų, susitinka abu rašytojai, tai nieko nuostabaus, nes juk prieš tai dievagojausi, kad asmenybės susidvejinimu dar nesiskundžiu. Visi siužeto vinguriavimai ir nuotykiai pajungti vienam tikslui – papasakoti įdomią istoriją. O kaip gimsta romanai, tamsta puikiai turėtumėte žinoti, nes esate prirašiusi visą stirtą. Turėdamas vieną idėją, geriausiu atveju gali parašyti kūrybinį ar politinį manifestą, o jei bandysi romaną, tai jis ir išeis kaip manifestas. Romanui būtina siužeto užuomazga, gal net mazgas, kurį painiodamas išpleti siužetą ir prirašai kelis šimtus puslapių.

Viskas, galima sakyti, prasidėjo Klaipėdoje nuo seno namo, kuriame, kaip manoma, turėjo būti paslėptas generolo Gelgaudo dienoraštis, nugriuvimo ar nugriovimo. To prireikė dviem tarp savęs konkuruojančioms jėgoms. Tai siužetas. O idėja: istorija, kad ir iš kurios pusės žiūrėtum, yra mitų kūrimas, ne praeities rekonstrukcija, o mitų rinkinys. ►

◄ Ir atskirti, kur teisybė, ir apskritai, kas yra teisybė istorijoje, praeityje, gal teisingiau reikėtų klausti, kieno teisybė, yra be galo sunku. Bet bandyti dar niekas neuždraudė.

– Rašote trumpais, bet raiškiais sakiniais, vaizdai tarsi išskobti gremžtuku. (Gal vis dėlto žodis ne taip jau labai nutolęs nuo kalto, kuriuo irgi kūrybingai darbuojatės?). Kad ir pati pradžia: istorija užgimsta tualete, tikrąja to žodžio prasme, plaunantis rankas. Gamtiniai reikalai, rodos, įžemina tekstą, suteikia jam autentiškumo (kad ir vairuotojas, sudėtingu momentu tuštinantis pūslę už medžio). Ar tie sakiniai parašyti lengvai, ar ilgai juos gludinote, ieškodamas tinkamesnių žodžių ir vaizdinių?

Atskirti, kur teisybė, ir apskritai, kas yra teisybė istorijoje, praeityje, gal teisingiau reikėtų klausti, kieno teisybė, yra be galo sunku.

– Vėl klausimas už šimtą litų, atsiprašau, eurų. Kas gali būti sunkaus rašant apie tuštinimąsi? Juk šis procesas skirtas palengvinti būtį, tad ir rašyti apie jį nėra nei sunku, nei sudėtinga. Apie romantiškus jausmus rašyti nėra paprasta.

O dėl trumpumo bei raiškumo... Žodžių pūkiniuose pataluose užmigdyti minties negebu, nemėgstu ir tokių kūrinių neskaitau, nes dažnai žodžių kaskadomis pridengiamas minties skurdas. Neteigiu, kad mėgstu, kai viskas paprasta bei aišku ir nereikalauja susikaupimo, permąstyti tai, ką akys pagavo. Bet jei išlukštenus tai, ką perskaitei, atrandi tik pelus, atleiskite, tai kam reikalingos žodžių girliandos, jei Kalėdos seniai praėjo?

Apie viską – su ironija

– Kodėl prikeliate iš mirusiųjų generolą, majorą ir net Emiliją Pliaterytę? Visi prikeltieji, beje, puikiai jaučiasi ir mūsų laikais, jokių kultūrinio nesuderinamumo ar kitokių trukdžių jie nepatiria. Rodos, sprendžiate labai daug klausimų iš sykio: lenkiškumo ir lietuviškumo sugyvenimą viename asmenyje, ribinius išgyvenimus ir šiaip visokius kolektyvinius bei individualius džiaugsmus. Ar jums pačiam viską išsiaiškinti prisikėlusieji padėjo? – Jie jaučiasi puikiai, nes prikėliau juos ne kad teistume, ne kad antrą kartą numarintume smurtine mirtimi, bet kad tęstų pradėtus žygius ir galbūt kiek pataisytų savo reputaciją bei sutrukdytų kitiems dar kartą perrašyti istoriją. Suprantama, kad nieko jie man neišaiškino, nes, jei būtų išaiškinę, ar būčiau rašęs tokį storą romaną? Tik atsakymus į tamstos klausimus trumpai drūtai.

– Vienas dalykas, prisipažinsiu, mane romane erzina: net Emilija Pliaterytė nėra pakankamai teigiama, tokia, sakyčiau, tuštoka. Visoms moterims suteikiama, mano galva, utilitarinė prasmė, na, ją galima paglamžyti, paglamonėti ir būtina meluoti „...kad ji visų gražiausia, neprilygstama, kad saulė šviečia tik dėl jos ir panašiai, kad net sodo baidyklei, Žagarės vyšnių festivalio nugalėtojai, nevalia sakyti teisybės...“ Kodėl taip? Ar galėtų jūsų romane, tarkime, ateityje apsigyventi kitokia moteris? – Apie moteris kaip ir apie viską kalbu su ironija, bet jokiu būdu ne dėl to, kad jų nemyliu, negerbiu, nekenčiu ar panašiai. Visą gyvenimą praleidęs tarp moterų iki gilios senatvės tebesižaviu, neatsigėriu, neatsidžiaugiu jų kartais blyksinčia išmintimi, grožiu, sumanumu. Turėjote pastebėti, kad per viską kūrinį raudona gija eina ironija. Mėgstu traukti per dantį visus, kartais net save. O kokio kito užpildo tikitės iš Emilijos? Visi šaltiniai trykšte trykšta, kad ji mylėjo tik Tėvynę, na, kai kur užsimenama, jog buvo neabejinga savo poručnikei Raišanavičiūtei. Neužsiimu istorijos dekonstrukcija, nekuriu sąmokslo teorijų, nesityčioju iš „prikeltųjų“, mano tikslui užteko tokios Pliaterytės. O dėl ateities... Jei prireiks, rašysiu tik apie angelus.

– Kokie jūsų ateities planai, jeigu ne paslaptis? – Gerai būtų vieną kartą sulaukti Naujųjų metų. O tai visi klausinėja: kur sutiksi ar sutikai Naujuosius? Neturiu ką atsakyti, nes kiek belaukčiau, jie vis pro šalį praeina. Tad gal šiemet pasiseks?

Vizitin ė kort el ė

Juozas Šikšnelis (slapyvardis – Raidas Dubrė) – prozininkas, dramaturgas, skulptorius. Gimė 1950 m. Švendubrėje, Varėnos raj. 1973 m. Vilniaus universitete baigė bibliotekininkystės ir bibliografijos studijas. 2008–2018 m. – Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktorius. Nuo 1994 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 2011–2019 m. vadovavo Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriui. Rašytojo viso gyvenimo kūryba susijusi su Klaipėdos kraštu, Mažąja Lietuva. Parašė ir išleido 17 knygų: novelių rinkinius „Štilis“ (1991) ir „Angelas mėšlyne“ (2003), detektyvinių apysakų knygą „Nuogas lietaus nebijo“ (1992), vienaveiksmių pjesių rinkinį „Šešėliai“ (1993), detektyvinius romanus „Pyro pergalė“ (1995), „Medūzos žvilgsnis“ (1996), „Atblokšties siena“ (1998), „Nuodėmių atleidimas“ (1998), „Patvarumo riba“ (1999), „Pliūpsnio kaitra“ (2000), „ Pragaro vartai“ (2000), „Paskutinioji užmuša“ (2003), gurinių romaną „Kryžiau žalio medžio“ (2000), apribų romaną „Apšlakstytas isopu“ (2004), nuotykių romaną „Banga atgal negrįžta“ (2011), taip pat romanus „Surišti ir atrišti“ (2007), „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ (2019). Jo kūriniai išversti į rusų, lenkų ir anglų kalbas. 1992 m. ir 1996 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos premijomis už geriausią detektyvinį kūrinį. 2001 m. už romaną „Kryžiau žalio medžio“ pelnė I.Simonaitytės ir Žemaitės literatūrines premijas. 2014 m. jam įteikta „Varpų“ literatūrinė premija. 2019 m. apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“. 2020 m. rašytojas įvertintas Lenkijos valstybiniu apdovanojimu – medaliu „Nusipelnęs lenkų kultūrai“, taip pat 34-ąja literatūrine Ievos Simonaitytės premija. Be to, kad rašo, J.Šikšnelis drožia iš medžio, kala akmens skulptūras. Yra surengęs 20 parodų Lietuvoje ir užsienyje.