GINTARO LAŠAI
Rašytojas J.Šikšnelis: asmenybės susidvejinimu kol kas nesiskundžiu Už naujausią knygą „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ bei viso gyvenimo nuopelnus literatūrine Ievos Simonaitytės premija šiemet apdovanotas rašytojas Juozas Šikšnelis – žinomas kaip prozininkas, neretai pasirašantis ir savo knygas leidžiantis Raido Dubrės slapyvardžiu. Jis to nesureikšmina ir jam visi žanrai patinka, kai įtraukia kūrybinis procesas.
Nijolė KEPENIENĖ
Lyg juodoji skylė – Kaip Raidas Dubrė parašėte gal net dešimt detektyvinių romanų. Esate apdovanotas keliomis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos premijomis, „Varpų“ premija, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu. Bet Juozui Šikšneliui tikriausiai labiausiai priskirtinas romanas „Kryžiau žalio medžio“. Kaip detektyvų romanistas sugyvena – tame pačiame kailyje! – su, tarkime, gurinių romanistu? Kaip vienas kitą pakenčiate? Ar susišnekate?
– Painus klausimas. Bandau sustatyti akcentus į vietas. Pirmiausia, jei jau kalbame apie apdovanojimus už rašymą, nereikėtų išbraukti Ievos Simonaitytės bei Žemaitės premijų, nes jos mano rašytojiškoje biografijoje svarbiausios. O, tarkime, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalis duodamas ne už rašto darbus. Tai dėl aiškumo. Antra, gurinių romanas nėra kažkoks atskiras žanras, o tik kūrinio forma, tad į šį klausimą atsakyti nesugebėsiu, nes asmenybės susidvejinimu kol kas nesiskundžiu. – „Kryžiau žalio medžio“ – gurinių romanas, „Apšlakstytas isopu“ – apribų. Ar esate linkęs į trumpąjį žanrą, iš kurio lipdote vientisą istoriją? – Nepasakyčiau, tiesiog istorija susidėlioja iš atskirų skivytų, kurie kažkurioje smegenų dalyje dar yra užsilikę. Juos pavadinau guriniais. Regis, tai labiau tarmiškas nei bendrinės kalbos žodis, kurį pastaruoju metu noriai naudoja kolegos. O apribos – tai kontūrai. Ir jei pirmuoju atveju istorija lyg mozaika dėliojama iš gurinukų, tai antruoju pasakojama tik brėžiant kontūrus, viskas tarsi migloje. Tad abiem atvejais trumpasis žanras niekuo dėtas. – Esate rašęs ir novelių („Angelas mėšlyne“). Kuris žanras jums mieliausias? O gal rašote sunkiai, apmąstydamas ir išskobdamas kiekvieną žodį? Koks tas jūsų darbo procesas? – Esu parašęs ir novelių, bet jau senokai. Visi žanrai mieli, kai įsijungi į kūrybinį procesą. Tik čia galbūt tiktų kitas pasakymas: ne įsijungi, bet tave įjungia, įtraukia lyg juodoji skylė, ir niekas neklausia, ar turi laiko, popieriaus ir rašymo priemonę. Daryk ką nori, bet privalai užrašyti tai, ką tas sėdintis tavo galvoje diktuoja. Tad, atsakydamas į jūsų klausimą, sakau: nei sunkiai apmąstau,
nei skobiu, žodžiai liejasi, vos spėju užrašyti, o geriausių, tikriausiai, nespėju.
Istorija – mitų rinkinys – Naujausią romaną „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ parašė Juozas Šikšnelis, nors man atrodo, kad būtent šiame romane susitinka abu rašytojai. Romanas nestokoja detektyvo elementų (aiškinamasi net apie bėglio iš laikinojo CŽV kalėjimo žmogaus teises) ir gana šiurpių nuotykių (gaudynės su gyvu negyvėliu karste ir pan.). Ar nenubloškia tokia vyksmo gausa nuo pagrindinės minties? Kaip iš viso gimė romanas? Ar pirma buvo idėja, ar idėja vijosi nuotykius? – Kad, anot jūsų, susitinka abu rašytojai, tai nieko nuostabaus, nes juk prieš tai dievagojausi, kad asmenybės susidvejinimu dar nesiskundžiu. Visi siužeto vinguriavimai ir nuotykiai pajungti vienam tikslui – papasakoti įdomią istoriją. O kaip gimsta romanai, tamsta puikiai turėtumėte žinoti, nes esate prirašiusi visą stirtą. Turėdamas vieną idėją, geriausiu atveju gali parašyti kūrybinį ar politinį manifestą, o jei bandysi romaną, tai jis ir išeis kaip manifestas. Romanui būtina siužeto užuomazga, gal net mazgas, kurį painiodamas išpleti siužetą ir prirašai kelis šimtus puslapių. Viskas, galima sakyti, prasidėjo Klaipėdoje nuo seno namo, kuriame, kaip manoma, turėjo būti paslėptas generolo Gelgaudo dienoraštis, nugriuvimo ar nugriovimo. To prireikė dviem tarp savęs konkuruojančioms jėgoms. Tai siužetas. O idėja: istorija, kad ir iš kurios pusės žiūrėtum, yra mitų kūrimas, ne praeities rekonstrukcija, o mitų rinkinys. ► 51
