VEIDRODIS

VEIDRODIS E.Deltuvaitė: visada norime daugiau, geriau, tobuliau

Miesto įtrūkiai – privalumai, iš sostinės grįžus į gimtąją Klaipėdą – nauja urbanistinė žiūra ir klausa, užuot generalizavus ir lipdžius etiketes – diskusija. Tai tik kelios linijos, brėžiančios nuo 2018-ųjų rudens Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriui vadovaujančios Eglės Deltuvaitės mąstymo trajektoriją. Moteris įsitikinusi, nors šalies progresas – didelis, tebesame alkani viso ko. Kultūros sritis – ne išimtis.

Evelina ZENKUTĖ

Rizika būti palaikytam naiviu

– Apmąstant Klaipėdos atvejį, peršasi mintis, kad kultūros sinonimas čia – stygius, lydimas didelės plejados kilmininkų. Trūksta pinigų, erdvių, idėjų, dalyvaujančiųjų, vienybės. Tai ne pastarųjų metų fonas. Šis pesimistinis radioaktyvumas tvyro dešimtmečius. Kokie objektyvūs ir subjektyvūs faktoriai jį lemia? – Pabandykime įsivaizduoti valstybę ir / ar miestą, kurio gyventojai, ypač kultūros atstovai, sakytų – gana, mums nieko daugiau nebereikia: tobulai pritaikytų erdvių yra daugiau nei pakankamai, kūrėjų ir idėjų – perteklius, jie vieni už kitą talentingesni, jos – viena už kitą geresnės ir originalesnės, pinigų daugiau mums nebeduokite, nes nebežinome, kur juos dėti.

Jei taip nutiktų realiame gyvenime, tikriausiai galima būtų drąsiai skelbti apie pasaulio, toks koks jis yra, pabaigą, ir kalbu be jokio sarkazmo. Tą patį galėtume pasakyti ir

apie daugelį kitų sričių – švietimą, sveikatos apsaugą, sportą ir t. t. Ir priežastis labai žmogiška, mes visada norime daugiau, geriau, tobuliau, nei dabar turime. Kita vertus, kad ir kiek daug pasiekėme per pastaruosius 30 metų, mano nuomone, dauguma mūsų tiesiog dar esame alkani dėmesio, alkani orių atlyginimų, alkani ilgalaikių, išmintingų sprendimų, alkani įvairovės ir gausos, nors dažnai nespėjame pasidžiaugti ir tuo, ką dabar turime. Kitas svarbus momentas – lyginame savo padėtį ne iš istorinės Lietuvos perspektyvos, o žiūrime į Vakarų pasaulį. Kartais pagalvoju, kad pasakyti, jog viskas ne taip ir blogai, atsižvelgiant į aplinkybes, apskritai yra blogas tonas, rizikuoji būti palaikytas naiviu neišmanėliu, nes kritikuoti tiesiog yra daug paprasčiau – tai taip pat labai žmogiška.

Čia kažkas panašaus, kai skaitai antikinius tekstus ir supranti, kad niekur mes per tuos du tūkstančius metų kaip ir nenuėjome, sprendžiame tas pačias moralines, politines, ekonomines problemas, tad tas „pesimistinis radioaktyvumas“ tvyrojo ir, matyt, tvyros visada. Aš tik tikiuosi, kad nuo to kaip įmanoma greičiau pavargs kuo daugiau žmonių, ir jie ims siekti pokyčių bei solidarumo, nors suprantu, kaip naivu taip mąstyti. Džiaugiuosi, kad kitaip man kol kas neišeina. ►

VEIDRODIS visada norime daugiau,

◄ – Gal tokia paradoksali kultūros dalia – pats judintojas nuolat turi būti paramstomas? – Prieš grįždama į Klaipėdą, paskutinius septynerius metus dirbau kultūros politikos ir vadybos srityje Europos Sąjungos ir ne tik kontekste, per metus kelis kartus diskutuodavau su kolegomis iš visos Europos vis kitame jos mieste, teko konsultuoti Ukrainos, Gruzijos, Azerbaidžano, Armėnijos, Baltarusijos, Moldovos ir daugelio kitų šalių kultūros organizacijas, koordinavau projektus Japonijoje, JAV, Izraelyje ir panašiai. Visa tai vardiju ne tam, kad informuočiau apie savo aplankytų šalių skaičių, bet kad atskleisčiau kontekstą to, ką noriu pasakyti. Man neteko niekur ir nė iš vieno išgirsti, kad skiriamas finansavimas kultūrai ir dėmesys yra pakankamas (gal tik Kanadą iki šiol idealizuoju dėl jos politikos modelio, bet dar neturėjau galimybės susipažinti iš praktinės pusės).

Kai manęs teiraujasi, kokius darbinius tikslus artimiausiu metu sau keliu, be ironijos atsakau – išgyventi.

Ir su tuo aš sutinku, bet reikia pripažinti, kad viskas ne taip paprasta. Mane pačią truputį erzina šis pavyzdys, bet pabandykime miesto (galima ir valstybės) valdymo modelį palyginti su šeimos gyvenimu. Vienas narys nori naujausio telefono, kitas – ilgų ir malonių atostogų, trečias – studijuoti užsienyje, dar kitas – pianino ar smuiko, o šeimos biudžetas – toks, koks yra. Akivaizdu, kad vienu metu visų poreikių patenkinti neįmanoma, ir visi dažniausiai lieka kiek nusivylę, o tas, kuris priima sprendimą, – nesuprastas. Kaip ir kuo remiantis priimami sprendimai šeimoje – aišku. Dažniausiai sprendžia vyriausieji ir uždirbantieji pinigus. Bet miesto, kuriam gyvenimą diktuoja ne tik jo gyventojai, bet ir valstybė, atveju nesusidūrusiajam, be abejo, kyla sunkiai suvokiamas klausimų raizginys.

Pati tokios patirties taip pat neturiu – nežinau visų niuansų, slypinčių už kiekvienos programos ar priemonės, bet suprantu, kad jei nebūtų demokratijos, o spręsčiau, pavyzdžiui, aš viena, atsisakyčiau kažko daugiau

dėl kultūros, bet taip nėra. Ir kol neturime alternatyvos geriausiai iš blogiausių valdymo formų, išsakykime daugybę argumentų, skirtų ne tik sau patiems ar politikams, bet pabandykime įvertinti visų kitų sričių problematiką.

Pagrindinis tikslas – išgyventi

– Kuria kryptimi formuojama Klaipėdos kultūros politika? Kokie svarbiausi jos akcentai? – Jeigu pasižiūrėtumėme į Klaipėdos kultūros strategiją 2017–2030 m., joje išskirtos keturios prioritetinės kryptys: aktyvi ir kūrybiška bendruomenė, kultūros ir urbanistinės plėtros sinergija, menininkams – geriausios sąlygos kūrybai, kūrybiniams verslams pradėti ir vystyti bei daugiakultūris miestas, atviras pasauliui. Strategija buvo ruošiama Klaipėdai kandidatuojant tapti Europos kultūros sostine, ja netapus, dalis strategijos priemonių buvo integruotos į kultūros programą ir yra vykdomos, bet dalis, mano vertinimu, buvo formuluojamos keliant didesnius, ambicingesnius tikslus sostinės kontekste.

Kita vertus, kaip dažnai nutinka, strategijos įgyvendinimą koreguoja gyvenimas. Šiuo metu Kultūros skyriuje dirba trys žmonės (pavyzdžiui, Kaune – aštuoni, Neringoje – trys), nuo mano atėjimo 2018 m. rudenį dar neturiu visos komandos (patvirtinta centralizuota valstybės tarnautojų priėmimo tvarka, tad mes neturime lemiamo balso, ką priimti į savo komandą, ir laukiame eilėje kartu su visa Lietuva), o iš anksčiau dirbusiųjų liko tik vienas specialistas. Taip, mes turime galimybę atsinaujinti, bet kartu praradome dalį institucinės atminties, daug ką reikia perprasti ir išsiaiškinti iš naujo, ne tik kitiems, bet ir sau atsakyti į daugelį klausimų. Tad kai manęs teiraujasi, kokius darbinius tikslus artimiausiu metu sau keliu, be ironijos atsakau – išgyventi.

– Dėl kokių uostamiesčio meno, kultūros sričių jums labiausiai neramu, skauda širdį? Neseniai sulaukiau klausimo, kur Klaipėdoje įsikūręs koks nors alternatyvus knygynas. Teko patrūkčioti pečiais. Rodos, ne pasaulio pabaiga, bet vis dėlto nemalonu.

– Sutinku, ne pasaulio pabaiga, bet tikrai norėtųsi. Tokiu atveju esame priversti užduoti klausimą, o kodėl jo nėra? Jaukusis ir mėgstamas Rūdininkų knygynas Vilniuje toks, koks buvo, neišsilaikė, dabar ten labiau kavinė, muzikos svetainė nei knygynas. Ir paprasčiausias atsakymas būtų toks: žmonės nepirko tiek daug, kad jis išsilaikytų, jam teko konkuruoti su didžiaisiais knygynais, lengviau pasiekiamais, turinčiais daugiau pasiūlos ir panašiai. Nesinori kalbėti, kas mums visiems aišku, tą patį galime pasakyti apie mažąsias specializuotas maisto parduotuvėles, paslaugų tiekėjus, kurių neliko ne tik pas mus. Gal verta galvoti apie E-taly modelį, kuris leidžia diversifikuoti pajamas dar labiau?

Man Klaipėdoje nerimą kelia kultūros ekosistemos įtrūkiai, susiję su jaunąja karta ir švietimo sistema. Jeigu Klaipėdoje aukštoji mokykla, kuri ruošia, pavyzdžiui, vizualiųjų menų atstovus, yra silpnesnė nei Vilniuje (nepamirškime, kad konkuruojame ne tik su Vilniumi, o su visu pasauliu), natūralu, kad didieji talentai iš miesto išvažiuos. Gal to galima būtų nedramatizuoti, turint minty, kad jaunoji karta iš principo linkusi ištrūkti iš namų startuoti jai geriausioje vietoje. Tėvai, esu tikra, taip pat dažnai jaunimą palaiko suprasdami, kad geras išsilavinimas yra ir geresnio gyvenimo galimybė.

Kaip padaryti, kad jie grįžtų ilgam, galvoja ne viena galva ir ne vienerius metus. Matau stiprių lyderių, kurie paskui save patraukia ir naują kartą, padeda jai užaugti ir įsitvirtinti, bet tuo pasigirti gali ne visos kultūros ir meno sritys. Ar kada nors pasaulyje trumpuoju laikotarpiu iš esmės buvo kitaip – taip pat geras klausimas.

Nerimauju labiau dėl to, kad miesto organizacijos gana mažai dalyvauja europiniuose ir / ar tarptautiniuose projektuose. Žinau, kiek daug tai gali duoti profesiniu, žinomumo, finansų, savivertės ir kitais aspektais, kiek iš to su kaupu grįžtų miestui, tad norėčiau daugiau pagrįstos informacijos, kas tam kliudo.

Liūdina kalbantieji, bet nesiūlantieji

– Visapusišką naudą turinti meno ir verslo sąveika pasaulyje – ne naujiena. Klaipėdoje tai prilygsta kone nusikalstamiems

ryšiams. Lyg kraujomaiša. Tabu. Ar mažų mažiausiai vertybių išdavystė. Kur, jūsų akimis, šios sinergijos labiausiai pasigendama Klaipėdoje? – Jeigu kalbame apie verslo paramą kultūrai, šis klausimas man netikėtas. Pritraukti papildomų lėšų taisyklėmis įpareigoja ir valstybė, ir miestas, ant kiekvieno renginio plakato pamatysime ir rėmėjų skiltį, bet apie neigiamą atspalvį mieste dar neteko girdėti. Gal turima mintyje ne patys patogiausi turimi instrumentai paramai deklaruoti ir tai, kad verslas ieško paprastesnių sprendimų, galbūt apie paramos įvertinimo problematiką, bet nespekuliuosiu. Galbūt tai tik garsiau nuskambėjusi mažos grupės nuomonė.

– Ar kultūros politika Klaipėdoje yra kultūringa? Neretai atrodo, kad tam tikri būreliai, vedami asmeninių ambicijų, sustingę opozicijos poza. Pastebimas nekompetentingas šiuo

laikinio meno, alternatyvių projektų diskreditavimas, jau minėtas meno ir verslo demonizavimas. Tai natūralūs procesai ar vis dėlto šiokia tokia anomalija? – Už savo interesus kovodamos ir savo tikslų siekdamos visuomenės grupės ar pavieniai žmonės veikia skirtingais būdais. Mačiau ir jūsų minimų atvejų, bet džiaugiuosi, kad tokių vis dėlto vienetai. Kita vertus, labai gerai, kai žmonės veiklūs, įsigilinę, nori spręsti, dalyvauti kalbėtis. Man liūdniau tada, kai šnekantis išaiškėja, kad žmogus nesupranta ir nenori suprasti, o liūdniausia, kai ničnieko, kad padėtų gerinti padėtį, nepasiūlo arba siūlo tai, kas naudinga saujelei. Ir ne, nemanau, kad tai išskirtinė Klaipėdos problema. Tokiose situacijose tenka pasižiūrėti į visa kritikuojantį žmogų, jo veiklą ir veiklos kontekstą bei grįžti prie vienos mėgstamiausių mano frazių – „žmonės nenori blogo tau, jie nori gero sau“ (vienaskaitą galime keisti daugiskaita). Gal kai nebedirbsiu valstybės tarnyboje, galėsiu kalbėti konkrečiau, parašysiu, pavyzdžiui, knygą ir paliksiu atsakymuose mažiau abstrakcijų, bet ši patirtis, kai daugiausia žinantieji yra labiausiai apriboti viešai kalbėti ir negali išsakyti nuomonės, nesiremdami faktais ir argumentais, kad ir kaip akivaizdu viskas būtų, – įdomi ir labai edukuojanti.

Kur ideali riba?

– Kultūra savyje tam tikru požiūriu įžodina tūrį. Tai kažkas daugiamatmeniško, priešingo plokštumai. Kaip yra su populiariąja kultūra? Ar Klaipėda – popsiškas miestas, turint omenyje mūsų pomėgį nemokamoms masinėms šventėms. Kur, jūsų manymu, čia skirtis tarp gero ir prasto skonio? ►

◄ – Man iš karto norisi diskutuoti, nes stengiuosi vengti etikečių ir labai didelių apibendrinimų. Ar tokie nemokami masiniai renginiai, pavyzdžiui, festivaliai „Lauksnos“, „Šermukšnis“, yra popsiniai? Aš nekalbėčiau apie gerą ar prastą skonį, o kalbėčiau apie miesto ar organizacijų tikslus, renginių pozicionavimą ir komunikaciją. Paanalizuokime dažnai linksniuojamą Jūros šventę ar Šviesų festivalį. Ar jie orientuoti į pačių įvairiausių visuomenės grupių skonį? Tikriausiai, taip. Ar jų tikslas yra surengti didžiulę šventę ir sutraukti miestiečius bei turistus, prisidėti prie miesto patrauklumo, sukurti palankų kontekstą verslui? Manau, kad taip, ir jiems tai sekasi. Ar jie pozicionuoja save kaip aukštosios kultūros renginius? Ne. Tai kur problema?

Kartais pagalvoju, jei masiškesnių renginių organizavimas ir jiems skirtas finansavimas būtų „iškeltas“ iš kultūros programos, ar diskursas būtų kitoks? Galbūt. Tiesiog noriu pasakyti, kad tokios masinės šventės miestui reikalingos dėl nebūtinai tiesiogiai su kultūra susijusių priežasčių, jose beveik visada susimaišo menas ir pramoga, o tai džiugina miestiečius (pasižiūrėkime į tyrimų rezultatus), bet, panašu, liūdina dalį rimtosios kultūros gerbėjų. Ar reikia atrasti pusiausvyrą ir siekti didesnės meninės kokybės? Taip, bet tai vėl reikalauja investicijų, ir kur ta ideali riba? Yra žmonių, kurie Jūros šventės laukia visus metus, yra tokių, kurie sąmoningai palieka miestą, kai ji vyksta. Ar mums tikrai reikia spręsti, kurie yra gero, o kurie prasto skonio? Atsakymas man lyg ir aiškus, bet būtų įdomu padiskutuoti platesniame rate.

– O šiuolaikinis menas? Klaipėdoje anksčiau veikė susibūrimai „Prarastoji karta“, „Doooooris“, tebesivaidena Benas Šarka. Kur kiti? Savotiška situacija. Būdami dabarties atstovai, neatstovaujame šiuolaikiniam menui. – Reiktų susitarti, koks yra mintyje turimas šiuolaikinio meno apibrėžimas. Aš sakyčiau, kad tikrai atstovaujame, gal ne visada spėjame susipažinti su visu kontekstu. Paminėtas „Doooooris“ atvejis tam puikiai tinka. Grupė buvo populiari Klaipėdoje devintojo dešimtmečio pradžioje, o Kaune ir Vilniuje apie juos beveik niekas nežinojo. Kad viskas būtų taip, kaip yra dabar, prireikė bene 20 metų

ir tam tikro atsitiktinumo: Mikas Urbonas (dabar Klaipėdos dramos teatro aktorius, fotografo, grupės nario a. a. Raimundo Urbono sūnus) draugavo su teatro kritike a. a. Viktorija Ivanova bei menotyrininkėmis (dabar jas drąsiai galime vadinti ir šiuolaikinio meno atstovėmis siaurąja tų žodžių prasme) Šalne Bučiūte ir Monika Lipšic. Mikas palėpėje rado dėžę su tėčio fotografijomis, kurias kiti grupės nariai „pataisydavo“, jei R.Urbonui jos atrodė išmetamos. Merginos, tuo metu man padėjusios organizuoti fotografijos festivalį, parodė tą dėžę – melsvą, apipintą lipniomis juostomis. Ilga istorija, bet taip atsirado parodos, taip 2009 m. atsirado knyga, taip atsirado kiti tekstai ir kontekstai, kol jais susidomėjo ir MO.

Pasakoju šią istoriją, kad iliustruočiau, jog reikia laiko, žmonių (beje, visi minimi draugai – klaipėdiečiai), atsitiktinumo, dar aibės dalykų, kad galėtume atsakyti, ar ir kas kam atstovauja. Esu tikra, kad kartu su sričių kuratoriais sudarytumėme išskirtinį sąrašą žmonių, kurie yra iš Klaipėdos ir su ja, tik mes to arba nežinome, arba nežinome kol kas. Parodų rūmus perpiešti paveikslų ir rašyti apie patikusius ar nepatikusius „recenzijas“ – iki šiol jas turiu. Šokių studijos mokytojai mokė kantrybės, savarankiškumo, kovoti, bet bene labiausiai įstrigo pamoka, kurioje mokė bėgti per sceną – man, antrokei, tai atrodė neįmanoma. Kviečiu visus pabandyti. Arba Žvejų rūmuose veikusiame siuvimo būrelyje pirmas pasisiūtas, kaip dabar sakytumėme, vadinamojo autorinio dizaino meškiukas. Man pasisekė, tokių mokytojų buvo daug, ir jie tikrai to šviesulių sąrašo viršuje.

Kai jaučiu ribą, kad ateinanti banga per aukšta, kalbuosi su savimi, jei nerandu atsakymo ar sprendimo, keliauju pas savo autoritetus, ieškau atsakymų knygose, kartais tenka ir su nemiga susidraugauti.

Sąrašo viršuje – mokytojai

– Ką Klaipėdos meno lauke įvardytumėte ryškiausiais šviesuliais? Kurie yra tie didieji? – Turime. Aš tik pridėčiau prie to ilgo sąrašo ir visus rašančiuosius, visus padedančiuosius menininkams įgyvendinti savo idėjas – vadybininkus, prodiuserius, edukatorius, įstaigų vadovus, rėmėjus, o dar daugiau – mokytojus, kurie lemia daugumos mūsų požiūrį ne tik į gyvenimą, bet ir į kultūrą. Grįžus čia, grįžta ir daug prisiminimų, kurie inspiruoja mintį, kad susižavėjimas kultūra visų pirma atėjo ne iš konkretaus menininko, o iš šeimos ir mokyklos bei užklasinės veiklos.

Mano pradinių klasių muzikos mokytoja, be chorinio dainavimo, kanklių ir kt., suteikė man stiprų moralinį pagrindą – dar ilgai vyresnėse klasėse eidavau pas ją pasitarti, kaip vertinti vieną ar kitą situaciją. Dailės mokytoja išmetė iš galvos mąstymą „ir aš taip mokėčiau“, subtiliai privertusi nueiti į P.Domšaičio galeriją ir

– Žmogus – daugiau ar mažiau balansuojanti būtybė. Dirbant kultūros srityje, rodos, svarbu išlikti ir šaltakraujiškam, ir jautriam. Išlaviruojate? – Žinoma, kad ne visada pavyksta. Dažnai tai lemia ta pati darbo specifika. Anksčiau laiką ir darbus galėjau planuoti bent savaitę į priekį, o dabar jie kinta maždaug kas 20 minučių. Didžiąją darbotvarkės dalį diktuoja išorinės aplinkybės, kurių prieš pusvalandį net negalėjai numatyti. Kartais tenka praleisti kelias valandas, kad įsitikinčiau, ar keliama problema tikrai egzistuoja, dažnai paaiškėja, kad jos nėra. Kad ir kaip šizofreniškai tai skambėtų, tokia daugelio valstybės tarnautojų kasdienybė, ir įdomiausia, kad negalėčiau dabar pasakyti, jog tai nereikalinga ar išvengiama. Kai jaučiu ribą, kad ateinanti banga per aukšta, kalbuosi su savimi, jei nerandu atsakymo ar sprendimo, keliauju pas savo autoritetus, ieškau atsakymų knygose, kartais tenka ir su nemiga susidraugauti.

– Beje, kokį požiūrį į Klaipėdą pastebėjote ilgus metus gyvendama sostinėje? Ar vilniečiai į uostamiestį žiūri tik kaip į gražų

marinistinį atviruką, erdvę atostogoms, tarpinę stotelę, keliaujant Neringos ar Palangos link? – Pačiai teko keisti savo požiūrį ar tiesiog galų gale iš tikrųjų išgirsti. Vilniuje tikrai taip nejaučiau miesto ir uosto problematikos, užterštumo, miesto urbanistinės struktūros iššūkių, senamiesčio gyvenimo ir panašiai. Kai kurios įvardijamos problemos man iki šiol skamba kaip miesto privalumai. Daliai mano pažįstamų žmonių Klaipėda tikrai yra tarpinė stotelė, dažniausiai Neringos link, bet dalis jų ieško galimybių čia atsikraustyti kartu su šeima. Neseniai mane aplankė buvusi kolegė, kuriai į rankas daviau Kristinos Sadauskienės paruoštą alternatyvų miesto gidą. Iš miesto ji grįžo susižavėjusi ir pažadėjo lankytis dažniau. Daug kas – mūsų ir mūsų bendra(darbia) vimo rankose.

Artimi ir mieli miesto netobulumai

– Didžioji jūsų meilė – vizualieji menai, leidyba. Ar popieriai neprislėgė to, kas daugybę metų taip artima širdžiai?

Eglės Deltuvaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Kad įvyktų visi tie projektai, popierių irgi reikėjo... Nors turiu meno kūrėjo statusą (visų pirma gavau jį už rašymą), dažniausiai buvau ta, kuri kūrybines mintis padeda įgyvendinti kitiems. Tikriausiai didžiausias skirtumas tarp tada ir dabar yra tas, kad pati rinkdavausi menininkus, kūrėjus, organizacijas, su kuriais ir kuriomis noriu dirbti.

– Prie fotografijos, leidybos vis prisidėdavote organizuodama parodas, būdama kuratorė, tarpininkė, pagalbininkė, knygų sudarytoja. Jei reikėtų paimti fotoaparatą į rankas, kurias Klaipėdos vietas įamžintumėte kaip charakteringiausias? – Iš pagarbos menininkams šį darbą palikčiau jiems. Prisimenu vieną pokalbį, atrodo, Japonijos kalnuose, kai manęs paklausė: dirbančiųjų su fotografais darbas visada yra būti jiems už nugaros, ar ne? Tai tiesa ir tada, kai vykdai projektą. Bet man artima bendresnė metafora – jei gali, nedaryk to, ką kiti už tave gali geriau. Mieliau kviesiu menininkus fotografuoti Klaipėdą, o pati fotografuosiu sau, atsiminimui.

– Esate minėjusi, kad Klaipėdoje jaučiatės sava. Grįžusi į uostamiestį dar galvojate taip pat? Kiek prie švaraus ir

Eglė Deltuvaitė gimė 1983 m. Klaipėdoje. 2006 m. baigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. 2008 m. įgijo verslo vadybos ir administravimo magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijos UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedroje. 2006–2008 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos programų vadybininkė, parodų kuratorė. Nuo 2008 m. teikia kultūros projektų ekspertės paslaugas Lietuvos ir užsienio šalių fondams ir programoms. 2008–2009 m. dirbo vizualiųjų menų projektų koordinatore nacionalinėje programoje „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“. Nuo 2009 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos narė. 2008–2011 m. organizavo ir kuravo Vilniaus tarptautinį fotografijos meno festivalį „In Focus“. 2009 m. įsteigė viešąją įstaigą „Kultūros meniu”, skirtą vizualiųjų menų, leidybos ir įvairiems kultūros projektams, jai vadovauja. 2011–2014 m. – ES programos „Kultūra“ vadovė Lietuvoje. 2014–2018 m. – ES programos „Kūrybiška Europa“ vadovė Lietuvoje. Nuo 2018 m. rudens eina Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjo pareigas.

taikaus buvimo su savimi, esant ten, kur esi, ir tokiu metu, koks jis yra, prisideda miestas? Turbūt vis dėlto viskas prasideda galvoje? – Taip, tai mano gimtasis miestas, ir niekas to nepakeis, kad ir kur dar pasaulyje tektų būti ar gyventi. Visada dėl jo rūpinsiuosi labiausiai ir net visi netobulumai man vis tiek bus artimesni ir mielesni.

– Koks idealus, gal net utopinis, prikeliant tai, kas buvo, įsivaizduojant tai, ko dar nėra, ar pasinaudojant esamu, jūsų šeštadienio kultūrinis maršrutas Klaipėdoje? – Sutarkime, kad į šį klausimą atsakysiu vėliau, gal dar po metų, bet to maršruto juodraštyje šiandien tikrai būtų jūros, violončelių, Dramos teatro salės užkulisių, šokio, vokiškosios kultūros pėdsakų, uosto, fotografijos ir dviratis.