Danguolė RUŠKIENĖ. Iš(va)duota A.Dapkevičiaus tikrovė

FOTOGRAFIJA Iš(va)duota A.Dapkevičiaus tikrovė

Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“ iki vasario vidurio veikia klaipėdiečio fotomenininko Aleksandro Dapkevičiaus (1929–2007) kūrinių paroda „Iš(va)duota tikrovė“. Ekspozicijos pagrindą sudaro autorine technika sukurti darbai iš paskutinio jo kūrinių ciklo „Fotografika“ (2002–2007), beveik prieš du dešimtmečius prieštaringai vertinto ne tik kolegų, bet ir fotografijos kritikų.

Žvejys. Iš ciklo „Fotografika“. 1970 / 2002–2007. Be pavadinimo. Be datos.

Danguolė RUŠKIENĖ

Būdas išsilaisvinti

Iš(va)duota tikrovė – dviprasmė sąvoka, kuria siekiama įvardyti pagrindinę A.Dapkevičiaus eksperimentinių kūrinių idėją – užfiksavus realybę, išlaisvinti savo fantaziją ir leisti tikrovei keistis. Netarnaujant tiesai ir ignoruojant faktus. Kai formas kūrinyje dėlioja ne realybė, kaip įprasta fotografijoje, bet sodrių spalvų pliūpsniai, susimaišę su džiovintų augalų faktūromis.

Naujai autoriaus pasirinktos priemonės kartais tik papildo fotografinį vaizdą, kartais jį keičia, o neretai ir visiškai užgožia. Tada jau nebelieka jokios galimybės suvokti fotografijos, ant kurios užgimė naujas kūrinys, turinio. Taip paskęsta ne tik fotografija, bet ir tikrovė, o į paviršių iškyla regėjimai, vizijos, galbūt svajonės. Tai – savotiškas būdas išsilaisvinti nuo turinio diktato. Autorius, keturis dešimtmečius nepaleidęs iš rankų fotoaparato, ištikimai persekiojęs gyvenimą, kad galėtų įamžinti reikšmingiausius jo fragmentus, galiausiai to išsižada. Jis leidžia sau manipuliuoti tikrovišku vaizdu tol, kol realybė tampa beveik ar visai neatpažįstama, kol ji pavirsta jo paties fantazijos atvaizdu.

Režisuoto kadro šalininkas

Šiandien galima teigti, kad A.Dapkevičius savo kūryboje gana nuosekliai artėjo prie paskutinio kūrinių ciklo.

Nors šis fotomenininkas beveik visą savo gyvenimą buvo ištikimas tradicinei fotografijai, išlaikiusiai pagrindinius Lietuvos fotografijos mokyklos principus, jis kategoriškai pasisakė prieš reportažą, jo vadinamą žurnalistinį stilių. Todėl savo kolegas dažnai kritikavo už tai, kad jų darbuose per mažai psichologiškumo,

filosofijos. Jis buvo įsitikinęs, kad fotografija yra nieko verta, jeigu ji grindžiama atsitiktinumu, viskas joje turi būti apgalvota ir sudėliota iki smulkmenų. A.Dapkevičius visą savo aktyvų kūrybinį periodą buvo išlaukto, gerai apgalvoto, dažniausiai surežisuoto kadro šalininkas. Jis aktyviausiai reiškėsi kaip peizažistas, gerai buvo žinomas kaip romantiškų aktų ir išradingų natiurmortų autorius.

Tačiau reportažinio metodo, kad ir kaip jį kritikavo, visiškai neišsižadėjo. Tai ypač būdinga jo fotografijų ciklui „Vaikai“ (1969–1989), kuriame, gaudydamas iškalbingiausias vaikiško gyvenimo akimirkas, fotografas užsispyrusiai siekė vaizdo realistiškumo. Čia jam neprireikė jokios režisūros. Nesumeluotas vaikiškas nuoširdumas, ar jie džiaugtųsi, ar verktų, kuria įtaigius psichologinius portretus ir atveria giliausias fotografijų prasmes. Ir tai buvo tie reti atvejai, kai tikroviškas vaizdas visiškai tenkindavo autorių, todėl jis nesiimdavo jokių papildomų priemonių. ►

◄ Jau septintajame dešimtmetyje A.Dapkevičius pradėjo aktyviau domėtis naujomis raiškos priemonėmis ir vaizdo manipuliavimo galimybėmis fotografijoje. Būtent tuo metu vienas po kito atsirado jo montažai, kuriuose kruopščiai dėliojami siužetai iš visiškai skirtingų tikrovės fragmentų.

Kitas intriguojantis momentas A.Dapkevičiaus kūryboje – jis savo fotografijas sluoksniuodavo, vieną kadrą

Jo kūryboje akivaizdžios pastangos kaskart pateikti kažką naujo, nekartoti kitų ir pačiam nesikartoti, o svarbiausia – netapti nuobodžiam.

fotografuodavo turiniui, kitą – to turinio fonui užpildyti.

Tokių „foninių“ kadrų, kuriuose buvo fiksuojami debesys, raibuliuojantis vanduo, žemė, pieva ir įvairios kitos faktūros, A.Dapkevičius buvo prikaupęs nemažai. Po to autorius tiesiog sulipindavo dviejų negatyvų kraštus lipnia juosta ir fotografiją atspausdavo jau iš „susluoksniuotų“ kadrų. Būtent tokiais atvejais jo jauni, tobuli moterų kūnai pasidengdavo medžių žievės ar smėlio faktūromis, o į jūrą įsibridusios smuikininkės fotografija iki pat kraštų užsipildydavo kamuoliniais debesimis.

A.Dapkevičius ieškojo naujų būdų ne tik kaip koreguoti savo darbų turinį, bet ir kaip nespalvotas fotografijas paspalvinti. Kaip ir kiti to meto fotografai, netrukus jis pradėjo fotografijas tonuoti, viražuoti, įvairiais cheminiais procesais suteikdamas joms skirtingų spalvų ir pustonių. Tačiau tada spalvomis jis siekė ne keisti, bet praturtinti fotografijos turinį, papildyti ją naujais prasminiais sluoksniais.

Žymiai radikalesnis posūkis A.Dapkevičiaus kūryboje įvyko tada, kai fotomenininkas liovėsi fotografuoti. Jau būdamas garbaus amžiaus, jis pradėjo kurti visiškai naują kūrinių ciklą, kurį pavadino „Fotografika“. Šįkart autoriaus pasirinktas kūrybos metodas nustebino visus. A.Dapkevičius iš savo archyvų atsirinkdavo senas fotografijas, spausdintas prieš kelis dešimtmečius, ir ant jų sukurdavo visiškai naują kūrinį. Tam pasirinktos priemonės – flomasteriai, guašas, džiovinti augalai ir kitos lig tol jam buvusios visiškai svetimos, tapo pagrindiniu jo raiškos įrankiu.

Šio fakto tikrai negalima prilyginti tiems atvejams, kai tapytojai užtapydavo anksčiau sukurtus savo kūrinius. A.Dapkevičiaus tikslas nebuvo sunaikinti savo archyvinius darbus. Kaip autorius teigė viename interviu, jis siekė papuošti savo fotografijas, pateikti jas kitaip, eksperimentuojant ir sujungiant fotografiją su daile, priderinant džiovintus augalus. ►

Iš ciklo „Fotografika“. 2002–2007. Iš ciklo „Fotografika“. 2002–2007.