Alma RIEBŽDAITĖ. Sveika atvykusi

◄ Anaiptol, susimokę skelbtų bado streiką ir virstų kaulų maišeliais, kurių niekas neskerstų, taip užsitikrindami sau amžinąjį gyvenimą. Arba bent ne gėdingą galą nuo skerdiko peilio. O žmogus gula ir kelia su mintimi, jog gimė tam, kad mirtų, o amžinas gyvenimas – ten anapus, aišku, jei pasiseks pralįsti pro adatos skylutę ir patekti kur reikia.

Argi tai gyvenimas? Vos spėjau parašyti šį sakinį, kai priėjo galudienis katinas, pažiūrėjo savo geltonomis nemirkčiojančiomis akimis ir tarė dusliu balsu: atėjau atsisveikinti, einu mirti. Ir nelaukdamas mano reakcijos nuėjo. Nenugriuvau nuo kėdės, neužspringau rytine arbata, tik spėjau pagalvoti: ir netikėk, ką žmonės kalba ir rašo internetas.

Tylėjimas

Tai veiksmas, kai balso stygos, gerklos ir kiti kalbos padargai būna išjungti. Daugumai žmonių tai vyksta ypač retai, nes vyrauja įsitikinimas, jog nutylėti tolygu mirčiai, nors praktika rodo, kad dažniau yra atvirkščiai: įkišus liežuvį ten, kur nereikia, gali netekti galvos, geriausiu atveju, tik kėdės, dažniausiai – minkštos.

Paprastai žmonės yra mokomi kalbėti, tam tikslui visokio plauko pranašai, be abejonės, netikri, organizuoja brangiai apmokamus seminarus, platina (irgi ne už ačiū) metodinę medžiagą ir kitaip lavina norinčiuosius be užsikirtimų vartyti liežuvį ir juo užsidirbti duoną. Bet niekas dar nesugalvojo seminarų ir kitokių būdų, kaip išmokyti žmones tylėti, ypač tada, kai tai būtina. Arba pageidautina. Juk kalbant yra švaistoma energija, o tylint ji akumuliuojama, sunku įsivaizduoti, kas įvyktų, jei visi žemėje gyvenantys žmonės nutiltų penkioms minutėms. Kokia milžiniška energija būtų sukaupta. Jeigu neklystu, cistersų ordino vienuoliai priima tylėjimo įžadus, tarsi jiems dar neužtektų celibato, kuris, kaip žinoma, yra jau sunkus išbandymas. Bet, kita vertus, kalbėjimas yra pagrindinis įrankis „pakabinti“ moterį, o laikantis celibato tokios būtinybės nelieka, vadinasi, ir aušinti burnos nėra reikalo. Viskas logiška. Vyrauja nuomonė, kad tylintis žmogus yra nepatikimas, nes „velnią galvoja“. Tikriausiai tokia nuomonė susiformavo ne be pagrindo, nes kalbantysis anksčiau ar vėliau atskleidžia savo išmintį, bet dažniau – savo dvasios skurdą, kitaip sakant, išsiduoda. O tylintysis lieka paslaptingas. Meilės reikaluose, pavyzdžiui, tylėjimas tolygus skyryboms, nes pabandyk mažiausiai tris kartus per dieną nepasakyti, kad myli, ir tavo partnerė tai įvertins kaip atšalusius jausmus. Taigi meilė reiškiama ne tylėjimu, bet atvirkščiai. O prisiminus, kas aukščiau buvo pasakyta apie kalbėjimą, belieka pastebėti, kad meilės reikaluose daug melo ir falšo. Kaip ir politikoje, beje.

Kyla klausimas, ar galima ką nors pasakyti tylėjimu? Posakiai: „iškalbinga tyla“, „tylėjimas – sutikimo ženklas“ yra tik literatūrinė išmonė, o du tylintys žmonės visai nereiškia tylinčių, jie gali bendrauti tylėdami. Gal net prasmingiau, nei taukšdami niekus ar apie politiką, orą bei krepšinį. Svarbu, kad tarp jų užsimegztų dvasinis ryšys. Net literatūroje yra labiau vertinama tai, kas tarp eilučių, o ne eilutėse. Tad ne kalbėti reikia mokytis, o tylėti, nes tai daug sudėtingiau. Gali būti, kad tik tylėjimas yra menas, o kalbėjimas tėra amatas. Šios tezės teisingumą nesunku įrodyti, užtenka atidžiai paklausyti profesionalių kalbėtojų vogravimų. Pirmasis įspūdis – susižavėjimas, kaip nuosekliai jie dėsto savo mintis, kaip sklandžiai kalba. Vėliau imi pagauti pasikartojimus, tada labai aiškiai suvoki tą paviršinį slydimą. Akivaizdi tiesa: sklandžiai ir be vargo gali slysti tik paviršiumi, nes panirus giliau pasipriešinimas didėja – vandens, smėlio, problemų. Visa ko. Tada ir supranti tuštybę. Amatininkas nėra kūrėjas menininkas. Jis net ne kalbėtojas, o kalbėjimo imitatorius. Iš čia ir pasakymas „užkalba dantis“.

Bet mes juk pradėjome apie tylėjimą. Nors tai neatsiejami dalykai. Tylima neturint ką pasakyti, tylima nenorint pasakyti, kad pakenktų arba, kad išgelbėtų. Tylima (jei užtenka savitvardos) iš paniekos pašnekovui, tylima iš paniekos aptariamai temai. Tylima iš nuostabos, susižavėjimo (efektas: prarijo liežuvį). Kitaip sakant, tylėti padeda ne tik protas, bet ir emocijos, arba, kaip teigia poetai, – širdis. Juk liežuvis nėra savarankiškas, jis pradeda manipuliuoti tik gavęs leidimą ir suderinęs veiksmų programą. Be šito tai tik raumens gabalas, skanus su majonezu arba keptas su obuoliais. Ne tik, yra dar šimtai būdų skaniai paruošti liežuvį. Bet kol jis ramybės būsenos, pakliūti ant keptuvės ar į puodą šansų mažai. Tad patylėję imkime kalbėti.

Sveika atvykusi

Alma RIEBŽDAITĖ

Džiaugiausi, mano laimei nebuvo ribų. Plaukiojau jūroje ir nenorėjau iš jos išlipti. Buvau tarp žmonių, klausiausi jų, kalbėjau, juokėmės, liečiau juos. Momentais net pajusdavau, kaip peržengiu ribą. Nepajutau, kaip šalia manęs sėdinčiai pažįstamai moteriai kaire ranka ant nugaros pradėjau piešti ratus, kuriuos paslaptingi ateiviai palieka rugių laukuose, bet niekas į tai neatkreipė dėmesio, nedavė pastabos.

Norėjosi mėgautis tuo jautimo jausmu, atrodo, galėjau atiduoti bet ką ir būti dar geresnė, dar švelnesnė už tą jautimo dovaną. Buvau taip arti žmonių, norėjau juos liesti, apsikabinti, žinutėse atsirado daugybė emocijų veidukų, tokių kaip bučinukai. „Labas, Misisipe, kokiu švelniu balsu pasisveikinai.“

To nekontroliavau. Dieve, tai juntama. Mėgavausi spalvomis ir pojūčiais, glamonėmis, kurias teikė motulė gamta. Buvau lauke per lietų, skendau vėjo glamonėse, sėdėjau prie upės, žiūrėjau į paukščius, klausiausi jų giesmių, mačiau švelniai lapus šiurenantį vėją. Vėjo šiurenami lapai ant medžių, krūmų, grindinio yra iš viso sunkiai pakeliama estetinė realybė, prisodrinta mitinio matmens ir žadinanti daugybę pojūčių.

Skambina ex. Tariamės dėl vaikų buvimo vasaros atostogų metu.

Ir aš jaučiu, kaip jis pjauna pro šalį. Mano ex pjauna pro šalį, bet labai piktybiškai, varydamas ant manęs, nors net nėra žiūrovų. Jei jis tikrai nuoširdžiai reikalus supranta taip, jo popieriai prasti. Laikui bėgant realybė dar labiau išsikraipys, ypač greičiau kraiposi, jei žmogus vartoja alkoholį, psichiką veikiančius vaistus, migdomuosius ir panašiai. „Aš dėl tavęs tris kartus darbe keičiau atostogų grafiką.“

„Labai tau ačiū“, – sakau, jau žinodama, su kuo turiu reikalą.

„Tu nesilaikai žodžio, tu vis keiti ir keiti nuomonę, tu iš viso nestabili, su tavimi

Sveika atvykusi

Alma Riebždaitė. Misisipės sijono apačia.

neįmanoma susikalbėti, tu psichiškai nesveika...“

„Nežinau, ar tu galėsi man padėti, man labai reikia tavo pagalbos...“

Jis suklūsta, matyt, jaučiasi pamalonintas. „Liepą turėsiu skubiai išvykti dešimčiai dienų į komandiruotę, gal tu mano laiku galėsi pabūti su vaikais?.. Na, jei nieko nepavyks rasti...“ Taip, jis sutinkąs. „Bet bent rugpjūčio norėčiau viso.“ „Gerai, labai tau ačiū...“ Jaučiu jo tolstančiame balse šiokį tokį sutrikimą.

Vos nenumirštu iš juoko. Atostogos jau buvo suplanuotos sausį.

Anksčiau aš nervindavausi, teisindavausi, bandydavau įrodinėti, bet, ir tai blogiausia, nežinodama, su kuo turiu reikalą, – jausdavausi sugniuždyta.

Ir tu įrodinėk, kad karvė nėra arklys. Labai pavargsti įrodinėdamas, kad karvė nėra arklys, jautiesi absurdiškai, bet, keisčiausia, atrodo, kad visi į tave žiūri kaip

į paskutinę kvailę, nes visiems aišku, kad karvė yra arklys.

O būdama su mažuoju tiesiog maudžiausi jausmų jūroje. Jis čiauškėjo ir pasakojo visokius dalykus, mes juokėmės, vaikštinėjome, derinomės, nes mūsų nuomonės kartais išsiskirdavo.

„Mama, aš noriu verkti“, – sako nei iš šio, nei iš to, jau važiuojant mašina. „Ar kas atsitiko?“ – klausiu. „Ne, nieko, tiesiog pažiūrėjau pro langą ir pradėjau verkti.“

„Gal man sustoti ir apkabinti tave?“ – klausiu. „Ne, nereikia, mama.“ O pačiai širdis liūdi, kartu ir miršta iš džiaugsmo – mano vaikas jaučia.

Emocijos tapo dar ryškesnės ir aš jomis mėgavausi.

Prisiminiau, kaip psichoterapeutas sakė, kad aš turėsiu tapti ragana. Kokioje vietoje, kai tapau dar švelnesnė, dar labiau mylinti ir visomis dovanomis norinti dalytis su pasauliu? „Mama, supranti, noriu papasakoti tau vieną dalyką. Supranti, man kartais taip yra. Nu, kartais nelabai mėgsti žmogaus, bet bendrauji su juo.“

„Nelabai suprantu, ką nori pasakyti.“ „Nu, supranti, tau tas žmogus nepatinka, bet tau kaip ir gaila jo, ir tu su juo bendrauji.“ „Na, gali būti mandagus, bet neprivalai mylėti tų, kurie tau nepatinka. Tu turi draugauti su tais, kurie tau patinka. O juk tam žmogui tu niekaip netrukdai, nekenki, jis gali susirasti kitų draugų. Nereikia dėl to jaustis kaltam. Tais dalykais žmonės gali pradėti manipuliuoti.“ Mes grįžome namo. Vakarėjo. „Mama, feisbuke mačiau tarp tavo draugų vieną žmogų.“

Jis man pasako, ką. „Tik nepriimk jo į draugus. Negali priimti į draugus bet ko“, – nenorėjau, bet savo balse išgirstu išgąstį. „Kodėl, mama?“ Sutrinku, nežinau, kaip pasakyti, nes nežinau, ar jis supras.

„Na... na... kaip čia tau pasakyti... jis nejaučia.“

„Tu nori pasakyti, kad jis yra psichopatas?“ – lyg niekur nieko klausia vaikas. „Iš kur tu apie tokius dalykus žinai?“ – klausiu nustebusi.

„A, tu galvoji, kad aš durnas esu.“ Sako jis, žiūri man į akis ir juokiasi. Įsidrąsino. „Kaip tau atrodo, kas iš mums artimų žmonių... nejaučia?“

Užtrunka, kol išsiaiškinu, iš kurios pusės, širdis daužosi.

„Bet senelis... Gal tu klysti?“ „Jis yra nieko negirdintis apvalus kamuolys, – ir priduria: – Man toks jausmas, kad kažkas mus girdi“, – sako vaikas.

Naktis, po truputį mane pradeda imti siaubas, kurio stengiuosi neparodyti. „Pažiūrėk, kaip ištapetavau kambarį“, – ryte sako mama.

„O, kaip gražiai atrodo spalvotas paveikslas pilkame fone. Jei dabar tapetuočiau savo kambarį, tai tik lygiais tapetais. Žinai, kai reikia kabinti paveikslus.“

„Vakar šulinį nudažiau, duris.“ „Labai šaunu.“ ►

◄ „Visą daržą nuplėšiau.“ „Oho.“ „Galvoju šiandien kambaryje išklosiu laminatą dar.“

„Tu moki kloti laminatą?“ „Moku.“ „Žiūrėk, kaip gražiai kaktusas pražydo.“ „Aha.“ „Betgi laminatui pjaustyti specialaus aparato neturi.“

„Aš žinau, aš moku.“ „Oho.“ „Galvoju, kaip užuolaidas tavo kambary išplauti.“

„Turėtų būti kokia sistema, kaip nukabinti.“ „Baba, – įsiterpia anūkas, – o tau sunku buvo auginti vaikus?“

Stebiu ją viso kalbėjimosi metu – ji neparodo jokios emocijos. Ji kalba apie tai, kaip reikia padėti žmonėms, vakarais meldžiasi, viskam turi atsakymus, kaip reikia gyventi, ir kad mano mama pjauna pro šalį, yra labai sunku suprasti. Aišku, nepaisant gyvenimo faktų, kurie dabar atrodo visiškai kitoje šviesoje. „Ne, nesunku, aš visada sakydavau sau: mano vaikai – mano vargai.“

Ne, to negali būti, tai kažkoks klaikus sapnas. Džiaugsmas blėso.

Galvoje trenkia žodžiai: „Sveika atvykusi į psichopatų pasaulį.“

Noriu kažkur dingti, pasislėpti, bet nėra kur. „Tavęs čia nėra, – girdžiu psichoterapeuto balsą. – Tavo tikrasis „aš“ rašyme, piešiniuose, fantazijose.“

„Ir aš valgau, sakau.“ „O ką tau daugiau daryti šitame baisiame pasaulyje.“

Ir štai aš – pagaliau suprantu – išmesta į psichopatų pasaulį.

Suprantu, kas ten ką kalbėjo apie visokias psichoterapeutų atidarytas žaizdas ir kaip po to išveža, nes žmonės neatlaiko.

Aš dejavau. Įkvėpdavau giliai giliai ir švokšdama iškvėpdavau. Taip buvo baisu. Širdis mušė. Dejavau ir dejavau. Momentais norėjosi pradėti rėkti ir draskytis. Puikiai žinojau, kuo tai baigtųsi. Turėjau ištverti. Pajutau pyktį psichoterapeutui. Išmetė mane į realybę iš mano gražaus svajų ir kūrybos pasaulio.

Kaip man dabar gyventi psichopatų pasaulyje?

Pareikalausiu iš jo instrukcijos. Sesers vyras atsiunčia šleikščiai gašlų erotinį paveiksliuką, o vienas klientas – pusnuogį save. Pasijuntu kaip siaubo filme.

Jeigu rajone gyvena psichopatas, būtinai jį sutiksiu, jei psichopatas gyvena kaimyniniame mieste – jį sutiksiu irgi.

Siaubas toks didelis, nepakeliamas, kad daugiau nieko negaliu, tik gulėti. Džiaugsmas visiškai išgaravęs. Guliu ir pradedu pykti ant savęs, kad nieko nedarau. „Nemušk savęs.“ Bandau nekreipti dėmesio. „Nedrįsk savęs mušti“, – girdžiu įsakmų Tamsųjį balsą.

Randu jėgų atsikelti ir su šuniuku per dulksną jau temstant išeinu pasivaikščioti. Vėl sukyla siaubas. Einu ir verkiu. „O gal geriau taip būčiau ir nugyvenusi, galutinai susirgusi depresija ir numirusi, bet su gražaus pasaulio tikėjimu, o dabar... Dabar turiu būti ir gyventi šitame žiauriame pasaulyje...“

Šuniukas laksto, aš verkiu, dulksna eina, ir aš pro akinius nieko nematau – taip ir einu.

Einu į laukus, kur jau kelio nebėra, tik begalinė platybė. Matau, kaip išbėga viena stirna, ji daro labai aukštus šuolius, sustoja pamiškėje ir ilgai žiūri į mane. Po to antra. „Esu šitame šlykščiame, žiauriame, bjauriame psichopatų pasaulyje... O kas, jeigu... jeigu aš apsispręsčiau... nejausti. Man šis klausimas vis kyla ir kyla. Tada galėčiau su visais sutarti, nepsichuočiau, dabar man tai taip, tai kitaip, visą laiką kažką patiriu, išgyvenu, suvokiu ir t. t. Vaikai man neberūpėtų, dėl nieko neskaudėtų širdies, nebepergyvenčiau... Neimtų depresija. Ex elgesys ir žodžiai nebekeltų jokių emocijų. Bet šitaip pjauti pro šalį. Nebejausti šiltų jausmų... Gal... Gal, jei aš būsiu... gal pasaulis vaikams bus bent truputėlį mažiau baisus...“

Galvoju šitaip ir ima siaubas, negaliu šito galvojimo sustabdyti.

„O kas, jeigu imčiau ir nebejausčiau? Nebereikės muzikos, piešimo, rašymo, ilgų beprasmių pasivaikščiojimų, nieko nebereikės, lietaus, dulksnų, snaigių žibintų šviesoje, važiavimo ir sėdėjimo prie upės, tuščių svajų, ilgesio, nieko nebereikės, nieko. Pažiūrėk, tiems žmonėms tikrai nereikia psichoterapeuto, jie paprastai visada būna gana geros nuotaikos, stabilūs, mano mama rytais dainuoja, niekada nekalba apie vienatvę ir liūdesį. Jie laimi. Mėgaujasi galia. Su jais viskas yra gerai. O aš? O kaip aš atrodau? Persisukusi, verkianti, depresuojanti, tai ant džiaugsmo bangos, tai liūdesio bedugnėj... O jie respektabilūs, pasitempę kaip žali agurkėliai. Ir jie tikrai neina pas psichoterapeutus. O ko ten eiti, jei jautiesi gerai?“

O ant pievos tako daug vynuoginių sraigių. Ir aš jas saugau, nelipu, netraiškau jų. Ak, per savo užsigalvojimą vieną sutraiškiau.

Jeigu aš nieko nejausčiau, sraigės man nerūpėtų, nerūpėtų, kaip skauda gyvai būtybei. Aš net varlytes kelyje nuo trisdešimt šešerių metų stengiuosi apvažiuoti, nes iki trisdešimt šešerių nieko nemačiau: nei varlių ant kelio, nei paukščių laukuose. O jie eina, traiško žmones ir to net nejaučia. Jokio kaltės jausmo, jokios graužaties ir net įtarimo, kad kažką padarei ne taip – nieko. Toks absoliutus žalias agurkėlis. Antra. Ech. Aprimstu, tuoj iš laukų ir pievų vėl įsuksiu į kelią. Krenta dulksna, krenta ir krenta dulksna, per visą pasaulį krenta.

„O tas psichoterapeutas irgi psichopatas. Žmogus, neturintis psichopatiškų savybių, negalėtų dirbti šitokio darbo. Jis žinojo, kaip man skaudės, kaip aš kentėsiu, ir vis dėlto išstūmė, ir kelio atgal jau nebėra.“

„O juk galėjau numirti su tikėjimu apie gražų pasaulį...“

Bet kaip gyventi psichopatų pasaulyje kol kas nežinau, neturiu atsakymo, jokių įrankių.

Nesuspėjau sumoti, kaip Natas Tvirkutis išniro prieš mano akis mūsų mažame miestelyje. Melavau, kad neturiu jam ko daugiau pasakyti.

„Laba diena“, – pasakiau. Mes nestabtelėjome, toldama suspėjau išgirsti jo manieringai ištartą „laba diena“. Jis net „laba diena“ nemokėjo paprastai ištarti.

„Ar tau nesuvirpėjo širdis?“ „Tikriausiai buvo atvažiavęs aplankyti savo žmonos...“

„Bet net nesustojo su tavimi pasikalbėti.“ „Ne, nu mama, ar tu neturi daugiau apie ką kalbėti. Ar tai žmogus, kuriam tu nori skirti tiek dėmesio? Valgykim lašišą (vėl buvo lašiša) ir negadinkim sau nuotaikos. Ar tu čia gal kalbi tokias nesąmones, kad specialiai įskaudintum mane?“

Tada ji nukrypo į kitas „malonias“ temas. Tas jausmas, kad jei mes nekalbame apie laminatą, mes iš viso neturime apie ką kalbėtis. Suprantu, psichoterapeutas galėjo mane paaukoti. Man atrodo, tikrai galėjo paaukoti. Jų tiek daug, o aš viena. Galėjo išrašyti vaistų nuo depresijos, o dabar su užuojauta sako, kad aš gyvenu baisiame psichopatų pasaulyje.