GINTARO LAŠAI
◄ Anaiptol, susimokę skelbtų bado streiką
ir virstų kaulų maišeliais, kurių niekas neskerstų, taip užsitikrindami sau amžinąjį gyvenimą. Arba bent ne gėdingą galą nuo skerdiko peilio. O žmogus gula ir kelia su mintimi, jog gimė tam, kad mirtų, o amžinas gyvenimas – ten anapus, aišku, jei pasiseks pralįsti pro adatos skylutę ir patekti kur reikia. Argi tai gyvenimas? Vos spėjau parašyti šį sakinį, kai priėjo galudienis katinas, pažiūrėjo savo geltonomis nemirkčiojančiomis akimis ir tarė dusliu balsu: atėjau atsisveikinti, einu mirti. Ir nelaukdamas mano reakcijos nuėjo. Nenugriuvau nuo kėdės, neužspringau rytine arbata, tik spėjau pagalvoti: ir netikėk, ką žmonės kalba ir rašo internetas.
Tylėjimas Tai veiksmas, kai balso stygos, gerklos ir kiti kalbos padargai būna išjungti. Daugumai žmonių tai vyksta ypač retai, nes vyrauja įsitikinimas, jog nutylėti tolygu mirčiai, nors praktika rodo, kad dažniau yra atvirkščiai: įkišus liežuvį ten, kur nereikia, gali netekti galvos, geriausiu atveju, tik kėdės, dažniausiai – minkštos. Paprastai žmonės yra mokomi kalbėti, tam tikslui visokio plauko pranašai, be abejonės, netikri, organizuoja brangiai apmokamus seminarus, platina (irgi ne už ačiū) metodinę medžiagą ir kitaip lavina norinčiuosius be užsikirtimų vartyti liežuvį ir juo užsidirbti duoną. Bet niekas dar nesugalvojo seminarų ir kitokių būdų, kaip išmokyti žmones tylėti, ypač tada, kai tai būtina. Arba pageidautina. Juk kalbant yra švaistoma energija, o tylint ji akumuliuojama, sunku įsivaizduoti, kas įvyktų, jei visi žemėje gyvenantys žmonės nutiltų penkioms minutėms. Kokia milžiniška energija būtų sukaupta. Jeigu neklystu, cistersų ordino vienuoliai priima tylėjimo įžadus, tarsi jiems dar neužtektų celibato, kuris, kaip žinoma, yra jau sunkus išbandymas. Bet, kita vertus, kalbėjimas yra pagrindinis įrankis „pakabinti“ moterį, o laikantis celibato tokios būtinybės nelieka, vadinasi, ir aušinti burnos nėra reikalo. Viskas logiška. Vyrauja nuomonė, kad tylintis žmogus yra nepatikimas, nes „velnią galvoja“. Tikriausiai tokia nuomonė 56
susiformavo ne be pagrindo, nes kalbantysis anksčiau ar vėliau atskleidžia savo išmintį, bet dažniau – savo dvasios skurdą, kitaip sakant, išsiduoda. O tylintysis lieka paslaptingas. Meilės reikaluose, pavyzdžiui, tylėjimas tolygus skyryboms, nes pabandyk mažiausiai tris kartus per dieną nepasakyti, kad myli, ir tavo partnerė tai įvertins kaip atšalusius jausmus. Taigi meilė reiškiama ne tylėjimu, bet atvirkščiai. O prisiminus, kas aukščiau buvo pasakyta apie kalbėjimą, belieka pastebėti, kad meilės reikaluose daug melo ir falšo. Kaip ir politikoje, beje. Kyla klausimas, ar galima ką nors pasakyti tylėjimu? Posakiai: „iškalbinga tyla“, „tylėjimas – sutikimo ženklas“ yra tik literatūrinė išmonė, o du tylintys žmonės visai nereiškia tylinčių, jie gali bendrauti tylėdami. Gal net prasmingiau, nei taukšdami niekus ar apie politiką, orą bei krepšinį. Svarbu, kad tarp jų užsimegztų dvasinis ryšys. Net literatūroje yra labiau vertinama tai, kas tarp eilučių, o ne eilutėse. Tad ne kalbėti reikia mokytis, o tylėti, nes tai daug sudėtingiau. Gali būti, kad tik tylėjimas yra menas, o kalbėjimas tėra amatas. Šios tezės teisingumą nesunku įrodyti, užtenka atidžiai paklausyti profesionalių kalbėtojų vogravimų. Pirmasis įspūdis – susižavėjimas, kaip nuosekliai jie dėsto savo mintis, kaip sklandžiai kalba. Vėliau imi pagauti pasikartojimus, tada labai aiškiai suvoki tą paviršinį slydimą. Akivaizdi tiesa: sklandžiai ir be vargo gali slysti tik paviršiumi, nes panirus giliau pasipriešinimas didėja – vandens, smėlio, problemų. Visa ko. Tada ir supranti tuštybę. Amatininkas nėra kūrėjas menininkas. Jis net ne kalbėtojas, o kalbėjimo imitatorius. Iš čia ir pasakymas „užkalba dantis“. Bet mes juk pradėjome apie tylėjimą. Nors tai neatsiejami dalykai. Tylima neturint ką pasakyti, tylima nenorint pasakyti, kad pakenktų arba, kad išgelbėtų. Tylima (jei užtenka savitvardos) iš paniekos pašnekovui, tylima iš paniekos aptariamai temai. Tylima iš nuostabos, susižavėjimo (efektas: prarijo liežuvį). Kitaip sakant, tylėti padeda ne tik protas, bet ir emocijos, arba, kaip teigia poetai, – širdis. Juk liežuvis nėra savarankiškas, jis pradeda manipuliuoti tik gavęs leidimą ir suderinęs veiksmų programą. Be šito tai tik raumens gabalas, skanus su majonezu arba keptas su obuoliais. Ne tik, yra dar šimtai būdų skaniai paruošti liežuvį. Bet kol jis ramybės būsenos, pakliūti ant keptuvės ar į puodą šansų mažai. Tad patylėję imkime kalbėti.
Sveik a Alma RIEBŽDAITĖ
Džiaugiausi, mano laimei nebuvo ribų. Plaukiojau jūroje ir nenorėjau iš jos išlipti. Buvau tarp žmonių, klausiausi jų, kalbėjau, juokėmės, liečiau juos. Momentais net pajusdavau, kaip peržengiu ribą. Nepajutau, kaip šalia manęs sėdinčiai pažįstamai moteriai kaire ranka ant nugaros pradėjau piešti ratus, kuriuos paslaptingi ateiviai palieka rugių laukuose, bet niekas į tai neatkreipė dėmesio, nedavė pastabos. Norėjosi mėgautis tuo jautimo jausmu, atrodo, galėjau atiduoti bet ką ir būti dar geresnė, dar švelnesnė už tą jautimo dovaną. Buvau taip arti žmonių, norėjau juos liesti, apsikabinti, žinutėse atsirado daugybė emocijų veidukų, tokių kaip bučinukai. „Labas, Misisipe, kokiu švelniu balsu pasisveikinai.“ To nekontroliavau. Dieve, tai juntama. Mėgavausi spalvomis ir pojūčiais, glamonėmis, kurias teikė motulė gamta. Buvau lauke per lietų, skendau vėjo glamonėse, sėdėjau prie upės, žiūrėjau į paukščius, klausiausi jų giesmių, mačiau švelniai lapus šiurenantį vėją. Vėjo šiurenami lapai ant medžių, krūmų, grindinio yra iš viso sunkiai pakeliama estetinė realybė, prisodrinta mitinio matmens ir žadinanti daugybę pojūčių. Skambina ex. Tariamės dėl vaikų buvimo vasaros atostogų metu. Ir aš jaučiu, kaip jis pjauna pro šalį. Mano ex pjauna pro šalį, bet labai piktybiškai, varydamas ant manęs, nors net nėra žiūrovų. Jei jis tikrai nuoširdžiai reikalus supranta taip, jo popieriai prasti. Laikui bėgant realybė dar labiau išsikraipys, ypač greičiau kraiposi, jei žmogus vartoja alkoholį, psichiką veikiančius vaistus, migdomuosius ir panašiai. „Aš dėl tavęs tris kartus darbe keičiau atostogų grafiką.“ „Labai tau ačiū“, – sakau, jau žinodama, su kuo turiu reikalą. „Tu nesilaikai žodžio, tu vis keiti ir keiti nuomonę, tu iš viso nestabili, su tavimi
