Durys 2020 01

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2020 SAUSIS / Nr. 1(73)

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2020 sausis / Nr. 1(73) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2020 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2020 2 psl. – Klaipėdos muzikinio teatro pastatyto P.Čaikovskio „Spragtuko“ premjeros uostamiestyje akimirkos.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

4 psl. – 4-ojoje Klaipėdos fotografijos šventėje. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr. ŽURNALĄ REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2020 m.“ SRTRF skyrė 38 tūkst. eurų finansinę paramą

TURINYS VEIDRODIS Evelina ZENKUTĖ. E.Deltuvaitė: visada norime daugiau, geriau, tobuliau

4

TEATRAS Violeta MILVYDIENĖ. „Spragtukas“: baleto spektaklis, virtęs pramogine programa

10

SUGRĮŽIMAI Kristina SADAUSKIENĖ. A.Pečiulis: net būdamas Zalcburge daug dirbu Lietuvai

18

DAILĖ Neringa POŠKUTĖ-JUKUMIENĖ. Pamario ženklai. Mokiniai ir mokytojai. 17-oji tarptautinė emalio meno laboratorija Kintų Vydūno kultūros centre

26

Šrifto raidos 100-metį Lietuvoje ženklina šiuolaikinės kaligrafijos paroda

33

FOTOGRAFIJA Tomas PABEDINSKAS. Nekasdieniški susitikimai

34

Danguolė RUŠKIENĖ. Iš(va)duota A.Dapkevičiaus tikrovė

44

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. 1917. Nepertraukiamo kadro menas

48

GINTARO LAŠAI Nijolė KEPENIENĖ. Rašytojas J.Šikšnelis: asmenybės susidvejinimu kol kas nesiskundžiu

51

Juozas ŠIKŠNELIS. Iš ciklo „Vasaros paistaliojimai“

54

Alma RIEBŽDAITĖ. Sveika atvykusi

56

Nijolė KLIUKAITĖ. Jau saulelė

59

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Iš Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios praeities (1)

60 3

VEIDRODIS

E.Deltuvaitė: visad a geriau, tobuliau Miesto įtrūkiai – privalumai, iš sostinės grįžus į gimtąją Klaipėdą – nauja urbanistinė žiūra ir klausa, užuot generalizavus ir lipdžius etiketes – diskusija. Tai tik kelios linijos, brėžiančios nuo 2018-ųjų rudens Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriui vadovaujančios Eglės Deltuvaitės mąstymo trajektoriją. Moteris įsitikinusi, nors šalies progresas – didelis, tebesame alkani viso ko. Kultūros sritis – ne išimtis.

Evelina ZENKUTĖ

Rizika būti palaikytam naiviu – Apmąstant Klaipėdos atvejį, peršasi mintis, kad kultūros sinonimas čia – stygius, lydimas didelės plejados kilmininkų.

Trūksta pinigų, erdvių, idėjų, dalyvaujančiųjų, vienybės. Tai ne pastarųjų metų fonas. Šis pesimistinis radioaktyvumas tvyro dešimtmečius. Kokie objektyvūs ir subjektyvūs faktoriai jį lemia?

– Pabandykime įsivaizduoti valstybę ir / ar miestą, kurio gyventojai, ypač kultūros atstovai, sakytų – gana, mums nieko daugiau nebereikia: tobulai pritaikytų erdvių yra daugiau nei pakankamai, kūrėjų ir idėjų – perteklius, jie vieni už kitą talentingesni, jos – viena už kitą geresnės ir originalesnės, pinigų daugiau mums nebeduokite, nes nebežinome, kur juos dėti.

Jei taip nutiktų realiame gyvenime, tikriausiai galima būtų drąsiai skelbti apie pasaulio, toks koks jis yra, pabaigą, ir kalbu be jokio sarkazmo. Tą patį galėtume pasakyti ir 4

apie daugelį kitų sričių – švietimą, sveikatos apsaugą, sportą ir t. t. Ir priežastis labai žmogiška, mes visada norime daugiau, geriau, tobuliau, nei dabar turime. Kita vertus, kad ir kiek daug pasiekėme per pastaruosius 30 metų, mano nuomone, dauguma mūsų tiesiog dar esame alkani dėmesio, alkani orių atlyginimų, alkani ilgalaikių, išmintingų sprendimų, alkani įvairovės ir gausos, nors dažnai nespėjame pasidžiaugti ir tuo, ką dabar turime. Kitas svarbus momentas – lyginame savo padėtį ne iš istorinės Lietuvos perspektyvos, o žiūrime į Vakarų pasaulį. Kartais pagalvoju, kad pasakyti, jog viskas ne taip ir blogai, atsižvelgiant į aplinkybes, apskritai yra blogas tonas, rizikuoji būti palaikytas naiviu neišmanėliu, nes kritikuoti tiesiog yra daug paprasčiau – tai taip pat labai žmogiška. Čia kažkas panašaus, kai skaitai antikinius tekstus ir supranti, kad niekur mes per tuos du tūkstančius metų kaip ir nenuėjome, sprendžiame tas pačias moralines, politines, ekonomines problemas, tad tas „pesimistinis radioaktyvumas“ tvyrojo ir, matyt, tvyros visada. Aš tik tikiuosi, kad nuo to kaip įmanoma greičiau pavargs kuo daugiau žmonių, ir jie ims siekti pokyčių bei solidarumo, nors suprantu, kaip naivu taip mąstyti. Džiaugiuosi, kad kitaip man kol kas neišeina. ►

Grįžimas į gimtąją Klaipėdą E.Deltuvaitę privertė pakeisti pož

VEIDRODIS

d a norime daugiau,

eisti požiūrį, išgirsti ir iš naujo pažvelgti į miesto problematiką.

Virgilijaus Skuodo nuotr.

5

VEIDRODIS

◄ – Gal tokia paradoksali kultūros dalia – pats judintojas nuolat turi būti paramstomas?

– Prieš grįždama į Klaipėdą, paskutinius septynerius metus dirbau kultūros politikos ir vadybos srityje Europos Sąjungos ir ne tik kontekste, per metus kelis kartus diskutuodavau su kolegomis iš visos Europos vis kitame jos mieste, teko konsultuoti Ukrainos, Gruzijos, Azerbaidžano, Armėnijos, Baltarusijos, Moldovos ir daugelio kitų šalių kultūros organizacijas, koordinavau projektus Japonijoje, JAV, Izraelyje ir panašiai. Visa tai vardiju ne tam, kad informuočiau apie savo aplankytų šalių skaičių, bet kad atskleisčiau kontekstą to, ką noriu pasakyti. Man neteko niekur ir nė iš vieno išgirsti, kad skiriamas finansavimas kultūrai ir dėmesys yra pakankamas (gal tik Kanadą iki šiol idealizuoju dėl jos politikos modelio, bet dar neturėjau galimybės susipažinti iš praktinės pusės).

Kai manęs teiraujasi, kokius darbinius tikslus artimiausiu metu sau keliu, be ironijos atsakau – išgyventi.

Ir su tuo aš sutinku, bet reikia pripažinti, kad viskas ne taip paprasta. Mane pačią truputį erzina šis pavyzdys, bet pabandykime miesto (galima ir valstybės) valdymo modelį palyginti su šeimos gyvenimu.

Vienas narys nori naujausio telefono, kitas – ilgų ir malonių atostogų, trečias – studijuoti užsienyje, dar kitas – pianino ar smuiko, o šeimos biudžetas – toks, koks yra. Akivaizdu, kad vienu metu visų poreikių patenkinti neįmanoma, ir visi dažniausiai lieka kiek nusivylę, o tas, kuris priima sprendimą, – nesuprastas. Kaip ir kuo remiantis priimami sprendimai šeimoje – aišku. Dažniausiai sprendžia vyriausieji ir uždirbantieji pinigus. Bet miesto, kuriam gyvenimą diktuoja ne tik jo gyventojai, bet ir valstybė, atveju nesusidūrusiajam, be abejo, kyla sunkiai suvokiamas klausimų raizginys.

Pati tokios patirties taip pat neturiu – nežinau visų niuansų, slypinčių už kiekvienos programos ar priemonės, bet suprantu, kad jei nebūtų demokratijos, o spręsčiau, pavyzdžiui, aš viena, atsisakyčiau kažko daugiau 6

dėl kultūros, bet taip nėra. Ir kol neturime alternatyvos geriausiai iš blogiausių valdymo formų, išsakykime daugybę argumentų, skirtų ne tik sau patiems ar politikams, bet pabandykime įvertinti visų kitų sričių problematiką.

Pagrindinis tikslas – išgyventi – Kuria kryptimi formuojama Klaipėdos kultūros politika? Kokie svarbiausi jos akcentai?

– Jeigu pasižiūrėtumėme į Klaipėdos kultūros strategiją 2017–2030 m., joje išskirtos keturios prioritetinės kryptys: aktyvi ir kūrybiška bendruomenė, kultūros ir urbanistinės plėtros sinergija, menininkams – geriausios sąlygos kūrybai, kūrybiniams verslams pradėti ir vystyti bei daugiakultūris miestas, atviras pasauliui. Strategija buvo ruošiama Klaipėdai kandidatuojant tapti Europos kultūros sostine, ja netapus, dalis strategijos priemonių buvo integruotos į kultūros programą ir yra vykdomos, bet dalis, mano vertinimu, buvo formuluojamos keliant didesnius, ambicingesnius tikslus sostinės kontekste.

Kita vertus, kaip dažnai nutinka, strategijos įgyvendinimą koreguoja gyvenimas. Šiuo metu Kultūros skyriuje dirba trys žmonės (pavyzdžiui, Kaune – aštuoni, Neringoje – trys), nuo mano atėjimo 2018 m. rudenį dar neturiu visos komandos (patvirtinta centralizuota valstybės tarnautojų priėmimo tvarka, tad mes neturime lemiamo balso, ką priimti į savo komandą, ir laukiame eilėje kartu su visa Lietuva), o iš anksčiau dirbusiųjų liko tik vienas specialistas. Taip, mes turime galimybę atsinaujinti, bet kartu praradome dalį institucinės atminties, daug ką reikia perprasti ir išsiaiškinti iš naujo, ne tik kitiems, bet ir sau atsakyti į daugelį klausimų. Tad kai manęs teiraujasi, kokius darbinius tikslus artimiausiu metu sau keliu, be ironijos atsakau – išgyventi.

– Dėl kokių uostamiesčio meno, kultūros sričių jums labiausiai neramu, skauda širdį? Neseniai sulaukiau klausimo, kur Klaipėdoje įsikūręs koks nors alternatyvus knygynas. Teko patrūkčioti pečiais. Rodos, ne pasaulio pabaiga, bet vis dėlto nemalonu.

– Sutinku, ne pasaulio pabaiga, bet tikrai norėtųsi. Tokiu atveju esame priversti užduoti klausimą, o kodėl jo nėra? Jaukusis ir mėgstamas Rūdininkų knygynas Vilniuje toks, koks buvo, neišsilaikė, dabar ten labiau kavinė, muzikos svetainė nei knygynas. Ir paprasčiausias atsakymas būtų toks: žmonės nepirko tiek daug, kad jis išsilaikytų, jam teko konkuruoti su didžiaisiais knygynais, lengviau pasiekiamais, turinčiais daugiau pasiūlos ir panašiai. Nesinori kalbėti, kas mums visiems aišku, tą patį galime pasakyti apie mažąsias specializuotas maisto parduotuvėles, paslaugų tiekėjus, kurių neliko ne tik pas mus. Gal verta galvoti apie E-taly modelį, kuris leidžia diversifikuoti pajamas dar labiau?

Man Klaipėdoje nerimą kelia kultūros ekosistemos įtrūkiai, susiję su jaunąja karta ir švietimo sistema. Jeigu Klaipėdoje aukštoji mokykla, kuri ruošia, pavyzdžiui, vizualiųjų menų atstovus, yra silpnesnė nei Vilniuje (nepamirškime, kad konkuruojame ne tik su Vilniumi, o su visu pasauliu), natūralu, kad didieji talentai iš miesto išvažiuos. Gal to galima būtų nedramatizuoti, turint minty, kad jaunoji karta iš principo linkusi ištrūkti iš namų startuoti jai geriausioje vietoje. Tėvai, esu tikra, taip pat dažnai jaunimą palaiko suprasdami, kad geras išsilavinimas yra ir geresnio gyvenimo galimybė.

Kaip padaryti, kad jie grįžtų ilgam, galvoja ne viena galva ir ne vienerius metus.

Matau stiprių lyderių, kurie paskui save patraukia ir naują kartą, padeda jai užaugti ir įsitvirtinti, bet tuo pasigirti gali ne visos kultūros ir meno sritys. Ar kada nors pasaulyje trumpuoju laikotarpiu iš esmės buvo kitaip – taip pat geras klausimas.

Nerimauju labiau dėl to, kad miesto organizacijos gana mažai dalyvauja europiniuose ir / ar tarptautiniuose projektuose. Žinau, kiek daug tai gali duoti profesiniu, žinomumo, finansų, savivertės ir kitais aspektais, kiek iš to su kaupu grįžtų miestui, tad norėčiau daugiau pagrįstos informacijos, kas tam kliudo.

Liūdina kalbantieji, bet nesiūlantieji – Visapusišką naudą turinti meno ir verslo sąveika pasaulyje – ne naujiena. Klaipėdoje tai prilygsta kone nusikalstamiems

VEIDRODIS

ryšiams. Lyg kraujomaiša. Tabu. Ar mažų mažiausiai vertybių išdavystė. Kur, jūsų akimis, šios sinergijos labiausiai pasigendama Klaipėdoje?

– Jeigu kalbame apie verslo paramą kultūrai, šis klausimas man netikėtas. Pritraukti papildomų lėšų taisyklėmis įpareigoja ir valstybė, ir miestas, ant kiekvieno renginio plakato pamatysime ir rėmėjų skiltį, bet apie neigiamą atspalvį mieste dar neteko girdėti. Gal turima mintyje ne patys patogiausi turimi instrumentai paramai deklaruoti ir tai, kad verslas ieško paprastesnių sprendimų, galbūt apie paramos įvertinimo problematiką, bet nespekuliuosiu. Galbūt tai tik garsiau nuskambėjusi mažos grupės nuomonė.

– Ar kultūros politika Klaipėdoje yra kultūringa? Neretai atrodo, kad tam tikri būreliai, vedami asmeninių ambicijų, sustingę opozicijos poza.

Pastebimas nekompetentingas šiuo-

laikinio meno, alternatyvių projektų diskreditavimas, jau minėtas meno ir verslo demonizavimas. Tai natūralūs procesai ar vis dėlto šiokia tokia anomalija?

– Už savo interesus kovodamos ir savo tikslų siekdamos visuomenės grupės ar pavieniai žmonės veikia skirtingais būdais. Mačiau ir jūsų minimų atvejų, bet džiaugiuosi, kad tokių vis dėlto vienetai.

Kita vertus, labai gerai, kai žmonės veiklūs, įsigilinę, nori spręsti, dalyvauti kalbėtis.

Man liūdniau tada, kai šnekantis išaiškėja, kad žmogus nesupranta ir nenori suprasti, o liūdniausia, kai ničnieko, kad padėtų gerinti padėtį, nepasiūlo arba siūlo tai, kas naudinga saujelei. Ir ne, nemanau, kad tai išskirtinė Klaipėdos problema. Tokiose situacijose tenka pasižiūrėti į visa kritikuojantį žmogų, jo veiklą ir veiklos kontekstą bei grįžti prie vienos mėgstamiausių mano frazių – „žmonės nenori blogo tau, jie nori gero sau“ (vienaskaitą galime keisti daugis-

kaita). Gal kai nebedirbsiu valstybės tarnyboje, galėsiu kalbėti konkrečiau, parašysiu, pavyzdžiui, knygą ir paliksiu atsakymuose mažiau abstrakcijų, bet ši patirtis, kai daugiausia žinantieji yra labiausiai apriboti viešai kalbėti ir negali išsakyti nuomonės, nesiremdami faktais ir argumentais, kad ir kaip akivaizdu viskas būtų, – įdomi ir labai edukuojanti.

Kur ideali riba?

– Kultūra savyje tam tikru požiūriu įžodina tūrį. Tai kažkas daugiamatmeniško, priešingo plokštumai. Kaip yra su populiariąja kultūra? Ar Klaipėda – popsiškas miestas, turint omenyje mūsų pomėgį nemokamoms masinėms šventėms. Kur, jūsų manymu, čia skirtis tarp gero ir prasto skonio? ►

E.Deltuvaitei Klaipėdoje nerimą kelia kultūros ekosistemos įtrūkiai, susiję su jaunąja karta ir švietimo sistema.

Virgilijaus Skuodo nuotr.

7

VEIDRODIS

– Man iš karto norisi diskutuoti, nes stengiuosi vengti etikečių ir labai didelių apibendrinimų. Ar tokie nemokami masiniai renginiai, pavyzdžiui, festivaliai „Lauksnos“, „Šermukšnis“, yra popsiniai?

Aš nekalbėčiau apie gerą ar prastą skonį, o kalbėčiau apie miesto ar organizacijų tikslus, renginių pozicionavimą ir komunikaciją. Paanalizuokime dažnai linksniuojamą Jūros šventę ar Šviesų festivalį. Ar jie orientuoti į pačių įvairiausių visuomenės grupių skonį? Tikriausiai, taip.

Ar jų tikslas yra surengti didžiulę šventę ir sutraukti miestiečius bei turistus, prisidėti prie miesto patrauklumo, sukurti palankų kontekstą verslui? Manau, kad taip, ir jiems tai sekasi. Ar jie pozicionuoja save kaip aukštosios kultūros renginius? Ne. Tai kur problema?

Kartais pagalvoju, jei masiškesnių renginių organizavimas ir jiems skirtas finansavimas būtų „iškeltas“ iš kultūros programos, ar diskursas būtų kitoks?

Galbūt. Tiesiog noriu pasakyti, kad tokios masinės šventės miestui reikalingos dėl nebūtinai tiesiogiai su kultūra susijusių priežasčių, jose beveik visada susimaišo menas ir pramoga, o tai džiugina miestiečius (pasižiūrėkime į tyrimų rezultatus), bet, panašu, liūdina dalį rimtosios kultūros gerbėjų. Ar reikia atrasti pusiausvyrą ir siekti didesnės meninės kokybės? Taip, bet tai vėl reikalauja investicijų, ir kur ta ideali riba? Yra žmonių, kurie Jūros šventės laukia visus metus, yra tokių, kurie sąmoningai palieka miestą, kai ji vyksta. Ar mums tikrai reikia spręsti, kurie yra gero, o kurie prasto skonio? Atsakymas man lyg ir aiškus, bet būtų įdomu padiskutuoti platesniame rate.

◄

– O šiuolaikinis menas? Klaipėdoje anksčiau veikė susibūrimai „Prarastoji karta“, „Doooooris“, tebesivaidena Benas Šarka.

Kur kiti? Savotiška situacija. Būdami dabarties atstovai, neatstovaujame šiuolaikiniam menui.

– Reiktų susitarti, koks yra mintyje turimas šiuolaikinio meno apibrėžimas.

Aš sakyčiau, kad tikrai atstovaujame, gal ne visada spėjame susipažinti su visu kontekstu. Paminėtas „Doooooris“ atvejis tam puikiai tinka. Grupė buvo populiari Klaipėdoje devintojo dešimtmečio pradžioje, o Kaune ir Vilniuje apie juos beveik niekas nežinojo. Kad viskas būtų taip, kaip yra dabar, prireikė bene 20 metų 8

ir tam tikro atsitiktinumo: Mikas Urbonas (dabar Klaipėdos dramos teatro aktorius, fotografo, grupės nario a. a. Raimundo Urbono sūnus) draugavo su teatro kritike a. a. Viktorija Ivanova bei menotyrininkėmis (dabar jas drąsiai galime vadinti ir šiuolaikinio meno atstovėmis siaurąja tų žodžių prasme) Šalne Bučiūte ir Monika Lipšic. Mikas palėpėje rado dėžę su tėčio fotografijomis, kurias kiti grupės nariai „pataisydavo“, jei R.Urbonui jos atrodė išmetamos. Merginos, tuo metu man padėjusios organizuoti fotografijos festivalį, parodė tą dėžę – melsvą, apipintą lipniomis juostomis. Ilga istorija, bet taip atsirado parodos, taip 2009 m. atsirado knyga, taip atsirado kiti tekstai ir kontekstai, kol jais susidomėjo ir MO. Pasakoju šią istoriją, kad iliustruočiau, jog reikia laiko, žmonių (beje, visi minimi draugai – klaipėdiečiai), atsitiktinumo, dar aibės dalykų, kad galėtume atsakyti, ar ir kas kam atstovauja. Esu tikra, kad kartu su sričių kuratoriais sudarytumėme išskirtinį sąrašą žmonių, kurie yra iš Klaipėdos ir su ja, tik mes to arba nežinome, arba nežinome kol kas.

Parodų rūmus perpiešti paveikslų ir rašyti apie patikusius ar nepatikusius „recenzijas“ – iki šiol jas turiu. Šokių studijos mokytojai mokė kantrybės, savarankiškumo, kovoti, bet bene labiausiai įstrigo pamoka, kurioje mokė bėgti per sceną – man, antrokei, tai atrodė neįmanoma.

Kviečiu visus pabandyti. Arba Žvejų rūmuose veikusiame siuvimo būrelyje pirmas pasisiūtas, kaip dabar sakytumėme, vadinamojo autorinio dizaino meškiukas.

Man pasisekė, tokių mokytojų buvo daug, ir jie tikrai to šviesulių sąrašo viršuje.

Sąrašo viršuje – mokytojai

– Žmogus – daugiau ar mažiau balansuojanti būtybė. Dirbant kultūros srityje, rodos, svarbu išlikti ir šaltakraujiškam, ir jautriam. Išlaviruojate?

– Žinoma, kad ne visada pavyksta.

Dažnai tai lemia ta pati darbo specifika.

Anksčiau laiką ir darbus galėjau planuoti bent savaitę į priekį, o dabar jie kinta maždaug kas 20 minučių. Didžiąją darbotvarkės dalį diktuoja išorinės aplinkybės, kurių prieš pusvalandį net negalėjai numatyti. Kartais tenka praleisti kelias valandas, kad įsitikinčiau, ar keliama problema tikrai egzistuoja, dažnai paaiškėja, kad jos nėra. Kad ir kaip šizofreniškai tai skambėtų, tokia daugelio valstybės tarnautojų kasdienybė, ir įdomiausia, kad negalėčiau dabar pasakyti, jog tai nereikalinga ar išvengiama. Kai jaučiu ribą, kad ateinanti banga per aukšta, kalbuosi su savimi, jei nerandu atsakymo ar sprendimo, keliauju pas savo autoritetus, ieškau atsakymų knygose, kartais tenka ir su nemiga susidraugauti.

– Ką Klaipėdos meno lauke įvardytumėte ryškiausiais šviesuliais? Kurie yra tie didieji?

– Turime. Aš tik pridėčiau prie to ilgo sąrašo ir visus rašančiuosius, visus padedančiuosius menininkams įgyvendinti savo idėjas – vadybininkus, prodiuserius, edukatorius, įstaigų vadovus, rėmėjus, o dar daugiau – mokytojus, kurie lemia daugumos mūsų požiūrį ne tik į gyvenimą, bet ir į kultūrą. Grįžus čia, grįžta ir daug prisiminimų, kurie inspiruoja mintį, kad susižavėjimas kultūra visų pirma atėjo ne iš konkretaus menininko, o iš šeimos ir mokyklos bei užklasinės veiklos.

Mano pradinių klasių muzikos mokytoja, be chorinio dainavimo, kanklių ir kt., suteikė man stiprų moralinį pagrindą – dar ilgai vyresnėse klasėse eidavau pas ją pasitarti, kaip vertinti vieną ar kitą situaciją. Dailės mokytoja išmetė iš galvos mąstymą „ir aš taip mokėčiau“, subtiliai privertusi nueiti į P.Domšaičio galeriją ir

Kai jaučiu ribą, kad ateinanti banga per aukšta, kalbuosi su savimi, jei nerandu atsakymo ar sprendimo, keliauju pas savo autoritetus, ieškau atsakymų knygose, kartais tenka ir su nemiga susidraugauti.

– Beje, kokį požiūrį į Klaipėdą pastebėjote ilgus metus gyvendama sostinėje? Ar vilniečiai į uostamiestį žiūri tik kaip į gražų

VEIDRODIS

Vizitinė kortelė

Eglės Deltuvaitės asmeninio archyvo nuotr.

marinistinį atviruką, erdvę atostogoms, tarpinę stotelę, keliaujant Neringos ar Palangos link?

– Pačiai teko keisti savo požiūrį ar tiesiog galų gale iš tikrųjų išgirsti. Vilniuje tikrai taip nejaučiau miesto ir uosto problematikos, užterštumo, miesto urbanistinės struktūros iššūkių, senamiesčio gyvenimo ir panašiai. Kai kurios įvardijamos problemos man iki šiol skamba kaip miesto privalumai. Daliai mano pažįstamų žmonių Klaipėda tikrai yra tarpinė stotelė, dažniausiai Neringos link, bet dalis jų ieško galimybių čia atsikraustyti kartu su šeima. Neseniai mane aplankė buvusi kolegė, kuriai į rankas daviau Kristinos Sadauskienės paruoštą alternatyvų miesto gidą. Iš miesto ji grįžo susižavėjusi ir pažadėjo lankytis dažniau.

Daug kas – mūsų ir mūsų bendra(darbia) vimo rankose.

Artimi ir mieli miesto netobulumai – Didžioji jūsų meilė – vizualieji menai, leidyba. Ar popieriai neprislėgė to, kas daugybę metų taip artima širdžiai?

– Kad įvyktų visi tie projektai, popierių irgi reikėjo... Nors turiu meno kūrėjo statusą (visų pirma gavau jį už rašymą), dažniausiai buvau ta, kuri kūrybines mintis padeda įgyvendinti kitiems. Tikriausiai didžiausias skirtumas tarp tada ir dabar yra tas, kad pati rinkdavausi menininkus, kūrėjus, organizacijas, su kuriais ir kuriomis noriu dirbti.

– Prie fotografijos, leidybos vis prisidėdavote organizuodama parodas, būdama kuratorė, tarpininkė, pagalbininkė, knygų sudarytoja. Jei reikėtų paimti fotoaparatą į rankas, kurias Klaipėdos vietas įamžintumėte kaip charakteringiausias?

– Iš pagarbos menininkams šį darbą palikčiau jiems. Prisimenu vieną pokalbį, atrodo, Japonijos kalnuose, kai manęs paklausė: dirbančiųjų su fotografais darbas visada yra būti jiems už nugaros, ar ne? Tai tiesa ir tada, kai vykdai projektą.

Bet man artima bendresnė metafora – jei gali, nedaryk to, ką kiti už tave gali geriau.

Mieliau kviesiu menininkus fotografuoti Klaipėdą, o pati fotografuosiu sau, atsiminimui.

– Esate minėjusi, kad Klaipėdoje jaučiatės sava. Grįžusi į uostamiestį dar galvojate taip pat? Kiek prie švaraus ir

Eglė Deltuvaitė gimė 1983 m. Klaipėdoje.

2006 m. baigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą.

2008 m. įgijo verslo vadybos ir administravimo magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijos UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedroje.

2006–2008 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos programų vadybininkė, parodų kuratorė.

Nuo 2008 m. teikia kultūros projektų ekspertės paslaugas Lietuvos ir užsienio šalių fondams ir programoms.

2008–2009 m. dirbo vizualiųjų menų projektų koordinatore nacionalinėje programoje „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“.

Nuo 2009 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos narė.

2008–2011 m. organizavo ir kuravo Vilniaus tarptautinį fotografijos meno festivalį „In Focus“.

2009 m. įsteigė viešąją įstaigą „Kultūros meniu”, skirtą vizualiųjų menų, leidybos ir įvairiems kultūros projektams, jai vadovauja.

2011–2014 m. – ES programos „Kultūra“ vadovė Lietuvoje.

2014–2018 m. – ES programos „Kūrybiška Europa“ vadovė Lietuvoje.

Nuo 2018 m. rudens eina Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjo pareigas.

taikaus buvimo su savimi, esant ten, kur esi, ir tokiu metu, koks jis yra, prisideda miestas? Turbūt vis dėlto viskas prasideda galvoje?

– Taip, tai mano gimtasis miestas, ir niekas to nepakeis, kad ir kur dar pasaulyje tektų būti ar gyventi. Visada dėl jo rūpinsiuosi labiausiai ir net visi netobulumai man vis tiek bus artimesni ir mielesni.

– Koks idealus, gal net utopinis, prikeliant tai, kas buvo, įsivaizduojant tai, ko dar nėra, ar pasinaudojant esamu, jūsų šeštadienio kultūrinis maršrutas Klaipėdoje?

– Sutarkime, kad į šį klausimą atsakysiu vėliau, gal dar po metų, bet to maršruto juodraštyje šiandien tikrai būtų jūros, violončelių, Dramos teatro salės užkulisių, šokio, vokiškosios kultūros pėdsakų, uosto, fotografijos ir dviratis.

9

TEATRAS

„Spragtukas“: ba l virtęs pramogin e Šurmuliuojanti tarpušvenčio dvasia, regis, iškart po Kalėdų iš uostamiesčio aikščių, „Akropolio“ centro, kitų maximų persikėlė į „Švyturio“ areną ir pasklido po ją – gruodžio 27-osios vakarą čia buvo rodomas Piotro Čaikovskio „Spragtukas“. Kultinio kūrinio premjerą gausiai susirinkusiai publikai parodė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT), Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) primabalerina Olga Konošenko, Klaipėdos šokių mokyklos „Coda“ auklėtinės ir KVMT vaikų operos studijos jaunieji dainininkai.

Į premjerą žiūrovų prisirinko pilna Klaipėdos „Švyturio“ arena.

10

TEATRAS

a leto spektaklis, n e programa Violeta MILVYDIENĖ

Reklamuota ir komentuota Didingu tarptautiniu pastatymu ir, beje, itin abstrakčiu – šokio spektaklio – pavadinimu įvardyta kalėdinio fenomeno premjera, gana plačiai reklamuota įvairiose žiniasklaidos priemonėse bei socialiniuose tinkluose, pirmiausia pritraukė dėmesį ambicingais pareiškimais. Žadėta, jog „pribloškianti“, „neįprasta teatrams“ scenografija, netikėti kostiumai ir, žinoma, orkestro gyvai atliekama užburianti P.Čaikovskio muzika it galingiausiais burtais šventine nuotaika pakerės kiekvieną žiūrovą, kad sceną puoš gigantiškos ►

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatyto P.Čaikovskio „Spragtuko“ (choreogr. K.Simonovas) premjeros akimirkos. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

11

TEATRAS

◄ dekoracijos, o išmanūs videoprojekcijų sprendimai klaidins netikros realybės pasaulyje, kad žiūrovų regimos pūgos snaiges spektaklyje bus sunku atskirti nuo tikrų, stebins ir netikėtos scenos kostiumų detalės, bus praverta uždanga į daugybę paslapčių, netikėtumų kupinoje premjeroje žiūrovai išvys modernų šiuolaikinį pasaulį...

Intriguojamai skamba. Ir provokuoja išankstiniai teiginiai, ką (pa)matys publika.

Komplimentai rinkodarai.

Vis dėlto naujasis „Spragtukas“ (pirmiausia gruodžio 20-ąją parodytas Vilniaus „Siemens“ arenoje) jau susilaukė įvairių komentarų, beje, daugiau – su negatyviais atsiliepimais.

Statytas prieš dešimtmetį Iš tikrųjų tai ne pirmas tokio pobūdžio šios bene populiariausios kalėdinės istorijos pastatymas KVMT. 2010-ųjų sausį įvykusioje premjeroje choreografė režisierė Marija Simona Šimulynaitė ir dailininkė Simona Biekšaitė teigė atsiribojusios nuo klasikinio baleto įvaizdžio, deklaravo pateikiančios netradicinę pasakos interpretaciją ir atskleidžiančios nūdienos Kalėdų šventės naujoves. Anot jų, buvo „siekiama sunaikinti klasikinio XIX a. baleto štampus, cukraus vatoje suvyniotus jausmus, viso to tikslas – pavaizduoti tikrą, neišgalvotą mus supantį gyvenimą...“ (https://durys.diena.lt/spragtukas-siuolaikine-pasakos-interpretacija/7914) Taigi anuomet irgi laukta bei tikėtasi šiuolaikiškesnės traktuotės – atviriau gvildenamų problemų, giliau atskleidžiamų dabartinio gyvenimo situacijų. Tačiau kardinalių pokyčių, bent jau pasakojamos istorijos atžvilgiu, lyg ir nebuvo, išskyrus kelis ne itin reikšmingus momentus, priartintus prie šio amžiaus, bei modernesnius scenografijos ir šokio stilistikos niuansus.

Naujo pastatymo ypatybės „Didžiulio biudžeto ir milžiniškų užmojų kūrinį, įpūsiantį gaivų gurkšnį į iki šiol matytų „Spragtukų“ pasaulį“ (vėlgi citata iš spaudos), Muzikinis teatras šįkart patikėjo, kaip teigiama, vienam ryškiausių šiuolaikinių pasaulio choreografų – rusų baletmeisteriui Kirilui Simonovui.

12

Mintyse – dviprasmiškų vertinimų gausa, bet iš esmės galima konstatuoti, kad naujojo pastatymo fabula išlikusi ta pati, pagrindiniai herojai bei kiti veikėjai – analogiški.

Esminiai pokyčiai – scenografijoje, kostiumuose, aksesuaruose.

Choreografiją taip pat sudėtinga apibūdinti vienareikšmiškai – čia nėra išgrynintos šokio stilistikos. Tad labiausiai tiktų terminas „eklektika“: akademinio klasikinio šokio technika jungiama su modernaus baleto leksika, įpinama šiuolaikinio šokio stiliaus judesių, įmontuojama įmantresnių allegro elementų, naudojama įvairesnė rankų plastika.

Profesionaliai atlikti klasikinės muzikos šedevrą KVMT simfoniniam orkestrui (muzikos vadovas Tomas Ambrozaitis, dirigentas Vytautas Lukočius) – tikras iššūkis. Nesiryžtu vertinti visų niuansų, nesu muzikologė, tačiau pasitikiu savo klausa – girdėti garsai nedisonavo, jų gama nerėžė ausies – taigi iliustratyviai muzikalios dermės išties pakako.

Dar maga akcentuoti, kad kiekvienam šokėjui teko net keletą kartų pakeisti kostiumus, o šokėjoms – ir šukuosenas bei makiažą. Tai scenografijos ir kostiumų dailininkų Jekaterinos Zlajos ir Aleksandro Barmenkovo bei grimo dailininkės Airos Braždienės nuopelnas.

Gausią tarptautinę statytojų komandą papildė šviesų dailininkas Jevgenijus Vinogradovas, videoprojekcijų dailininkas Rimantas Urniežis, garso ir vaizdo režisierius Jonas Raudonius, spektaklio vadovė Marijana Fokina.

Pirmojoje dalyje – baletas Pirmojoje spektaklio dalyje kažkokių ypatingai naujų režisūrinių sprendimų neįžvelgiau.

Labiausiai pakitusi, kaip minėta, išorinė forma – scenografija, kostiumai, jų detalės. Štai vietoje žėrinčios kalėdinės eglutės stovi nenusakomos, kažkokios „purvinos“ spalvos (tamsiai pilkos, rudos ar samaninės (?), mat kintančios priklausomai nuo šviesos) pripūstas eglės formos balionas / „monstras“, vietoj naktį atgyjančių gigantiškų spalvingų lėlių – žmonės su didžiulėmis tuščiavidurėmis tarsi moliūgai galvomis...

Na, tuomet aišku, kad vietoj pakylėtų romantiškų jausmų gyvuoja arogancija ir groteskas, o krintančių baltutėlaičių snaigių (videoprojekcija) fone atsivėręs kalėdinio pokylio vaizdas – pernelyg šaržuotas. Ironiškai perteikiami suaugusiųjų bendravimo kultūros vaizdeliai ir gyvenimo realybėje ne kartą ►

TEATRAS

13

TEATRAS

14

TEATRAS

◄ regėti, tad lengvai nuspėjami. Tiesa, ben-

dras masinis šokis, vadovaujant namų šeimininkų Štalbaumų porai (Daria Verovka ir Mantas Černeckas), atrodė kompoziciškai tinkamai sudėliotas, surepetuotas, jame puikiai išlaikytas sinchronas, gana stilingi kostiumai.

Galbūt užuot transformavus / „restauravus“ klasikinius baletus, kartojant šablonus, štampuojant jų variantus, verta pabandyti sukurti kažką visiškai nauja ir savita?

Akivaizdus mokslininką Droselmajerį (toks personažas egzistuoja A.Dumas adaptuotoje E.T.A.Hoffmanno pasakoje) pakeitusios Krikštamotės frau Droselmajer, kurios vaidmeniui įgyvendinti pakviesta LNOBT primabalerina O.Konošenko, lyderiavimas.

Juoda nuo galvos iki kojų – tokia fatališka moteris (dar peršasi palyginimas su Odilija iš „Gulbių ežero“) – artistė profesionaliai atlieka aiškiai sukonstruotus modernaus baleto pas, kartu demonstruodama puantų techniką, įtaigiai, rodos, vien žvilgsniu bei raiškiais rankų mostais ne kartą „suvaldydama“ baliaus atmosferą. Cukrinių slyvų Fėja (antrajame veiksme) prieš tokį įvaizdį tiesiog nublanksta...

Kiros Tykhonovos kuriama pagrindinė spektaklio herojė Klara (beje, pradinėje rusiškoje versijose – Marija / Maša) – nebe drovi mergaitė, o jau brandi, nors nedidukė paauglė. Be to, išryškinta skaisčiai raudona suknele ir tos pačios spalvos puantais (šie tarnauja kaip išraiškos priemonė, galbūt ir atlikėjos ūgiui padidinti), ji kupina žaismės ir jausmingumo. Atrodė, nenatūralus tėvų elgesys, dėmesio, bendravimo stoka dukrai nuotaikos visai negadina...

Dinamiškuose Klaros ir jos brolio Frico (Illia Temchenka) pasirodymuose – pasikartojantys deriniai (tiesa, sutampantys su muzikine partitūra), sukomponuoti ypač tradiciškai: pvz., iš arabesque į pas chaissé su jeté entrelacé, saut de basque, sissonnes etc. Jie dažniausiai atliekami kartu ir / arba paraleliai identiškai.

Netikėtai į sceną įsiveržusių mašinėles vairuojančių peliukų judėjimas – taip pat nėra visiškai originalus sprendimas, tačiau

tinkamai pagyvinantis veiksmą ir sukeliantis publikos reakciją, kaip ir pasirodęs trigalvis Pelių Karalius (M.Černeckas).

Tiek pastarojo, tiek Spragtuko momentiniams pasirodymams, manau, pristigo sodresnės, charakteringesnės leksikos, ryškesnės kūno kalbos ir charizmos. Jų dvikova apskritai atmintyje neišliko – atrodo, su piktuoju Pelių Karaliumi kovojo Klara. Ji ir nugalėjo... Įvairių skirtingų epizodų, fragmentų, etiudų jungčiai pasitelkta mimika ir gestikuliacija – tarsi atkeliavusi iš (įsivaizduojamai) seniausių XIX a. baleto redakcijų, kur mizanscenos (anot rašytinių šaltinių) būdavo persunktos minėtų pantomimos elementų ir dvelkė ypatingu sentimentalumu. Tiesiog stulbinamai „moderni“ forma (?!)... Žvilgsniui besiblaškant tarp abiejų vaizdą priartinančių ekranų scenos dešinėje ir kairėje bei centre vykstančio nutolusio veiksmo, netikėtai priartėjo pirmosios spektaklio dalies pabaiga. „Drebato“ – taip pavadinčiau vaizdelį su senelių pensionato gyventojais, kaip atrodė, sergančiais Parkinsono liga (užuomina apie ligotą senstančią bevargstančią tautą?).

Nepaisant protu nesuvokiamo jų džiugesio, ši nestandartiškai sukurta ir iškritusi iš bendro konteksto kompozicija, kad ir kaip būtų keista, atrodė stipri emociškai, choreografiškai ir muzikaliai sklandžiai sustyguota bei trupės artistų įtaigiai vaidybiškai atlikta.

Antrojoje dalyje – pramoga Kol praėjo lengvas šokas begromuliuojant išvystą antrosios dalies anturažą – diskotekos erdvę su milžinišku veidrodiniu gaubliu / disko kamuoliu centre ir masyviu balioniniu užrašu DANCE ant galinio kuliso, – sidabriniais žvyneliais spindinčių trumputėmis aptemptomis suknelėmis vilkinčių merginų judėjimas, deja, buvo pasibaigęs.

Ar šitaip / šiuolaikiškai traktuojamas kažkurios – galbūt prancūzų – tautos šokis? Jeigu ir taip – jį labiau tiktų stebėti pritemdytoje šviesoje, sėdint prie staliukų ir gurkšnojant karštą raudoną kalėdinį vyną...

Toliau, suprantama, irgi atsisakyta įprastų / tradicinių pasaulio (ispanų, arabų, kinų, kt.) tautų šokių – erotiškai pateiktose stilizuotose miniatiūrose charakteris atsispindėjo labiau muzikoje nei choreografijoje ir / ar aprangoje.

Iš pavienių šapito cirko pasirodymų nuotaikingu, organišku atlikimu išsiskyrė Godos Motiejaitytės solo. ► 15

TEATRAS

◄ O antrajame plane bešmėžuojantys kordebaleto šokėjai, regis, taip ir liko be suderinto veiksmo – tiesiog vaikščiojama, bereikšmiškai flirtuojama, neva kalbamasi bendraujant tarpusavyje.

Tik staiga kažkur pradingo pantomima...

Spinduliuodamas palaimingą romantišką būseną (juk vestuvės), scenoje pasirodė Klaros ir Princo duetas. Vizualus pas de deux įspūdis – gana mielas, modernaus baleto pakėlimai bei permetimai imponuoja šilta optimistine nata ir vidine ekspresija. Ilga pieno spalvos besiplaikstančia suknele apsirengusi solistė lanksčiai nardo neoklasikinio šokio junginiuose. O jos jaunikio – Princo (Mykhailas Mordasovas) leksikoje dominuoja baleto technika: gana lengvai įveikiami šuoliai grands jetée en tournant, gana stabiliai susukami tours, ryžtingai atliekami entrechats. Deja, adagio kulminacijos momentu pristigo labiau išryškintų muzikinių akcentų. Į kritikos akiratį patenka ir garsusis Gėlių valsas, kiek dirbtinai / sintetiškai perkeltas į egzotiškąsias JAV salas – elementariai sudėliota ir deriniais pasikartojanti kompozicija paskęsta spalvingų havajietiškų marškinių bei gėlių girliandų margumyne. Tiesa, be ypatingos pompastikos, tačiau ir be subtilios prabangos, atrodė, net specialiai subanalinta ši masinė poromis atliekama kompozicija – visai simpatiška, tačiau vėlgi labiau tiktų pramoginiam kažkurio miestelio ar kaimelio kultūros centro re(n)giniui.

Grand finale – manipuliuojant šventine nuotaika / žaidžiant efekto korta – pokštelėjo fejerverkai, palydimi gausių publikos plojimų ir šūksnių... Regis, žmonės, kaip Romos imperijoje, tebetrokšta vien „duonos ir žaidimų“? Tik toks skirtumas, kad mokamų...

Atsinaujinusi baleto trupė Ne veltui baletmeisteris K.Simonovas savajame interviu pabrėžė skirtingą KVMT baleto trupės artistų techninį potencialą bei fizinį pasirengimą.

Dabartinė trupė – ir atsinaujinusi, ir atjaunėjusi, jos pajėgas sustiprino penki nauji nariai, Ukrainos piliečiai, atrodo, visi baigę Kijevo baleto mokyklas. Ukrainiečių „desantas“ tiesiog okupavo pagrindines partijas – reikia pripažinti, iš jų sklinda pasitikėjimas, kitos nelietuviško mentaliteto savybės.

Betgi... Ar buvo panaudoti visi visų artistų resursai? Kordebaleto atlikėjai jau anksčiau įrodė esantys pajėgūs, turintys privalumą 16

TEATRAS

mobilizuotis, t. y. geranoriškai / pozityviai prisitaikyti prie bet kokio jiems pasiūlyto stiliaus, besistengiantys viską atlikti rezultatyviai, preciziškai, darniai. Ir tarp senbuvių yra individualybių, įvaldžiusių stipresnę, įvairesnę, kartu subtilesnę šokio techniką, stilistiką ir vaidybą, nei šiuokart teko pamatyti.

Kiekvieno teisė pasirinkti Šiame tobulėjančių technologijų amžiuje, nesikeliant nuo sofutės, lengvai galima išvysti įvairias spektaklių versijas, modernias interpretacijas, šiuolaikines transformacijas. Jei spektaklio veiksmas neįtikinantis, sprendimai nuobodoki ar neskoningi, choreografija – ne pačios aukščiausios prabos, dar ir pasikartojanti, o sąlyginiai gestai – absurdiškai banalūs ir naivūs, tokias beprasmes sceneles lengvu kompiuterio pelės ar TV pultelio paspaudimu galima praleisti, prasukti, išjungti.

Ne kartą užfiksuota tokia pauzė – užsimerkiant ir klausantis vien muzikos garsų.

Ar tai reiškia, kad Kalėdų fenomenas išsigimsta?

Bent jau įtarimas, kad sparčiai nyksta skiriamoji linija tarp meninės produkcijos ir komercinių pramoginių renginių, kaskart vis stiprėja. Kita vertus, būna išimčių, kai meniškai sukurta ir įgyvendinta populiarioji / šou programa pranoksta konceptualiai išreklamuotą spektaklį ar performansą.

Taigi – „blizgus“ šokio spektaklis „Spragtukas“ ar, pavyzdžiui, pramoginė delfinariumo programa „Sniego karalienė“? Kiekvieno teisė pasirinkti. Galima ir abu variantus. Ne vien pamatyti, bet ir savitai įvertinti. Tiesa, jeigu pakaks resursų – tiek finansinių, tiek energetinių, tiek intelektualinių.

Galvoje kirba ir kitas, esminis klausimas: kiek šiuolaikiniam meno kūrėjui reikia turėti išmonės, kaip ir kur įgauti sumanumo, išradingumo, fantazijos, bandant surasti modernesnius kūrybos būdus bei metodus?

Galbūt užuot transformavus / „restauravus“ klasikinius baletus, kartojant šablonus, štampuojant jų variantus, verta pabandyti sukurti kažką visiškai nauja ir savita?

P. S. Spaudoje vėlgi rašoma: „kritikų už meninius išsišokimus bei tradicinių dogmų nepaisymą kartais plakamas kūrėjas“, „kartu tituluojamas klasikinių baletų „restauratoriumi“, „drąsiais ir neįprastais sprendimais mėgsta „paerzinti kritikus“. Jeigu tai – vienas tikslų, o tikslas pateisina visas priemones, tuomet, drįsčiau teigti, – misija įvykdyta – ji pasiekė adresatą.

17

Sugrįžimai

Muziko kelią pradėjęs Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje, trečią dešimtmetį Austrijoje gyvenantis dirigentas A.Pečiulis nenutraukia ryšių su Lietuva ir gimtąja Klaipėda, nuolat organizuoja įvairius meninių projektų mainus.

Arthuro Braunsteino nuotr.

18

A.Pečiulis:

Sugrįžimai

net būdamas Zalcburge daug dirbu Lietuvai Dirigentas Arūnas Pečiulis Zalcburge, Austrijoje, gyvena ilgiau nei gyveno Lietuvoje. Ten jo darbas ir namai, bet Lietuva taip pat yra namai. „Kai važiuoju iš Austrijos į Lietuvą – grįžtu namo. Kai iš Lietuvos važiuoju į Austriją – taip pat važiuoju namo“, – priklausymas kelioms kultūroms pašnekovui nekelia vidinių prieštaravimų. „Mano namai – Europa“, – patikslino, jis tikrai nėra svetimas Austrijoje. A.Pečiulis į savo gimtinę grįžta kelis kartus per metus – aplanko šeimą, kartais atvyksta koncertuoti su kuriuo nors savo ansambliu, kartais – kaip kviestinis dirigentas. Kai susitikome vieną sausio šeštadienio vakarą, į pabaigą tiksėjo ilgas šventinis vizitas lietuviškuose namuose. Jį dirigentas spėjo suderinti ir su netikėto darbo atomazga – sausio 3-iąją buvo pristatyta jo ir dėstytojos Nelės Gricienės parengta knyga „Daina mano miestui“ apie ilgametį Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos dėstytoją ir žinomą choro dirigentą Stanislovą Juščių (1931–2015).

Kristina SADAUSKIENĖ

Namai – čia ir ten – Papasakokite šiek tiek apie save, kokios veiklos Zalcburge užima daugiausia jūsų laiko?

– Turiu keturis savo kolektyvus: „Lainerhof Quartett“, „Salzburger Volksliedsingkreis“, „Kammerchor der Salzburger Liedertafel“ ir „vocal orange“. Visi labai skirtingi, su skirtingomis programomis, bet savo laiką jiems išdaliju maždaug vienodai.

Retkarčiais dirbu ir su orkestrais, truputį – Zalcburgo „Mozarteume“.

– Gal galite prisiminti, kas jus nuvedė į Zalcburgą?

– Išvykau 1991-aisiais, po to, kai atstovėjau prieš tankus, visą sovietų marazmą.

Zalcburgas ir Vilnius yra miestai partneriai, ir nuo seno buvo skiriama stipendija dviem studentams iš Lietuvos, kad vyktų studijuoti į Zalcburgą. Iki 1989 m. išvykdavo tik Rusijos piliečiai, lietuviams tos stipendijos nebuvo skiriamos. Vėliau ir mes pradėjome gauti. Tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, dabar tai Lietuvos muzikos ir teatro akademija, vyko konkursas, jį laimėjau ir 1991 m. išvykau pasitobulinti į Zalcburgą. Tuomet visi manėme, kad išvykstu vieneriems metams. Taip jau susiklostė, kad Zalcburge gyvenu ilgiau nei gyvenau Lietuvoje.

darbo. Lietuvoje tuo metu buvo suirutė, buvo griaunama mokyklų sistema.

Grubiai tariant, buvau išvarytas – niekam nereikėjo mano žinių. O Zalcburge dar besimokydamas buvau pradėjęs dirbti su chorais, gavau pasiūlymų, tad galiausiai ten ir likau.

Dabar ten ir darbas, ir šeimyninis gyvenimas. Kai važiuoju iš Austrijos į Lietuvą – grįžtu namo. Kai iš Lietuvos važiuoju į Austriją – taip pat važiuoju namo.

– Manėte, kad išvykstate trumpam. Kas lėmė, kad likote gyventi ir dirbti Austrijoje?

– Po studijų „Mozarteume“ norėjau grįžti į Lietuvą. Bet grįžęs neturėjau ką veikti.

Net vaikų muzikos mokykloje negavau

– Kuo jums imponuoja austrai ir Austrija? Mūsų mentaliniuose žemėlapiuose ši šalis šiek tiek paslaptinga, žinome apie ją mažiau nei apie kitas senąsias Vakarų Europos valstybes. ►

Austrijoje gyventi patogu

19

Sugrįžimai

◄ – Neįmanoma Austrijos apibūdinti

vienareikšmiškai. Pavyzdžiui, visas Vienos kraštas yra išpuikęs. O Zalcburgas labai vakarietiškas miestas. Vienu metu jis buvo amerikiečių įtakos zonoje ir tai juntama iki šiol – zalcburgiečiai pasižymi vakarietišku mentalitetu, yra nuoširdūs. Toks pat ir Tirolio kraštas. Be to, Zalcburgas nėra didelis.

Mažesnis nei Klaipėda, bet jo senamiestis kur kas didesnis.

Pirmiausia man svarbu, kad žmonės mokėtų tyliai groti ir dainuoti. Ne garsiai – nes ne tai svarbiausia.

Gyventi Austrijoje man patogu – labai daug sričių, kur viskas tobulai sutvarkyta ir aišku. Pavyzdžiui, parama. Galiu lyginti su Lietuva. Kai reikėjo ieškoti paramos knygos leidybai Lietuvoje, susidūriau su daug popierizmo, neaiškumo. To nebūtų Zalcburge. Muzikiniu požiūriu tas pats: jei ten kažkas tave kviečia koncertuoti, aišku, kad bus normalus honoraras. Paminėsiu man žinomą situaciją Klaipėdoje: vienas bankas kvietė chorą „Cantare“ koncertuoti renginyje, choras paprašė 200 eurų honoraro, bankas atsakė, kad tiek pinigų nėra. Bankas.

Austrijoje gyvenu jau labai ilgai, tad visa gyvenimo struktūra man suprantama, aiški ir priimtina. Kai žinai, kas ir kaip, – gera gyventi.

vietą respublikiniame chorvedžių konkurse.

To iki manęs niekas nebuvo padaręs. Tada pradėjau planuoti gyvenimą ta linkme. Supratau, kad esu tam gabus – jaunam žmogui laimėti tokį konkursą nėra paprasta.

Kad visiems būtų gera

– Kiekvienas dirigentas turi savo braižą, stilių – kaip apibūdintumėte saviškį, kas jums svarbiausia, kai dirbate su choru ar orkestru?

– Pirmiausia man svarbu, kad žmonės mokėtų tyliai groti ir dainuoti. Ne garsiai – nes ne tai svarbiausia. Tai ir pats sunkiausias dalykas. Antra – visa muzika turi skambėti „minkštai“, jos negalima „kapoti“. Ir trečia, kas man labai svarbu, ką mėgstu – tai fermatos – užlaikymai. Kūrinio pabaiga turi būti išklausyta, pasiekti kiekvieną kampelį salėje.

Partitūra turi būti atlikta taip, kaip parašyta. Kūrinys nėra tavo – jį sukūrė autorius ir jo nurodymų reikia laikytis. O interpretacijoje man svarbūs tik tie trys išvardyti dalykai.

– Dirigento profesija labai sudėtinga, turite vienu metu matyti detales ir visumą, valdyti sudėtingą choro organizmą – kas pastūmėjo pasirinkti šį kelią?

– Kai man buvo 16 metų, nelabai įsivaizdavau, kas tai per specialybė. Tik žymiai vėliau supratau, koks katorgiškas šis darbas.

Klausytojai koncerte mato tik sceną – jie nemato repeticijų, kiek ten povandeninio judėjimo, bangų ir srovių. Choras yra daug labai skirtingų žmonių, kurie susirenka su savo ligomis, nuotaikomis, problemomis. Dirigentas yra tas žmogus, kuris turi laviruoti taip, kad visiems būtų gera, kitaip nebus pasiektas bendras geras rezultatas.

Kai baigiau vaikų muzikos mokyklą ir atėjau stoti į Klaipėdos S.Šimkaus konservatoriją, norėjau studijuoti grojimą klarnetu.

Man buvo pasakyta, kad nebeliko vietų, bet galėčiau studijuoti chorinį dirigavimą.

Taigi su dirigavimu susidūriau neplanuotai, atsitiktinai. Bet nuo pat pradžių sekėsi labai gerai. 1985 m. pirmą kartą Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijai laimėjau pirmąją

Abipusis ryšys – Dirigentai dažnai įsivaizduojami kaip autokratai, bet jūs akcentuojate, kad reikia pajusti visus choro narius. Kiek jums svarbus ir ar sunkus darbas su žmonėmis?

N.Gricienės ir A.Pečiulio knygos „Daina mano miestui“ apie dėstytoją ir žinomą choro dirigentą S.Juščių pristatymo Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje akim

20

Sugrįžimai

– Žinote, man tai pavyksta intuityviai.

Neturiu problemų. Kai buvau mažiukas, mėgdavau sakyti, kad užaugęs būsiu kunigas arba gydytojas. Abu darbai susiję su žmonėmis. Man nereikia nieko klausinėti žmonių, su kuriais dirbu. Jie patys kalba su manimi, pasipasakoja. Žmogų reikia mokėti išklausyti, jis tau išsipasakos, atsivers, ir neturėsi jokių problemų dirbdamas su juo. Svarbiausia ne kalbėti, o klausytis.

Tikiu, kad savo muzikantus reikia mylėti ir gerbti. Choras be dirigento nedainuos.

Bet ir dirigentas be choro neturės ką veikti.

Atsistok prieš veidrodį ir diriguok. Tai – abipusis ryšys. Kartais dirigentas pamiršta, kad prieš jį yra asmenybė, geriau, prasčiau groja ar dainuoja, bet tai yra asmenybė, kurią reikia gerbti. Konfliktai ir įtampa kyla iš nepagarbos vienas kitam, to darbe tikrai nereikia ir nėra labai sunku išvengti.

– Dirbate su labai įvairiais kolektyvais. Papasakokite, kuo skiriasi darbas su mėgėjais nuo darbo su profesionalais?

– Tai gana įdomus klausimas. Iš tiesų klausytojams, ypač jei moka pinigus už koncertą, visiškai neįdomu, kas scenoje – mėgėjai ar profesionalai. Jie ateina klausytis kokybiškai atliekamos muzikos.

Profesionalus choras ar orkestras turi daug privalumų – žmonės pažįsta natas, padavei jas, jie iškart dainuoja, bet jie mažiau ruošiasi namuose. O kai mėgėjus

oje akimirkos.

supažindini su kūriniu ir pasakai, ko iš jų nori, jie ruošiasi namuose ir jau į antrą repeticiją ateina pasirengę. Bent jau mano kolektyvai. Su mėgėjų choru, net jei ruošimosi procesas yra ilgesnis, kartais lengviau dirbti nei su profesionalais. Mėgėjų chore žmonės tiki viskuo, ką jiems sakai, tiesiog susiurbia jiems duodamą informaciją.

Profesionalai gali sakyti: „palaukite, čia gal ne tuo stiliumi reikėtų“, „o gal čia taip“, „o gal tai anaip“. Prasideda diskusija, kuri ne visada reikalinga.

Nors man gera dirbti tiek su profesionalais, tiek su mėgėjais. Manau, kad iš tiesų labai daug priklauso nuo to, kas stovi prieš muzikantus ir koks muzikantų požiūris į darbą.

Sodrioje terpėje

kitas ne tą tekstą dainuoja. Bet reikia ir tokių kolektyvų. Toje sodrioje terpėje galima atsirinkti, kuris kolektyvas vertas didesnio ar mažesnio klausytojų dėmesio.

Gerai tai, kad Zalcburge chorai neturi publikai įrodinėti savo vertės. Kiekvienas choras turi savo klausytojus, o tų chorų – skaičiuojant ir mėgėjus, ir profesionalus – 90. Įskaičiuoju ir vaikų, ir suaugusiųjų, ir bažnytinius chorus. Į koncertus publika susirenka visada, niekada nebūna baisu, kad dainuosi tuščioje salėje.

Paminėsiu esminį Klaipėdos ir Zalcburgo skirtumą, kurį pastebėjau. Jei Klaipėdoje dainuoja choras A, tai choras B neis jo pasiklausyti, nes reikia ignoruoti konkurentus.

Jei Zalcburge dainuoja choras B, tai choras A ateis pasiklausyti, kaip jis dainuoja, ką geriau ar blogiau daro.

Upės nesustabdysi – Kaip Zalcburgo publika priima mėgėjų chorus?

– Matote, mėgėjai mėgėjams nelygu.

Mėgėjų chorus galima skirstyti, mano galva, į profesionalus mėgėjus ir mėgėjus saviveiklininkus. Mėgėjai profesionalai yra tie, kurie ruošiasi namuose. Kai ateini į jų koncertą, jei nesi muzikas, nepajusi, kad tai mėgėjų choras. O mėgėjai saviveiklininkai į savo veiklą žiūri laisviau – vienas choro narys per koncertą su publika flirtuoja,

– Vienas iš jūsų kolektyvų yra 1847 m. įkurtas „Salzburger Liedertafel“. Net Lietuvą buvo pasiekusi istorija, kaip prieš kelerius metus grūmėtės dėl šio choro išlikimo. Kuo tai baigėsi?

– Pagrindinis konfliktas buvo dėl galimybės repetuoti patalpose miesto centre. Visi jų nori. Galiausiai buvo pasiektas kompromisas, kad liksime ►

Vėjūnės Garbuzovos nuotr.

21

Sugrįžimai

22

Sugrįžimai

23

Sugrįžimai

◄ tose patalpose, bet tų patalpų pavaldumas bus nebe mūsų, o pagrindinio pastato valdytojų žinioje.

– Ar dirbdamas su šiuo choru jaučiate tradicijos svorį, įsipareigojimą šio choro istorijai?

– Nesvarbu, kad chorui tiek daug metų, reikia suprasti, kiek keitėsi jo atlikėjų kartos. Šiandien šiame chore dainuoja už mane jaunesni žmonės ir jiems būtų neįdomu, jei primesčiau kažką dvokiančio pelėsiais. Tradicija daugiau išlaikoma afišose, ne vidiniame choro gyvenime. Jei vadovaučiausi tais principais, kurie buvo svarbūs choro gyvenimo pradžioje, jau po pirmos repeticijos neliktų nė vieno choristo. Gyvenimas eina toliau. Upė teka ir jos nesustabdysi. Tai tinka ir kalbant apie chorą.

Kitoks muzikos skambesys – Ar rengdamas koncertines programas Zalcburge pasiūlote savo klausytojams lietuvių kompozitorių kūrinių?

– Taip. Ir labai daug. Austrai labai gerai priima Baltijos šalių muziką, jos kitoks skambesys. Mes, šiauriečiai, kitaip girdime muziką. Pavyzdžiui, programą su Juozo Naujalio motetais reikėjo pakartoti du kartus. Klausytojams Lietuvoje jo motetai – nieko naujo. Aišku, skamba Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Iš šiuolaikinių kompozitorių paminėčiau Nijolę Sinkevičiūtę, ji specialiai rašo kūrinius mano moterų ansambliui, taip pat Donatą Zakarą, Giedrių Svilainį, Liną Kairytę, Vytautą Miškinį. Mūsų repertuare lietuvių kompozitoriai skamba nuolat.

– Sakote, kad Baltijos šalių muzika skamba kitaip. Gal galėtumėte kiek plačiau paaiškinti, ką tai reiškia?

– Kitoks harmonijos išdėstymas, girdėjimas. Nežinau, ar tai priklauso nuo šiaurės ar pietų, bet, kai girdi lietuvišką muziką, net nežinodamas iškart gali pasakyti, kad tai lietuviška. Bent aš taip galiu. Jei girdžiu kitų kraštų muziką, gal iškart nepasakysiu, kad tai, pavyzdžiui, kroatų kūrinys, bet reikia klausytis į tą pusę. Sunku paaiškinti šį girdėjimą.

24

Net ir šiuolaikinėje lietuvių kompozitorių muzikoje išlieka kažkokių intonacijų, ne citatų, bet intonacijų iš liaudies dainų ar kitų kūrinių. Išgirsti tą intonaciją ir iškart atpažįsti. Mano nuomone, daugelis lietuvių kompozitorių labai protingai ir geranoriškai naudoja šias intonacijas, ir tai jų kūrinius daro išskirtinius.

Pristatė knygą – Išlaikote glaudų ryšį su Lietuva net būdamas Austrijoje. Papasakokite, ką spėjote nuveikti pastarosios viešnagės metu?

– Kas dvejus ar trejus metus atvykstu koncertuoti su kuriuo nors savo kolektyvu arba kas nors Lietuvoje pakviečia parengti programą. Šiaip mane lengva ir gera pasikviesti – atvažiuoju, padarau ką reikia padaryti ir išvažiuoju. Man buvo didžiulis įvertinimas, kai 2018 m. buvau pakviestas būti vyriausiuoju Dainų šventės dirigentu – juk negyvenu Lietuvoje. Bet manau, kad net būdamas Zalcburge daug dirbu Lietuvai.

Į koncertus publika susirenka visada, niekada nebūna baisu, kad dainuosi tuščioje salėje.

Išskirčiau tris svarbiausius šio vizito akcentus. Buvo tikra sielos atgaiva Klaipėdos dramos teatre pamatyti spektaklį „Mūsų klasė“. Labai stiprus, sveikinu visą trupę. Gruodžio 31-ąją Šiauliuose klausiausi N.Sinkevičiūtės „Magnificat“ premjeros mišriam chorui ir pučiamiesiems. Sausio 3-iąją Klaipėdoje buvo pristatyta mano ir dėstytojos N.Gricienės parengta knyga „Daina mano miestui“ apie buvusį mano mokytoją S.Juščių.

– Zalcburge esate užimtas žmogus, bet radote laiko prisidėti prie knygos rengimo Klaipėdoje. Gal galite papasakoti, kaip esate susijęs su jos atsiradimu?

– 2017 m. per Kalėdas paskambino S.Juščiaus žmona ir dukra, norėdamos pasveikinti su šventėmis. Pasakė, kad yra likusių dėstytojo daiktų, kad gal būtų

galima išleisti knygą. Susirinkau, ką jos turėjo. Vėliau nuėjau pas buvusį kolegą Vytautą Blūšių į jo muziejų, jis ištraukė didžiulį juodą šiukšlių maišą, pilną straipsnių iškarpų. Sako man, kad viskas viduje – S.Juščiaus, kad imčiau ir neščiausi, nes pasitiki manimi. Taigi turėjau daug medžiagos, bet ją reikėjo atrinkti ir susisteminti. Iškart po Naujųjų metų nuvažiavau pas N.Gricienę ir sakau jai: „Dėstytoja, esate rašiusi knygų, gal galite padėti, patarti, nuo ko pradėti, kaip tai daryti?“ Nebuvau tokio dalyko daręs, bet nebuvo kaip atsisakyti.

– Ėmėtės neįprasto darbo – kaip sekėsi rengti knygą?

– Pasitarėme su N.Griciene, kokie žmonės galėtų parašyti atsiminimus šiai knygai ir kas su kuo bendraus. Tai buvo didžiausias mano darbas, nes reikėjo pakalbinti žmones, pakviesti, kad rašytų. Taip atsirado gražių darbų. N.Gricienė turėjo kontaktus su buvusiu Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos direktoriumi Povilu Gabaliu, su muzikologu Vaclovu Juodpusiu ir kitais. Pasidalijome sritis, kur kas daugiau galime nuveikti. N.Gricienė surado labai daug įdomios medžiagos spaudoje. Man didžiulis darbas buvo visas nuotraukas parengti spaudai – kai turi 60 metų senumo suglamžytą nuotrauką ir ją reikia sutvarkyti taip, kad tiktų knygai, tai užima nemažai laiko.

Apie savo mokytoją – Ar rengdamas knygą apie savo mokytoją sužinojote kažką naujo?

– Susipažinau su jo vaikystės ir jaunystės metais, jo gyvenimu pokario laikotarpiu. Jis nebuvo apie tai pasakojęs – apie sprogimus, šaudymą, slėpimąsi, visus tuos sunkius išgyvenimus. Tai buvo nauja. Iš tiesų tokios to laikmečio istorijos yra pažįstamos, bet kai skaitai, kaip apie tai rašo artimas žmogus, reaguoji visai kitaip.

O visi jo darbai, profesinė veikla – apie tai žinojau, visada spaudoje sekiau, ką jis veikė.

– Ne kiekvienas mokytojas taip įsirėžia savo mokinių atmintyje, kad vėliau būtų pagerbtas knyga. Koks mokytojas buvo S.Juščius?

Sugrįžimai

– Jis buvo ypatingas tuo, kad nepabrėžė skirtumo tarp mokinio ir mokytojo. Visada elgėsi su mokiniais kolegiškai. Jis niekada nėra pakėlęs balso, iš esmės nemokėjo pykti.

Buvo nuostabus žvejys, jei pakviesdavo į žvejybą – tai buvo didžiulis įvertinimas – kaip dešimtkart penki. Į tas žvejybas kartu plaukdavo garsūs muzikantai. Visi tie pokalbiai mariose, neoficialioje aplinkoje man kaip jaunam žmogui davė labai daug.

Mes kalbėjomės apie Lietuvą, kokią mokytojas ją rado gimęs, kaip ji keitėsi. Reikia

nepamiršti, kad tie pokalbiai vyko gūdžiais tarybiniais laikais. Žmonės tuo metu vieni kitų bijojo. O jis atvirai kalbėjo su manimi.

Buvo abipusis pasitikėjimas. Kai baigiau S.Šimkaus konservatoriją, mūsų ryšys nenutrūko – susiskambindavome, kai būdavau grįžęs, susitikdavome.

– Kaip manote, koks šiandienos pasaulyje turi būti idealus mokytojas?

– Gal pradėčiau nuo to, koks turi būti mokinys. Mokinys į mokyklą turi ateiti išauklė-

tas šeimoje. Klaida manyti, kad mokykla auklėja žmogų. Tai ne mokyklos, o šeimos užduotis. Man atrodo, kad kartais tėvai šią pareigą nustumia mokyklai, vaiką atiduoda ir pamiršta, neužsiima su juo. Iš to kyla daug problemų.

Mokytojas pirmiausia turi imponuoti savo intelektu, žiniomis, tada jis gali būti gerbiamas. Mokytojas taip pat turi būti teisingas ir geranoriškas. Bet, kiek žinau apie šiandienę mokyklų situaciją, sunku būti tokiam.

Vizitinė kortelė Arūnas Pečiulis gimė 1966 m. Klaipėdoje.

Dirigentas, tarptautinių konkursų laureatas, keturių kolektyvų Zalcburge (Austrija) meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas.

Baigęs Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, 1985–1991 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kur chorinio dirigavimo mokėsi pas profesorius A.Krogertą ir P.Bingelį, simfoninio dirigavimo – pas G.Rinkevičių.

1991–1994 m. studijas pratęsė Zalcburgo muzikos ir taikomojo meno universitete „Mozarteum“, kurį baigė su pagyrimu, apgynė meno magistro laipsnį bei įgijo operinio ir simfoninio dirigavimo specialybę.

Baigęs mokslus pradėjo dirbti Zalcburgo dainininkų sambūryje „Salzburger Liedertafel“, 2012 m. tapo meno vadovu ir direktoriumi. 2013 m. už nuopelnus gelbėjant 166 metus gyvuojantį „Salzburger Liedertafel“ chorą buvo apdovanotas Michaelio Haydno medaliu.

Dirigentas yra įvairių tarptautinių konkursų laureatas, seminarų bei konkursų žiuri narys, pats vadovauja dviem festivaliams Zalcburge, buvo išrinktas Zalcburgo miesto chorų vyriausiuoju dirigentu, jam suteiktas „Obertrumer Liedertafel“ garbės dirigento vardas. Šiuo metu vadovauja chorams „Salzburger Volksliedsingkreis“, „Kammerchor der Salzburger Liedertafel“ ir „vocal orange“, taip pat vyrų vokaliniam kvartetui „Lainerhof Quartett“.

Su įvairiais kolektyvais yra įrašęs 15 kompaktinių plokštelių.

Apdovanotas Zalcburgo žemės ordinu už ypatingus pasiekimus kūrybinėje veikloje ir ilgametį vadovavimą festivaliams.

Arthuro Braunsteino nuotr.

25

DAILĖ

Pamario ženklai. M o

17-oji tarptautinė emalio meno labor a Gilus, skaidrus, nepakartojamas, Neringa POŠKUTĖ-JUKUMIENĖ užburiantis, akinantis, opakinis, matinis, techninis, pertvarinis, Technologija – tik priemonė vitražinis, prancūziškas, „Duliovo“, „Limožo“, lengvas, pre(pranc. émail) – kieta, degta, dažtenzingas, kaprizingas ir visoks Emalis niausiai spalvoto stiklo danga ant metalų kitoks – taip, tai yra emalis. paviršiaus. Emaliu dengiama apliejant,

panardinant, purškiant, elektrostatiniu ar kitais būdais. Dengtas dirbinys džiovinamas ir įdaguojamas (įkaitinamas iki tam tikros temperatūros ir kurį laiką laikomas įdagavimo krosnyje), kad emalis geriau prikeptų. Emalis pradėtas naudoti 1 tūkst. pr. Kr. Egipte, nuo 7 a. plito Kinijoje, Indijoje. Viduriniais amžiais suklestėjo Bizantijoje, paplito Europos šalyse.

Lietuvoje emaliuoti dirbiniai gaminti nuo

2019-ųjų „Pamario ženklų“ organizatoriai ir dalyviai: Kintų Vydūno kultūros centro direktorė R.Tarvydienė, laboratorijos kuratorė A.Mačiulaitienė, VDA Telšių fak ir R.Abbasovas iš Azerbaidžano.

26

DAILĖ

M okiniai ir mokytojai

r atorija Kintų Vydūno kultūros centre 2 amžiaus („Visuotinė lietuvių enciklopedija“).

Dabar tai yra medžiaga, suteikianti absoliučiai neribotas menines galimybes ir perspektyvas. Pretenzija į vizualaus meno lauko papildymą per technologinius niuansus yra ne kas kita, kaip šiandien kuriamos meno istorijos produktų išraiškos.

Pati technologija – tik amato, meistrystės priemonė, tačiau ji jau seniai pakeitė ne

tik technologinį tikslumą ir vientisumą, bet ir mix-fix strategiją. Emalio kūriniai nebėra tik emaliuoti dirbiniai, kurie atsparesni aukštai temperatūrai, drėgmei, korozijai, dilimui ir atlikti laikantis labai griežtų technologinių reikalavimų bei sąlygų. Dekoratyvūs juvelyriniai objektai ir eksperimentinių laboratorijų metu sukurti kūriniai šiandien eksponuojami tarptautinėse parodose, bienalėse, pateikiami kaip

inovatyvūs šiuolaikinio meno kūriniai, o jų turinys yra tas aspektas, kuris nukreipia į dar keletą meninių realizacijų formatų.

Vienas tokių, Lietuvoje kone vienintelis propaguojantis emalio kūrybinių vasaros laboratorijų, simpoziumų, stovyklų formatą, yra Kintų Vydūno kultūros centras, 2019-aisiais jau 17 kartą sukvietęs menininkus į kasmetį „Pamario ženklų“ meninį išgyvenimą. ►

elšių fakulteto absolventė G.Žeronaitė, sakartvelietis I.Zangaladzė, A.Kabanovas iš Vengrijos ir ukrainietė I.Baryševa, maskvietė O.Jerochova, vilnietė D.Žydelienė

27

DAILĖ

G.Žeronaitė ir R.Abbasovas prie laboratorijos darbastalių.

Vietovardžio legenda ◄ Kintai – Pamario krašto širdis, čia visko gamtos duota tiek, kad dar daugeliui kartų menininkų pakaks to, kas gali būti įkvėpimo ir kūrybos šaltinis. Kintų Vydūno kultūros centras – savotiška oazė ne tik kūrybingoms asmenybėms, bet ir startuoliams.

Emalio meno laboratorija atvira patirčių apsikeitimams, nuolatinei menininkų / dalyvių kaitai ir refleksijoms apie šiandien meno pasaulyje vykstančius reiškinius.

Ir instrumentinė bazė čia sukurta kone vienintelė tokio lygio Lietuvoje, kviečia reziduoti ištisus metus. Entuziazmu trykštančių ir tradicijas puoselėjančių Ritos ir Romo Tarvydų dėka šis „Pamario ženklų“ projektas įgavo tęstinumą ir kūrybinį pagreitį, išsivystė į labai svarbų meninį reiškinį.

Smagu, kad prie komandos jungiasi nauji žmonės, šiuokart – buvusi Tarvydų mokinė, juvelyrė, edukatorė, kuratorė Aušra Mačiulaitienė. Keliama kartelė projekto sklaidai ir jo rezultatų parodinė ekspozicinė kelionė praplečia geografiją, taip supažindindama meno gerbėjus su Pamario krašto energijos prisodrinta įkrova. Niekas nežino, kaip būtų šiandien, jei tame krašte nebūtų gyvenęs ir savo didžia dvasia žydėjęs Vydūnas. Didžiule meile kraštui ir žmogui, aktyvia veikla pėdas čia giliai įspaudė Vilhelmas Storosta. Šiandien jomis sekti plūsta turistai, vaikų ekskursijos ir kiti smalsuoliai.

Kiekvieną vasarą Kintų Vydūno kultūros centras 10 dienų dedikuoja emalio meistrams ir temoms, kurios puoselėja šio krašto unikalumą, edukacinius aspektus, tarptautinius ryšius ir gerųjų patirčių mainus. Tarptautinė emalio meno laboratorija 28

„Pamario ženklų“ laboratorijos dalyviai atvyko iš šešių šalių.

„Pamario ženklai“ 2019-aisiais sukvietė septynis menininkus iš skirtingų Lietuvos ir pasaulio vietų.

2019-ieji Lietuvoje buvo Vietovardžių metai, tad dalyviams pasiūlyta tema – vietovardžio legenda. Menininkams susipažinti su dingusių Mažosios Lietuvos regiono pavadinimų istorija ir pasidalyti savomis istorijomis bei legendomis apie jų gimtinės vietovardžius buvo pats svarbiausias tikslas, tokiu būdu atkreipiant dėmesį į detales, susidedančias visumoje ir geriausiai atspindinčias kiekvieno iš mūsų identitetą. Projekto organizatorių ir įgyvendintojų dėka tarptautinė menininkų komanda turėjo galimybę pažinti Pamario kraštą, unikaliausius jo akcentus ir ženklus, susipažinti su vietovių ir jų pavadinimų legendomis.

Profesionalų komanda Vienas iš šio projekto stiprią kultūrinę ir edukacinę strategiją vystančių elementų – suburiama skirtingų kartų ir patirčių menininkų profesionalų komanda. Jau ne pirmi metai bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakultetu, vieninteliu aukštąjį išsilavinimą Lietuvoje suteikiančiu ir kasmet į juvelyrikos ir metalo meno pasaulį paleidžiančiu jaunų profesionalų energiją, yra sudaroma galimybė laboratorijoje dalyvauti, mokytis ir kurti jaunajai menininkų kartai, kuri gaiviai ir inovatyviai šalia grandų realizuoja savo kūrybinę potenciją. Šįsyk įgyti patirties ir kurti emalio meno srityje pakviesta VDA Telšių fakulteto absolventė Greta Žeronaitė. Per visą kūrybinį laboratorijos laiką ji

rinkosi buvimo savyje ir patirties per vidinį išgyvenimą strategiją. Nors laboratorijos formatas yra labai akivaizdžiai susietas su bendravimu ir bendradarbiavimu, tai Gretos neblaškė ir leido jai vaikščioti emalio krantu, braukiant pamario smilgas tarp pirštų. Pasak VDA Telšių fakulteto absolventės, neretai miesto, kaimo vietovardžiai atspindi savybes, įvykius, augmeniją. „Esu kilusi iš Aukštaitijos, o ten tautosakos palikta laumių pėdsakų, ežeruose – versmela, linamarka, kur merkė linus, plukdė sielius ir ten pat nakvodavo pa višnelam, kur buvo žvejų vieta, ir dar daugybė istorijų.“ Šioje laboratorijoje sukurtame darbe palikusi čiurlenti lelijomis pasipuošusią tautiško rašto žymę, savą tarmę ir pasakojimus, kalbą, ji sukuria vaizdinius, kuriais gali puoselėti kultūrą ir tapatybę.

Gretai ši kūrybinė stovykla buvo pirmoji kvalifikuotos menininkės patirtis, tarsi laisva technologinė praktika, leidusi semtis žinių iš kiekvieno laboratorijos dalyvio. Be to, ji jauniausia šio projekto menininkė. Visa kita likusi dalyvių komanda – Iosebas Zangaladzė (Sakartvelas), Ramizas Abbasovas (Azerbaidžanas), Olga Jerochova (Rusija), Inna Baryševa (Ukraina) ir Aleksandras Kabanovas (Vengrija), Dovilė Žydelienė (Lietuva) – brandesnio amžiaus ir neįtikėtina, bet vienaip ar kitaip susijusi tarpusavio santykių, mokytojų ir mokinių ryšiais, nors amžiaus požiūriu jie visi tai patyrė tai pat visai neseniai.

Atviliojo spalva Štai D.Žydelienė ragavo pedagogikos studijų, tačiau jas metė ir nėrė į akademi-

DAILĖ

Laboratorijos dalyviai su ornitologu Vytautu Jusiu Ventės rage.

nes dailės studijas. Nesėkminga stojamųjų baigtis nubloškė į elektronikos sritį. Šios srities apgintas magistro diplomas yra egzotiškiausia detalė Dovilės personalinėje gyvenimo legendoje, kurioje apstu įdomių elementų, atvedusių ją ir į emalio meno pasaulį. Į juvelyriką atviliojo spalva, kuri ir yra svarbiausia emalio tapatybės išraiška.

Draugės paskatinta ji užsidegė noru mokytis. Nors save laikė nesocialia, nemėgstančia žmonių, tačiau emalis buvo ta jungianti grandis, suvedanti draugiškai komunikacijai ir kūrybai. Nuo 2011 m. Dovilė dirba emalio juvelyrikos srityje ir yra I.Zangaladzės iš Sakartvelo mokinė. „Pamario ženkluose“ dalyvavo antrą kartą, kūrė nenukrypdama nuo išmokto ir įvaldyto stiliaus, kurio laikosi kryptingai.

Jos kūriniuose pulsuojanti šviesa, gaiva, gylis primena vaiko akis, darbai užburia estetine švara. Emalį juvelyriniame kūrinyje ji derina su gintaru, kuris Dovilei yra viena iš atskaitos taško medžiagų. Nuo jo pradeda projektuoti ir apaugina emaliu. Nemėgsta vario, jo šiltų atspalvių. Tik sidabras.

Dovilė daug laiko praleidžia Juodkrantėje, kurioje turi namus, tad jos legenda dvelkia marių kranto nubučiuotomis spalvomis ir siužetais.

Iš Gruzijos širdies I.Zangaladzė – sakartvelietis, gimęs Tbilisyje. Vienas iš šios laboratorijos senbuvių. Tikras profesionalas, bizantiškosios pertvarinio emalio technikos puoselėtojas ir labai geras mokytojas. Savo dideliu nuoširdumu užkariavęs vietinių meilę ir

pats apdovanotas tuo pačiu. Jo patirtis ir jos dalijimas yra vienas rečiausių reiškinių šiuolaikiniame susvetimėjusiame konkurencijos ir įtakos prisodrintame pasaulyje.

Savo dirbtuvėje jis lipdo, kalinėja metalo lakštus, Tbilisio mokyklose moko emalio gudrybių suaugusiuosius ir vaikus. Begalinio darbštumo meistras šiuo metu daug ir aktyviai dirba ne tik emalio srityje. Vienas pagrindinių I.Zangaladzės pragyvenimo šaltinių yra sakralaus turinio užsakymai.

Vienas paskutinių – ikona, buvusi 1,40 x 1,04 m dydžio. Pats sako gyvenantis mene, tik mene.

2019-ųjų „Pamario ženklų“ laboratorijoje jis sukūrė kūrinį apie vietą Gruzijoje, kuri buvo vadinama Gruzijos širdimi.

Tai jo gimtoji vieta, šiuo metu okupuota Rusijos. Nors toje vietovėje palaidoti visi giminės, artimieji, jis negali jų kapų aplankyti, nes ne taip paprasta kirsti sieną.

Iosebo legenda persmelkta jautrių vidinių išgyvenimų ir nuoširdaus gebėjimo ramybėje kalbėti šia tema.

Vedamas smalsumo Sakartvelietis Iosebas užkariavo Kintų šviesuomenės širdis, o miestelio jauki dvasia ir apskritai Lietuvos gamta, žmonės, kultūra užbūrė čia pirmą kartą besisvečiavusį, į Kintų emalio laboratoriją iš Azerbaidžano atvykusį menininką R.Abbasovą. Dvejų metų draugystė su Iosebu ir girdėti pasakojimai apie tokią unikalią vietą Lietuvoje pažadino Ramizo smalsumą pažinti mūsų kraštą iš arčiau. Jis jau žinojo, kad jo lauktų puikios emalio kūrimo sąlygos, nuostabi

gamta ir žmonės. Tad, rekomenduotas savo mokytojo I.Zangaladzės, Ramizas atkako į Kintus. Susidaręs įspūdį iš užtikrinančių Iosebo laiškų, kuriuose jis rašė ramiu (nebūdingu sakartvelams) tonu, Ramizas manė, kad ši vieta geriausia kūrybiniam poilsiui.

Bet kai susipažino su vienu iš laboratorijos vadovų R.Tarvydu, jis pagalvojo, kad tai kažkas iš Kaukazo. Pasakojo, jog temperamentas visai ne europietiškas, energingas ir klaidinantis. Ramizas ilgai abejojo, ar tikrai jis kviečiamas į tą vietą, apie kurią tiek pasakojo jo mokytojas ir draugas. Tačiau daugiau pabendravęs suprato, kad tai pilna energijos vieta ir žmonės čia – tikri europiečiai, myli savo žemę, gerbia ją. Žiūrint į šių metų laboratorijoje Ramizo sukurtus darbus, labai juntama Iosebo mokymo įtaka, bet šioje laboratorijoje jis mokėsi iš kiekvieno. Buvo laimingas ir dėkingas būdamas čia. Ramizo nuomone, spartus šiuolaikinio pasaulio progresas neleidžia įstrigti ir būti vienoje srityje. Jis mano, kad kūrėjui reikalinga tik technologija ir su ja jau galima daryti viską, ką nori, įgyvendinti įvairiausius sumanymus.

Jam įdomu jungti įvairias medžiagas ir technologijas. Kintuose R.Abbasovas gvildeno seniai jo pamėgtą paukščių temą.

Neįdomus menininkui realybės vaizdo atkartojimas, patinka improvizuoti, stilizuoti. Vietovardžių legendų tema gana sudėtinga, prie jos prieiti taip pat nebuvo lengva, nors, sakė, buvo labai įdomu susipažinti su šio krašto vietovėmis, vietovardžiais ir legendomis. H.Boscho tapyba yra Ramizo įkvėpėja, o ir paukščių tema neatsitiktina šiam kraštui, lyg rojaus kampeliui. Apie rojaus paukščių būtį menininkas svarstė šiųmetėje laboratorijoje. ► 29

DAILĖ

D.Žydelienė. Vietovardžio legenda. 2019.

Emalis, gintaras, stiklas.

R.Abbasovo emalio miniatiūroms įtakos turėjo bizantiškoji jo mokytojo I.Zangaladzės mokykla.

I.Zangaladzės kūrinys, atliepiantis nelengvą susiklosčiusią geografinę situaciją.

O.Jerochova. Pamario krašto legendos.

30

I.Baryševos kūriniai įamžino aplankytas vietas Klaipėdoje.

R.Abbasovo kūrinyje – jo įspaustos pėdos Pamario krašte.

DAILĖ

A.Kabanovo pamario fiksacijos emalio miniatiūrose.

Moka tik kurti ◄ Dar viena 17-osios emalio laborato-

Dabar tai yra medžiaga, suteikianti absoliučiai neribotas menines galimybes ir perspektyvas.

G.Žeronaitė. Vietovardžio legenda.

rijos dalyvė – irgi mokytoja ir profesionali menininkė O.Jerochova iš Rusijos, gyvenanti Maskvoje. Ji pragyvena iš savo kūrybos ir keliauja po pasaulį. Pasak Olgos, ji daugiau nieko nemoka, tik kurti. Jos kūrybinis kelias, kaip ir daugelio, prasidėjo nuo meno mokyklos, po to sekė studijos Strogonovo institute ir aktyvi kūrybinė technologinė praktika, darbas. Dėl to beveik kasdienė kūrybinė veikla yra jos gyvenimas, ne hobis.

Ji – nuolatinė tarptautinių simpoziumų dalyvė. Dalyvavo profesionalaus emalio meno ir technologijų simpoziumuose Vengrijoje, Čekijoje ir kitur. Lietuvoje, Kintuose kūrė antrą kartą, praėjusią vasarą tai buvo trečioji jos kūrybinė stovykla. Olgos kūrybinė perspektyva labai plati ne tik geografiniu, bet ir technologiniu požiūriu. Ji gilinasi į techninį emalį. Jos kūriniai dažnai didesnio formato, primena paveikslus, indus ar kita. Nors juvelyrinio emalio technika jai nesvetima. Dailininkės įsitikinimu, dydis labai svarbu, kartais didelio formato kūriniai neatskleidžia emalio subtilumų, paslepia juos, ir į tokius kūrinius jau žiūrima nebe taip atidžiai.

17-osios laboratorijos tema jai buvo sunki. Nesiveldama į istorinius niuansus ir jų paliktus skaudžius faktus, Olga rinkosi bendražmogišką poziciją ir įvertino šios vietos unikalumą, ženklus ir žmones. Ji sakė grįžusi į Kintus, kad vėl pamatytų ir sukurtų darbų apie tai, ką vertingo pažino pirmojo apsilankymo metu ir kas liko prisiminimuose. Juos įprasmindama Olga sukūrė diptiką 2019-ųjų laboratorijos tema. ► 31

DAILĖ

Menininkų pora ◄ Maskvos dailės institute Olga studijavo kartu su A.Kabanovu, dar vienu Kintuose kūrusiu menininku, šiuo metu gyvenančiu ir dirbančiu Vengrijoje. Aleksandras gimė Maskvoje. Nuo vaikystės augo dirbtuvėse, nes jo tėvas buvo menininkas. Dėl tokio ugdymo menine kryptimi Aleksandras pasirinko ketverius metus mokytis tapybos.

Monumentaliosios tapybos ir mozaikos studijos jam suteikė profesionalaus menininko kategoriją. Didelę dalį savo gyvenimo jis ir dirbo šioje srityje, vykdydamas užsakymus darželiuose, mokyklose ir kitur. Toks buvo laikas, atviravo menininkas. Neįvardyto draugo pasakojimai apie emalio simpoziumus išliko atmintyje ir traukė Aleksandrą išmėginti šią technologiją kaip savo kūrybinę išraišką. Pabandė ir jau penkti metai nebesustoja. Dirba ir iš to pragyvena Vengrijoje, įsikūręs viename iš Budapešto priemiesčių.

A.Kabanovas buvo vienas iš pirmųjų, kuris su emalio technologija supažindino kitą šios laboratorijos dalyvę, savo gyvenimo draugę I.Baryševą, kilusią iš Ukrainos.

O.Jerochovos dėka šis duetas – Aleksandras ir Inna – praėjusią vasarą rezidavo laboratorijoje Kintuose.

Innos pažintis su menais, kaip ir jos vyro, prasidėjo nuo tėvų. Tėvas buvo menininkas ir mokytojas. Abu jos tėvai – rusai, bet gimė ji Ukrainoje, o menus studijavo Maskvoje. Dabar gyvena Budapešto priemiestyje. Dekoratyviu emaliavimu susidomėjo prieš 6–7 metus.

Innai Lietuva nėra svetima, nes ji daug keliauja. Pažintis su įvairiomis Lietuvos pamario vietomis ir Klaipėdos miestu ją inspiravo sukurti Klaipėdos legendą – „Katiną džentelmeno veidu“ (skulptorius R.Midvikis). Kačių tema jai artima ir dažna Innos kūryboje, ji net kolekcionuoja kačių tematikos objektus. Katinų stebėjimas menininkei įdomus ir įkvepiantis. Išgirdusi apie 2019-ųjų Kintų emalio laboratorijos temą, ji nusprendė įkvėpimo semtis ir apie būsimus kūrinius mąstyti tik čia atvykusi.

Jos dėmesį patraukė plaukimas kateriu, Juodkrantės muziejus, mūsų krašto gyvūnai, žuvys – įspūdingos ir labai jos mėgstamos.

Su Olga Inna pažįstama jau ketveri metai, ir lyg mokytoja Olga jai padeda gilinti žinias apie emalio technikas.

Nedažnas reiškinys Taip jau susiklostė, kad mokytojai ir mokiniai šioje stovykloje buvo tas vienis, kuris įprasmino dar vienerių metų projekto tikslą. Įgyvendino uždavinius ir su kaupu papildė Kintų Vydūno kultūros centro kaupiamą emalio kūrinių kolekciją. Pasirodo, kiekvienam iš 17-ųjų „Pamario ženklų“ laboratorijos dalyvių svarbiausia buvo įamžinti savąją buvimo čia ir dabar legendą.

Sekant pedagogiška Vydūno dvasia, galima net pasakyti, kad mokyti ir pačiam kažko išmokti yra viso gyvenimo prasmė.

Būti čia ir dabar. Būti Kintuose.

Klaipėdoje buvo unikali galimybė pamatyti naujus emalio meno kūrinius, kurie sudaro tik nedidelę dalį kolekcijos, sukauptos ir kasmet vis papildomos bei eksponuojamos Kintų Vydūno kultūros centre.

Praėjusių metų pabaigoje dalis kolekcijos buvo pristatyta Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje. Jame nuo gruodžio 27-osios visą mėnesį veikusi paroda lankytojus kvietė atrasti emalio miniatiūrose užfiksuotas Pamario krašto paslaptis.

Emalio meno parodos nėra dažnas reiškinys, tačiau Lietuvoje bent kas dvejus metus įvykstantis. Tai tarptautinė emalio meno bienalė, kurią organizuoja Auksakalių gildija ir pristato galerijoje „Meno niša“ Vilniuje. O Pamario krašte didžiausią kolekciją turintis Vydūno kultūros centras visus metus kviečia ją pamatyti atvykus į Kintus. „Pamario ženklų“ projekto organizatoriai ir puoselėtojai jau privalo raitotis rankoves ir ruošti rimtą katalogą, kuriame menotyrinis tyrimas, analizuojant temas ir kūrėjus sukviečiančias intencijas, taptų unikalia reprezentuojančia medžiaga ne tik turistams, svečiams, meno gerbėjams, bet ir akademinei besiformuojančių jaunųjų kūrėjų bendruomenei. Metodinės ir analitinės medžiagos apie emalio meną stokojama, o poreikis formuojasi nemažas. Sklaidos ir reprezentacinio formato profesionalumas turi išlikti. Ir tai yra viena iš kartelių, kuri, meno gerbėjams stebint ir vertinant, užkelta „Pamario ženklams“.

2019-ųjų tarptautinės emalio meno laboratorijos „Pamario ženklai. Vietovardžio legenda“ uždarymas ir sukurtų kūrinių parodos atidarymas Vydūno kultūros centre.

Algirdo Darongausko ir Romo Tarvydo nuotr.

32

DAILĖ

Šrifto raidos 100-metį Lietuvoje ženklina šiuolaikinės kaligrafijos paroda

M.Petrulis. Žodžio kelias VI. 2019.

Pernai sukako 100 metų, kai anuomečiame Vilniaus universiteto Dailės skyriuje buvo įvestas šrifto kursas ir pradėta mokyti rašto grožio – kaligrafijos. Ta proga Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje – Vilniaus senamiesčio centre įsikūrusiuose Kazio Varnelio namuose-muziejuje atidaryta šiuolaikinės Lietuvos kaligrafijos paroda, kurioje dalyvauja net 20 kaligrafijos meistrų. Tarp jų – ir klaipėdietis grafikas Mindaugas Petrulis bei telšiškė dailininkė Zita Inčirauskienė.

Lietuvoje kaligrafijos mokymas pradėtas pagal Edwardo Johnstono anglų šrifto mokymo metodiką, tačiau per 100 metų keitėsi ir pati mokymo metodika, ir atlikimo priemonės, ir pritaikymas. Nuo tradicinių priemonių, tokių kaip kaligrafiniai teptukai, metalinės plunksnos, bambukas, medinės plokštelės, aliejinės kreidelės, tušas, iki skaitmeninės spaudos, kaligrafijos tekstilėje, kaligrafijos ant metalo, šilkografijos ir kitų autorinių technikų – visą šią raiškos įvairovę galima išvysti parodoje.

Eksponuojami kūriniai varijuoja nuo meistriškai išrašytų tekstų, puošnių barokinių raidžių iki Zenga krypties spontaniškos kaligrafijos tradicijos. „Tai įvairovė, aiškiai parodanti, kad kaligrafija Lietuvoje turi gilias ir gyvybingas tradicijas, yra svarbi Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalis ir tampa vis populiaresnė.

Ypač šiandien, kai, randantis naujoms informacinėms technologijoms, keičiasi šrifto ir kaligrafijos poreikiai, o teksto įskaitomumas tampa antraeiliu ar net nebūtinu dalyku, vis labiau imamas vertinti kaligrafijos meno po-

veikis dvasiniam žmogaus tobulėjimui, autorių ir žiūrovų estetinės pajautos ugdymui“, – teigė parodos kuratorė Daliutė Ivanauskaitė.

Anot jos, nors paroda skiriama šrifto raidos Lietuvoje 100-mečiui, jos tikslas – pristatyti šiuolaikinę Lietuvos kaligrafiją, atskleisti įvairovę, didinti žinomumą ir prieinamumą, ugdyti visuomenės sampratą apie kaligrafiją, telkti profesionalius dailininkus ir skatinti kurti.

Parodoje eksponuojama beveik 100 per pastarąjį dešimtmetį sukurtų kaligrafinių kompozicijų, atkeliavusių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Izraelio bei Juodkalnijos. Parodos lankytojams atsiveria gerai žinomų vyresniosios kartos Lietuvos kaligrafų Alberto Gursko ir Broniaus Leonavičiaus darbai, taip pat jaunųjų menininkų kūriniai. Šiuolaikinės Lietuvos kaligrafijos paroda Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veikia nuo 2019 m. gruodžio 18 d. iki 2020 m. balandžio 12 d.

▪

Z.Inčirauskienė. Silva Rerum. 2017.

33

FOTOGRAFIJA

Nekasdieniški susitikimai

Ketvirtoji Fotografijos šventė Klaipėdoje tęsėsi kur kas ilgiau nei naujametis šurmulys: pirmosios parodos Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose lankytojų laukė lapkričio 15 d. – gruodžio 15 d., o antrasis parodų turas prasidėjo gruodžio 19 d. ir truko iki sausio 19 d. Pirmajame parodų bloke buvo pristatyta lietuvių fotografų kūryba, antrojo branduolį sudarė jaunųjų ukrainiečių menininkų ir žinomo fotografo iš Baltarusijos Igorio Savčenkos darbai. Be to, užsienio autorių parodas lydėjo ukrainiečių kuratorių paskaitos, o vienoje iš viešųjų miesto erdvių pristatyta Savelijaus Golubevo fotografijų ekspozicija. Nenuostabu, kad daug parodų aprėpianti Fotografijos šventė žadėjo ne tik vizualinius malonumus, bet ir akistatą su nepatogiais šiandienos gyvenimo aspektais bei atviras provokacijas žiūrovams.

Tomas PABEDINSKAS

Nedidelis atradimas Pirmosiose parodose iš skirtingų perspektyvų pažvelgti į mūsų šalies ir platesnį socialinį, kultūrinį peizažą bei individualaus žmogaus vietą jame leido trijų lietuvių autorių – Rimaldo Vikšraičio, Arūno Baltėno ir Edžio Jurčio – fotografijos. Šių parodų ašimi, pasak kuratoriaus Dariaus Vaičekausko, tapo R.Vikšraičio darbų ekspozicija. Ja džiaugėsi ir pats autorius. „Tai didžiausia iš iki šiol vykusių mano parodų“, – teigė R.Vikšraitis, 2009 m. Prancūzijoje, seniausiame Europoje Arlio fotografijos festivalyje, laimėjęs „Metų atradimo“ apdovanojimą ir po to surengęs savo darbų parodas įvairiose pasaulio šalyse.

Tačiau didelis fotografijų skaičius parodoje ir suteikė žiūrovams naujų įžvalgų galimybę, ir reikalavo kantrybės. Viena vertus, buvo solidžiai pristatyta ryškiausia ir tarptautinį pripažinimą pelniusi R.Vikšraičio kūrybos dalis – degraduojančio Lietuvos kaimo vaizdai, kuriuose žmo34

nės sąmoningai atliko savo pačių nuosmukio spektaklį, pozuodami prieš fotokamerą.

Serijoje „Vienkiemio godos“ R.Vikšraitis įamžino jam gerai pažįstamą socialinę aplinką, žvelgė į ją tarsi iš vidaus ir fiksavo savo kaimynų gyvenimą, kuriame nebeliko žmogiškojo orumo ženklų. Kita vertus, tokių iš esmės panašių fotografijų gausybėje šiek tiek nublanko atskirų nuotraukų

provokuojantis turinys, nuoširdumas ir spontaniško kadro estetika. Tačiau šalia žinomiausių autoriaus darbų galima buvo išvysti ir kitokių fotografijų, atskleidžiančių fotografo kūrybos brandumą ir įvairumą, kartu – ir nevienpusišką požiūrį į aplinkinį gyvenimą.

Parodoje galima buvo įsitikinti, kad R.Vikšraitis nėra vien atvirų, groteskiškų

FOTOGRAFIJA

Ketvirtosios Klaipėdos fotografijos šventės parodų fragmentai.

vaizdų medžiotojas, bet ir jautrus kaimo gyvenimo stebėtojas: vaikai jo fotografijose pozuoja pasitikėdami savimi, o žemės darbai įgyja virš kasdienybės buities pakylėtos estetikos. Įsitraukimas į fotografuojamą aplinką ir apibendrinantis stebėtojo žvilgsnis, momentinio kadro spontaniškumas ir beveik paveiksliška estetika, telpantys vieno fotografo kūryboje, tapo nedideliu atradimu Fotografijos šventėje.

Skirta archyvui Priešingam R.Vikšraičio darbams kūrybinės fotografijos poliui atstovavo A.Baltėno paroda „Dirbame. Esame“. Momentinės fotografijos estetiką čia pakeitė tobula kompozicija ir šviesa, intuityvų veiksmo fiksavimą – iš anksto apgalvota viso fotografijų ciklo tema, o nuosmukį išgyvenančio kaimo vaizdus – įvairių

profesijų atstovai, pavyzdingai pozuojantys fotografui.

Pavyzdingumas, šiuo atveju, neturi jokių ironiškų asociacijų – žmonės A.Baltėno fotografijose iš tiesų atrodo ne kaip tikri asmenys, bet kaip savo profesijų ikonos. Šią fotografijų seriją jos autorius sumanė kaip Lietuvoje egzistuojančių profesijų atstovų atvaizdų rinkinį, skirtą labiau archyvui ir ateities kartoms nei parodoms. ► 35

FOTOGRAFIJA

R.Vikšraitis. Iš ciklo „Vienkiemių godos“. ◄ Tačiau sprendimas eksponuoti dalį šios fotografijų serijos Fotografijos šventės metu buvo vykęs. Kūrybinės fotografijos kontekstas ir parodų salės erdvė keičia ir atvaizdų suvokimą, ir leidžia pastebėti tai, ko pats fotografas galbūt nebuvo numatęs.

Pavyzdžiui, kad vienos profesijos yra labiau „fotogeniškos“ nei kitos, kad autorius nėra vien tikslus ir bejausmis tipologas, bet ir santūrus estetas, tobula atvaizdų technine kokybe ir klasikine forma tikrus asmenis tarsi perkeliantis į idealizuotą fotografijų scenografiją.

Taigi, nors A.Baltėno sumanymas galėtų priminti žymiojo vokiečių fotografo Augusto Sanderio užmojį sukurti XX a. pirmosios pusės Vokietijos visuomenės portretą, iš tiesų lietuvių fotografo kūryba 36

artimesnė vadinamajai lietuviškai fotografijos mokyklai savo vos juntama lyrika ir nostalgija tam, ko greitai gali nebelikti (čia galima prisiminti ir panašias tradicijas tęsiančio jaunosios kartos lietuvių fotografo Tado Kazakevičiaus fotografijų seriją „Tai, ko nebebus“ ar tematika A.Baltėno parodai artimą to paties autoriaus kuriamą fotografijų ciklą „Odė paskutiniam dirbančiam žmogui“). A.Baltėno fotografijose netikėtai ataidi ir Vokietijoje gyvenančios lietuvių fotografės Ramunės Pigagaitės serijos „Mano miesto žmonės“ atgarsiai. Ir R.Pigagaitės, ir A.Baltėno fotografijose žmonės atlieka savo pačių profesinius vaidmenis, tikrus kasdienybėje, bet suvaidintus prieš fotokamerą.

Archyvui skirta dokumentinė fotografija parodoje atveria dokumentiškumui tarsi

prieštaraujančius savo bruožus: asmeninį ir subjektyvų autoriaus braižą, jo emocinį santykį su fotografuojama tema ir žmonėmis bei pačių atvaizdų teatrališkumą.

Tačiau iš tiesų jokio prieštaravimo nėra – tai tik visai fotografijai būdingo daugiaprasmiškumo, jos statuso nepastovumo grožis ir intriga.

Praplėtė horizontą Lietuvos fotografijos tradicijos turėjo įtakos ir E.Jurčio darbams. Kūrybinio kelio pradžioje jo braižą kartu su pasaulio žymiausių humanistinės fotografijos atstovų darbais formavo ir Lietuvos fotografijos

FOTOGRAFIJA

klasikų – Antano Sutkaus, Aleksandro Macijausko, Romualdo Požerskio – fotografijų ciklai. Parodoje „Ieškojimai“ buvo galima išvysti E.Jurčio fotografijų, kurios tarytum parafrazuoja R.Požerskio įamžintų besibučiuojančių senolių poros nuotrauką iš ciklo „Atlaidai“ ar žymiąją A.Sutkaus fotografiją, vaizduojančią rašytoją Jeaną-Paulį Sartre’ą Nidos kopose.

Tačiau Fotografijos šventės parodų kontekste svarbesni atrodė tie E.Jurčio darbai, kurie nutolo nuo lietuviškos fotografijos tradicijų. Jie parodė, kad humanistinis požiūris, kuris buvo toks svarbus Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjams, nebūtinai turi reikšti motyvų ir estetinių sprendimų pasikartojimą.

Nuo 1989 m. JAV gyvenančio lietuvių fotografo darbuose jaučiama mažiau poetiškos ir jausmingos ame-

rikietiškos fotografijos įtaka. E.Jurčio fotografijose pinasi ironija ir melancholija (serija „Artful Living“), amerikietiškos kultūros ikonos ir jų dirbtinumo atskleidimas (serija „Behind the Rodeo“), socialinis angažuotumas (serija „Gun Sales“) ir neišsakyti egzistenciniai klausimai (serijos „Searching“ ir „Both Sides Now“). Būtent amerikietiškoje gatvės ir kelio fotografijoje atvaizdo prasmės atvirumas, neapibrėžtumas, „literatūrinio“ siužeto ar pasakojimo nebuvimas įsitvirtino kaip sąmoningai fotografų pasirenkama kūrybinė taktika. Ja meistriškai pasinaudojus sukurti E.Jurčio darbai Klaipėdoje vykusios Fotografijos šventės horizontą ne tik geografiškai, bet ir kūrybinio braižo bei pasaulėžiūros požiūriu išplėtė toli už Baltijos ribų.

Kūrybos įvairiapusiškumas Taigi, ar pirmosios Fotografijos šventės parodos leido Lietuvos fotografijoje įžvelgti kažką, ką neapsilankius jose pastebėti būtų sunkiau?

Kaip ir dauguma plačiai atskirų autorių kūrybą pristatančių parodų, Klaipėdoje veikusios ekspozicijos leido aiškiau išvysti gerai žinomų autorių kūrybos įvairiapusiškumą.

R.Vikšraitis ir A.Baltėnas, kurie, atrodytų, jau seniai įsitvirtino kaip lietuviškos fotografijos tradicijų tęsėjai, plačiau ir atidžiau pažvelgus į jų kūrybą, atrodo tiek pat saviti, kiek ir susiję su nacionaline Lietuvos fotografijos mokykla.

Be to, E.Jurčio darbų parodoje galima buvo įsitikinti, kad kūrybinių tradicijų suformuotos vertybės ir pasaulėžiūra už geografinių bei stilistinių „mokyklos“ ribų gali įgyti ne mažiau kokybišką ir aktualią išraišką. ►

A.Baltėnas. Iš ciklo „Dirbame. Esame“.

37

FOTOGRAFIJA

E.Jurčio parodoje „Ieškojimai“. ◄ Pirmosiose parodose su įprastomis fotografijos ekspozicijomis netikėtai kontrastavo erdvinė fotografinių atvaizdų ir garso instaliacija. Ja buvo siekiama atkreipti dėmesį į oro taršos Klaipėdoje problemą, tačiau instaliaciją lengvai buvo galima suvokti ir kaip dekoratyvų meno kūrinį. Spalvingi daug kartų padidintų kietųjų dalelių vaizdai tarsi dar kartą priminė, kad ekologines problemas analizuojantys kūriniai jas dažnai žiūrovų sąmonėje neutralizuoja, pateikdami kaip estetinį pasitenkinimą teikiančius atvaizdus.

Eksperimentinis akcentas Fotografijos šventės antrosios dalies parodų eksperimentiniu akcentu tapo D.Vaičekausko tęstinio projekto „Dekonstrukcijos“ ekspozicija. Joje taip pat netrūko 38

ekologinės, tiksliau – medijų ekologijos, problematikos.

Dešimtmečius tęsiamai ir jau nuspėjamai fotografinių atvaizdų dekonstrukcijai – fotografinių atvaizdų naikinimui ir perkūrimui – šį kartą autorius atrado naują metodą ir formą. Kitaip nei anksčiau, šįsyk fotografiją naikino ne dokumentų naikinimo mašinos, bet pati gamta – pelėsiai, grambuolio lervos ir sliekai. Gautą rezultatą menininkas siūlė „konceptualiai panaudoti namų ūkyje, gerinant žemės (...), dirvos“ kokybę.

Konceptualu, ironiška ar žaidybiška?

Neapibrėžtumas, elitinio meno „įžeminimas“ šiek tiek primena XX a. pabaigoje Klaipėdoje gyvavusią avangardinę menininkų grupę „Doooooris“, kurioje, pasak menotyrininkės Agnės Narušytės, buvo „žaidžiama ant niekingumo lyno, kai riba tarp prasmės ir beprasmybės ištrinama ir kartu išlieka vis dar gražiai matoma“. Tokia

pozicija gali reikšti ne tik fotografinių atvaizdų, bet ir apskritai šiuolaikinio meno principų dekonstrukciją.

Meilė, geismas ir įniršis Vis dėlto, kaip pirmoji, taip ir antroji Fotografijos šventės parodų dalis buvo skirta ne „fotografijai apie fotografiją“, bet vizualiam pasakojimui apie tikrovę už medijuoto vaizdo ir gyvenimą anapus meno pasaulio ribų.

Jauniems Ukrainos fotografams svarbi galimybė fotografijoje fiksuoti realybę arba apmąstyti pačios fotografijos vaidmenį ne meno kontekste. Neatsitiktinai tam fotografai pasirinko kūno tematiką, o kuratoriai D.Vaičekauskas ir ukrainiečių menotyrininkė Galina Gleba parodą pavadino „Meilė, geismas ir įniršis“.

FOTOGRAFIJA

Parodose buvo galima stebėti fotografijos raidos ir istorinių pokyčių lūžius, mintyse žymėti Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos, vienijamų sovietinės praeities, fotografijos sąlyčio taškus ir teritorijas šiuolaikinėje globalioje fotografijos scenoje.

Vakarietiškame mene kūnas neretai yra tartum paskutinė galimybė išgyventi autentišką patirtį, nusimesti visuomenės ir kultūrinių tradicijų sukurtus vaidmenis bei atrasti ar kurti nesuvaržytą individualią tapatybę. Tačiau ukrainiečių autorių darbuose kūnas įgyja ir kitokią reikšmę – tai ne tik asmeninės, bet ir visuomenės, tautos simbolinės kovos už laisvę vieta. Šalies istorinė praeitis ir dabartinės politinės aplinkybės kūniškumą paverčia ne tik meilės ir geismo, bet ir įniršio objektu. Pasak G.Glebos, parodoje „žiūrovai turi būti pasiruošę už apnuoginto kūno pamatyti laisvės metaforą, už pornografinių vaizdų – maišto įsikūnijimą, už ginklų – vaikiškas baimes, o už agresijos – silpnumo apraiškas“. Kuratorės teigimu, „lietuviams paroda papasakos ir parodys poetišką ukrainiečių visuomenės tapsmo istoriją, bet ukrainiečiams šią parodą svarbu pamatyti, kad pagaliau priimtų tas savo pačių kultūros ir identiteto dalis, kurias vis dar bandoma neigti“. Ukrainoje dar gyvuojanti meno institucijų savicenzūra ir neigiamas visuomenės požiūris į atvirą ir nepagrąžintą meną, anot parodos kuratorės, byloja apie visuomenės būseną, apie išorinius politinius gniaužtus ir apie vidinę įtampą. „Tikrai nepriklausoma visuomenė, kuri supranta savo vertę ir jaučia savo jėgą, Ukrainoje formuojasi kaip tik dabar ir kaip tik tam skirta mūsų paroda Lietuvoje“, – pabrėžė G.Gleba.

Kūrybiniu požiūriu, jaunųjų ukrainiečių fotografų darbai siūlo alternatyvą retrospektyviai postsovietinių motyvų eksploatacijai mene. Meilė, geismas ir įniršis – tai griaunantys ir kuriantys išgyvenimai, nepaliekantys vietos šaltai sociopolitinės praeities tikrovės analizei ar dirbtiniam prisitaikymui prie šiandienio meno tendencijų. Šias patir-

D.Vaičekausko parodoje „Dekonstrukcijos. Nykimas – dingstantys vaizdai”.

tis perteikianti kūryba skirta ne tik reflektuoti visuomenės būvį, bet ir jį keisti, tokia fotografija turėtų ne tik reprezentuoti, bet ir kurti socialinę bei politinę tikrovę. Bent jau toks buvo parodos kuratorės sumanymas.

Ar jį atitiko ir atskirų menininkų darbai?

Kitokie ir saviti Jaunieji ukrainiečių fotografai iš tiesų atsigręžia į savo kartos išgyvenimus ir kūryboje yra visiškai atviri prieš žiūrovus.

Tačiau šiuolaikinė fotografija ir menas apskritai jau yra įtvirtinę būdus, kuriais privačias patirtis galima paversti viešai eksponuojamais kūriniais, o galimi autorių pasirinkimai yra iš anksto numatyti kaip žiūrovams atpažįstami šiandienės fotografijos stiliai ir kryptys. Šių nuspėjamų

kūrybinių sprendimų, žinoma, neišvengia ir ukrainiečių fotografai.

Jie kūryboje naudoja privačius fotografinių atvaizdų archyvus ir kritiškai vertina asmeninės atminties fenomeną (Igoris Čekačkovas); hiperrealistiniais vaizdais išryškina šiuolaikinių pseudomokslinių utopijų absurdą (Valentinas Bo); propagandinio meno stiliumi perteikia kūno nuasmeninimą politinės ideologijos ir karo akivaizdoje (Sergejus Melničenka) ar fiksuoja, kaip karo grėsmė keičia civilių žmonių kasdienybę ir savimonę (Andrejus Lomakinas, Julia Krivich).

Kita dalis autorių, atrodytų, lengvabūdiškai flirtuoja su mados fotografijos stilistika, bet iš tiesų taip sukuria akistatą su kontroversiška šiandienos vizualiąja kultūra, su jos nepasiekiamais idealais ir niekada neišsipildančiais troškimais (Anastasija Lazurenko, grupė „Gorsad“). ► 39

FOTOGRAFIJA

Šiuolaikinės Ukrainos fotografijos parodoje „Meilė, geismas ir įniršis“.

40

FOTOGRAFIJA

41

FOTOGRAFIJA

I.Savčenka. Be pavadinimo. ◄ Be abejo, kūniškumo tematikai skirtoje parodoje yra kūrinių, balansuojančių ant pornografijos ribos, tačiau užuominos į Ukrainos fotografijos istoriją ir formos stilizacija išduoda, kad tai yra dar viena kūrybinė provokacija žiūrovų atžvilgiu (Bogdanas Guliajus, Saša Kurmazas, Andrejus Boiko, AntiGonna).

Istorinį, politinį ir dvasinį kontekstus, kurių fone išgyvenamos privačios, spontaniškos, laikinos patirtys, primena performanso menininkės Stasik videokūrinys „Lopšinė priešui“ ir fotografės Janos Kononovos serija „Reljefai“, sugretinanti žmogaus kūną su tūkstantmečius besiformuojančiais žemės reljefo piešiniais.

Vis dėlto net ir atpažįstamų šiuolaikinės fotografijos tendencijų ribose ukrainiečių autoriai išlieka kitokie ir saviti. Ribų tarp kūrybos ir gyvenimo, meno ir kičo ištrynimas jų darbuose atrodo ne kaip 42

sąmoningas kūrybinis pasirinkimas, bet kaip neišvengiamų aplinkybių suformuota patirtis, kurią menininkai išreiškia be kritinės distancijos. Galbūt toks tebevykstančių ryškių kultūrinių, socialinių, politinių permainų atspindys ateityje kaip tik ir gali tapti kolektyviniu vaizdiniu, kurio pagrindu formuosis dabartinės jaunosios kartos, o gal ir didesnės dalies Ukrainos visuomenės savimonė.

Drama ir melancholija O žymaus vyresnės kartos Baltarusijos fotografo I.Savčenkos parodoje „Žvilgsnis, kurio niekada nėra ten, kur esame“ istorinės aplinkybės ir individualių žmonių gyvenimo akimirkos bei likimai yra tik efemeriškos, kintančios formos, vis kitame laike ar

vaizdinyje įkūnijančios amžinus egzistencinius klausimus. „Mano darbai, kaip ir visi fundamentalūs kūriniai, – apie gyvenimą, apie tragedijas, dramas, apie gyvenimo surėdymą“, – teigė autorius.

Konkretaus laikotarpio ribas ir vieno žmogaus matymo siaurumą menininkas peržengia kūryboje naudodamas senas asmeninių albumų fotografijas, užuot pats fotografavęs. Kitų fotografų nuotraukos I.Savčenkos kūryboje praranda savo pirminę – asmeninės atminties išsaugojimo – paskirtį ir tampa konceptualiais atvaizdais, talpinančiais apibendrintas prasmes.

Menininkas vis kitokiu būdu atskleidžia tikrovės ir jos reprezentacijos neatitikimą: tikroviški atvaizdai jo kūriniuose gali virsti abstrakcijomis, fotografija, fiksuojanti materialius matomos realybės pėdsakus, likti tik neįskaitomu šviesiu ar tamsiu paviršiumi, portretai netekti juose

FOTOGRAFIJA

įamžintų žmonių veidų, o kūnų gestai perteikti žmogiškuosius ryšius ir jų ilgesį, atsietus nuo konkrečių asmenybių. Visa tai kuria fragmentiško, nevisiško mus supančio pasaulio suvokimo, neišvengiamo žmogaus egzistencijos neįskaitomumo įspūdį. „Sugauti“ tikrovės nepadeda ir ant fotografijų užrašyti tekstai ar net ant jų atspaustos formulės – kuo tikrovės reprezentacija siekia būti tikslesnė, tuo labiau absurdiška ir nutolusi nuo egzistencijos esmės ji atrodo.

Visa tai išryškina gyvenimo dramatiškumą bei susitaikymo su neperprantama būtimi melancholiją. Tačiau tokie kūriniai yra ir tam tikro laikotarpio – vėlyvojo sovietmečio – ženklas. Lietuvos fotografijoje XX a. devintojo dešimtmečio sąstingis suformavo vadinamąją nuobodulio estetiką, o vienas pirmųjų konceptualios fotografijos atstovų Vitas Luckus savo kūryboje naudojo senus atvirukus ir mėgėjiškas fotografijas.

Galimybė įsižiūrėti Taigi Fotografijos šventė nereiškė vien vizualumo puotos. Jos parodose buvo galima stebėti fotografijos raidos ir istorinių

I.Savčenkos parodoje „Žvilgsnis, kurio niekada nėra ten, kur esame“.

Virgilijaus Skuodo, Domo Rimeikos, Ingridos Mockutės-Pocienės ir Sergejaus Melnyčenkos nuotr.

pokyčių lūžius, mintyse žymėti Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos, vienijamų sovietinės praeities, fotografijos sąlyčio taškus ir teritorijas šiuolaikinėje globalioje fotografijos scenoje. Į Fotografijos šventę taip pat buvo galima ateiti kaip į neakivaizdų susitikimą, žadantį artimesnę pažintį su autoriais, surengusiais dideles asmenines parodas.

Kaip tik išsamus kelių autorių pristatymas ar aiškiai pasirinktas teminis aspektas Klaipėdos fotografijos šventę išskiria iš kitų Lietuvoje vykstančių fotografijos festivalių, kurie labiau orientuojasi į įvairovę ar autorių gausą. Todėl čia atsiranda ir nekasdieniška galimybė lėtai įsižiūrėti į fotografijas, kurios bent laikinai sustabdo šiandienos vizualiojoje kultūroje klaidžiojantį mūsų žvilgsnį.

43

FOTOGRAFIJA

Iš(va)duota A.Dapkevičiaus tikrovė

Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“ iki vasario vidurio veikia klaipėdiečio fotomenininko Aleksandro Dapkevičiaus (1929–2007) kūrinių paroda „Iš(va)duota tikrovė“. Ekspozicijos pagrindą sudaro autorine technika sukurti darbai iš paskutinio jo kūrinių ciklo „Fotografika“ (2002–2007), beveik prieš du dešimtmečius prieštaringai vertinto ne tik kolegų, bet ir fotografijos kritikų.

A.Dapkevičius. Iš ciklo „Aktai“. 1978.

44

Muzika. Be datos.

FOTOGRAFIJA

Žvejys. Iš ciklo „Fotografika“. 1970 / 2002–2007.

Danguolė RUŠKIENĖ

Būdas išsilaisvinti Iš(va)duota tikrovė – dviprasmė sąvoka, kuria siekiama įvardyti pagrindinę A.Dapkevičiaus eksperimentinių kūrinių idėją – užfiksavus realybę, išlaisvinti savo fantaziją ir leisti tikrovei keistis. Netarnaujant tiesai ir ignoruojant faktus. Kai formas kūrinyje dėlioja ne realybė, kaip įprasta fotografijoje, bet sodrių spalvų pliūpsniai, susimaišę su džiovintų augalų faktūromis.

Naujai autoriaus pasirinktos priemonės kartais tik papildo fotografinį vaizdą, kartais jį keičia, o neretai ir visiškai užgožia. Tada jau nebelieka jokios galimybės suvokti fotografijos, ant kurios užgimė naujas kūrinys, turinio. Taip paskęsta ne tik fotografija, bet ir tikrovė, o į paviršių iškyla regėjimai, vizijos, galbūt svajonės.

Be pavadinimo. Be datos.

Tai – savotiškas būdas išsilaisvinti nuo turinio diktato. Autorius, keturis dešimtmečius nepaleidęs iš rankų fotoaparato, ištikimai persekiojęs gyvenimą, kad galėtų įamžinti reikšmingiausius jo fragmentus, galiausiai to išsižada. Jis leidžia sau manipuliuoti tikrovišku vaizdu tol, kol realybė tampa beveik ar visai neatpažįstama, kol ji pavirsta jo paties fantazijos atvaizdu.

Režisuoto kadro šalininkas Šiandien galima teigti, kad A.Dapkevičius savo kūryboje gana nuosekliai artėjo prie paskutinio kūrinių ciklo.

Nors šis fotomenininkas beveik visą savo gyvenimą buvo ištikimas tradicinei fotografijai, išlaikiusiai pagrindinius Lietuvos fotografijos mokyklos principus, jis kategoriškai pasisakė prieš reportažą, jo vadinamą žurnalistinį stilių. Todėl savo kolegas dažnai kritikavo už tai, kad jų darbuose per mažai psichologiškumo,

filosofijos. Jis buvo įsitikinęs, kad fotografija yra nieko verta, jeigu ji grindžiama atsitiktinumu, viskas joje turi būti apgalvota ir sudėliota iki smulkmenų.

A.Dapkevičius visą savo aktyvų kūrybinį periodą buvo išlaukto, gerai apgalvoto, dažniausiai surežisuoto kadro šalininkas. Jis aktyviausiai reiškėsi kaip peizažistas, gerai buvo žinomas kaip romantiškų aktų ir išradingų natiurmortų autorius.

Tačiau reportažinio metodo, kad ir kaip jį kritikavo, visiškai neišsižadėjo. Tai ypač būdinga jo fotografijų ciklui „Vaikai“ (1969–1989), kuriame, gaudydamas iškalbingiausias vaikiško gyvenimo akimirkas, fotografas užsispyrusiai siekė vaizdo realistiškumo. Čia jam neprireikė jokios režisūros. Nesumeluotas vaikiškas nuoširdumas, ar jie džiaugtųsi, ar verktų, kuria įtaigius psichologinius portretus ir atveria giliausias fotografijų prasmes.

Ir tai buvo tie reti atvejai, kai tikroviškas vaizdas visiškai tenkindavo autorių, todėl jis nesiimdavo jokių papildomų priemonių. ► 45

FOTOGRAFIJA

Naujų prasmių sluoksniai ◄ Jau septintajame dešimtmetyje A.Dapkevičius pradėjo aktyviau domėtis naujomis raiškos priemonėmis ir vaizdo manipuliavimo galimybėmis fotografijoje. Būtent tuo metu vienas po kito atsirado jo montažai, kuriuose kruopščiai dėliojami siužetai iš visiškai skirtingų tikrovės fragmentų.

Kitas intriguojantis momentas A.Dapkevičiaus kūryboje – jis savo fotografijas sluoksniuodavo, vieną kadrą

Jo kūryboje akivaizdžios pastangos kaskart pateikti kažką naujo, nekartoti kitų ir pačiam nesikartoti, o svarbiausia – netapti nuobodžiam.

fotografuodavo turiniui, kitą – to turinio fonui užpildyti.

Tokių „foninių“ kadrų, kuriuose buvo fiksuojami debesys, raibuliuojantis vanduo, žemė, pieva ir įvairios kitos faktūros, A.Dapkevičius buvo prikaupęs nemažai. Po to autorius tiesiog sulipindavo dviejų negatyvų kraštus lipnia juosta ir fotografiją atspausdavo jau iš „susluoksniuotų“ kadrų. Būtent tokiais atvejais jo jauni, tobuli moterų kūnai pasidengdavo medžių žievės ar smėlio faktūromis, o į jūrą įsibridusios smuikininkės fotografija iki pat kraštų užsipildydavo kamuoliniais debesimis.

A.Dapkevičius ieškojo naujų būdų ne tik kaip koreguoti savo darbų turinį, bet ir kaip nespalvotas fotografijas paspalvinti. Kaip ir kiti to meto fotografai, netrukus jis pradėjo fotografijas tonuoti, viražuoti, įvairiais cheminiais procesais suteikdamas joms skirtingų spalvų ir pustonių. Tačiau tada spalvomis jis siekė ne keisti, bet praturtinti fotografijos turinį, papildyti ją naujais prasminiais sluoksniais.

Aktas II. Iš ciklo „Fotografika“. 1969–1991 / 2006.

46

Nustebino visus Žymiai radikalesnis posūkis A.Dapkevičiaus kūryboje įvyko tada, kai fotomenininkas liovėsi fotografuoti. Jau būdamas garbaus amžiaus, jis pradėjo kurti visiškai naują kūrinių ciklą, kurį pavadino „Fotografika“. Šįkart autoriaus pasirinktas kūrybos metodas nustebino visus. A.Dapkevičius iš savo archyvų atsirinkdavo senas fotografijas, spausdintas prieš kelis dešimtmečius, ir ant jų sukurdavo visiškai naują kūrinį.

Tam pasirinktos priemonės – flomasteriai, guašas, džiovinti augalai ir kitos lig tol jam buvusios visiškai svetimos, tapo pagrindiniu jo raiškos įrankiu. Šio fakto tikrai negalima prilyginti tiems atvejams, kai tapytojai užtapydavo anksčiau sukurtus savo kūrinius. A.Dapkevičiaus tikslas nebuvo sunaikinti savo archyvinius darbus. Kaip autorius teigė viename interviu, jis siekė papuošti savo fotografijas, pateikti jas kitaip, eksperimentuojant ir sujungiant fotografiją su daile, priderinant džiovintus augalus. ►

Aktas I. Iš ciklo „Fotografika“. 1977 / 2003.

FOTOGRAFIJA

Iš ciklo „Fotografika“. 2002–2007.

Iš ciklo „Fotografika“. 2002–2007.

Iš ciklo „Fotografika“. 2002–2007.

Metų laikai. Iš ciklo „Fotografika“. 2002–2007.

47

FOTOGRAFIJA

◄ Jau praeito amžiaus pabaigoje Lietuvos fotografijoje buvo pastebimos įvairios manipuliacijos nuotraukų paviršiumi. Nuotraukų spalvinimą ar tonavimą išmėgino nemažai menininkų. Ko gero, būtent tai padrąsino A.Dapkevičių naujiems kūrybiniams ieškojimams ir eksperimentams.

Iš pradžių jis gana atsargiai dėliojo spalvotus akcentus, kur ne kur paspalvindamas detales, priklijuodamas kokį nors augalą, pabarstydamas pušų spygliais. Vėliau taip įsidrąsino, kad visiškai padengdavo fotografijos paviršių ryškiomis spalvomis, gausiai aplipindavo džiovintų augalų žiedais ir lapais.

Trečio pasaulio versija Naudodamasis tokiomis raiškos priemonėmis, A.Dapkevičius netrukus visiškai pradėjo ignoruoti realistinį turinį ir tiesiogine žodžio prasme paskandindavo fotografinį vaizdą ryškių dėmių siautulyje. Taip radosi nauji kūriniai, iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturintys su fotografija. Tai jo kūryboje reiškė esminį ne tik pasirenkamų raiškų, bet ir jo asmeninės kūrybos sampratos pasikeitimą.

Nuoseklūs ir ilgi autoriaus kūrybiniai ieškojimai liudija, kad tikroviškas vaizdas A.Dapkevičių tenkindavo retai. Jo kūryboje akivaizdžios pastangos kaskart pateikti kažką naujo, nekartoti kitų ir pačiam nesikartoti, o svarbiausia – netapti nuobodžiam. Išlaikydamas pagarbą tradicijai, jis kartu ieškojo naujų raiškos galimybių ir jam jau buvo visiškai nesvarbu, kad jos neišsitenka fotografijoje.

A.Dapkevičiaus kūryba tuo ir įdomi, kad yra daugialypė. Jis, tarsi teigdamas, kad riba tarp realybės ir fikcijos yra labai plona, kartais išvis neapčiuopiama, sujungia šiuos du pasaulius vienoje plokštumoje, viename kūrinyje į nedalomą trečio pasaulio versiją. Ši iš pirmo žvilgsnio lyg ir išsižada tiesos, tačiau patyrinėjus įdėmiau tampa aišku, kad išlieka su ja glaudžiai susijusi.

Paroda „Iš(va)duota tikrovė“ skirta A.Dapkevičiaus 90-osioms gimimo metinėms. Uostamiestyje ji veiks iki vasario 15 d., po to bus eksponuojama Šiauliuose ir Vilniuje. Parodą lydi praeitų metų pabaigoje išleistas pirmasis A.Dapkevičiaus kūrinių albumas, retrospektyviai pristatantis jo kūrybą nuo pirmųjų fotografijų, užfiksuotų 1960 m., iki koliažų, sukurtų paskutiniais fotomenininko gyvenimo metais.

48

1917. Nepertra u Kiekvienas režisierius, trokštantis sukurti savo šedevrą ir sulaukti sėkmės, turi rizikuoti ir būti užsispyręs. Rizika – tai, kas skiria vidutinius filmus nuo gerų, o užsispyrimas – paprastą režisierių nuo vizionieriaus. Vienas tokių sunkiai įgyvendinamų kino elementų daugeliui režisierių yra ilgas kadras (angl. long take arba continuous shot). Tokiu būdu nufilmuotas naujas Samo Mendeso filmas „1917“, šiemet jau spėjęs gauti „Auksinius gaublius“ kaip metų filmas ir už geriausią režisūrą.

Andrius RAMANAUSKAS

Nesustojančia kamera Šių dienų filmai susideda iš daugybės atkarpų, sujungtų į vieną kūrinį. Vidutiniškai kadras trunka tris sekundes. Visą filmą sudaro maždaug du tūkstančiai kino gabalėlių. Juos sujungti į loginę ir prasmingą seką yra nemenkas iššūkis. Tuo užsiima montažo režisieriai. Jiems reikia suvaldyti filmo ritmą, išsirinkti iš kelių vienodų scenų tinkamiausią, parinkti reikiamą planą ir sujungti į vientisą reginį. Panašu į dirigento, vadovaujančio simfoniniam orkestrui, vaidmenį. Tik čia vadovaujama ne muzikantams, o tūkstančiams atskirų nufilmuotų vaizdų.

Kitas montažo principas – filmuoti nesustojančia kamera arba, kitaip tariant, ilgai trunkančias scenas nufilmuoti vienu kameros mygtuko paspaudimu. Tai sutaupo daug laiko montuojant filmą, tačiau čia visas sunkusis darbas vyksta prieš filmavimą. Šis metodas pareikalauja žymiai daugiau pastangų, nei montuojant filmą tradiciniu būdu.

Toks filmavimo būdas reikalauja apskaičiuoti sudėtingą kameros judėjimą, daugybės valandų repeticijų, planuojant aktorių choreografiją, ir be galo daug kantrybės.

Viena mažytė klaida verčia viską pradėti iš naujo. Tačiau pastangos dažniausiai atsiper-

ka. Ilgai trunkantis kadras, jei jis padarytas taisyklingai, visada išsiskiria iš likusio filmo konteksto. Žiūrovai mėgsta stebėti sceną, kurios nepertraukia jokie pigūs montažo triukai. Tokios scenos verčia publiką pasijusti tarsi ji būtų kartu su aktoriais vienoje aplinkoje ir patirti įtaigią įtampą. Štai kodėl daugelis gabių režisierių daug dėmesio skiria ilgiems kadrams, net jei tai gali kainuoti daug brangaus laiko ir išteklių.

Tikslas – pati kelionė Vienas naujausių tokio filmavimo metodo pavyzdžių – šiuo metu festivalių apdovanojimus šluojanti ir kino teatruose dabar rodoma S.Mendeso karinė drama „1917“.

Režisierius, įkvėptas savo senelio pasakojimų apie Pirmąjį pasaulinį karą, sukūrė įsimintiną nuotykį apie du britų kariuomenės eilinius. Jų užduotis – perduoti žinią apie vokiečių pasalą vienam į priekį atitrūkusiam anglų batalionui. Norėdami suspėti laiku, kariai turi nepastebėti pereiti fronto liniją ir priešo kontroliuojamą teritoriją. Jei nepavyks, žus 1 600 ginklo brolių.

Filmo scenarijus be galo paprastas. Bet režisierius ir neturėjo tikslo sukurti sudėtingos karinės dramos apie žiaurią žmogaus prigimtį ar moralizuoti apie karo beprasmybę. Pasitelkęs vieno kadro principą, S.Mendesas siekė parodyti dvi nepertraukiamas valandas iš paprastų karių gyvenimo sunkios misijos metu. Nei daugiau, nei ma-

KINAS

a ukiamo kadro menas žiau. Filmas labiau primena dviejų valandų pasivažinėjimą amerikietiškais kalneliais su daugybe netikėtų posūkių ir daug įtampos, kai niekada nesijauti saugus. Tikslas – pati kelionė ir karo patirtis, o ne filosofavimai apie karo prigimtį. Žinant tai, filmą bus kur kas geriau žiūrėti, nei atėjus į kino salę ir turint kitų lūkesčių pamatyti tradicinį sofistifikuotą karinį epą.

S.Mendesas jau turėjo ilgo kadro scenų patirties filmuodamas Džeimso Bondo serijos filmą „Spektras“. Filmas tada išėjo labai vidutinis, bet pirmoji scena įsiminė ne vienam žiūrovui. Ten Džeimsas Bondas, keturias minutes sekamas kameros, keliauja Meksiko miesto gatvėmis ir laipioja stogais karnavalo metu. Naujausiu savo filmu režisierius išsikėlė tikslą visą istoriją papasakoti tokiu principu.

Tarsi vienu ypu Žinoma, „1917“ nėra nufilmuotas vienu bandymu. Pagrindinis filmo kinematografas Rogeris Deakinsas filmavo maždaug dešimties minučių trukmės scenas, pasitelkęs technologijas. Kai aktoriai atsidurdavo visiškoje tamsoje, buvo galima sustabdyti ►

Karinės kino dramos „1917“ filmavimo aikštelėje.

49

KINAS

◄ filmavimą ir nuo tos pačios vietos tęsti toliau. Tačiau filmas sudaro įspūdį tarsi tai nufilmuota vienu ypu, panašiai, kaip Alejandro G.Inarritu komiška drama „Žmogus paukštis“ (2014). Tačiau šiuos du filmus sieja tik technologinis panašumas. „Žmogus paukštis“ yra tradicine dramaturgija besiremianti sudėtingų charakterių studija, o „1917“ – labiau siaubo žanro taisyklėmis besivadovaujantis filmas.

Iš paskutiniu metu pasirodžiusių karinės tematikos filmų „1917“ labiausiai norisi lyginti su Christopherio Nolano istoriniu filmu „Diunkerkas“. Šis taip pat labiau orientavosi ne į personažų vystymąsi ar sudėtingą daugiasluoksnę istoriją, o į labai konkretų istorinį įvykį. Abiejuose filmuose svarbiau pats veiksmas ir beviltiška sudėtinga situacija, kurioje atsiduria pagrindiniai veikėjai, ir tai, kaip jie iš jos bando išsikapstyti. Galima prieštarauti tokiam šių filmų kūrėjų išsikeltam tikslui dėl per menko istorijos gylio. Tai suprantama. Kita vertus, šiuolaikinės filmavimo priemonės leidžia kur kas labiau įsijausti į karo mėsmalę ir kasdienybę nei bet kada anksčiau.

Abu režisieriai šiuos filmus kūrė stengdamiesi naudoti kuo mažiau kompiuterinių ir kuo daugiau praktinių efektų. Todėl viskas juose atrodo ypač realistiškai. „1917“ – tai kūrinys, pilnas smulkių detalių, kurias atpažins kiekvienas, skaitęs memuarus apie Pirmąjį pasaulinį karą, dar vadintą apkasų karu. Čia matomi ir žiurkių pulkai, supuvusių lavonų pilnos purvo duobės, į kurias

įklimpęs gali nebeišsikapstyti, ir naivūs dar pilnametystės nesulaukusių alkio ir miego trūkumo kamuojamų karių veidai. Viskas tarsi iš tikrų karių memuarų puslapių.

Daug įtampos ir streso S.Mendeso karinę dramą būtų pravartu pažiūrėti kartu su kito garsaus režisieriaus Peterio Jacksono dokumentine juosta „Tegul jie nepasensta“ („They Shall Not Grow Old“, 2018). „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ trilogijų režisierius netikėtai sukūrė savo asmeniškiausią filmą, kaip ir S.Mendesas dedikuodamas jį savo seneliui, kariavusiam tame pačiame kare. Šie filmai labai gerai koreliuoja tarpusavyje. Tai, ką filmas „Tegul jie nepasensta“ papasakoja realiai tarnavusių karių lūpomis, „1917“ iliustruoja įspūdingu kameros darbu. „1917“ nėra tipinė karinė drama. Filme paties karo nėra daug. Karas rodomas kažkur fone arba matomi tik mūšių padariniai.

Tačiau jame esama daug įtampos ir streso keliančių situacijų. Istorijos pasakojimo struktūra labiau panaši į siaubo filmų keliamą įtampą, kai kartu su personažais reikia

Kamera slysta taip sklandžiai, kad dažnai net nepastebi, jog tai tik filmas.

Filmo „1917“ (rež. S.Mendesas, 2019, Didžioji Britanija, JAV) kadras.

50

įžengti ten, kur jokiu būdu nesinorėtų eiti, bet nėra kito pasirinkimo.

Filmas turi šiek tiek siurrealizmo ir sapno atmosferos. Personažams keliaujant per skirtingus karo suniokotus kraštovaizdžius, kiekvienas landšaftas labai skiriasi vizualiai ir pateikia savų pavojų. Tai ir purvina fronto linija, dar vadinama niekieno žeme, ir priešų apkasai, ir paliktų artilerijos pabūklų virtinės, miškas ar apleista ūkininko ferma. Viena scena, kurioje nakties metu liepsnoja į griuvėsius pavirtęs miestas, yra tiesioginė aliuzija į pragarą. Dviejų karių kelionė labiau primena homerišką „Odisėją“ nei tradicinį karinį filmą.

Juostoje „1917“ epizodiškai pasirodo daugybė britų kino grandų – Colinas Firthas, Markas Strongas, Benedictas Cumberbatchas, bet tikroji šio filmo žvaigždė – vienas labiausiai įvertintų Holivudo operatorių R.Deakinsas („Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, „Sicario: narkotikų karas“, „Operacija Skyfall“). Jo filmavimo stilius žavi savo nuoširdumu. Misijos pavojus jaučiamas kiekvieną sekundę. R.Deakinso kamera slysta taip sklandžiai, kad dažnai net nepastebi, jog tai tik filmas.

Režisierius S.Mendesas negalėjo pasikliauti įprastais montavimo triukais. Kad sukurtų įtampą, jis turėjo sukurti kaip laikrodis veikiantį veiksmų planą ir atkurti karo autentiškumą, kad įtampa būtų išlaikoma iki pat filmo pabaigos. „1917“ veikiausiai nėra geriausias filmas apie karą, tačiau svaiginanti patirtis žiūrint atima daug jėgų, gerąja tų žodžių prasme.

GINTARO LAŠAI

Rašytojas J.Šikšnelis: asmenybės susidvejinimu kol kas nesiskundžiu Už naujausią knygą „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ bei viso gyvenimo nuopelnus literatūrine Ievos Simonaitytės premija šiemet apdovanotas rašytojas Juozas Šikšnelis – žinomas kaip prozininkas, neretai pasirašantis ir savo knygas leidžiantis Raido Dubrės slapyvardžiu. Jis to nesureikšmina ir jam visi žanrai patinka, kai įtraukia kūrybinis procesas.

Nijolė KEPENIENĖ

Lyg juodoji skylė – Kaip Raidas Dubrė parašėte gal net dešimt detektyvinių romanų. Esate apdovanotas keliomis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos premijomis, „Varpų“ premija, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu. Bet Juozui Šikšneliui tikriausiai labiausiai priskirtinas romanas „Kryžiau žalio medžio“. Kaip detektyvų romanistas sugyvena – tame pačiame kailyje! – su, tarkime, gurinių romanistu? Kaip vienas kitą pakenčiate? Ar susišnekate?

– Painus klausimas. Bandau sustatyti akcentus į vietas. Pirmiausia, jei jau kalbame apie apdovanojimus už rašymą, nereikėtų išbraukti Ievos Simonaitytės bei Žemaitės premijų, nes jos mano rašytojiškoje biografijoje svarbiausios. O, tarkime, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalis duodamas ne už rašto darbus. Tai dėl aiškumo. Antra, gurinių romanas nėra kažkoks atskiras žanras, o tik kūrinio forma, tad į šį klausimą atsakyti nesugebėsiu, nes asmenybės susidvejinimu kol kas nesiskundžiu.

– „Kryžiau žalio medžio“ – gurinių romanas, „Apšlakstytas isopu“ – apribų.

Ar esate linkęs į trumpąjį žanrą, iš kurio lipdote vientisą istoriją?

– Nepasakyčiau, tiesiog istorija susidėlioja iš atskirų skivytų, kurie kažkurioje smegenų dalyje dar yra užsilikę. Juos pavadinau guriniais. Regis, tai labiau tarmiškas nei bendrinės kalbos žodis, kurį pastaruoju metu noriai naudoja kolegos. O apribos – tai kontūrai. Ir jei pirmuoju atveju istorija lyg mozaika dėliojama iš gurinukų, tai antruoju pasakojama tik brėžiant kontūrus, viskas tarsi migloje. Tad abiem atvejais trumpasis žanras niekuo dėtas.

– Esate rašęs ir novelių („Angelas mėšlyne“). Kuris žanras jums mieliausias? O gal rašote sunkiai, apmąstydamas ir išskobdamas kiekvieną žodį? Koks tas jūsų darbo procesas?

– Esu parašęs ir novelių, bet jau senokai.

Visi žanrai mieli, kai įsijungi į kūrybinį procesą. Tik čia galbūt tiktų kitas pasakymas: ne įsijungi, bet tave įjungia, įtraukia lyg juodoji skylė, ir niekas neklausia, ar turi laiko, popieriaus ir rašymo priemonę. Daryk ką nori, bet privalai užrašyti tai, ką tas sėdintis tavo galvoje diktuoja. Tad, atsakydamas į jūsų klausimą, sakau: nei sunkiai apmąstau,

nei skobiu, žodžiai liejasi, vos spėju užrašyti, o geriausių, tikriausiai, nespėju.

Istorija – mitų rinkinys – Naujausią romaną „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ parašė Juozas Šikšnelis, nors man atrodo, kad būtent šiame romane susitinka abu rašytojai. Romanas nestokoja detektyvo elementų (aiškinamasi net apie bėglio iš laikinojo CŽV kalėjimo žmogaus teises) ir gana šiurpių nuotykių (gaudynės su gyvu negyvėliu karste ir pan.). Ar nenubloškia tokia vyksmo gausa nuo pagrindinės minties? Kaip iš viso gimė romanas? Ar pirma buvo idėja, ar idėja vijosi nuotykius?

– Kad, anot jūsų, susitinka abu rašytojai, tai nieko nuostabaus, nes juk prieš tai dievagojausi, kad asmenybės susidvejinimu dar nesiskundžiu. Visi siužeto vinguriavimai ir nuotykiai pajungti vienam tikslui – papasakoti įdomią istoriją. O kaip gimsta romanai, tamsta puikiai turėtumėte žinoti, nes esate prirašiusi visą stirtą. Turėdamas vieną idėją, geriausiu atveju gali parašyti kūrybinį ar politinį manifestą, o jei bandysi romaną, tai jis ir išeis kaip manifestas. Romanui būtina siužeto užuomazga, gal net mazgas, kurį painiodamas išpleti siužetą ir prirašai kelis šimtus puslapių.

Viskas, galima sakyti, prasidėjo Klaipėdoje nuo seno namo, kuriame, kaip manoma, turėjo būti paslėptas generolo Gelgaudo dienoraštis, nugriuvimo ar nugriovimo.

To prireikė dviem tarp savęs konkuruojančioms jėgoms. Tai siužetas. O idėja: istorija, kad ir iš kurios pusės žiūrėtum, yra mitų kūrimas, ne praeities rekonstrukcija, o mitų rinkinys. ► 51

GINTARO LAŠAI

„Nei sunkiai apmąstau, nei skobiu, žodžiai liejasi, vos spėju užrašyti, o geriausių, tikriausiai, nespėju“, – apie savo literatūrinės kūrybos virtuvę kalbėjo rašytojas J.Šikšnelis.

Arūno Zagurskio nuotr.

52

GINTARO LAŠAI

◄ Ir atskirti, kur teisybė, ir apskritai, kas yra teisybė istorijoje, praeityje, gal teisingiau reikėtų klausti, kieno teisybė, yra be galo sunku. Bet bandyti dar niekas neuždraudė.

– Rašote trumpais, bet raiškiais sakiniais, vaizdai tarsi išskobti gremžtuku. (Gal vis dėlto žodis ne taip jau labai nutolęs nuo kalto, kuriuo irgi kūrybingai darbuojatės?). Kad ir pati pradžia: istorija užgimsta tualete, tikrąja to žodžio prasme, plaunantis rankas. Gamtiniai reikalai, rodos, įžemina tekstą, suteikia jam autentiškumo (kad ir vairuotojas, sudėtingu momentu tuštinantis pūslę už medžio). Ar tie sakiniai parašyti lengvai, ar ilgai juos gludinote, ieškodamas tinkamesnių žodžių ir vaizdinių?

Atskirti, kur teisybė, ir apskritai, kas yra teisybė istorijoje, praeityje, gal teisingiau reikėtų klausti, kieno teisybė, yra be galo sunku.

– Vėl klausimas už šimtą litų, atsiprašau, eurų. Kas gali būti sunkaus rašant apie tuštinimąsi? Juk šis procesas skirtas palengvinti būtį, tad ir rašyti apie jį nėra nei sunku, nei sudėtinga. Apie romantiškus jausmus rašyti nėra paprasta.

O dėl trumpumo bei raiškumo... Žodžių pūkiniuose pataluose užmigdyti minties negebu, nemėgstu ir tokių kūrinių neskaitau, nes dažnai žodžių kaskadomis pridengiamas minties skurdas. Neteigiu, kad mėgstu, kai viskas paprasta bei aišku ir nereikalauja susikaupimo, permąstyti tai, ką akys pagavo. Bet jei išlukštenus tai, ką perskaitei, atrandi tik pelus, atleiskite, tai kam reikalingos žodžių girliandos, jei Kalėdos seniai praėjo?

Apie viską – su ironija – Kodėl prikeliate iš mirusiųjų generolą, majorą ir net Emiliją Pliaterytę? Visi prikeltieji, beje, puikiai jaučiasi ir mūsų laikais, jokių kultūrinio nesuderinamumo

ar kitokių trukdžių jie nepatiria. Rodos, sprendžiate labai daug klausimų iš sykio: lenkiškumo ir lietuviškumo sugyvenimą viename asmenyje, ribinius išgyvenimus ir šiaip visokius kolektyvinius bei individualius džiaugsmus. Ar jums pačiam viską išsiaiškinti prisikėlusieji padėjo?

– Jie jaučiasi puikiai, nes prikėliau juos ne kad teistume, ne kad antrą kartą numarintume smurtine mirtimi, bet kad tęstų pradėtus žygius ir galbūt kiek pataisytų savo reputaciją bei sutrukdytų kitiems dar kartą perrašyti istoriją. Suprantama, kad nieko jie man neišaiškino, nes, jei būtų išaiškinę, ar būčiau rašęs tokį storą romaną? Tik atsakymus į tamstos klausimus trumpai drūtai.

– Vienas dalykas, prisipažinsiu, mane romane erzina: net Emilija Pliaterytė nėra pakankamai teigiama, tokia, sakyčiau, tuštoka. Visoms moterims suteikiama, mano galva, utilitarinė prasmė, na, ją galima paglamžyti, paglamonėti ir būtina meluoti „...kad ji visų gražiausia, neprilygstama, kad saulė šviečia tik dėl jos ir panašiai, kad net sodo baidyklei, Žagarės vyšnių festivalio nugalėtojai, nevalia sakyti teisybės...“ Kodėl taip? Ar galėtų jūsų romane, tarkime, ateityje apsigyventi kitokia moteris?

– Apie moteris kaip ir apie viską kalbu su ironija, bet jokiu būdu ne dėl to, kad jų nemyliu, negerbiu, nekenčiu ar panašiai.

Visą gyvenimą praleidęs tarp moterų iki gilios senatvės tebesižaviu, neatsigėriu, neatsidžiaugiu jų kartais blyksinčia išmintimi, grožiu, sumanumu. Turėjote pastebėti, kad per viską kūrinį raudona gija eina ironija. Mėgstu traukti per dantį visus, kartais net save. O kokio kito užpildo tikitės iš Emilijos? Visi šaltiniai trykšte trykšta, kad ji mylėjo tik Tėvynę, na, kai kur užsimenama, jog buvo neabejinga savo poručnikei Raišanavičiūtei. Neužsiimu istorijos dekonstrukcija, nekuriu sąmokslo teorijų, nesityčioju iš „prikeltųjų“, mano tikslui užteko tokios Pliaterytės. O dėl ateities... Jei prireiks, rašysiu tik apie angelus.

– Kokie jūsų ateities planai, jeigu ne paslaptis?

– Gerai būtų vieną kartą sulaukti Naujųjų metų. O tai visi klausinėja: kur sutiksi ar sutikai Naujuosius? Neturiu ką atsakyti, nes kiek belaukčiau, jie vis pro šalį praeina. Tad gal šiemet pasiseks?

Vizitinė kortelė Juozas Šikšnelis (slapyvardis – Raidas Dubrė) – prozininkas, dramaturgas, skulptorius.

Gimė 1950 m. Švendubrėje, Varėnos raj.

1973 m. Vilniaus universitete baigė bibliotekininkystės ir bibliografijos studijas.

2008–2018 m. – Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktorius.

Nuo 1994 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

2011–2019 m. vadovavo Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriui.

Rašytojo viso gyvenimo kūryba susijusi su Klaipėdos kraštu, Mažąja Lietuva.

Parašė ir išleido 17 knygų: novelių rinkinius „Štilis“ (1991) ir „Angelas mėšlyne“ (2003), detektyvinių apysakų knygą „Nuogas lietaus nebijo“ (1992), vienaveiksmių pjesių rinkinį „Šešėliai“ (1993), detektyvinius romanus „Pyro pergalė“ (1995), „Medūzos žvilgsnis“ (1996), „Atblokšties siena“ (1998), „Nuodėmių atleidimas“ (1998), „Patvarumo riba“ (1999), „Pliūpsnio kaitra“ (2000), „ Pragaro vartai“ (2000), „Paskutinioji užmuša“ (2003), gurinių romaną „Kryžiau žalio medžio“ (2000), apribų romaną „Apšlakstytas isopu“ (2004), nuotykių romaną „Banga atgal negrįžta“ (2011), taip pat romanus „Surišti ir atrišti“ (2007), „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ (2019).

Jo kūriniai išversti į rusų, lenkų ir anglų kalbas.

1992 m. ir 1996 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos premijomis už geriausią detektyvinį kūrinį.

2001 m. už romaną „Kryžiau žalio medžio“ pelnė I.Simonaitytės ir Žemaitės literatūrines premijas.

2014 m. jam įteikta „Varpų“ literatūrinė premija.

2019 m. apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“.

2020 m. rašytojas įvertintas Lenkijos valstybiniu apdovanojimu – medaliu „Nusipelnęs lenkų kultūrai“, taip pat 34-ąja literatūrine Ievos Simonaitytės premija.

Be to, kad rašo, J.Šikšnelis drožia iš medžio, kala akmens skulptūras.

Yra surengęs 20 parodų Lietuvoje ir užsienyje.

53

GINTARO LAŠAI

Iš ciklo „Vasaros p Juozas ŠIKŠNELIS

Apie rašymą Neseniai kažkuriame interneto portale akis užkliuvo už straipsnio, teigiančio, kad kiekvienas iš mūsų privalo nuolatos rašyti, nes kasdienis rašymas išlaisvina, lavina, skatina ir t. t. Buvo išvardyta bent dešimt punktų, teigiamai veikiančių žmogaus gyvenimą. Nesigilinau, nes kategoriškai atmetu interneto pranašų tiesas, kurios prasideda: „naujausiais moksliniais tyrimais nustatyta...“, o toliau niekai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys solidžiai, patraukiantys lengvatikius. Tuščia jo, rašymas tai ne mirtina liga, kurią lengva įkalbėti silpnesnių nervų interneto skaitytojams. Rašymas yra nelengvas darbas, ir jį ne kiekvienas savo noru, neverčiamas, neatlygintinai puls dirbti. Pagaliau, kai šeši su viršum milijardai ims rašyti, kas juos skaitys? O dar, ar visi moka rašyti, juk kažkelinta žmonijos dalis yra beraštė. O iš tų pamokytų kiek dar beraščių?! Didelė dalis neturės apie ką rašyti, juk užtenka pasidairyti po rašytojų daržą, kiek tarp jų neturinčių apie ką rašyti, bet atkakliai sau ir kitiems įrodinėjančių, kad jie dar kažką gali. Niekai, seniai nieko negali! Tik patys to nenori pripažinti. Kas lieka? Grubiai imant, ne kažin kas: pirmiausia, perskaičiusieji straipsnį ir patikėję, jog rašymas yra išganymas. Ko gero, viskas. Dar gali prisidėti draugės ir draugai, sekėjai. Bet tai žmonijos mažuma, dar negausesnė už seksualinę mažumą.

Taigi viso popieriaus nepanaudos, liks pirmo būtinumo – tualetiniam, jei greit nesugalvos jam pakaitalo. Savo rašymais neužkraus ir interneto, nes jis ne vien reklamoje yra begalinis, jau dabar kraustosi į debesis. Ar nepritrūks temų, ar neims vienas nuo kito nusirašinėti? Klausimai rimti, nors lietuvis išradingas. Tarkime, 54

Ričardo Šileikos nuotr.

pritrūkęs apie ką rašyti, griebiasi kaimynų, neinant gilyn, bet pradėjus nuo tarpukario, rašė Povilaičiui ar kitam saugumo vadui: mano kaimynas A.N. priglaudžia proklamacijų, nukreiptų prieš valdžią, platintojus

palėpininkus ar pogrindininkus. Kiek vėliau NKVD rašė: mano kaimynas A.N. buvo akyvus Smetonos režimo šalininkas ir persekiojo darbo žmonių gynėjus. Dar vėliau gestapui: mano kaimynas A.N. –

GINTARO LAŠAI

s paistaliojimai“ komunistas. Pasibaigus karui vėl NKVD: mano kaimynas A.N. fašistinių grobikų pakalikas, miškinių rėmėjas. Dar vėliau jau KGB: mano kaimynas A.N. platina antitarybinę literatūrą bei antitarybinius anekdotus. Dar vėliau Laurinkui ar Pociui, ar Grinai: mano kaimynas A.N. kolaboravo su KGB ir buvo jų slaptas agentas. Jeigu tai nepadeda, galima paprasčiau: mano kaimynas pedofilas arba muša žmoną, padirbinėja eurus, platina kontrabandines cigaretes. Svarumo dėlei galima viską į vieną popierių surašyti. Juk popierius kantrus. O sudėjus visus skundus į knygą, turėtumėm antrąją „Kalvio Ignoto teisybę“.

Vardą galima keisti. Tikriausiai pamiršau paprotinti, kad pasirašyti po tokiu popieriumi nėra reikalo. Kaip, beje, ir po internetiniais komentarais. Anoniminių rašinių žavesys: pareiški savąją poziciją ir niekas neverčia dėl jos diskutuoti. Prisipažinkime, kad diskutuoti mėgsta tik demagogai ir apsigimę diskutantai, kurie nėra teisūs, tik moka prastūminėti savo teisybę. O čia nereikia stengtis: pyst į kaktą ir jautiesi lyg po meilės akto, tuščias ir lengvas, nes kažkas gromuliuoja, darosi galus, verkia, rauda, raunasi plaukus, samdo teisininkus, kriminalistus, kad nustatytų komentarų autorių, o tu patenkintas švilpauji, nes pasitenkinai pigiai ir greitai, pavadindamas kokį nors visai niekuo dėtą straipsnio herojų pedofilu, vagimi, kagėbistu ar paprastu idiotu. Ko daugiau reikia? Kodėl rašo apie jį, o ne apie mane? Tegul žinosi.

Po visko, kas išdėstyta, galima daryti vienintelę išvadą: rašyti būtina visiems ir kiekvienam. Mokantiems, o ypač nemokantiems (nes kaip kitaip išmoksi), apie save, bet pageidautina apie kitus, nes apie tave teparašo kiti, bus objektyviau. Apie gyvąją ir negyvąją gamtą ir apie dangaus reiškinius, savo sapnus, baimes bei lūkesčius, apie žemiškąją ir dangiškąją valdžią (atsargiai pasveriant žodžius, ypač apie pirmąją).

Apie viską, kas mus supa, kas buvo, kas bus, ko nebuvo, ko jau nebus, ko reikia, ko nereikia. Ir panašiai. Nes pradžioje minėtas straipsnio autorius buvo teisus: rašymas

atpalaiduoja. Nuo kaltės, pavyzdžiui. Juk nusikaltėliui siūloma raštu prisipažinti ir pažadėti daugiau nenusikalsti. Ar reikia daugiau argumentų? Ir kokių?

Apie mirtį Vakar netikėtai išgirdau, kad iš gyvūnų tik vien avis nejaučia mirties, bandžiau prieštarauti, nes kažkada buvau mokomas (ne bet kur – universitete), jog mirtį suvokia padarai, turintys sąmonę, kaip antai žmogus.

Neužtenka to, kažkada viešai išsijuokiau iš kolegos kūrinio, kuriame šis aprašė siaubą kiaulės akyse, išvydus šeimininką su didžiuliu peiliu rankose, nors paskui paaiškėjo, kad šis ėjo ne galabyti kriuksės, o kaip tik priešingai, papjaustyti jai skanumynų – runkelių ar griežčių, nesvarbu. Paskui kiek nurimęs prisiminiau posakį: eina kaip avys į skerdyklą, ramios. Vadinasi, racijos yra. Bet to maža, kad mano galvoje įvyktų pervarta, juk tai tas pats, kas griauti namo pamatus. Skamba patetiškai, bet tai kyla iš noro pasipriešinti visokiems netikriems pranašams, kurie gausiai teršia begaliniai platų interneto vandenyną savo naujai suformuluotomis teorijomis, o pašnekovas, man tai išdėstęs, knygų nėra skaitęs, vien interneto vergas, tad iš čia ir teorija. Jeigu tikėtume ja, tai gyvūnai viską turėtų jausti: meilę, pyktį.

Tad kiek trūksta iki gebėjimo tai pasakyti žodžiais? Marytės plauko. Nereikės laukti šventos Kūčių nakties, gyvūnai ims kalbėti kasdien. Ir fantastinių kvailų amerikoniškų komedijų nereikės, kai katinas ims tau rėžti tiesą į akis. O šuo? Juk išdės visas nuoskaudas, visus kartus primins, kai nepraleidai jo į priekį, kai laiku nepadavei Chappi ar kitokio ėdalo, už viską atsiimsi, neabejok.

Nereikia manyti, kad laukiniai paukščiai atsiliks, gamtoje nėra diskriminacijos lyg žmonių visuomenėje, tad, užuot slapčiomis teršę, balandžiai, varnos, šarkos, žvirbliai, zylės ir varnėnai kaip susitarę ims prikai-

šioti ir apkalbinėti. Kils chaosas, pražudęs didingiausią senovės projektą – Babelio bokšto statybą, nes žmogaus gebėjimas priimti informaciją atvirkščiai proporcingas jos kiekiui. Imkite vyrą, turintį plepią žmoną. Užtikrinu, kad jis ne tik tūnos tylus kamputyje, bet ir šaukiamas kelis kartus neatsilieps, kadangi nuo pačios tarškėjimo jo klausa bei suvokimas yra atbukę. Taigi, kai visi gyvi padarai ne tik ims bijoti mirties, bet ir kalbėti, užtikrinu jus: sužlugdysime ES lėšų įsisavinimą, šimtai milijonų eurų liks pakibę tarp dangaus ir žemės, o mes jų negalėsime pasiekti. Visa Europa iš mūsų juoksis. Bet čia jau proza. Grubi proza, o juk pradėjom kone lyriškai nuo gyvūnų suvokimo. Aš linkęs manyti, kad gyvūnai smegenis turi, bet sąmonės – ne. Beje, niekuo nesiskiria nuo daugelio žmogišką pavidalą turinčių ypatų, kurios irgi galvoje masės turi, bet sąmonės ir suvokimo nė už gramą.

Ir jeigu žmogui dar yra naivios vilties kažką įkrėsti į smegeninę, tai gyvūnams net nebandyk, geriausiu atveju išugdysi instinktus, o ne pažadinsi tai, ko jie neturi. Pabrėžiu: tai mano asmeninė nuomonė, su kuria galima ir reikia nesutikti, nes nėra derinta su interneto portaluose pateiktomis žiniomis. Sąmoningai nutyliu apie mokslinius veikalus ar vadovėlius – kas dabar tokiais niekais remiasi – internetas valdo mus, mes jam meldžiamės, jame ieškome įkvėpimo ir pasitenkinimo šaltinių. Nors mirtis nėra ta tema, kuria reikėtų juokauti, kurti anekdotų ir paistalioti, ką aš čia dabar darau. Galbūt geriau pasvarstyti, kam geriau: padarams, turintiems sąmonę ir suvokiantiems neišvengiamą baigtį, ar neturintiems ir nesuvokiantiems? Keistas ir naivus klausimas, nes savaime aišku, kad kuo daugiau žinai, tuo greičiau sensti arba tuo sunkiau nešioji tą žinių svorį, o nežinai – ir galvos neskauda. Tad šiuo atveju gyvūnams yra kur kas geriau, nes jie gyvenimą praleidžia nerūpestingai žaisdami ir nesukdami galvos, kas jų laukia. Ar, tarkime, visi mėsai auginami galvijai, numanydami savo ateitį, kimštų į save tiek pašaro, kad patiekti ant stalo džiugintų šeimininkų akį bei skrandį? ► 55

GINTARO LAŠAI

◄ Anaiptol, susimokę skelbtų bado streiką

ir virstų kaulų maišeliais, kurių niekas neskerstų, taip užsitikrindami sau amžinąjį gyvenimą. Arba bent ne gėdingą galą nuo skerdiko peilio. O žmogus gula ir kelia su mintimi, jog gimė tam, kad mirtų, o amžinas gyvenimas – ten anapus, aišku, jei pasiseks pralįsti pro adatos skylutę ir patekti kur reikia.

Argi tai gyvenimas? Vos spėjau parašyti šį sakinį, kai priėjo galudienis katinas, pažiūrėjo savo geltonomis nemirkčiojančiomis akimis ir tarė dusliu balsu: atėjau atsisveikinti, einu mirti. Ir nelaukdamas mano reakcijos nuėjo. Nenugriuvau nuo kėdės, neužspringau rytine arbata, tik spėjau pagalvoti: ir netikėk, ką žmonės kalba ir rašo internetas.

Tylėjimas Tai veiksmas, kai balso stygos, gerklos ir kiti kalbos padargai būna išjungti. Daugumai žmonių tai vyksta ypač retai, nes vyrauja įsitikinimas, jog nutylėti tolygu mirčiai, nors praktika rodo, kad dažniau yra atvirkščiai: įkišus liežuvį ten, kur nereikia, gali netekti galvos, geriausiu atveju, tik kėdės, dažniausiai – minkštos.

Paprastai žmonės yra mokomi kalbėti, tam tikslui visokio plauko pranašai, be abejonės, netikri, organizuoja brangiai apmokamus seminarus, platina (irgi ne už ačiū) metodinę medžiagą ir kitaip lavina norinčiuosius be užsikirtimų vartyti liežuvį ir juo užsidirbti duoną. Bet niekas dar nesugalvojo seminarų ir kitokių būdų, kaip išmokyti žmones tylėti, ypač tada, kai tai būtina. Arba pageidautina. Juk kalbant yra švaistoma energija, o tylint ji akumuliuojama, sunku įsivaizduoti, kas įvyktų, jei visi žemėje gyvenantys žmonės nutiltų penkioms minutėms.

Kokia milžiniška energija būtų sukaupta.

Jeigu neklystu, cistersų ordino vienuoliai priima tylėjimo įžadus, tarsi jiems dar neužtektų celibato, kuris, kaip žinoma, yra jau sunkus išbandymas. Bet, kita vertus, kalbėjimas yra pagrindinis įrankis „pakabinti“ moterį, o laikantis celibato tokios būtinybės nelieka, vadinasi, ir aušinti burnos nėra reikalo. Viskas logiška. Vyrauja nuomonė, kad tylintis žmogus yra nepatikimas, nes „velnią galvoja“. Tikriausiai tokia nuomonė 56

susiformavo ne be pagrindo, nes kalbantysis anksčiau ar vėliau atskleidžia savo išmintį, bet dažniau – savo dvasios skurdą, kitaip sakant, išsiduoda. O tylintysis lieka paslaptingas. Meilės reikaluose, pavyzdžiui, tylėjimas tolygus skyryboms, nes pabandyk mažiausiai tris kartus per dieną nepasakyti, kad myli, ir tavo partnerė tai įvertins kaip atšalusius jausmus. Taigi meilė reiškiama ne tylėjimu, bet atvirkščiai. O prisiminus, kas aukščiau buvo pasakyta apie kalbėjimą, belieka pastebėti, kad meilės reikaluose daug melo ir falšo. Kaip ir politikoje, beje.

Kyla klausimas, ar galima ką nors pasakyti tylėjimu? Posakiai: „iškalbinga tyla“, „tylėjimas – sutikimo ženklas“ yra tik literatūrinė išmonė, o du tylintys žmonės visai nereiškia tylinčių, jie gali bendrauti tylėdami. Gal net prasmingiau, nei taukšdami niekus ar apie politiką, orą bei krepšinį. Svarbu, kad tarp jų užsimegztų dvasinis ryšys. Net literatūroje yra labiau vertinama tai, kas tarp eilučių, o ne eilutėse. Tad ne kalbėti reikia mokytis, o tylėti, nes tai daug sudėtingiau. Gali būti, kad tik tylėjimas yra menas, o kalbėjimas tėra amatas. Šios tezės teisingumą nesunku įrodyti, užtenka atidžiai paklausyti profesionalių kalbėtojų vogravimų. Pirmasis įspūdis – susižavėjimas, kaip nuosekliai jie dėsto savo mintis, kaip sklandžiai kalba. Vėliau imi pagauti pasikartojimus, tada labai aiškiai suvoki tą paviršinį slydimą. Akivaizdi tiesa: sklandžiai ir be vargo gali slysti tik paviršiumi, nes panirus giliau pasipriešinimas didėja – vandens, smėlio, problemų. Visa ko.

Tada ir supranti tuštybę. Amatininkas nėra kūrėjas menininkas. Jis net ne kalbėtojas, o kalbėjimo imitatorius. Iš čia ir pasakymas „užkalba dantis“.

Bet mes juk pradėjome apie tylėjimą.

Nors tai neatsiejami dalykai. Tylima neturint ką pasakyti, tylima nenorint pasakyti, kad pakenktų arba, kad išgelbėtų. Tylima (jei užtenka savitvardos) iš paniekos pašnekovui, tylima iš paniekos aptariamai temai.

Tylima iš nuostabos, susižavėjimo (efektas: prarijo liežuvį). Kitaip sakant, tylėti padeda ne tik protas, bet ir emocijos, arba, kaip teigia poetai, – širdis. Juk liežuvis nėra savarankiškas, jis pradeda manipuliuoti tik gavęs leidimą ir suderinęs veiksmų programą. Be šito tai tik raumens gabalas, skanus su majonezu arba keptas su obuoliais. Ne tik, yra dar šimtai būdų skaniai paruošti liežuvį. Bet kol jis ramybės būsenos, pakliūti ant keptuvės ar į puodą šansų mažai. Tad patylėję imkime kalbėti.

Sveik a Alma RIEBŽDAITĖ

Džiaugiausi, mano laimei nebuvo ribų.

Plaukiojau jūroje ir nenorėjau iš jos išlipti.

Buvau tarp žmonių, klausiausi jų, kalbėjau, juokėmės, liečiau juos. Momentais net pajusdavau, kaip peržengiu ribą. Nepajutau, kaip šalia manęs sėdinčiai pažįstamai moteriai kaire ranka ant nugaros pradėjau piešti ratus, kuriuos paslaptingi ateiviai palieka rugių laukuose, bet niekas į tai neatkreipė dėmesio, nedavė pastabos.

Norėjosi mėgautis tuo jautimo jausmu, atrodo, galėjau atiduoti bet ką ir būti dar geresnė, dar švelnesnė už tą jautimo dovaną.

Buvau taip arti žmonių, norėjau juos liesti, apsikabinti, žinutėse atsirado daugybė emocijų veidukų, tokių kaip bučinukai. „Labas, Misisipe, kokiu švelniu balsu pasisveikinai.“ To nekontroliavau. Dieve, tai juntama.

Mėgavausi spalvomis ir pojūčiais, glamonėmis, kurias teikė motulė gamta. Buvau lauke per lietų, skendau vėjo glamonėse, sėdėjau prie upės, žiūrėjau į paukščius, klausiausi jų giesmių, mačiau švelniai lapus šiurenantį vėją. Vėjo šiurenami lapai ant medžių, krūmų, grindinio yra iš viso sunkiai pakeliama estetinė realybė, prisodrinta mitinio matmens ir žadinanti daugybę pojūčių.

Skambina ex. Tariamės dėl vaikų buvimo vasaros atostogų metu.

Ir aš jaučiu, kaip jis pjauna pro šalį. Mano ex pjauna pro šalį, bet labai piktybiškai, varydamas ant manęs, nors net nėra žiūrovų. Jei jis tikrai nuoširdžiai reikalus supranta taip, jo popieriai prasti. Laikui bėgant realybė dar labiau išsikraipys, ypač greičiau kraiposi, jei žmogus vartoja alkoholį, psichiką veikiančius vaistus, migdomuosius ir panašiai. „Aš dėl tavęs tris kartus darbe keičiau atostogų grafiką.“ „Labai tau ačiū“, – sakau, jau žinodama, su kuo turiu reikalą. „Tu nesilaikai žodžio, tu vis keiti ir keiti nuomonę, tu iš viso nestabili, su tavimi

k a atvykusi

Alma Riebždaitė. Misisipės sijono apačia.

neįmanoma susikalbėti, tu psichiškai nesveika...“ „Nežinau, ar tu galėsi man padėti, man labai reikia tavo pagalbos...“ Jis suklūsta, matyt, jaučiasi pamalonintas. „Liepą turėsiu skubiai išvykti dešimčiai dienų į komandiruotę, gal tu mano laiku galėsi pabūti su vaikais?.. Na, jei nieko nepavyks rasti...“ Taip, jis sutinkąs. „Bet bent rugpjūčio norėčiau viso.“ „Gerai, labai tau ačiū...“ Jaučiu jo tolstančiame balse šiokį tokį sutrikimą.

Vos nenumirštu iš juoko. Atostogos jau buvo suplanuotos sausį.

Anksčiau aš nervindavausi, teisindavausi, bandydavau įrodinėti, bet, ir tai blogiausia, nežinodama, su kuo turiu reikalą, – jausdavausi sugniuždyta.

Ir tu įrodinėk, kad karvė nėra arklys.

Labai pavargsti įrodinėdamas, kad karvė nėra arklys, jautiesi absurdiškai, bet, keisčiausia, atrodo, kad visi į tave žiūri kaip

į paskutinę kvailę, nes visiems aišku, kad karvė yra arklys.

O būdama su mažuoju tiesiog maudžiausi jausmų jūroje. Jis čiauškėjo ir pasakojo visokius dalykus, mes juokėmės, vaikštinėjome, derinomės, nes mūsų nuomonės kartais išsiskirdavo. „Mama, aš noriu verkti“, – sako nei iš šio, nei iš to, jau važiuojant mašina. „Ar kas atsitiko?“ – klausiu. „Ne, nieko, tiesiog pažiūrėjau pro langą ir pradėjau verkti.“ „Gal man sustoti ir apkabinti tave?“ – klausiu. „Ne, nereikia, mama.“ O pačiai širdis liūdi, kartu ir miršta iš džiaugsmo – mano vaikas jaučia.

Emocijos tapo dar ryškesnės ir aš jomis mėgavausi.

Prisiminiau, kaip psichoterapeutas sakė, kad aš turėsiu tapti ragana. Kokioje vietoje, kai tapau dar švelnesnė, dar labiau mylinti ir visomis dovanomis norinti dalytis su pasauliu? „Mama, supranti, noriu papasakoti tau vieną dalyką. Supranti, man kartais taip yra.

GINTARO LAŠAI

Nu, kartais nelabai mėgsti žmogaus, bet bendrauji su juo.“ „Nelabai suprantu, ką nori pasakyti.“ „Nu, supranti, tau tas žmogus nepatinka, bet tau kaip ir gaila jo, ir tu su juo bendrauji.“ „Na, gali būti mandagus, bet neprivalai mylėti tų, kurie tau nepatinka. Tu turi draugauti su tais, kurie tau patinka. O juk tam žmogui tu niekaip netrukdai, nekenki, jis gali susirasti kitų draugų. Nereikia dėl to jaustis kaltam. Tais dalykais žmonės gali pradėti manipuliuoti.“ Mes grįžome namo.

Vakarėjo. „Mama, feisbuke mačiau tarp tavo draugų vieną žmogų.“ Jis man pasako, ką. „Tik nepriimk jo į draugus. Negali priimti į draugus bet ko“, – nenorėjau, bet savo balse išgirstu išgąstį. „Kodėl, mama?“ Sutrinku, nežinau, kaip pasakyti, nes nežinau, ar jis supras. „Na... na... kaip čia tau pasakyti... jis nejaučia.“ „Tu nori pasakyti, kad jis yra psichopatas?“ – lyg niekur nieko klausia vaikas. „Iš kur tu apie tokius dalykus žinai?“ – klausiu nustebusi. „A, tu galvoji, kad aš durnas esu.“ Sako jis, žiūri man į akis ir juokiasi. Įsidrąsino. „Kaip tau atrodo, kas iš mums artimų žmonių... nejaučia?“ Užtrunka, kol išsiaiškinu, iš kurios pusės, širdis daužosi. „Bet senelis... Gal tu klysti?“ „Jis yra nieko negirdintis apvalus kamuolys, – ir priduria: – Man toks jausmas, kad kažkas mus girdi“, – sako vaikas.

Naktis, po truputį mane pradeda imti siaubas, kurio stengiuosi neparodyti. „Pažiūrėk, kaip ištapetavau kambarį“, – ryte sako mama. „O, kaip gražiai atrodo spalvotas paveikslas pilkame fone. Jei dabar tapetuočiau savo kambarį, tai tik lygiais tapetais. Žinai, kai reikia kabinti paveikslus.“ „Vakar šulinį nudažiau, duris.“ „Labai šaunu.“ ► 57

GINTARO LAŠAI

◄ „Visą daržą nuplėšiau.“

„Oho.“ „Galvoju šiandien kambaryje išklosiu laminatą dar.“ „Tu moki kloti laminatą?“ „Moku.“ „Žiūrėk, kaip gražiai kaktusas pražydo.“ „Aha.“ „Betgi laminatui pjaustyti specialaus aparato neturi.“ „Aš žinau, aš moku.“ „Oho.“ „Galvoju, kaip užuolaidas tavo kambary išplauti.“ „Turėtų būti kokia sistema, kaip nukabinti.“ „Baba, – įsiterpia anūkas, – o tau sunku buvo auginti vaikus?“ Stebiu ją viso kalbėjimosi metu – ji neparodo jokios emocijos. Ji kalba apie tai, kaip reikia padėti žmonėms, vakarais meldžiasi, viskam turi atsakymus, kaip reikia gyventi, ir kad mano mama pjauna pro šalį, yra labai sunku suprasti. Aišku, nepaisant gyvenimo faktų, kurie dabar atrodo visiškai kitoje šviesoje. „Ne, nesunku, aš visada sakydavau sau: mano vaikai – mano vargai.“ Ne, to negali būti, tai kažkoks klaikus sapnas. Džiaugsmas blėso.

Galvoje trenkia žodžiai: „Sveika atvykusi į psichopatų pasaulį.“ Noriu kažkur dingti, pasislėpti, bet nėra kur. „Tavęs čia nėra, – girdžiu psichoterapeuto balsą. – Tavo tikrasis „aš“ rašyme, piešiniuose, fantazijose.“ „Ir aš valgau, sakau.“ „O ką tau daugiau daryti šitame baisiame pasaulyje.“ Ir štai aš – pagaliau suprantu – išmesta į psichopatų pasaulį.

Suprantu, kas ten ką kalbėjo apie visokias psichoterapeutų atidarytas žaizdas ir kaip po to išveža, nes žmonės neatlaiko.

Aš dejavau. Įkvėpdavau giliai giliai ir švokšdama iškvėpdavau. Taip buvo baisu. Širdis mušė. Dejavau ir dejavau. Momentais norėjosi pradėti rėkti ir draskytis. Puikiai žinojau, kuo tai baigtųsi. Turėjau ištverti.

Pajutau pyktį psichoterapeutui. Išmetė mane į realybę iš mano gražaus svajų ir kūrybos pasaulio.

Kaip man dabar gyventi psichopatų pasaulyje?

Pareikalausiu iš jo instrukcijos.

Sesers vyras atsiunčia šleikščiai gašlų erotinį paveiksliuką, o vienas klientas – pusnuogį save. Pasijuntu kaip siaubo filme.

58

Jeigu rajone gyvena psichopatas, būtinai jį sutiksiu, jei psichopatas gyvena kaimyniniame mieste – jį sutiksiu irgi.

Siaubas toks didelis, nepakeliamas, kad daugiau nieko negaliu, tik gulėti. Džiaugsmas visiškai išgaravęs. Guliu ir pradedu pykti ant savęs, kad nieko nedarau. „Nemušk savęs.“ Bandau nekreipti dėmesio. „Nedrįsk savęs mušti“, – girdžiu įsakmų Tamsųjį balsą.

Randu jėgų atsikelti ir su šuniuku per dulksną jau temstant išeinu pasivaikščioti.

Vėl sukyla siaubas. Einu ir verkiu. „O gal geriau taip būčiau ir nugyvenusi, galutinai susirgusi depresija ir numirusi, bet su gražaus pasaulio tikėjimu, o dabar...

Dabar turiu būti ir gyventi šitame žiauriame pasaulyje...“ Šuniukas laksto, aš verkiu, dulksna eina, ir aš pro akinius nieko nematau – taip ir einu.

Einu į laukus, kur jau kelio nebėra, tik begalinė platybė. Matau, kaip išbėga viena stirna, ji daro labai aukštus šuolius, sustoja pamiškėje ir ilgai žiūri į mane.

Po to antra. „Esu šitame šlykščiame, žiauriame, bjauriame psichopatų pasaulyje... O kas, jeigu... jeigu aš apsispręsčiau... nejausti. Man šis klausimas vis kyla ir kyla. Tada galėčiau su visais sutarti, nepsichuočiau, dabar man tai taip, tai kitaip, visą laiką kažką patiriu, išgyvenu, suvokiu ir t. t. Vaikai man neberūpėtų, dėl nieko neskaudėtų širdies, nebepergyvenčiau... Neimtų depresija. Ex elgesys ir žodžiai nebekeltų jokių emocijų. Bet šitaip pjauti pro šalį. Nebejausti šiltų jausmų...

Gal... Gal, jei aš būsiu... gal pasaulis vaikams bus bent truputėlį mažiau baisus...“ Galvoju šitaip ir ima siaubas, negaliu šito galvojimo sustabdyti. „O kas, jeigu imčiau ir nebejausčiau?

Nebereikės muzikos, piešimo, rašymo, ilgų beprasmių pasivaikščiojimų, nieko nebereikės, lietaus, dulksnų, snaigių žibintų šviesoje, važiavimo ir sėdėjimo prie upės, tuščių svajų, ilgesio, nieko nebereikės, nieko.

Pažiūrėk, tiems žmonėms tikrai nereikia psichoterapeuto, jie paprastai visada būna gana geros nuotaikos, stabilūs, mano mama rytais dainuoja, niekada nekalba apie vienatvę ir liūdesį. Jie laimi. Mėgaujasi galia. Su jais viskas yra gerai. O aš? O kaip aš atrodau?

Persisukusi, verkianti, depresuojanti, tai ant džiaugsmo bangos, tai liūdesio bedugnėj... O jie respektabilūs, pasitempę kaip žali agurkė-

liai. Ir jie tikrai neina pas psichoterapeutus.

O ko ten eiti, jei jautiesi gerai?“ O ant pievos tako daug vynuoginių sraigių. Ir aš jas saugau, nelipu, netraiškau jų.

Ak, per savo užsigalvojimą vieną sutraiškiau.

Jeigu aš nieko nejausčiau, sraigės man nerūpėtų, nerūpėtų, kaip skauda gyvai būtybei. Aš net varlytes kelyje nuo trisdešimt šešerių metų stengiuosi apvažiuoti, nes iki trisdešimt šešerių nieko nemačiau: nei varlių ant kelio, nei paukščių laukuose. O jie eina, traiško žmones ir to net nejaučia.

Jokio kaltės jausmo, jokios graužaties ir net įtarimo, kad kažką padarei ne taip – nieko.

Toks absoliutus žalias agurkėlis.

Antra. Ech. Aprimstu, tuoj iš laukų ir pievų vėl įsuksiu į kelią. Krenta dulksna, krenta ir krenta dulksna, per visą pasaulį krenta. „O tas psichoterapeutas irgi psichopatas. Žmogus, neturintis psichopatiškų savybių, negalėtų dirbti šitokio darbo. Jis žinojo, kaip man skaudės, kaip aš kentėsiu, ir vis dėlto išstūmė, ir kelio atgal jau nebėra.“ „O juk galėjau numirti su tikėjimu apie gražų pasaulį...“ Bet kaip gyventi psichopatų pasaulyje kol kas nežinau, neturiu atsakymo, jokių įrankių.

Nesuspėjau sumoti, kaip Natas Tvirkutis išniro prieš mano akis mūsų mažame miestelyje. Melavau, kad neturiu jam ko daugiau pasakyti. „Laba diena“, – pasakiau.

Mes nestabtelėjome, toldama suspėjau išgirsti jo manieringai ištartą „laba diena“.

Jis net „laba diena“ nemokėjo paprastai ištarti. „Ar tau nesuvirpėjo širdis?“ „Tikriausiai buvo atvažiavęs aplankyti savo žmonos...“ „Bet net nesustojo su tavimi pasikalbėti.“ „Ne, nu mama, ar tu neturi daugiau apie ką kalbėti. Ar tai žmogus, kuriam tu nori skirti tiek dėmesio? Valgykim lašišą (vėl buvo lašiša) ir negadinkim sau nuotaikos.

Ar tu čia gal kalbi tokias nesąmones, kad specialiai įskaudintum mane?“ Tada ji nukrypo į kitas „malonias“ temas.

Tas jausmas, kad jei mes nekalbame apie laminatą, mes iš viso neturime apie ką kalbėtis.

Suprantu, psichoterapeutas galėjo mane paaukoti. Man atrodo, tikrai galėjo paaukoti.

Jų tiek daug, o aš viena. Galėjo išrašyti vaistų nuo depresijos, o dabar su užuojauta sako, kad aš gyvenu baisiame psichopatų pasaulyje.

GINTARO LAŠAI

Nijolė KLIUKAITĖ

Jau saulelė Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą ir nušviesdama pašalius visus mus nugąsdina baisiai. Štai žemelė, vis įmurusi žiemą besniegę, jau grasinasi jūrėmis virsti ir visus nuskandinti.

Tai kaži, ar paukščiai, javo išalkę, sugrįš dar, o ir žvėrys, skęsdami pelkėse, nežinia kur pasitraukia.

Tik gandrai, varlėmis bei gyvatėmis misti įpratę, dar sulėks į tėvynę, bet kūdikių vargiai sulauksim, nesgi žmonės jauni vis be meilės šioj žemėje vargsta, netikėdami nei savimi, neigi prietelium savo, išsirovę šaknis ir batus lig skylių suavėję, jie į vakarus lekia, kur noksta utopijos margos.

Tuotarp čia likę seniai vis dangų dalijas rėželiais. kas žvaigždelę kokią atsiriekia iš Europos vainiko, kas žvakę ir iliuzijų įkapes pasitiesę, prieš mėnulį šildosi jauną.

Mūsų dienos kaip pilkosios žiurkės vis bėga, vis ieško išeities, išėjimo ar prizo tamsiojoj kloakoj, apsemtoj jau lig pusės, bet kartais ant plaukiančio rąsto jos užšoka ir regi vaizduotėje tolimą uostą, kuriame joms vaidenas eglutės girliandos ir sūriai, sukabinti ant lūkesčio juostų, margai išraštuotų.

Mūsų dienos – svajoklės – pravirksta, ir ašaros jas paskandina, lieka žiurkės plaukikės, jos pasiekia spindintį sodą.

Gabrielės Venckutės akvarelė.

Mane visad mokė, kad čia yra spindintis uostas, Į jį burės suplaukia, ir vėjai dainuodami juokias, čia visko pradžia, nes čia žiebiasi lūkesčio ugnys, čia žydi aguonos, nasturtos, durnaropės, drignės, kurios apvaisina dienas mūs gyvenimo sėkla, ir juokiasi arlekinai, malvinos vis šoka, paskui, paskutinį suktuką surangę, paslysta ir verkia. Ir ašara – meilės žvaigždė – užsimerkia.

Nepatogiai jaučiuos savo kūne, sakau jums, Čia ankšta ir šalta, kelio kauluose – trupantys miestai, Jų vėliavos baltos plazdena paliaubų šviesa, o plaučiai, narve uždaryti, įkvėpt neįstengia, ir auga plaukai lyg žolė nešienauta palša, ir veriasi bučiniui lūpos, bet žodis išsprūsta, jis piktas, brandintas tulžy, kepenų skauduliuos, ir auga mažytė kupra, lyg kalva arba tiltas, sujungiantis mintį ir kūną dangaus paribiuos.

Taikos žemėj nėr, tiktai amžinas karas, Taikos nebėra ir žmoguj, tiktai alkanas mūšis, kur bakterijos pjauna ir ryja, ir cypia net kaulai, o paskui jie pavirsta lumzdeliais ir ilgesį suokia.

Gęsta mielos viltingos žvaigždelės ir dūžtančios salos, ne save ir ne savo rajumą besotį išjuokę, ėda smegenis kirvarpos, ryja atmintį pyktis, todėl kylam į karą, šypsodamiesi skydais dantytais, o paskui graudžiai verkiam bažnyčioje kur ar prie upės... rauda karpis tinkle, ant pelekų stiklinių nutūpęs...

O dabar tu paimki mane už rankutės, susapnuokim abu, kadgi brendam žole, o mūs pėdas kutena saulutės. Čia žiogai čirpia maršus ir šoka net sapno vaiduokliai, Trokštu džiaugsmo visiems, teprasmenga jausmų pakaruokliai...

Ant saulelė vėl atkopdama budina svietą, sužeisti ir ramentais ginkluoti, mes mokomės šokt.

Jie nubus – tie nuskendę varliūkščiai – ir antys sugrįš iš kelionių. Mes ir vėl kažką sėsim, ekologiškai gal, tik nėr jau kada beišmokt, nesgi rūgštiniai lietūs jau laisto graudulį mūsų...

Ale veizėk, mums ir vėl aure šypsos dievulis...

Nesuprasi tik, verkia ar juokias, lyg ledinis, žvaigždžių užsūpuotas šaipokas mėnulis.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Iš Klaipėdos Šv. Jono b a Sakoma, jog kiek žinome – lašas, kiek nežinome – jūra. Iš tiesų, ar susimąstome kad ir apie bažnyčių vaidmenį miesto ir jo gyventojų gyvenimui? Suprantama, kad tai Dievo namai ir juose ieškoma sielai ramybės bei atgaivos. Tačiau ar žinome, kokios istorijos slypi juose? Kokie meno kūriniai čia priglausti? Kokie menininkai jiems kūrė, ką viena ar kita bažnyčia įkvėpė kūrybai? Kas vienaip ar kitaip ten dalijosi tiesiog savo širdies šiluma?.. Pastaruoju metu klaipėdiečiams aktualus Šv. Jono bažnyčios atstatymo klausimas. Tad ir praskleiskime šios bažnyčios gyvavimo mieste paslaptis. tę, nuo XVI iki XX a. vidurio kaip oficiali religija įsigaliojo protestantizmas. Iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos čia liuteronų buvo dauguma.

Klaipėda – multikultūrinis ir daugiatautis miestas, todėl jame buvo įvairaus tikėjimo gyventojų. XVII a. čia įsikūrė reformatų parapija. XVIII a. ėmė burtis katalikų bendruomenė. XX a. pradžioje reiškėsi įvairios sektos. Mieste bažnyčių bei maldos namų netrūko. Vis dėlto reikšmingiausia buvo Šv.

Jono bažnyčia, kurios istorija nusitęsia per ilgus šimtmečius ir atspindi miestiečių požiūrį į tikėjimą bei maldos statinius miesto gyvenime.

Ryškūs du Šv. Jono bažnyčios gyvavimo mieste etapai: 1290–1857 m. ir 1857–1945 m. (ar 1949 m., kai miesto plane bažnyčios vietoje pažymėti griuvėsiai).

Pirmiausia pavartykime beveik šešis šimtmečius užsitęsusios Šv. Jono bažnyčios istorijos puslapius, apimančius 1290–1857 metus.

1696–1706 m. statytoji Šv. Jono bažnyčia. G.Waldhauerio piešinys.

Jovita SAULĖNIENĖ

Bažnyčios mieste Pirmosios bažnyčios Klaipėdoje iškilo XIII a. Pirmoji buvo pastatyta Šv. Marijos bažnyčia, dar vadinta katedra, stovėjusi tarp Pilies gatvės ir pilies pylimo. 1258 m.

60

mieste jau buvo dvi parapijos: viena miestiečių vokiečių (vėliau vadinta Šv. Jono), kita apylinkės lietuvių – Šv. Mikalojaus (vėliau – Šv. Jokūbo). Tik šiandien nelabai aiškios jų buvimo vietos. Remdamiesi XVII a. pirmosios pusės miesto planu, kai kurie tyrinėtojai mano, kad abi šios bažnyčios stovėjo prie senosios ir naujosios Danės upės atsišakojimo.

1525 m. hercogui Albrechtui priėmus liuteronybę ir įkūrus Prūsijos kunigaikštys-

Bažnyčios globėjas Nuo pat miesto įkūrimo 1252 m. pradžios bažnyčios globėju buvo pasirinktas evangelistas Šv. Jonas. 1290 m. viename dokumente jis jau paminėtas, todėl istorikas Dainius Elertas daro prielaidą, jog šio evangelisto garbinimo tradicijos ir imtos puoselėti nuo XIII a.

Johanas Sembritzkis tarsi patvirtino, teigdamas, jog „iš senų laikų stūksojo miesto Šv. Jono bažnyčia, iš kurios pavadinimą gavo tuomet tiesiai į Bažnyčių aikštę vedusi Jono gatvė“. Tik miestie-

KULTŪROS ISTORIJA

b ažnyčios praeities (1) Klaipėdos XVI a. arkivyskupo ir Klaipėdos XVIII a. arkivyskupo antspaudai.

čiams teko bažnyčią dėl įvairių priežasčių atstatyti ne kartą, parenkant naują jos stovėjimo vietą.

Neganda – gaisrai Bene labiausiai ankstesnių bažnyčių likimui turėjo įtakos gaisrai. Vieni jų kilo iš žmonių neatsargumo, kitus sukeldavo patys miestiečiai, paklusdami valdžios įsakymui sudeginti namus priešui užpuolus. Ugnis daug ką nusinešė į pražūtį.

Naikinančios ugnies neišvengė ir Šv. Jono

1409 m. Klaipėdos komtūro antspaudas, kuriame pavaizduoti bokštai, pasak R.Naujoko, simbolizuoja tris pagrindinius miesto siluetą formuojančius bažnyčių bokštus – Šv. Marijos bažnyčios bokštą viduryje, Šv. Jono bažnyčios bokštą kairėje ir Šv. Mikalojaus bažnyčią dešinėje.

bažnyčia. Atstatant ją dažnai darbai užtrukdavo. O ir bažnyčios patatas iškildavo pakitęs.

Iki XVII a. trečiojo dešimtmečio mieste veikė mums nežinomu vardu pavadinta vokiečių bažnyčia, kuri sudegė per 1540 m. gaisrą. Ji buvo atstatyta 1630 m. ir, pasak Jono Tatoriaus, pavadinta Šv. Jono vardu.

1670 m. miesto plane ši bažnyčia jau pažymėta, nurodyta ji ir Juozo NarūnavičiausNaronskio miesto panoramos piešinyje.

Teigiama, jog tai buvęs puikus mūrinis fachverkinis statinys, kurio bokštas buvo tapęs svarbiu orientyru laivybai Danės upėje ir Kuršių mariose.

Pastatė naują 1696 m. parinkus naują vietą Turgaus gatvės gale, imta statyti naują bažnyčią ir prie jos zakristiją. Darbams vadovavo inžinierius G.Schönwaldas. 1706 m. sausio 18 d. ji buvo iškilmingai pašventinta. Iškilmėms pasirinkta data, skirta Prūsijos karaliaus Friedricho karūnavimo šeštosioms metinėms. Tai progai Karaliaučiuje buvo išleisti du leidiniai: „Sveikinimo ir linkėjimų kalba Klaipėdos miesto burmistrams ir miesto tarybos nariams, sutinkant 1706 metus“ ir „Naujai pastatyti maldos namai ►

XVII a. antrosios pusės Klaipėdos pilies ir miesto vaizde matyti ir 1630 m. pastatyta Šv. Jono bažnyčia. J.Narūnavičiaus-Naronskio piešinys.

61

KULTŪROS ISTORIJA

Prūsijos karališkoji šeima 1805 m.

Pagal dailininką H.A.Daechlingą.

◄ Klaipėdoje Friedricho, Prūsijos karaliaus, 1706 m. šeštosios karūnavimo sukakties dieną pašventinti viešoms pamaldoms, kad būtų skatinamas pamaldumas“. Šventinant bažnyčią buvo atlaikytos pamaldos, išklausytas „pašventinimo pamokslas“, organizuota iškilminga procesija nuo buvusios bažnyčios iki naujosios, į kurią įžengus „gaudžiant visiems varpams, litaurams, ir trimitams“ sugiedotas „Te Deum“.

Nors vėliau bažnyčioje vyko pamaldos, pastato tinkavimas, bokšto mūrijimas, išorės apdaila nusitęsė iki pat 1710 m. Tais pačiais metais buvo pašventinti vargonai, o krikštykla – 1711 m. Tvora aplink bažnyčią išmūryta 1740 m. Užbaigtos bažnyčios vaizdas iškyla dailininko Gustavo Waldhauerio piešinyje, kuriame matyti bažnyčios bokšto viršūnėje erelis išskleistais sparnais ir kryžius, šventoriuje – už tvoros išaugę medžiai.

Puošė drožiniai, portretai Pamokslininkas G.Reinertas leidinyje „Klaipėdos vokiečių liuteronų bažnyčios istorija“ 1857 m. pateikė duomenų apie šios bažnyčios vidų, pirmiausia apie drožinėtą ornamentais medinį altorių, kurį padovanojo vienas iki šiol nežinomas Žemaitijos didikas, savo nuotaką palaidojęs po juo. Virš altoriaus buvęs to didiko herbas, kuriame pavaizduotas auksinis liūtas juodame fone.

Bažnyčią puošė iš ankstesnės bažnyčios per62

Karalienė Luizė su vaikais Mėmelyje. Tarpduryje stovi grafienė Sophie von Voss.

Pagal dailininką Frietzą Martiną.

Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo ir asmeninio archyvo nuotr.

nešta baltai dažyta ir paauksuota krikštykla, meniška sakykla, kurią laikė angelo figūra.

Sakyklos šone stovėjo iš medžio išdrožtos apaštalų figūros.

Šioje Šv. Jono bažnyčioje napoleonmečiu meldėsi Prūsijos karališkoji šeima.

Bažnyčioje būta istorinių portretų. Tai miesto vaizdas su Prūsijos hercogo vietininko Klaipėdoje, ginkluoto ir apsišarvavusio Georgo von Klingenbecko, rankose laikančiu juostą su užrašu: „Viešpatie, atleisk mums mūsų piktadarystes!“ portretu. Šalia pavaizduotas jo herbas ir data – 1535 m. Šio portreto fragmentas, pasak J.Sembritzkio, sumažintas ir netikslus, vėliau kabojo miesto atstovų posėdžių salės prieškambaryje. Bažnyčioje dar buvo joje kunigavusių kunigų portretai.

1790 m. bažnyčioje buvo atliktas remontas. Tada paaukštintas bokštas ir jo viršūnėje iškeltas varinis bumbulas su pritvirtinta burlaivio formos vėjarode, primenančia burlaivių klestėjimo metus mieste. Buvo pakabinti varpai, įmontuotas valandas mušantis angliškas laikrodis. Bokšte įrengta apžvalgos aikštelė, kuria naudojosi ir gaisrininkai. Šv. Jono bažnyčios pastatas buvo rūpestingai prižiūrimas. 1822 m. audra apgadino

bokšto viršūnę. Remontui reikėjo 2 000 talerių. Lėšų skirta iš uosto statybos kasos, pinigų aukojo korporacijos, pirkliai, pasinaudota ir labdaringojo pirklio Juliaus Ludvicko Wienerio palikimu. Po metų bokštas buvo suremontuotas. 1803 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III paaukojo 1 000 talerių bažnyčios vidaus remontui.

Karalių malda Šioje Šv. Jono bažnyčioje napoleonmečiu meldėsi Prūsijos karališkoji šeima. 1807 m. vasario 8 d. po sunkios ligos sveikstanti karalienė Luizė pėstute nuėjo į Šv.

Jono bažnyčią, nors gerokai spaudė šaltis.

Neatsitiktinai sveikstančios karalienės pirmoji kelionė buvo į bažnyčią. Ji tikėjo Dievo apvaizda ir vylėsi „Dievo valia toliau neapleisti tų, kurie juo tiki ir pasitiki“. Kovo 1-ąją šioje bažnyčioje ji dalyvavo padėkos pamaldose už Prūsų Yluvą, kur vasarį įvyko nuožmios kautynės.

Ir dar ne kartą ji šioje bažnyčioje meldėsi.

Tiek Prūsijos karališkoji pora, tiek dvariškiai čia rado paguodos ir pasisėmė vilties.

Grafienė Sophie von Voss savo dienoraštyje gražiai atsiliepė apie Šv. Jono bažnyčios kunigą Victorą Sprengelį: „Pamaldos labai gražios; galėtų būti perkeltas į Potsdamą.“ Šv. Jono bažnyčia buvo labai svarbi miestiečių dvasiai. Jie itin ją brangino už karališkųjų didenybių maldą dėl savo krašto laisvės.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8