KINAS

◄ Jau praeito amžiaus pabaigoje Lietuvos fotografijoje buvo pastebimos įvairios manipuliacijos nuotraukų paviršiumi. Nuotraukų spalvinimą ar tonavimą išmėgino nemažai menininkų. Ko gero, būtent tai padrąsino A.Dapkevičių naujiems kūrybiniams ieškojimams ir eksperimentams.

Iš pradžių jis gana atsargiai dėliojo spalvotus akcentus, kur ne kur paspalvindamas detales, priklijuodamas kokį nors augalą, pabarstydamas pušų spygliais. Vėliau taip įsidrąsino, kad visiškai padengdavo fotografijos paviršių ryškiomis spalvomis, gausiai aplipindavo džiovintų augalų žiedais ir lapais.

Trečio pasaulio versija

1917. Nepertraukiamo kadro menas

Kiekvienas režisierius, trokštantis sukurti savo šedevrą ir sulaukti sėkmės, turi rizikuoti ir būti užsispyręs. Rizika – tai, kas skiria vidutinius filmus nuo gerų, o užsispyrimas – paprastą režisierių nuo vizionieriaus. Vienas tokių sunkiai įgyvendinamų kino elementų daugeliui režisierių yra ilgas kadras (angl. long take arba continuous shot). Tokiu būdu nufilmuotas naujas Samo Mendeso filmas „1917“, šiemet jau spėjęs gauti „Auksinius gaublius“ kaip metų filmas ir už geriausią režisūrą.

Naudodamasis tokiomis raiškos priemonėmis, A.Dapkevičius netrukus visiškai pradėjo ignoruoti realistinį turinį ir tiesiogine žodžio prasme paskandindavo fotografinį vaizdą ryškių dėmių siautulyje. Taip radosi nauji kūriniai, iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturintys su fotografija. Tai jo kūryboje reiškė esminį ne tik pasirenkamų raiškų, bet ir jo asmeninės kūrybos sampratos pasikeitimą.

Nuoseklūs ir ilgi autoriaus kūrybiniai ieškojimai liudija, kad tikroviškas vaizdas A.Dapkevičių tenkindavo retai. Jo kūryboje akivaizdžios pastangos kaskart pateikti kažką naujo, nekartoti kitų ir pačiam nesikartoti, o svarbiausia – netapti nuobodžiam. Išlaikydamas pagarbą tradicijai, jis kartu ieškojo naujų raiškos galimybių ir jam jau buvo visiškai nesvarbu, kad jos neišsitenka fotografijoje. A.Dapkevičiaus kūryba tuo ir įdomi, kad yra daugialypė. Jis, tarsi teigdamas, kad riba tarp realybės ir fikcijos yra labai plona, kartais išvis neapčiuopiama, sujungia šiuos du pasaulius vienoje plokštumoje, viename kūrinyje į nedalomą trečio pasaulio versiją. Ši iš pirmo žvilgsnio lyg ir išsižada tiesos, tačiau patyrinėjus įdėmiau tampa aišku, kad išlieka su ja glaudžiai susijusi.

Paroda „Iš(va)duota tikrovė“ skirta A.Dapkevičiaus 90-osioms gimimo metinėms. Uostamiestyje ji veiks iki vasario 15 d., po to bus eksponuojama Šiauliuose ir Vilniuje. Parodą lydi praeitų metų pabaigoje išleistas pirmasis A.Dapkevičiaus kūrinių albumas, retrospektyviai pristatantis jo kūrybą nuo pirmųjų fotografijų, užfiksuotų 1960 m., iki koliažų, sukurtų paskutiniais fotomenininko gyvenimo metais.

Andrius RAMANAUSKAS

Nesustojančia kamera

Šių dienų filmai susideda iš daugybės atkarpų, sujungtų į vieną kūrinį. Vidutiniškai kadras trunka tris sekundes. Visą filmą sudaro maždaug du tūkstančiai kino gabalėlių. Juos sujungti į loginę ir prasmingą seką yra nemenkas iššūkis. Tuo užsiima montažo režisieriai. Jiems reikia suvaldyti filmo ritmą, išsirinkti iš kelių vienodų scenų tinkamiausią, parinkti reikiamą planą ir sujungti į vientisą reginį. Panašu į dirigento, vadovaujančio simfoniniam orkestrui, vaidmenį. Tik čia vadovaujama ne muzikantams, o tūkstančiams atskirų nufilmuotų vaizdų.

Kitas montažo principas – filmuoti nesustojančia kamera arba, kitaip tariant, ilgai trunkančias scenas nufilmuoti vienu kameros mygtuko paspaudimu. Tai sutaupo daug laiko montuojant filmą, tačiau čia visas sunkusis darbas vyksta prieš filmavimą. Šis metodas pareikalauja žymiai daugiau pastangų, nei montuojant filmą tradiciniu būdu.

Toks filmavimo būdas reikalauja apskaičiuoti sudėtingą kameros judėjimą, daugybės valandų repeticijų, planuojant aktorių choreografiją, ir be galo daug kantrybės. Viena mažytė klaida verčia viską pradėti iš naujo. Tačiau pastangos dažniausiai atsiperka. Ilgai trunkantis kadras, jei jis padarytas taisyklingai, visada išsiskiria iš likusio filmo konteksto. Žiūrovai mėgsta stebėti sceną, kurios nepertraukia jokie pigūs montažo triukai. Tokios scenos verčia publiką pasijusti tarsi ji būtų kartu su aktoriais vienoje aplinkoje ir patirti įtaigią įtampą. Štai kodėl daugelis gabių režisierių daug dėmesio skiria ilgiems kadrams, net jei tai gali kainuoti daug brangaus laiko ir išteklių.

Tikslas – pati kelionė

Vienas naujausių tokio filmavimo metodo pavyzdžių – šiuo metu festivalių apdovanojimus šluojanti ir kino teatruose dabar rodoma S.Mendeso karinė drama „1917“. Režisierius, įkvėptas savo senelio pasakojimų apie Pirmąjį pasaulinį karą, sukūrė įsimintiną nuotykį apie du britų kariuomenės eilinius. Jų užduotis – perduoti žinią apie vokiečių pasalą vienam į priekį atitrūkusiam anglų batalionui. Norėdami suspėti laiku, kariai turi nepastebėti pereiti fronto liniją ir priešo kontroliuojamą teritoriją. Jei nepavyks, žus 1 600 ginklo brolių.

Filmo scenarijus be galo paprastas. Bet režisierius ir neturėjo tikslo sukurti sudėtingos karinės dramos apie žiaurią žmogaus prigimtį ar moralizuoti apie karo beprasmybę. Pasitelkęs vieno kadro principą, S.Mendesas siekė parodyti dvi nepertraukiamas valandas iš paprastų karių gyvenimo sunkios misijos metu. Nei daugiau, nei ma-

rtraukiamo kadro menas

žiau. Filmas labiau primena dviejų valandų pasivažinėjimą amerikietiškais kalneliais su daugybe netikėtų posūkių ir daug įtampos, kai niekada nesijauti saugus. Tikslas – pati kelionė ir karo patirtis, o ne filosofavimai apie karo prigimtį. Žinant tai, filmą bus kur kas geriau žiūrėti, nei atėjus į kino salę ir turint kitų lūkesčių pamatyti tradicinį sofistifikuotą karinį epą.

S.Mendesas jau turėjo ilgo kadro scenų patirties filmuodamas Džeimso Bondo serijos filmą „Spektras“. Filmas tada išėjo labai vidutinis, bet pirmoji scena įsiminė ne vienam žiūrovui. Ten Džeimsas Bondas, keturias minutes sekamas kameros, keliauja Meksiko miesto gatvėmis ir laipioja stogais karnavalo metu. Naujausiu savo filmu režisierius išsikėlė tikslą visą istoriją papasakoti tokiu principu.

Tarsi vienu ypu

Žinoma, „1917“ nėra nufilmuotas vienu bandymu. Pagrindinis filmo kinematografas Rogeris Deakinsas filmavo maždaug dešimties minučių trukmės scenas, pasitelkęs technologijas. Kai aktoriai atsidurdavo visiškoje tamsoje, buvo galima sustabdyti ►

◄ filmavimą ir nuo tos pačios vietos tęsti toliau. Tačiau filmas sudaro įspūdį tarsi tai nufilmuota vienu ypu, panašiai, kaip Alejandro G.Inarritu komiška drama „Žmogus paukštis“ (2014). Tačiau šiuos du filmus sieja tik technologinis panašumas. „Žmogus paukštis“ yra tradicine dramaturgija besiremianti sudėtingų charakterių studija, o „1917“ – labiau siaubo žanro taisyklėmis besivadovaujantis filmas.

Iš paskutiniu metu pasirodžiusių karinės tematikos filmų „1917“ labiausiai norisi lyginti su Christopherio Nolano istoriniu filmu „Diunkerkas“. Šis taip pat labiau orientavosi ne į personažų vystymąsi ar sudėtingą daugiasluoksnę istoriją, o į labai konkretų istorinį įvykį. Abiejuose filmuose svarbiau pats veiksmas ir beviltiška sudėtinga situacija, kurioje atsiduria pagrindiniai veikėjai, ir tai, kaip jie iš jos bando išsikapstyti. Galima prieštarauti tokiam šių filmų kūrėjų išsikeltam tikslui dėl per menko istorijos gylio. Tai suprantama. Kita vertus, šiuolaikinės filmavimo priemonės leidžia kur kas labiau įsijausti į karo mėsmalę ir kasdienybę nei bet kada anksčiau.

Abu režisieriai šiuos filmus kūrė stengdamiesi naudoti kuo mažiau kompiuterinių ir kuo daugiau praktinių efektų. Todėl viskas juose atrodo ypač realistiškai. „1917“ – tai kūrinys, pilnas smulkių detalių, kurias atpažins kiekvienas, skaitęs memuarus apie Pirmąjį pasaulinį karą, dar vadintą apkasų karu. Čia matomi ir žiurkių pulkai, supuvusių lavonų pilnos purvo duobės, į kurias įklimpęs gali nebeišsikapstyti, ir naivūs dar pilnametystės nesulaukusių alkio ir miego trūkumo kamuojamų karių veidai. Viskas tarsi iš tikrų karių memuarų puslapių.

Daug įtampos ir streso

S.Mendeso karinę dramą būtų pravartu pažiūrėti kartu su kito garsaus režisieriaus Peterio Jacksono dokumentine juosta „Tegul jie nepasensta“ („They Shall Not Grow Old“, 2018). „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ trilogijų režisierius netikėtai sukūrė savo asmeniškiausią filmą, kaip ir S.Mendesas dedikuodamas jį savo seneliui, kariavusiam tame pačiame kare. Šie filmai labai gerai koreliuoja tarpusavyje. Tai, ką filmas „Tegul jie nepasensta“ papasakoja realiai tarnavusių karių lūpomis, „1917“ iliustruoja įspūdingu kameros darbu.

„1917“ nėra tipinė karinė drama. Filme paties karo nėra daug. Karas rodomas kažkur fone arba matomi tik mūšių padariniai. Tačiau jame esama daug įtampos ir streso keliančių situacijų. Istorijos pasakojimo struktūra labiau panaši į siaubo filmų keliamą įtampą, kai kartu su personažais reikia

Kamera slysta taip sklandžiai, kad dažnai net nepastebi, jog tai tik filmas.

įžengti ten, kur jokiu būdu nesinorėtų eiti, bet nėra kito pasirinkimo.

Filmas turi šiek tiek siurrealizmo ir sapno atmosferos. Personažams keliaujant per skirtingus karo suniokotus kraštovaizdžius, kiekvienas landšaftas labai skiriasi vizualiai ir pateikia savų pavojų. Tai ir purvina fronto linija, dar vadinama niekieno žeme, ir priešų apkasai, ir paliktų artilerijos pabūklų virtinės, miškas ar apleista ūkininko ferma. Viena scena, kurioje nakties metu liepsnoja į griuvėsius pavirtęs miestas, yra tiesioginė aliuzija į pragarą. Dviejų karių kelionė labiau primena homerišką „Odisėją“ nei tradicinį karinį filmą. Juostoje „1917“ epizodiškai pasirodo daugybė britų kino grandų – Colinas Firthas, Markas Strongas, Benedictas Cumberbatchas, bet tikroji šio filmo žvaigždė – vienas labiausiai įvertintų Holivudo operatorių R.Deakinsas („Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, „Sicario: narkotikų karas“, „Operacija Skyfall“). Jo filmavimo stilius žavi savo nuoširdumu. Misijos pavojus jaučiamas kiekvieną sekundę. R.Deakinso kamera slysta taip sklandžiai, kad dažnai net nepastebi, jog tai tik filmas.

Režisierius S.Mendesas negalėjo pasikliauti įprastais montavimo triukais. Kad sukurtų įtampą, jis turėjo sukurti kaip laikrodis veikiantį veiksmų planą ir atkurti karo autentiškumą, kad įtampa būtų išlaikoma iki pat filmo pabaigos. „1917“ veikiausiai nėra geriausias filmas apie karą, tačiau svaiginanti patirtis žiūrint atima daug jėgų, gerąja tų žodžių prasme.