FOTOGRAFIJA
◄ Jau praeito amžiaus pabaigoje Lietuvos fotografijoje buvo pastebimos įvairios manipuliacijos nuotraukų paviršiumi. Nuotraukų spalvinimą ar tonavimą išmėgino nemažai menininkų. Ko gero, būtent tai padrąsino A.Dapkevičių naujiems kūrybiniams ieškojimams ir eksperimentams. Iš pradžių jis gana atsargiai dėliojo spalvotus akcentus, kur ne kur paspalvindamas detales, priklijuodamas kokį nors augalą, pabarstydamas pušų spygliais. Vėliau taip įsidrąsino, kad visiškai padengdavo fotografijos paviršių ryškiomis spalvomis, gausiai aplipindavo džiovintų augalų žiedais ir lapais.
Trečio pasaulio versija Naudodamasis tokiomis raiškos priemonėmis, A.Dapkevičius netrukus visiškai pradėjo ignoruoti realistinį turinį ir tiesiogine žodžio prasme paskandindavo fotografinį vaizdą ryškių dėmių siautulyje. Taip radosi nauji kūriniai, iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturintys su fotografija. Tai jo kūryboje reiškė esminį ne tik pasirenkamų raiškų, bet ir jo asmeninės kūrybos sampratos pasikeitimą. Nuoseklūs ir ilgi autoriaus kūrybiniai ieškojimai liudija, kad tikroviškas vaizdas A.Dapkevičių tenkindavo retai. Jo kūryboje akivaizdžios pastangos kaskart pateikti kažką naujo, nekartoti kitų ir pačiam nesikartoti, o svarbiausia – netapti nuobodžiam. Išlaikydamas pagarbą tradicijai, jis kartu ieškojo naujų raiškos galimybių ir jam jau buvo visiškai nesvarbu, kad jos neišsitenka fotografijoje. A.Dapkevičiaus kūryba tuo ir įdomi, kad yra daugialypė. Jis, tarsi teigdamas, kad riba tarp realybės ir fikcijos yra labai plona, kartais išvis neapčiuopiama, sujungia šiuos du pasaulius vienoje plokštumoje, viename kūrinyje į nedalomą trečio pasaulio versiją. Ši iš pirmo žvilgsnio lyg ir išsižada tiesos, tačiau patyrinėjus įdėmiau tampa aišku, kad išlieka su ja glaudžiai susijusi. Paroda „Iš(va)duota tikrovė“ skirta A.Dapkevičiaus 90-osioms gimimo metinėms. Uostamiestyje ji veiks iki vasario 15 d., po to bus eksponuojama Šiauliuose ir Vilniuje. Parodą lydi praeitų metų pabaigoje išleistas pirmasis A.Dapkevičiaus kūrinių albumas, retrospektyviai pristatantis jo kūrybą nuo pirmųjų fotografijų, užfiksuotų 1960 m., iki koliažų, sukurtų paskutiniais fotomenininko gyvenimo metais. 48
1917. Nepertra u Kiekvienas režisierius, trokštantis sukurti savo šedevrą ir sulaukti sėkmės, turi rizikuoti ir būti užsispyręs. Rizika – tai, kas skiria vidutinius filmus nuo gerų, o užsispyrimas – paprastą režisierių nuo vizionieriaus. Vienas tokių sunkiai įgyvendinamų kino elementų daugeliui režisierių yra ilgas kadras (angl. long take arba continuous shot). Tokiu būdu nufilmuotas naujas Samo Mendeso filmas „1917“, šiemet jau spėjęs gauti „Auksinius gaublius“ kaip metų filmas ir už geriausią režisūrą.
Andrius RAMANAUSKAS
Nesustojančia kamera Šių dienų filmai susideda iš daugybės atkarpų, sujungtų į vieną kūrinį. Vidutiniškai kadras trunka tris sekundes. Visą filmą sudaro maždaug du tūkstančiai kino gabalėlių. Juos sujungti į loginę ir prasmingą seką yra nemenkas iššūkis. Tuo užsiima montažo režisieriai. Jiems reikia suvaldyti filmo ritmą, išsirinkti iš kelių vienodų scenų tinkamiausią, parinkti reikiamą planą ir sujungti į vientisą reginį. Panašu į dirigento, vadovaujančio simfoniniam orkestrui, vaidmenį. Tik čia vadovaujama ne muzikantams, o tūkstančiams atskirų nufilmuotų vaizdų. Kitas montažo principas – filmuoti nesustojančia kamera arba, kitaip tariant, ilgai trunkančias scenas nufilmuoti vienu kameros mygtuko paspaudimu. Tai sutaupo daug laiko montuojant filmą, tačiau čia visas sunkusis darbas vyksta prieš filmavimą. Šis metodas pareikalauja žymiai daugiau pastangų, nei montuojant filmą tradiciniu būdu. Toks filmavimo būdas reikalauja apskaičiuoti sudėtingą kameros judėjimą, daugybės valandų repeticijų, planuojant aktorių choreografiją, ir be galo daug kantrybės. Viena mažytė klaida verčia viską pradėti iš naujo. Tačiau pastangos dažniausiai atsiper-
ka. Ilgai trunkantis kadras, jei jis padarytas taisyklingai, visada išsiskiria iš likusio filmo konteksto. Žiūrovai mėgsta stebėti sceną, kurios nepertraukia jokie pigūs montažo triukai. Tokios scenos verčia publiką pasijusti tarsi ji būtų kartu su aktoriais vienoje aplinkoje ir patirti įtaigią įtampą. Štai kodėl daugelis gabių režisierių daug dėmesio skiria ilgiems kadrams, net jei tai gali kainuoti daug brangaus laiko ir išteklių.
Tikslas – pati kelionė Vienas naujausių tokio filmavimo metodo pavyzdžių – šiuo metu festivalių apdovanojimus šluojanti ir kino teatruose dabar rodoma S.Mendeso karinė drama „1917“. Režisierius, įkvėptas savo senelio pasakojimų apie Pirmąjį pasaulinį karą, sukūrė įsimintiną nuotykį apie du britų kariuomenės eilinius. Jų užduotis – perduoti žinią apie vokiečių pasalą vienam į priekį atitrūkusiam anglų batalionui. Norėdami suspėti laiku, kariai turi nepastebėti pereiti fronto liniją ir priešo kontroliuojamą teritoriją. Jei nepavyks, žus 1 600 ginklo brolių. Filmo scenarijus be galo paprastas. Bet režisierius ir neturėjo tikslo sukurti sudėtingos karinės dramos apie žiaurią žmogaus prigimtį ar moralizuoti apie karo beprasmybę. Pasitelkęs vieno kadro principą, S.Mendesas siekė parodyti dvi nepertraukiamas valandas iš paprastų karių gyvenimo sunkios misijos metu. Nei daugiau, nei ma-
