Nijolė KLIUKAITĖ. Jau saulelė

Jau saulelė

Jau saulelė vėl atkopdama budinasvietą ir nušviesdama pašalius visus mus nugąsdina baisiai. Štai žemelė, vis įmurusi žiemą besniegę, jau grasinasi jūrėmis virsti ir visus nuskandinti. Tai kaži, ar paukščiai, javo išalkę, sugrįš dar, o ir žvėrys, skęsdami pelkėse, nežinia kur pasitraukia. Tik gandrai, varlėmis bei gyvatėmis misti įpratę, dar sulėks į tėvynę, bet kūdikių vargiai sulauksim, nesgi žmonės jauni vis be meilės šioj žemėje vargsta, netikėdami nei savimi, neigi prietelium savo, išsirovę šaknis ir batus lig skylių suavėję, jie į vakarus lekia, kur noksta utopijos margos. Tuotarp čia likę seniai vis dangų dalijas rėželiais. kas žvaigždelę kokią atsiriekia iš Europos vainiko, kas žvakę ir iliuzijų įkapes pasitiesę, prieš mėnulį šildosi jauną.

Mūsų dienos kaip pilkosios žiurkės vis bėga, vis ieško išeities, išėjimo ar prizo tamsiojoj kloakoj, apsemtoj jau lig pusės, bet kartais ant plaukiančio rąsto jos užšoka ir regi vaizduotėje tolimą uostą, kuriame joms vaidenas eglutės girliandos ir sūriai, sukabinti ant lūkesčio juostų, margai išraštuotų. Mūsų dienos – svajoklės – pravirksta, ir ašaros jas paskandina, lieka žiurkės plaukikės, jos pasiekia spindintį sodą.

Mane visad mokė, kad čia yra spindintis uostas, Į jį burės suplaukia, ir vėjai dainuodami juokias, čia visko pradžia, nes čia žiebiasi lūkesčio ugnys, čia žydi aguonos, nasturtos, durnaropės, drignės, kurios apvaisina dienas mūs gyvenimo sėkla, ir juokiasi arlekinai, malvinos vis šoka, paskui, paskutinį suktuką surangę, paslysta ir verkia. Ir ašara – meilės žvaigždė – užsimerkia.

Taikos žemėj nėr, tiktai amžinas karas, Taikos nebėra ir žmoguj, tiktai alkanas mūšis, kur bakterijos pjauna ir ryja, ir cypia net kaulai, o paskui jie pavirsta lumzdeliais ir ilgesį suokia. Gęsta mielos viltingos žvaigždelės ir dūžtančios salos, ne save ir ne savo rajumą besotį išjuokę, ėda smegenis kirvarpos, ryja atmintį pyktis, todėl kylam į karą, šypsodamiesi skydais dantytais, o paskui graudžiai verkiam bažnyčioje kur ar prie upės... rauda karpis tinkle, ant pelekų stiklinių nutūpęs...

Gabrielės Venckutės akvarelė.

O dabar tu paimki mane už rankutės, susapnuokim abu, kadgi brendam žole, o mūs pėdas kutena saulutės. Čia žiogai čirpia maršus ir šoka net sapno vaiduokliai, Trokštu džiaugsmo visiems, teprasmenga jausmų pakaruokliai...

Nepatogiai jaučiuos savo kūne, sakau jums, Čia ankšta ir šalta, kelio kauluose – trupantys miestai, Jų vėliavos baltos plazdena paliaubų šviesa, o plaučiai, narve uždaryti, įkvėpt neįstengia, ir auga plaukai lyg žolė nešienauta palša, ir veriasi bučiniui lūpos, bet žodis išsprūsta, jis piktas, brandintas tulžy, kepenų skauduliuos, ir auga mažytė kupra, lyg kalva arba tiltas, sujungiantis mintį ir kūną dangaus paribiuos.

Ant saulelė vėl atkopdama budina svietą, sužeisti ir ramentais ginkluoti, mes mokomės šokt. Jie nubus – tie nuskendę varliūkščiai – ir antys sugrįš iš kelionių. Mes ir vėl kažką sėsim, ekologiškai gal, tik nėr jau kada beišmokt, nesgi rūgštiniai lietūs jau laisto graudulį mūsų... Ale veizėk, mums ir vėl aure šypsos dievulis... Nesuprasi tik, verkia ar juokias, lyg ledinis, žvaigždžių užsūpuotas šaipokas mėnulis.