TEATRAS

TEATRAS „Spragtukas“: baleto spektaklis, virtęs pramogine programa

Šurmuliuojanti tarpušvenčio dvasia, regis, iškart po Kalėdų iš uostamiesčio aikščių, „Akropolio“ centro, kitų maximų persikėlė į „Švyturio“ areną ir pasklido po ją – gruodžio 27-osios vakarą čia buvo rodomas Piotro Čaikovskio „Spragtukas“. Kultinio kūrinio premjerą gausiai susirinkusiai publikai parodė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT), Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) primabalerina Olga Konošenko, Klaipėdos šokių mokyklos „Coda“ auklėtinės ir KVMT vaikų operos studijos jaunieji dainininkai.

TEATRAS baleto spektaklis, amogine programa

Violeta MILVYDIENĖ

Reklamuota ir komentuota

Didingu tarptautiniu pastatymu ir, beje, itin abstrakčiu – šokio spektaklio – pavadinimu įvardyta kalėdinio fenomeno premjera, gana plačiai reklamuota įvairiose žiniasklaidos priemonėse bei socialiniuose tinkluose, pirmiausia pritraukė dėmesį ambicingais pareiškimais. Žadėta, jog „pribloškianti“, „neįprasta teatrams“ scenografija, netikėti kostiumai ir, žinoma, orkestro gyvai atliekama užburianti P.Čaikovskio muzika it galingiausiais burtais šventine nuotaika pakerės kiekvieną žiūrovą, kad sceną puoš gigantiškos ►

◄ dekoracijos, o išmanūs videoprojekcijų sprendimai klaidins netikros realybės pasaulyje, kad žiūrovų regimos pūgos snaiges spektaklyje bus sunku atskirti nuo tikrų, stebins ir netikėtos scenos kostiumų detalės, bus praverta uždanga į daugybę paslapčių, netikėtumų kupinoje premjeroje žiūrovai išvys modernų šiuolaikinį pasaulį...

Intriguojamai skamba. Ir provokuoja išankstiniai teiginiai, ką (pa)matys publika. Komplimentai rinkodarai.

Vis dėlto naujasis „Spragtukas“ (pirmiausia gruodžio 20-ąją parodytas Vilniaus „Siemens“ arenoje) jau susilaukė įvairių komentarų, beje, daugiau – su negatyviais atsiliepimais.

Statytas prieš dešimtmetį

Iš tikrųjų tai ne pirmas tokio pobūdžio šios bene populiariausios kalėdinės istorijos pastatymas KVMT. 2010-ųjų sausį įvykusioje premjeroje choreografė režisierė Marija Simona Šimulynaitė ir dailininkė Simona Biekšaitė teigė atsiribojusios nuo klasikinio baleto įvaizdžio, deklaravo pateikiančios netradicinę pasakos interpretaciją ir atskleidžiančios nūdienos Kalėdų šventės naujoves. Anot jų, buvo „siekiama sunaikinti klasikinio XIX a. baleto štampus, cukraus vatoje suvyniotus jausmus, viso to tikslas – pavaizduoti tikrą, neišgalvotą mus supantį gyvenimą...“ (https://durys.diena.lt/spragtukas-siuolaikine-pasakos-interpretacija/7914) Taigi anuomet irgi laukta bei tikėtasi šiuolaikiškesnės traktuotės – atviriau gvildenamų problemų, giliau atskleidžiamų dabartinio gyvenimo situacijų. Tačiau kardinalių pokyčių, bent jau pasakojamos istorijos atžvilgiu, lyg ir nebuvo, išskyrus kelis ne itin reikšmingus momentus, priartintus prie šio amžiaus, bei modernesnius scenografijos ir šokio stilistikos niuansus.

Naujo pastatymo ypatybės

„Didžiulio biudžeto ir milžiniškų užmojų kūrinį, įpūsiantį gaivų gurkšnį į iki šiol matytų „Spragtukų“ pasaulį“ (vėlgi citata iš spaudos), Muzikinis teatras šįkart patikėjo, kaip teigiama, vienam ryškiausių šiuolaikinių pasaulio choreografų – rusų baletmeisteriui Kirilui Simonovui.

Mintyse – dviprasmiškų vertinimų gausa, bet iš esmės galima konstatuoti, kad naujojo pastatymo fabula išlikusi ta pati, pagrindiniai herojai bei kiti veikėjai – analogiški. Esminiai pokyčiai – scenografijoje, kostiumuose, aksesuaruose.

Choreografiją taip pat sudėtinga apibūdinti vienareikšmiškai – čia nėra išgrynintos šokio stilistikos. Tad labiausiai tiktų terminas „eklektika“: akademinio klasikinio šokio technika jungiama su modernaus baleto leksika, įpinama šiuolaikinio šokio stiliaus judesių, įmontuojama įmantresnių allegro elementų, naudojama įvairesnė rankų plastika. Profesionaliai atlikti klasikinės muzikos šedevrą KVMT simfoniniam orkestrui (muzikos vadovas Tomas Ambrozaitis, dirigentas Vytautas Lukočius) – tikras iššūkis. Nesiryžtu vertinti visų niuansų, nesu muzikologė, tačiau pasitikiu savo klausa – girdėti garsai nedisonavo, jų gama nerėžė ausies – taigi iliustratyviai muzikalios dermės išties pakako.

Dar maga akcentuoti, kad kiekvienam šokėjui teko net keletą kartų pakeisti kostiumus, o šokėjoms – ir šukuosenas bei makiažą. Tai scenografijos ir kostiumų dailininkų Jekaterinos Zlajos ir Aleksandro Barmenkovo bei grimo dailininkės Airos Braždienės nuopelnas. Gausią tarptautinę statytojų komandą papildė šviesų dailininkas Jevgenijus Vinogradovas, videoprojekcijų dailininkas Rimantas Urniežis, garso ir vaizdo režisierius Jonas Raudonius, spektaklio vadovė Marijana Fokina.

Pirmojoje dalyje – baletas

Pirmojoje spektaklio dalyje kažkokių ypatingai naujų režisūrinių sprendimų neįžvelgiau. Labiausiai pakitusi, kaip minėta, išorinė forma – scenografija, kostiumai, jų detalės. Štai vietoje žėrinčios kalėdinės eglutės stovi nenusakomos, kažkokios „purvinos“ spalvos (tamsiai pilkos, rudos ar samaninės (?), mat kintančios priklausomai nuo šviesos) pripūstas eglės formos balionas / „monstras“, vietoj naktį atgyjančių gigantiškų spalvingų lėlių – žmonės su didžiulėmis tuščiavidurėmis tarsi moliūgai galvomis...

Na, tuomet aišku, kad vietoj pakylėtų romantiškų jausmų gyvuoja arogancija ir groteskas, o krintančių baltutėlaičių snaigių (videoprojekcija) fone atsivėręs kalėdinio pokylio vaizdas – pernelyg šaržuotas. Ironiškai perteikiami suaugusiųjų bendravimo kultūros vaizdeliai ir gyvenimo realybėje ne kartą ►

◄ regėti, tad lengvai nuspėjami. Tiesa, bendras masinis šokis, vadovaujant namų šeimininkų Štalbaumų porai (Daria Verovka ir Mantas Černeckas), atrodė kompoziciškai tinkamai sudėliotas, surepetuotas, jame puikiai išlaikytas sinchronas, gana stilingi kostiumai.

Galbūt užuot transformavus / „restauravus“ klasikinius baletus, kartojant šablonus, štampuojant jų variantus, verta pabandyti sukurti kažką visiškai nauja ir savita?

Akivaizdus mokslininką Droselmajerį (toks personažas egzistuoja A.Dumas adaptuotoje E.T.A.Hoffmanno pasakoje) pakeitusios Krikštamotės frau Droselmajer, kurios vaidmeniui įgyvendinti pakviesta LNOBT primabalerina O.Konošenko, lyderiavimas. Juoda nuo galvos iki kojų – tokia fatališka moteris (dar peršasi palyginimas su Odilija iš „Gulbių ežero“) – artistė profesionaliai atlieka aiškiai sukonstruotus modernaus baleto pas, kartu demonstruodama puantų techniką, įtaigiai, rodos, vien žvilgsniu bei raiškiais rankų mostais ne kartą „suvaldydama“ baliaus atmosferą. Cukrinių slyvų Fėja (antrajame veiksme) prieš tokį įvaizdį tiesiog nublanksta...

Kiros Tykhonovos kuriama pagrindinė spektaklio herojė Klara (beje, pradinėje rusiškoje versijose – Marija / Maša) – nebe drovi mergaitė, o jau brandi, nors nedidukė paauglė. Be to, išryškinta skaisčiai raudona suknele ir tos pačios spalvos puantais (šie tarnauja kaip išraiškos priemonė, galbūt ir atlikėjos ūgiui padidinti), ji kupina žaismės ir jausmingumo. Atrodė, nenatūralus tėvų elgesys, dėmesio, bendravimo stoka dukrai nuotaikos visai negadina...

Dinamiškuose Klaros ir jos brolio Frico (Illia Temchenka) pasirodymuose – pasikartojantys deriniai (tiesa, sutampantys su muzikine partitūra), sukomponuoti ypač tradiciškai: pvz., iš arabesque į pas chaissé su jeté entrelacé, saut de basque, sissonnes etc. Jie dažniausiai atliekami kartu ir / arba paraleliai identiškai.

Netikėtai į sceną įsiveržusių mašinėles vairuojančių peliukų judėjimas – taip pat nėra visiškai originalus sprendimas, tačiau tinkamai pagyvinantis veiksmą ir sukeliantis publikos reakciją, kaip ir pasirodęs trigalvis Pelių Karalius (M.Černeckas).

Tiek pastarojo, tiek Spragtuko momentiniams pasirodymams, manau, pristigo sodresnės, charakteringesnės leksikos, ryškesnės kūno kalbos ir charizmos. Jų dvikova apskritai atmintyje neišliko – atrodo, su piktuoju Pelių Karaliumi kovojo Klara. Ji ir nugalėjo... Įvairių skirtingų epizodų, fragmentų, etiudų jungčiai pasitelkta mimika ir gestikuliacija – tarsi atkeliavusi iš (įsivaizduojamai) seniausių XIX a. baleto redakcijų, kur mizanscenos (anot rašytinių šaltinių) būdavo persunktos minėtų pantomimos elementų ir dvelkė ypatingu sentimentalumu. Tiesiog stulbinamai „moderni“ forma (?!)...

Žvilgsniui besiblaškant tarp abiejų vaizdą priartinančių ekranų scenos dešinėje ir kairėje bei centre vykstančio nutolusio veiksmo, netikėtai priartėjo pirmosios spektaklio dalies pabaiga. „Drebato“ – taip pavadinčiau vaizdelį su senelių pensionato gyventojais, kaip atrodė, sergančiais Parkinsono liga (užuomina apie ligotą senstančią bevargstančią tautą?). Nepaisant protu nesuvokiamo jų džiugesio, ši nestandartiškai sukurta ir iškritusi iš bendro konteksto kompozicija, kad ir kaip būtų keista, atrodė stipri emociškai, choreografiškai ir muzikaliai sklandžiai sustyguota bei trupės artistų įtaigiai vaidybiškai atlikta.

Antrojoje dalyje – pramoga

Kol praėjo lengvas šokas begromuliuojant išvystą antrosios dalies anturažą – diskotekos erdvę su milžinišku veidrodiniu gaubliu / disko kamuoliu centre ir masyviu balioniniu užrašu DANCE ant galinio kuliso, – sidabriniais žvyneliais spindinčių trumputėmis aptemptomis suknelėmis vilkinčių merginų judėjimas, deja, buvo pasibaigęs. Ar šitaip / šiuolaikiškai traktuojamas kažkurios – galbūt prancūzų – tautos šokis? Jeigu ir taip – jį labiau tiktų stebėti pritemdytoje šviesoje, sėdint prie staliukų ir gurkšnojant karštą raudoną kalėdinį vyną...

Toliau, suprantama, irgi atsisakyta įprastų / tradicinių pasaulio (ispanų, arabų, kinų, kt.) tautų šokių – erotiškai pateiktose stilizuotose miniatiūrose charakteris atsispindėjo labiau muzikoje nei choreografijoje ir / ar aprangoje. Iš pavienių šapito cirko pasirodymų nuotaikingu, organišku atlikimu išsiskyrė Godos Motiejaitytės solo. ►

◄ O antrajame plane bešmėžuojantys kordebaleto šokėjai, regis, taip ir liko be suderinto veiksmo – tiesiog vaikščiojama, bereikšmiškai flirtuojama, neva kalbamasi bendraujant tarpusavyje.

Tik staiga kažkur pradingo pantomima... Spinduliuodamas palaimingą romantišką būseną (juk vestuvės), scenoje pasirodė Klaros ir Princo duetas. Vizualus pas de deux įspūdis – gana mielas, modernaus baleto pakėlimai bei permetimai imponuoja šilta optimistine nata ir vidine ekspresija. Ilga pieno spalvos besiplaikstančia suknele apsirengusi solistė lanksčiai nardo neoklasikinio šokio junginiuose. O jos jaunikio – Princo (Mykhailas Mordasovas) leksikoje dominuoja baleto technika: gana lengvai įveikiami šuoliai grands jetée en tournant, gana stabiliai susukami tours, ryžtingai atliekami entre- chats. Deja, adagio kulminacijos momentu pristigo labiau išryškintų muzikinių akcentų. Į kritikos akiratį patenka ir garsusis Gėlių valsas, kiek dirbtinai / sintetiškai perkeltas į egzotiškąsias JAV salas – elementariai sudėliota ir deriniais pasikartojanti kompozicija paskęsta spalvingų havajietiškų marškinių bei gėlių girliandų margumyne. Tiesa, be ypatingos pompastikos, tačiau ir be subtilios prabangos, atrodė, net specialiai subanalinta ši masinė poromis atliekama kompozicija – visai simpatiška, tačiau vėlgi labiau tiktų pramoginiam kažkurio miestelio ar kaimelio kultūros centro re(n)giniui. Grand finale – manipuliuojant šventine nuotaika / žaidžiant efekto korta – pokštelėjo fejerverkai, palydimi gausių publikos plojimų ir šūksnių... Regis, žmonės, kaip Romos imperijoje, tebetrokšta vien „duonos ir žaidimų“? Tik toks skirtumas, kad mokamų...

Atsinaujinusi baleto trupė

Ne veltui baletmeisteris K.Simonovas savajame interviu pabrėžė skirtingą KVMT baleto trupės artistų techninį potencialą bei fizinį pasirengimą.

Dabartinė trupė – ir atsinaujinusi, ir atjaunėjusi, jos pajėgas sustiprino penki nauji nariai, Ukrainos piliečiai, atrodo, visi baigę Kijevo baleto mokyklas. Ukrainiečių „desantas“ tiesiog okupavo pagrindines partijas – reikia pripažinti, iš jų sklinda pasitikėjimas, kitos nelietuviško mentaliteto savybės.

Betgi... Ar buvo panaudoti visi visų artistų resursai? Kordebaleto atlikėjai jau anksčiau įrodė esantys pajėgūs, turintys privalumą

mobilizuotis, t. y. geranoriškai / pozityviai prisitaikyti prie bet kokio jiems pasiūlyto stiliaus, besistengiantys viską atlikti rezultatyviai, preciziškai, darniai. Ir tarp senbuvių yra individualybių, įvaldžiusių stipresnę, įvairesnę, kartu subtilesnę šokio techniką, stilistiką ir vaidybą, nei šiuokart teko pamatyti.

Kiekvieno teisė pasirinkti

Šiame tobulėjančių technologijų amžiuje, nesike- liant nuo sofutės, lengvai galima išvysti įvairias spektaklių versijas, modernias interpretacijas, šiuolaikines transformacijas. Jei spektaklio veiks- mas neįtikinantis, sprendimai nuobodoki ar ne- skoningi, choreografija – ne pačios aukščiausios prabos, dar ir pasikartojanti, o sąlyginiai gestai – absurdiškai banalūs ir naivūs, tokias beprasmes sceneles lengvu kompiuterio pelės ar TV pultelio paspaudimu galima praleisti, prasukti, išjungti. Ne kartą užfiksuota tokia pauzė – užsimerkiant ir klausantis vien muzikos garsų.

Ar tai reiškia, kad Kalėdų fenomenas išsigimsta?

Bent jau įtarimas, kad sparčiai nyksta skiriamoji linija tarp meninės produkcijos ir komercinių pramoginių renginių, kaskart vis stiprėja. Kita vertus, būna išimčių, kai meniškai sukurta ir įgyvendinta populiarioji / šou programa pranoksta konceptualiai išreklamuotą spektaklį ar performansą.

Taigi – „blizgus“ šokio spektaklis „Spragtukas“ ar, pavyzdžiui, pramoginė delfinariumo programa „Sniego karalienė“? Kiekvieno teisė pasirinkti. Galima ir abu variantus. Ne vien pamatyti, bet ir savitai įvertinti. Tiesa, jeigu pakaks resursų – tiek finansinių, tiek energetinių, tiek intelektualinių.

Galvoje kirba ir kitas, esminis klausimas: kiek šiuolaikiniam meno kūrėjui reikia turėti išmonės, kaip ir kur įgauti sumanumo, išradingumo, fantazijos, bandant surasti modernesnius kūrybos būdus bei metodus? Galbūt užuot transformavus / „restauravus“ klasikinius baletus, kartojant šablonus, štampuojant jų variantus, verta pabandyti sukurti kažką visiškai nauja ir savita? P. S. Spaudoje vėlgi rašoma: „kritikų už meninius išsišokimus bei tradicinių dogmų nepaisymą kartais plakamas kūrėjas“, „kartu tituluojamas klasikinių baletų „restauratoriumi“, „drąsiais ir neįprastais sprendimais mėgsta „paerzinti kritikus“. Jeigu tai – vienas tikslų, o tikslas pateisina visas priemones, tuomet, drįsčiau teigti, – misija įvykdyta – ji pasiekė adresatą.