GINTARO LAŠAI
Iš ciklo „Vasaros p Juozas ŠIKŠNELIS
Apie rašymą Neseniai kažkuriame interneto portale akis užkliuvo už straipsnio, teigiančio, kad kiekvienas iš mūsų privalo nuolatos rašyti, nes kasdienis rašymas išlaisvina, lavina, skatina ir t. t. Buvo išvardyta bent dešimt punktų, teigiamai veikiančių žmogaus gyvenimą. Nesigilinau, nes kategoriškai atmetu interneto pranašų tiesas, kurios prasideda: „naujausiais moksliniais tyrimais nustatyta...“, o toliau niekai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys solidžiai, patraukiantys lengvatikius. Tuščia jo, rašymas tai ne mirtina liga, kurią lengva įkalbėti silpnesnių nervų interneto skaitytojams. Rašymas yra nelengvas darbas, ir jį ne kiekvienas savo noru, neverčiamas, neatlygintinai puls dirbti. Pagaliau, kai šeši su viršum milijardai ims rašyti, kas juos skaitys? O dar, ar visi moka rašyti, juk kažkelinta žmonijos dalis yra beraštė. O iš tų pamokytų kiek dar beraščių?! Didelė dalis neturės apie ką rašyti, juk užtenka pasidairyti po rašytojų daržą, kiek tarp jų neturinčių apie ką rašyti, bet atkakliai sau ir kitiems įrodinėjančių, kad jie dar kažką gali. Niekai, seniai nieko negali! Tik patys to nenori pripažinti. Kas lieka? Grubiai imant, ne kažin kas: pirmiausia, perskaičiusieji straipsnį ir patikėję, jog rašymas yra išganymas. Ko gero, viskas. Dar gali prisidėti draugės ir draugai, sekėjai. Bet tai žmonijos mažuma, dar negausesnė už seksualinę mažumą. Taigi viso popieriaus nepanaudos, liks pirmo būtinumo – tualetiniam, jei greit nesugalvos jam pakaitalo. Savo rašymais neužkraus ir interneto, nes jis ne vien reklamoje yra begalinis, jau dabar kraustosi į debesis. Ar nepritrūks temų, ar neims vienas nuo kito nusirašinėti? Klausimai rimti, nors lietuvis išradingas. Tarkime, 54
Ričardo Šileikos nuotr.
pritrūkęs apie ką rašyti, griebiasi kaimynų, neinant gilyn, bet pradėjus nuo tarpukario, rašė Povilaičiui ar kitam saugumo vadui: mano kaimynas A.N. priglaudžia proklamacijų, nukreiptų prieš valdžią, platintojus
palėpininkus ar pogrindininkus. Kiek vėliau NKVD rašė: mano kaimynas A.N. buvo akyvus Smetonos režimo šalininkas ir persekiojo darbo žmonių gynėjus. Dar vėliau gestapui: mano kaimynas A.N. –
