Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Kuršių nerijos magija Birutė SKAISGIRIENĖ. Klaipėdos vitražų istorijos (4). S.Drebickaitės „Gamtos pažinimas. Mokslas. Darbas.

Kuršių nerijos magija

W.Eisenblätteris (1866–1934). Kopos Kuršių nerijoje. Drobė, aliejus. A.Popovo rinkinys.

Kuršių nerijos istorijos muziejuje rugpjūčio 3–30 d. veiks programos „Neringa – Lietuvos kultūros sostinė 2021“ paroda „Kuršių nerijos magija. Kopos, jūra, žmonės“, kurioje bus eksponuojami paveikslai iš klaipėdiečio kolekcininko Aleksandro Popovo Rytų Prūsijos dailės rinkinio. Parodą organizuoja ir rengia Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugija VšĮ „Nidden“, Neringos savivaldybė ir Neringos muziejai, kuratorė – dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė. Parodos pristatymas vyks rugpjūčio 2 d. 17 val.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Parodoje žiūrovai kviečiami įdėmiau pažvelgti į kūrinius, kurie atspindi istorinei Nidos dailininkų kolonijai (veikė Nidoje nuo XIX a. pab. iki 1945 m.) būdingus motyvus: smėlio kopų tylią didybę, visų pamėgtą ir „itališku“ pavadintą vaizdą su kreiva pušele, kurios seniai nebėra, žvejų moteris, nerimastingai besižvalgančias į jūrą, jų kuklius namelius, dažnai pralaiminčius smėlio vilnims, žvejų kurėnus, vakaro

Kuršių nerijos magija

ramybėje linguojančius marių uosteliuose ir laukiančius didžiojo išplaukimo. Būtent penkios temos ir trys paveikslai kiekvienoje iš jų sudaro šią nedidelę, kompaktišką parodą. Kiekvienos temos paveikslų triptiką parodoje papildo atrinktos citatos.

Visus Nidos dailininkų kolonistų pamėgtus motyvus yra apdainavę keliautojai, rašytojai, istorikai, kolegos dailininkai, žurnalistai ir šiaip paprasti žmonės, negalėję likti abejingi krašto savitumui. Kraštovaizdžio ir gyvenimo jame savitumo, išskirtinumo momentas tikrai stebino. Iš Rytų Prūsijos kilusiems ar iš Vokietijos didmiesčių į Nidos dailininkų koloniją atvykstantiems menininkams nekasdieniška Kuršių nerijos kasdienybė atrodė esanti kupina magijos, paslaptingos, archajiškos būties dvasios, plevenančios virš siauros smėlio juostos tarp dviejų vandenų ir teikiančios neišsemiamos kūrybinės energijos.

Smėlio kopos

Įprasta kopas įsivaizduoti, apie jas kalbėti ir jas vaizduoti vasaros metu. Tokie vasaros pilnatvės, šviesos ir karščio kupini smėlio kalnai iškyla Wilhelmo Eisenblätterio, Hanso Marios Lindloffo ir Bruno Reinbacherio Kuršių nerijos kopų peizažuose. Juose vyrauja aukštas žiūros taškas, didžiulės dangaus erdvės. Bet egzistavo ir kitokios kopos. Klaipėdoje gimęs vėlyvojo ekspresionizmo atstovas Karlas Eulensteinas per kopas keliavo praėjusio amžiaus 3-iąjį dešimtmetį: „Klampoju kopų keteromis išilgai nerijos. Prieš daugelį metų išvydau kopas pirmą kartą. Tai buvo pavasarį. Kaitrioje saulėje stūksojo supustytos smėlio masės. Tirpsmo vanduo – tikriausiai buvo šalta žiema – kopų daubose rinkosi į vaiskiai mėlynus ežerėlius, apjuostus drėgno, violetiniai rudo smėlio ratilų. Pirmykštis peizažas, didingas ir nejaukus, kaip pirmą tvėrimo dieną, kai Dievas sutvėrė dangų ir žemę. Šiandien dangus apniukęs, smėlis pilkai geltonai violetinis, miškas niūrus. Tolumoje driekiasi švinu raibuliuojančios marios. Laivų flotilė išplaukia į žūklę – aptakūs juodi siluetai su užriestais snapais ir pilkomis burėmis. Tarsi priešistorinių laikų reliktai“ (Barfod J., Karl Eulenstein, 1892–1981, Husum, 1991, p. 57).

Itališkas vaizdas

Paprastai teigiama, kad labiausiai žinomą ir daugelio Kuršių nerijoje kūrusių menininkų pamėgtą motyvą, vadinamąjį „itališką vaizdą“ – žvilgsnį nuo Uošvės kalvos Nidoje pro palinkusią kreivą pušį į apačioje, marių pakrantėje, besiglaudžiančius Purvynės gyventojų namelius – pirmasis pavaizdavo tapytojas Ernstas BischoffasCulmas maždaug 1904 m. Bet išpopuliarino motyvą Carlas Knaufas, prie kolonistų būrio prisijungęs maždaug 1920 m. Tapė kreivąją pušelę ir parodoje pristatomi Hansas Hentschke’as, ofortą su pušele akvarele spalvino Hugo Eichleris. Motyvas aptinkamas ne tik dailininkų kūriniuose – jis buvo fotografuojamas ir publikuojamas spaudoje, turistiniuose leidiniuose, reprodukuojamas atvirukuose. ►

C.Knaufas (1893–1944). Kurėnai marių pakrantėje. 1930. Drobė, aliejus. A.Popovo rinkinys.

F.Burmannas (1892–1945). Moterys kopose. 1942. Drobė, aliejus. A.Popovo rinkinys.

◄ 1929 m. vasarą kartu su tapytoju Ernstu Mollenhaueriu pirmą kartą užlipęs į Uošvės kalvą, tokį vaizdą matė ir vokiečių rašytojas, Nobelio premijos laureatas Thomas Mannas. Rotarijų klubo nariams Miunchene 1931 m. pasakodamas apie Kuršių neriją, jis teigė: „Tasai panašumas į Pietų šalis. Įlankos vanduo po mėlynu vasaros dangumi nuostabios tamsiai mėlynos spalvos. Rodėsi, lyg žvelgtum į Viduržemio jūrą. Kuršių nerijoje auga tokios pušys, kurios primena pinijas“ (Stepanauskas L., Tomas Manas ir Nida, Vilnius, 2011, p. 255).

Moterys ir jūra

XIX a. pr. rašytojas, aktorius ir režisierius Augustas Lewaldas apsakyme „Kelionė į Klaipėdą“ taip aprašė žvejų buitį: „Šitų kuršių gyvenimo būdas labai paprastas. Mergaitės ir moterys sėdi namuose priešais iki pusės smėlyje įsmigusias trobas ir mezga tinklus, o jaunuoliai ir vyrai užsiima savo vieninteliu amatu ant vandens, žuvų gaudymu“ (Sinkevičienė R., Kuršių nerija ir vokiečių rašytojai, Vilnius, 2002, p. 50). Darbščios, rūsčios, gražios Kuršių nerijos moterys. Jų kasdienius darbus visada lydėjo nerimastingas iš jūros grįžtančių žvejų laukimas. Šioje parodos dalyje pristatomi dailininkai taip pat skirtingi. Hanso Kallmeyerio, labiau žinomo kaip briedžių tapytojo, „Marių mergaitė“ daili, nuotaikinga, šventiška. Hanso Lasko šviesiomis spalvomis nutapytas ant jūros kranto besišnekučiuojančių moterų būrelis taip pat dvelkia ramybe – viskas gerai, žvejai jau grįžo... Dramatiškiausias Fritzo Burmanno paveikslas. Tamsus audros debesis kėsinasi uždengti dangų, kopose stovinčių moterų figūros sustingusios, kupinos įtampos.

Žvejų namai

Regis, Kuršių nerijos kraštovaizdis, kupinas vėjų, skatino kvėpuoti laisvai, visa krūtine, žvalgytis iš aukštai ir žvelgti tolyn. Į nerijos žvejų kaimelius dažnas dailininkas savo drobėse mėgsta žvelgti būtent iš aukšto žiūros taško. Fritzo Köhlerio ir iš Girininkų (Šilutės raj.) kilusio Danieliaus Staschuso kompozicijose tas žvilgsnis tampa ypatingas, nors patys motyvai tarsi niekuo nepasižymi. Karaliaučiuje gimusio Lotharo Malskato „Žvejų kaimelyje“ siaučia stiprus vėjas, šiaušiantis ne tik medžius ar debesis, bet ir laisvus, greitus kaip vėjas potėpius.

Vokiečių ekspresionistas Maxas Pechsteinas į Kuršių neriją pirmą kartą atvyko 1909 m. vasarą. Sudėtinga kelionė iš Berlyno į Nidą vedė per Karaliaučių, Tilžę, Šilutę. Po daugelio metų dailininkas detaliai aprašė

kelionę ir pirmus įspūdžius: „Nuostabus kraštovaizdis su stipriais žmonėmis, kuriems žvejo amatas paliko neišdildomą žymę. Po ilgų klaidžiojimų pagaliau apsistojau pas Martiną Sakuthą, milžiną su didele ir atvira širdimi, vėliau tapusį geru mano draugu. Jis apgyvendino mane mažoje ir tuščioje jam priklausiusioje žvejo trobelėje prie marių. Čia galėjau gyventi ir dirbti niekieno netrukdomas. Aš susipažinau su visais vietos (Nidos) gyventojais, ir jie atsivėrė man. Kaip ir jie, aš gyvenau tuo pačiu ritmu – nuo žuvų gaudymo mariose ar jūroje iki jų paprasto paruošimo ir patiekimo ant stalo. Nuo pirmos iki paskutinės dienos man nerūpėjo apavas, aš vaikščiojau basas, nieko svarbaus nemąstydamas. Iki vėlyvo rudens išbuvau ten ir palaimingas šeimininko džiaugsmas apimdavo mane, kai per ryto rasą, prieš patekant saulei, eidavau dirbti. (...) Negalėjau atskirti kūrybos, žvejo

Parodoje žiūrovai kviečiami įdėmiau pažvelgti į kūrinius, kurie atspindi istorinei Nidos dailininkų kolonijai būdingus motyvus.

pagalbininko darbo ir su tuo susijusio džiaugsmo...“ („Max Pechstein über Nidden“, Memeler Dampfboot, 20. Mai 1973, Nr. 5.).

Žvejų laivai

Nidos kolonijoje tikriausiai nebuvo nė vieno dailininko, netapiusio žvejų laivų. Kiekvieno autoriaus siekis perteikti kūriniuose įspūdžius, kuriuos teikė gamtovaizdžio ir gyvenimo savitumas, neretai įgydavo visiškai skirtingas išraiškas. Tai priklausė ir nuo raiškos priemonių adekvatumo, ir nuo gebėjimų. Verta palyginti trijų skirtingo braižo dailininkų – C.Knaufo, Maxo Kommo ir Ferdinando Brandto – paveikslus su kurėnų motyvais. „Turiu silpnybę tapyti kopas ir kurėnus“, – kadaise prisipažino C.Knaufas, XX a. 3–4 deš. buvęs vienas populiariausių (ir perkamiausių) tapytojų tarp Nidos kurorto svečių. Stambiu planu, sodriomis spalvomis nutapyti kurėnai marių pakrantėje tapo savotiška dailininko vizitine kortele. C.Knaufo parodos Roberto Schmidto knygyne Klaipėdoje 1928 m. recenzentas rašė: „Jo kurėnai su spalvingomis vėtrungėmis, besididžiuojantys galingomis burėmis, primena senuosius vikingų laivus. Kaip viduramžių karo laivų flotilė jie plaukia vienas greta kito vientisa tamsia mase, pirmagalis į pirmagalį – ne iš atsargumo, o demonstruodami sukauptą šiurkščią jėgą, pasirengimą audroms ir visiems pavojams“ („Gemälde Ausstellung Carl Knauf“, Memeler Dampfboot, 30. Oktober 1928).

Post scriptum

„Savitą charakterį turi šis žemės ruožas – regis, niekam nepataikauja, neglosto akies, taigi jis net nėra gražus ta prasme, jeigu grožį suprasime kaip draugiškumą ir švelnumą. Tačiau Kuršių nerijos grožis gali širdį pavergti. Apie tai galėčiau dainą padainuoti“, – konstatavo Th.Mannas 1931 m. Nidos dailininkų kolonijos tema skambėjo ir programos „Neringa – Lietuvos kultūros sostinė 2021“ pristatymo renginiuose Vilniuje. Gegužės 10–28 d. LR Seime veikė paroda „Po amžinuoju Kuršių nerijos dangumi“ (kuratorė K.Jokubavičienė), kurioje buvo eksponuojami tapybos darbai Kuršių nerijos motyvais, sukurti nuo XIX a. pab. iki 2021 m.

C.Knaufas (1893–1944). Žvejo trobelė prie marių. Maždaug 1920. Drobė, aliejus. A.Popovo rinkinys.

D.Staschusas (1872–1953). Žvejų namai pakrantėje. Drobė, aliejus. A.Popovo rinkinys.