Gitana GUGEVIČIŪTĖ. Vienas toks taškas

Vienas toks taškas

Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Vaikas paprašė anksti pažadinti ir pats nusijuokė. Vaikas žinojo, kad kelsis paskutinę minutę, bet norėtų atsikelti anksti. Kam, nelabai ir pačiam aišku, bet tai gana „kieta“, tai „vau!“, apie tai mokykloje gali pasakoti kaip apie žygdarbį: „Atsikėliau šeštą valandą, padariau mankštą, išvedžiau šunį, palindau po dušu, užkandau ir štai aš jau čia – dar nė aštuonių nėra, o aš jau tiek visko nudirbau.“

Pagrindinė veikėja šitam mažam pagrindiniausiam veikėjui šypsosi ir švelniai papurena plaukus. „Mam, nu kam tu šitaip, – tas išslysta iš po plaštakos. – Tu gi žinai, kad man nepatinka tie švelnumai ir myžčiojimai.“ „Taip, žinau. Atleisk. Tau nebepatinka“, – motinai smigteli į paširdžius. Su širdagraužiu eina į vonios kambarį. Į vonios kambarį eina su savo skausmu. Į vonios kambarį eina su savo nerimu. Vakarais ji tebemėgsta ilgai mirkti vonioje – nei skaito, nei dainuoja, tiesiog guli ir žiūri į lubas. „Mam, kur tu žiūri?“ – klausia vaikas, kai ji taip įbeda žvilgsnį į kažkur. „Į vieną taš- ką“, – nusišypso tarsi pabudusi iš malonaus sapno. „Į kokį tašką?“ – nerimsta vaikas, nors atsakymą jis seniai žino. Jis visą laiką toks pat, bet vaikui smagu girdėti tą atsakymą, jis jam juokingas, gal kiek paslaptingas, ir Benas laukia jo. „Į vieną tokį tašką“, – šypsosi mama ir galutinai pabudusi ima bruzdėti: rinkti nuo stalo lėkštes, šluostyti dulkes, siūti ištrūkusią sagą – nelygu ką veikdama ji sustingo tame viename taške.

Dabar Magdalena guli vonioje ir žiūri į tą vieną tašką lubose – baltutėlėse, net be musės ištupėtos dėmelės. Šią vasarą ji paskutines santaupas investavo į remontą, nebegalėjo tverti tarp dešimtmečius nesikeitusių sienų, suteikusių jai jūras džiaugsmo, bet dar daugiau – vandenynus – skausmo. Išdažė visą butą baltai, tik grindys liko švarios medinės, šiltos pasižiūrėti, malonios prisiliesti basomis pėdomis. „Jeigu mirsiu, tai mirsiu baltame fone“, – užsibrėžė.

Vandens gyvačiukės, neriančios iš čiaupo žemyn srove, rangosi ant kojų odos. Atrodo, ji apie nieką negalvoja, bet vos susivokia, kad negalvoja, pradeda galvoti. Dažniausiai apie savo liūdesį, kurį taip sunkiai neša ir atsidėjusi puoselėja. Pirštai mechaniškai krapštinėja spuogelius ir visokius odos iškilimus. „Reikia keisti mitybą“, – šmėsteli mintis ir tampa garais, kylančiais iš vonios. „Jeigu mirsiu dabar, tai bent butą brangiau parduos, – guodžiasi glostydama krūtį, kuri tuoj nebebus jos krūtis. Greitai jos apskritai nebeliks ir minkšto iškilimo vietoje atsiras rando hieroglifas. Benas nieko nežino. Benui per anksti žinoti, kad vienatvė – gal net tikresnis egzistavimo būdas nei buvimas šalia vienas kito. Ir krūtys, tegu ir labai gražios, dar ne viskas.

Atitraukia dešinę ranką nuo veido – delnas kruvinas. Jaučia, kaip skruostu srovena kraujas, jis laša į vandenį, vandenyje sklaidosi, bet vonioje nė nenuspalvina vandens rausvumu. Dar ne laikas sutekėti į vonią kraujui. Kraujas dar turi išvaikščioti kraujagyslių labirintus.

Pašaukia sūnų (šis dar nemiega, slapta žaidžia žaidimus mobiliuoju telefonu), kad paduotų vatos tamponėlį – ant skruosto trūko kraujagyslė. Antrą kartą toje pačioje vietoje. Būtų sau buvusi, bet ji nugremžė nagu odos iškilimą, manė, kad dar vienas spuogas. Tamsus kraujas teka tolygia srovele. Reikia išlipti iš vonios, kad pasiimtų vatos. Ji nenori pritaškyti kraujo ant grindų. Laiko pirštu užspaudusi mažytį kraujo šaltinėlį, kad šis nesimuštų į paviršių. „Aš bijau, kad tu nukraujuosi per veidą“, – sako Benas paduodamas vatą ir skubiai uždaro duris, apšvitintas motinos nuogybės. „Vaike, aš nesu nuoga, – be balso siunčia sūnui repliką Magdalena. – Tai mano drabužiai nuogi.“ „Tu, mama, vėl nusikalbi į pievas“, – pasakytų Benas, bet nepasako, nes Magdalena į jį nesikreipia. Ji tik nuryja sakinį ir nerimo burbulas dar padidėja. ►

taškas

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

◄ „Be nerimo aš nuskęsčiau“, – Magdalena verkia – taip beviltiškai dabar ji būna. Nori nuskęsti, bet nerimo pūslė vis kelia į paviršių. Ji daugina nerimo pūsles. Toks jos darbas dabar, kai kito darbo neturi. Nevykėlė.

Vaikų švenčių salone Magdalenos darbas buvo pūsti balionus ir tvarkyti visą jovalą, kurį po savęs palikdavo garbingi sukaktuvininkai maždaug iki aštuonerių metų amžiaus. Vėliau jie išeidavo švęsti į labiau dideliems žmonėms pritaikytas erdves ir kamuoliukų vonias, lankus, balionus, veidukų piešinėlius, batutus palikdavo mažvaikiams (ne, batutų neapleisdavo, tik jau važiuodavo į viename iš miesto prekybcentrių įsikūrusį „Batutų rojų“ – didžiulę halę, kurioje šėldavo ir maži, ir suaugę). Taigi po tų mažvaikių balių ji turėdavo išblizginti sumuštinių likučiais ištrintas grindis ir nučiupinėtus veidrodžius, iškratyti vienkartinių lėkščių ir skanėstų likučių prikimštas šiukšlių dėžes, išplauti apkakotus, apmyžčiotus klozetus su gamtai ir žmogaus sėdynei draugiškomis priemonėmis. Žaidimų salonas buvo prestižinis, pačioje senamiesčio širdyje, su rožynu ir fontanėliu kiemelyje, su vaizdu į upę ir joje bures išskleidusia barkentina. Švenčių salonas orientavosi į pasiturinčius klientus, todėl siūlė ne tik gražų vaizdą, prabangų interjerą, bet ir užtikrino, kad visa aplinka yra ekologiška – draugiška žmogui ir aplinkai.

Savo darbo ji nemėgo. Tiesą sakant, nė nevadino to darbu, šiaip kažkokiu laiko galabijimu, už kurį mokami pinigai, kurių šiaip taip pakako Beno, jos, na, ir balto buto išlaikymui ir išsilaikymui. Ji buvo humanitarė iki pašaknų. Net tos srities diplomą turėjo, bet po to, kai visas įtakingesnes pareigas tiesiogine to žodžio prasme pragėrė, jai nebeliko nieko kito, kaip tik dirbti bet ką. O bet kas gimtadienių salone vis dėlto geriau nei bet kas baldų fabrike. Bet dabar, jeigu gyvens, eis ir į baldų fabriką. Kad tik gyventų užsimokėdama už pragyvenimą ir baltą butą.

Tiesą sakant, jei ne tas vaizdas į upę su jame ramiai siūbuojančia barkentina, ji būtų ir pati pasirinkusi grindis šveisti „Polyje“, bet dėl vaizdo vis likdavo. Dėl galimybės pereiti mažutėlyčiu senamiesčiu. Dėl to, kad žiūrėdama į tą pačią upę galėtų po darbo išgerti puodelį kavos ir pasvajoti, kaip, sėdusi drauge su sūnumi į baltą laivą, pramuš abu pakeliamuosius tiltus, išplauks į jūrą, pasuks į Švediją arba Vokietiją, arba į Suomiją, o gal per Šiaurės jūrą skries į Atlanto vandenyną, ten beplaukdami ir nuskęs... Jai atrodė labai gražu, neprasmingai gražu žūti dviese – pusamžė moteris ir devynerių metų berniukas, svajojęs tapti NASA astronautu... Taip žūti jai atrodė menas, bet žinojo, kad tai neįmanoma – miestą nuo jūros jau daugybė dešimtmečių skiria tvora. Norint pamatyti jūrą, reikia važiuoti bent dešimt kilometrų.

Kas už tos tvoros – mažai kas žino. Tie, kurie patenka į anapusinę teritoriją, turi specialius leidimus ir yra davę tylėjimo įžadus apie nieką – net apie tai, ką valgė pusryčiams – nekalbėti, o visi kiti vadovaujasi tik nuojautomis ir nuogirdomis. Iš anapus kartais sklinda baisus triukšmas, o su triukšmu pasklinda ir neįtikėtina smarvė. Vieni juokauja, kad anapus yra pragaro prieangis. Ten velniai esą krauna tuščias talpyklas žmonių sieloms, kiti jiems pavymui sukioja pirštą prie smilkinio: „Kokie dar velniai?! Kokie katilai?! Ten paprasčiausias uostas!“ Treti laviruoja kažkur tarp abiejų polių: ten yra uostas, kuris į laivus krauna talpyklass su undinėmis. Atseit tik skelbiama, kad ant kranto vėl rastas išmestas ruonis, bet iš tikrųjų ten randamos undinės, kurios yra labai brangios, todėl miesto ekonomikai labai naudingos. Magdalena, tiesą sakant, labiausiai tiki antraisiais, bet nuo to nepasidaro smagiau – jai labai patinka dideli vandenys ir ji ilgisi jūros, iki kurios reikia riedėti dešimtis kilometrų. Todėl, gulėdama vonioje, mobiliajame įsijungia meditacinę muziką su jūros ošimu ir užsimerkia. Vonia tampa jos jūra. Šiandien ji maudosi jūroje. Šiandien jai reikia spręsti, kaip būti. Jei ne sūnus – pradurtų nerimo pūslę ir nugrimztų į dugną, bet dabar reikia gyventi. Net jei ji ir svajoja nuskęsti kartu su Benu jūroje. Tegu pats patiria, kada jau laikas skęsti kūnui, o dvasiai kilti. „Kvaila moteris iš tiesų, – įvertina pati save. – Maudausi banalybių jūroje.“ Nenusispjauna, bet išleidžia kažkokį keistą „pfff“ ar paprastą „fu“. „Gal jau užtenka mirkti it varlei?“ Ir pagalvojo, kad nebeatsimena, kada paskutinį kartą matė varlę – žalią ar rudą. Kvaksinčią, šokuojančią. Slidžią, išsprogusiomis akimis. Varlę karalienę. „Eik miegot, myžne“, – pavarė save ir staigiai išvarvėjo iš vonios.

Kambaryje savo lovoje sūnus sapnavo jau antrą sapną. Ji įsitaisė ant sofos. Dieną – užpakaliui padėti, naktį – paguldyti kūną. Minčių lietus grasino paskandinti, tuo ji būtų džiaugusis, nes šitaip kamuodamasi nebenorėjo gyventi: nebeturėjo vilčių, nematė perspektyvų, tik kankinosi, blaškėsi, tikėdamasi ką nors surasti. Tai, iš ko ji suprastų, kad tai yra Tai. Bet sėdėjo ir žiūrėjo į vieną tašką. Vieną tokį tašką. Šįkart labai konkretų – raudoną taškeliuką toli už lango. Jo vienintelė akis, nesanti kūne, egzistuojanti pati sau, retkarčiais mirktelėdavo. Jis traukė, tiesiog siurbė į save, kvietė pas save, ragino eiti į priekį, teikė viltį. Šitaip magnetai traukia vinis, dėžės – katinus, liepžiedžiai – bites ar aukšti medžiai – žaibą. Magdalena neatsimena, kad tas taškas kada nors būtų buvęs. Ir štai dabar, kai jai labiausiai sunku, jis nušvinta savo raudona akimi su rausva aureole aplink. „Kelkis ir eik“, – pasigirdo Magdalenai. O gal tai tik vėjas judino medžių šakas ir šios šnabždėjo savo šnabždesius, panašius į „Kelkis ir eik“? Juk viršūnės buvo prie pat lango, ir tikrai buvo galima girdėti, ką kalba medžiai. Bet ne, jie ošė kaip ošę. „Kelkis ir eik.“ Kvietimas buvo toks stiprus, kad jam atsispirti galėjo tik pats Kristus, o ji tebuvo Magdalena, mananti, kad šiame gyvenime nieko nemoka, nežino, todėl visko bijo, net jei tame gyvenime nieko nebuvo. Bijo nepermainų, nevilties, nekaitos. Kaitos ir permainų irgi bijo. Bijo viltis ir tikėti, nes kodas „ne man“ veikė šimtu procentų, o „nulaužti“ jo ji nemokėjo. Bet šitas kvietimas „Kelkis ir eik“ buvo „man“. Taip ji suprato būseną, kurios poveikį pradėjo jausti. Tai buvo laisvė. Tai buvo žinojimas, ką daryti. Tai buvo aiški kryptis. „Kelkis ir eik.“ Ir ji pakilo.

Ėjo lėtai ir plastiškai, minkštai kaip katė. Artėjo į raudonąją akį ir juto didžiulę palaimą. Nė nepažvelgusi praėjo sūnaus lovą. Pirštais perbraukė pasienyje pastatytą stalą. Koja netyčia paspyrė atitrauktą nuo stalo kėdę. Priėjusi prie lango giliai įkvėpė oro ir užsiropštė ant palangės. Raudona akis tarsi padidėjo ir priartėjo. Magdalena visu kūnu juto malonią šilumą – lyg apkabinimą, kurį seniai jau buvo jautusi. Ta šiluma svaigino, kėlė geismą suartėti, išsinerti iš odos, atverti krūtinės ląstą ir išsiimti širdį, kad ji, pulsuojanti, nebeskaudėtų. Tuoj ji bus iki galo laisva ir visiškai laiminga. „Mama, ką darai?“ – pasigirdo mieguistas balselis. Magdalena krūptelėjo. „Kodėl tu ant palangės?“ – vėl klausimas. Staiga Magdalena pajuto, kad šilumos glėbys ją paleidžia. Tarsi paspaudus elektros jungiklį, užgeso raudonas žiburėlis ir širdis grįžo į vietą. „Nieko, sūneli, – pasakė atitokusi. – Kvėpuoju tiesiog. Tiesiog prieš miegą kvėpuoju... miegok, brangusis. Tu esi mano vienas taškas. Miegok.“ Ir nusirito nuo palangės.