Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Keistasis „jau būta“ ir Z.Inčirauskienės atradimai

Keistasis „jau būta“ ir Z.Inčirauskienės atradimai

Z.Inčirauskienė. Buvimo žymės. Fragmentai. Jubiliejinė Zitos Inčirauskienės kūrinių paroda „Nauja – tai užmiršta sena“ jau uždaryta. Gaila, kad ji vyko taip trumpai (birželio 11 – liepos 3 d.). Gaila, kad ne visi, kas būtų norėję pamatyti ir kam ji būtų buvusi svarbi, sužinojo, užsuko į LDS Klaipėdos galeriją ir ją apžiūrėjo. Pasisekė tiems, kurie dalyvavo dailininkės vedamose kaligrafijos dirbtuvėse. Bet yra kaip yra. Teks žvelgti į tai, kas jau buvo ar... būta.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Tačiau, jei tai, apie ką kalbėsime, jums atrodys įdomu, sukels prisiminimų, sąsajų su asmenine patirtimi, kitą kartą parodos plakate pamatę šios menininkės pavardę atidėkite visus darbus ir skubėkite į susitikimą su kūrėja, kurios gyvenimas lygiai toks pat kaip mūsų, tik matymas to gyvenimo tarsi kitoks. O tai padeda ir žiūrovams, juk menas moko matyti. Pasak rašytojo, menininko ir meno kritiko Johno Bergerio, „matymas pirmiau už žodžius.

Dailininkė Z.Inčirauskienė per savo kūrinių parodos „Nauja – tai užmiršta sena“ atidarymą Klaipėdos galerijoje. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Dar nemokėdamas kalbėti vaikas žiūri ir atpažįsta. Matymas pirmiau už žodžius ir kita tų žodžių prasme. Būtent jis įsteigia mūsų vietą pasaulyje“ („Kaip menas moko matyti“, 2019).

Z.Inčirauskienė gimė 1951 m. Gruzdžiuose, 1972 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą (dab. VDA Telšių fakultetas), 1983 m. – Valstybinį dailės institutą Vilniuje (dab. Vilniaus dailės akademija), įgijo dailės pedagogo specialybę. Jau 40 metų dėsto Telšių fakultete kompozicijos pagrindus, šriftą ir kaligrafiją, profesorė. Nuo 2001 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Svarbiausios kūrybos sritys – tekstilė ir kaligrafija.

Pamenu, ankstesnėje jubiliejinėje Z.Inčirauskienės kūrinių parodoje (tai buvo „Kaligrafija tekstilėje“ prieš dešimtmetį) netaktiškai paklausiau jos vyro, dailininko Romualdo Inčirausko, kiek žmonai metų, o jis atšovė net nesusimąstęs: „Aštuoniolika. Tiek, kiek buvo, kai susipažinom.“ Šįkart net neklausiau. Apie dailininkės jaunatvišką energiją byloja ne tik atviras žvilgsnis ir šypsena, dar labiau – nuolat kintanti, atsinaujinanti, netikėtumų ir atradimų kupina kūryba ir kūrybiška pedagoginė veikla. Idėjų ji tikrai niekada nepristigs, galime būti ramūs.

Antra vertus, o ką daryti, kai artimiausioje namų aplinkoje – vien puikūs menininkai? Sutuoktinis R.Inčirauskas – metalo dailininkas, duktė Severija InčirauskaitėKriaunevičienė – tekstilininkė. Konkurencija stipri. Galima įsivaizduoti Inčirauskų meninio gyvenimo išlydžius, jų bendravimo ir bendradarbiavimo kūrybos lauke intensyvumą, idėjų, vertinimų ir diskusijų kamuolinius žaibus. Kūriniai, kuriuos Inčirauskai rodo parodose Lietuvoje ir kitur, kuria viešosioms erdvėms, tai patvirtina.

Tekstilė ir kaligrafija

Sunku tiksliai pasakyti, kada įvyko esminė Zitos tekstilės darbų simbiozė su kaligrafija. Medvilnė, porolonas, aplikacija, siuvimas ir kaligrafija autorės valia buvo sujungti 2001 m. sukurtoje „Pradžios knygoje“: iš pirmo žvilgsnio tiesiog paraidžiui (čiužinys, žalčio aplikacija) nurodant apie ką sukasi mintis, o kitame žingsnyje atvirai slepiant kaligrafinius tekstus, (neįmanomi perskaityti, bet esantys), taigi intriguojančiai užkabinant gilesnius klodus.

Kai darbuose daugėjo medžiagų, technikų ir technologijų, rankų darbo ir fabrikinės produkcijos elementų derinių ir kai medvilnė, vilna, drobelė, veltinis, sintetinis pluoštas jungėsi su aplikacija, siuvinėjimu, dekalkomanija, skaitmenine spauda, atsirado vis daugiau pasitikėjimo, lengvumo, laisvės, kurie provokavo imti, jungti, keisti tekstilininko kaligrafo turimas instrumentalijas, ieškoti naujų formų, įtaigaus kūrinio idėjos pateikimo. Kadaise Z.Inčirauskienė pasidalijo vaikystės prisiminimais apie prie siuvimo mašinos sėdinčią mamą ir šalia su skiautėmis bežaidžiančią mažą mergaitę, kuri dėlioja ir dėlioja tuos margaspalvius gabalėlius. Iš jų po daugelio metų išaugo tai, kas tapo kūrėjos savastimi.

Ne pirmas, bet itin ryškus pasirodymas yra susijęs su trečiąja Lietuvos šrifto ir kaligrafijos paroda „Rašto menas“, kuri vyko Klaipėdoje 2004 m. ►

◄ Trumpai priminsiu, kad idėja rengti šalies kaligrafijos ir rašto meno parodas kilo šviesaus atminimo grafikui ir kaligrafui Algiui Kliševičiui (1950–2008). Pirma tokia paroda buvo surengta 1992 m., visos penkios vyko Klaipėdoje (nereikia aiškinti, kodėl uostamiestis pelnė Lietuvos kaligrafijos sostinės vardą). Trečioji paroda buvo skirta lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečiui. Kuratorius A.Kliševičius tuomet rašė: „Parodoje yra ir akademinio rašymo pavyzdžių, ir improvizacinės kaligrafijos, kur emocijos daugiau nei informacijos. Be to, esama meninio dizaino stiliaus darbų – kaligrafijos su tekstile, ant akmenukų, medžio lapų, – įtraukiami motyvai, kurių anksčiau nebuvo. Tai nauja ir įdomu.“

Tarp paminėtų darbų, sujungiančių kaligrafiją ir tekstilę, buvo ir Z.Inčirauskienės pradėta serija „Kontrabanda, 1863–1904“, kurią vertinčiau kaip etapinę, turėjusią įtakos tolesnei kūrybos raidai. Beveik minimalistinė kompozicija iš keturių pramoninio veltinio juostų su lakoniškomis apdaro detalėmis, kurios kėlė asociacijas ir su žandaro miline, ir su knygnešio duksliu apsiaustu. Kitame projekte „Literatūrinis Lietuvos portretas“ (2009) vertikalių drobinių juostų formatas asocijavosi su ritinėliu, seniausiu knygos pavidalu, arba su rankšluosčiu, daugiaprasmiu atributu ne tik lietuvių tautosakoje. Ankstesniuose darbuose, kuriuos paminėjau, ir šioje jubiliejinėje parodoje eksponuotuose buvo ir išlieka pagarbus santykis su literatūra, tekstu, žodžiu. Matyt, tai lėmė keli faktoriai – iš namų atsinešta ir pačios menininkės toliau nuosekliai kuriama kultūrinė terpė, prigimtinė inteligencija, asmeninis pilietinis angažuotumas, pozityvus požiūris į pasaulį, kurie neleidžia abejoti naratyvo tikrumu ir autentiškumu. Ir tik jai būdinga subtilus kūrinio dvasinių sudedamųjų susiliejimas su medžiagiškuoju pradu, įprasto rankdarbio (siuvinėjimas, siuvimas) susipynimas su rašymo procesu, ženklų, žodžių vedžiojimu bet kuo ir ant bet kokių paviršių ir įvairiuose kontekstuose – tekstiliniame, smaguriškame, ironiškame, nuoširdžiame, tikėjimo, asmeniškame et cetera...

Prisiminimų kambarys

Parodą sudarė dvi dalys. Mažoji galerijos patalpa, mįslingai pavadinta „Prisiminimų kambariu“, tapo instaliacija, kurioje panaudoti įvairiose parodose rodyti kūriniai. Jie buvo sukurti per 12 metų, skirti įvairioms progoms („Osteoplastika“, 2008, „Moteriškas etno“, 2012, „Mano senelio maniška“, 2016, „Sugrįžęs siuntinys“, 2018, „Asmeniškumai“, 2018, „Stakta“, 2020, „Pamąstymai apie Kristijoną Donelaitį“). Nors visi sufokusuoti į praeitį, bet aktualiai paliečia dabartį. Aptardama instaliaciją ir tarp eilučių / vaizdinių egzistuojantį nepagaunamą, iš rankų slystantį „jau būta“, autorė teigė: „Instaliacijoje grįžtu į labai asmenišką, kartu visoms ano meto motinoms bendrą kasdienybę, nutikusią prieš daugiau nei 40 metų, bandydama atkurti tą skurdų, varginantį ir drauge jaukų pasaulį.“

Antra vertus, Z.Inčirauskienė labai aiškiai pabrėžia, kad tai ne rekonstrukcija, o buvusios kasdienybės įprasminimas tekstilės ir kaligrafijos priemonėmis. Todėl neturėtume apsigauti visų objektų autentiškumo regimybe – daktaro B.Spocko knyga apie vaikus ant lentynėlės arba emaliuotos vonelės „atpjautu“ fragmentu. Nors kyla noras jautriai aikčioti, žiūrint į sovietinės klijuotės (rudos arba žalsvos) keistą „birką“, kurią užkabindavo naujagimiui ant rankytės, arba durų staktos fragmentus su pieštuku užrašytais vardais ir metais – žiū, kiek per vasarą paaugo. Laikau ir aš savosios staktos su brūkšneliais ir datomis vietą neuždažytą; kada nors išpjausiu ją ir pasiimsiu su savimi naiviai tikėdama, kad pagausiu ir turėsiu rankoje „jau būta“.

Prisiminimų kambario jausminis universalumas man susijęs su nuostabia giedra, sklindančia iš dailininkės kūrinių, kai paliečiama praeities, kultūrinio identiteto, paveldo, pasididžiavimo savo istorija, kuri prasideda nuo pačios artimiausios aplinkos ir apima daugelį paprastų ir didelių kasdienių dalykų, tema. Pagarbą kelia ir drąsa kalbėti šiandien apie tai, kas asmeniška, trapu ir švelnu, apie tikėjimą žmogumi ir Kūrėju.

Z.Inčirauskienė. Buvimo žymės. Fragmentai.

Buvimo žymės

Taip buvo pavadinta pagrindinė galerijos erdvė, skirta 25 didelio formato frotažo lakštams, atliktiems grafitu, tušu ir minimaliai praturtintiems aukso spalvos folija. Po labai asmeniško šeimos, vaikystės erdvėlaikio „Buvimo žymėse“ paliečiamas kitas „savo vietos pasaulyje įsteigimo“ aspektas. Prasidėjo tai nuo visai neišmanaus būdo, vadinamo frotažo technika. Vaikai kartais ją bando su, tarkime, 5 centų moneta, ant kurios uždėjus popieriaus lapą ir braukiant pieštuku, išryškės pinigėlio kopija.

Dabar įsivaizduokime esą gotikinėje šventovėje: Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikoje Gdanske (tarp kitko, didžiausia plytinė katedra Europoje) arba Šv. Mikalojaus bažnyčioje-muziejuje, dar vadinamame Niguliste, Taline. Tų senųjų bažnyčių grindys nuklotos dvasininkų, didžiūnų ir riterių antkapinėmis akmens plokštėmis su reljefiniais figūrų atvaizdais, augaliniais ornamentais ir epitafijomis, pagiriamaisiais įrašais garbingų mirusiųjų žygių, darbų ir galybės atminimui.

Ar tokiu iškilmingu momentu pagalvotume apie kokią nors lauko poilsiavietę, kurioje buvote trumpam sustoję pailsėti? ►

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

◄ Juk ten ne kartą užkliuvo akis už nelabai švankaus prisipažinimo, kad nežemiškai myli, grubiai išraižyto ant medinio suolo atkaltės ar drūto ąžuolo kamieno? Pasak dailininkės, „tie informacija įrantyti stalai, suolai, sienos tarsi primityvūs socialiniai tinklai, virtualių socialinių tinklų „sienų“ pirmtakai“.

Kaip elgėsi dailininkė su turtingo kultūrinio paveldo ir naujausio, autentiško mūsų laikų folkloro atradimu? Nuo 2011 m. iki 2019 m. ji keliavo, kaupė, tobulino gausią vaizdinę medžiagą Gdansko ir Talino bazilikų erdvėse, taip pat įvairiausiose masinio poilsio vietose. Rinkimo, fiksavimo būdas ir procesas buvo smagus, įkvepiantis. Projektą vainikavo efektingas finalas, kai grotažiniai lakštai, kaip balto popieriaus drobulės su beveik slaptaraščiu atrodančiais, neįskaitomais senaisiais įrašais ir naujuoju grubiu „myliu myliu negaliu“ užpildė jubiliejinės parodos erdvę.

Jų vizualinė kitakalbystė stebėtinai artima. Pasak dailininkės, „nepaisant skirtingų įsiamžinimo kultūrų dialektikos, tarp sacrum ir profanum, tarp meistrystės ir dažnu atveju paaugliško veiksmo, tarp estetizuotos, kanonizuotos tradicijos ir spontaniško veiksmo, tarp standartizuoto šrifto ir stichiško braižo sunku neįžvelgti bendros šaknies – žmogaus fundamentalaus siekio įsivietinti, įsilaikinti, palikti nors menkutį pėdsaką po savęs“.

Z.Inčirauskienė nesiekė paraidžiui perskaityti ir dokumentuoti ilgųjų epitafijų tekstų. Ją domino jų kaligrafiškasis, kaip atskirų ženklų, žymenų ir visumos aspektas, kompozicinė darna, struktūrizavimas, fragmentų išryškinimas, šriftų tyrimas ir tyrinėjimai. Tai dailininkė įvardijo kaip atspaudų permąstymą ir reinterpretaciją. Nepaisant racionaliai konstruktyvaus pagrindo bei frotažo technikos suponuojamo dokumentiškumo, „Buvimo žymių“ ciklo jausminis lygmuo, emocijų krūvis yra labai stiprus ne tik dėl to, kad „objekto nuskenavimas frotažo technika jo idealiai neatkartoja, vaizdas būna daugiau ar mažiau išplaukęs, kaip ir žmogaus atmintis, kuri tik iš dalies geba atkurti praeities įvykius ar vaizdus“.

Manau, kad žvelgimo būdas į tolimąją ir artimąją praeitį bei į dabartį kaip į vientisą ir vieningą erdvėlaikį, į kurį galima sugrįžti vaizdais, rašto ženklais, jausmais, emocijomis, suteikia Z.Inčirauskienės kūriniams išskirtinumo. Kartais atrodo, kad į šiuolaikinę tekstilę ir kaligrafiją žvelgiama kaip į lengvai „įvaldomas“ sritis (visi mokame rašyti, daugelis net mokame laikyti rankose adatą). Tačiau nereikėtų pamiršti, kad abi sritys, ypač kaligrafija, yra tam tikru požiūriu elitinio meno reiškiniai, ne tokie paprasti, kaip atrodo. Čia ir atsiskleidžia dailininkės gebėjimai, intuicija priartinti ne tik laiko požiūriu tolimus dalykus ir, randant jiems modernią formą bei emocionalią raišką, iškalbingai atverti labai paprastas tiesas.

Prisiminimų kambarys. Asmeniškumai. 2018. Fragmentas. Z.Inčirauskienė. Prisiminimų kambarys. Asmeniškumai. 2018.

Prisiminimų kambarys. Moteriškas etno. 2012.

Z.Inčirauskienė. Prisiminimų kambarys. Asmeniškumai. 2018. Prisiminimų kambarys. Sugrįžęs siuntinys. 2018.

Prisiminimų kambarys. Stakta. 2020. Ingridos Mockutės-Pocienės ir Kristinos Jokubavičienės nuotr.