Alma RIEBŽDAITĖ. Trečias brolis kvailys autobane

◄ Dar man kyla abejonių, ar šis autobusas buvo tinkamai dezinfekuotas. Nes juk mikrobai tokie maži, kad jų plika akimi nepamatysi. Gi virusai – dar mažesni. Nematai jų, o jie yra! Tik ir tyko, kaip kokį nekaltą žmogų, kuriam pablogėjo gyvenimas, užpulti ir numarinti. Statistika yra baisi. Mano buvęs bendradarbis minėjo, kad jo emigravusios pusseserės draugas pakistanietis krito pakirstas viruso. Laimė, pusseserė – moteris, užgrūdinta sovietmečio, tad kaipmat susirado kitą. Naujasis draugas turi neištariamą vardą ir yra iš saulėtosios Ganos. Kad būtų paprasčiau, jį vadina Osu. Dabar su buvusiu bendradarbiu nekantraudami laukiame šios istorijos tęsinio.

Žmonės įlipa, žmonės išlipa. Lyg kokia kaukėta jūra banguotų autobuse. Paprastai prie Žaliojo tilto autobusas ištuštėja. Įlipa tik vienas kitas. Štai ir dabar – įlipo aukšta moteriškė su mažu vaikeliu vežimėlyje. Jai kaipmat užleido vietą pagyvenęs vyras su lazdele, nes jaunimas buvo labai užsiėmęs: studijavo gyvybiškai svarbią informaciją mobiliuosiuose telefonuose. Šalia sėdėjusi bobelė pratrūko: „Kodėl jūs invalidą išvarot?“ Na, ir prasidėjo! – Aš nieko nevariau, jis man pats vietą pasiūlė! – Nemeluokit! – Nenusišnekėkit! – Tai ir vaiką užsiauginsi tokį kaip pati? – Aš su jumis vaiko nekrikštijau, prašau nesitujinti! – Aha, nieko tu nekrikštijai, krikščionys taip nesielgia! – Būkit gera, užsičiaupkit, neprovokuokit manęs! – Nepagąsdinsi, ne tokie gąsdino!

Jutau, kad galiu kaipmat užgesinti šį konfliktą, patvirtindamas jaunosios mamos žodžius, kad vietą jai išties pasiūlė, bet nespėjau nė prasižioti. Moterų diskusija garsėjo, jos turinį papildė rusiški keiksmažodžiai. Netrukus pasisakyti panoro ir kiti autobuso keleiviai. Pasijutau kaip turkų parlamente. Žmonės taškėsi kaltinimais, keikė vieni kitus, grasino iškviesti vaikų apsaugos tarnybą, nes toks triukšmas esą kenkia kūdikio sveikatai. Mane labiausiai stebino tai, kad kūdikis į triukšmą reagavo itin ramiai. Gal jis kurčias? Viską apvainikavo isteriškas moters klyksmas, jai iškėlus „iPadą“ sudaužytu ekranu: „Dėmesio, aš viską įrašinėju!“

Tada man paskambino. Išsiėmiau mobilųjį, pakėliau ranką ir ramiai, bet garsiai paprašiau tylos. Kad ir kaip būtų keista, erzelis liovėsi. Skambino mano mylimoji. Jos gyvenimas pablogėjo dar pernai, tarytum nujaučiant netolimą ateitį. Vis dėlto ji vengia visuomeninio transporto, iš paskutiniųjų stengiasi važinėti automobiliu. Bet niekuomet iš automobilio neskambina. Todėl visiškai ramiai atsiliepiau: – Klausau. – Alio, labas, labas. Ką veiki? Pagalvojau apie tave. Taip pasiilgau jūros, kai buvai mane nuvežęs į Nidą prieš porą metų... – Mhm... – Tai šiemet ir vėl nenuvažiuosim! – Eeee… – Na taip, aš suprantu, gyvenimas negerėja, bet jūra! Juk tai – kažkas tokio! O tu kaip tik netekai darbo. – Bet... – Na taip, aš suprantu, kam dabar lengva?.. Bet ar tu mane supranti? – Mieloji, jei nusipirktum nuolatinį bilietą, mes galėtumėm pinigus, skirtus benzinui, panaudoti kelionei į pajūrį, juoba ne sezono metu krenta kainos ir žmonių gerokai sumažėja. – Ką?! Tu nori, kad važinėčiau prasmirdusiais autobusais su visokiais degradais, narkomanais ir bomžais? Ten gi – pamazgų duobė, o ne transportas! Aš stebiuosi, kaip tau ten pačiam nešlykštu.

Kol galvojau, ką atsakyti mylimajai, su siaubu supratau, kad mūsų pokalbio klausėsi visas autobusas. Ko gero, buvau netyčia įjungęs garsiakalbį. Pirmas pravirko vaikas, kurį maniau esant kurčią. Tada kaip pagal komandą suošė galiorka, kažkoks vyriokas intensyviai kartojo, kur derėtų mano „durnei“ nueiti, viena moteris pasakė, kad durnas esu aš pats, jei su tokia sūka susidėjau, žodžiu, autobuso keleiviai atvirai demonstravo savo nepasitenkinimą. Kokią minutę kantriai klausiausi patarimų, keiksmų ir komentarų. Tada vėl iškėliau ranką. Ir vėl stojo tyla. Vaikas taip pat nurimo. – Meilė – akla, – pasakiau ir išjungiau mobilųjį.

Niekas neprieštaravo, tik jauna mama nusikvatojo.

Dabar mes išties galime dažniau pažiūrėti vienas kitam į akis. Jaunosios mamos ir mano žvilgsniai susitiko, pamačiau jos piktdžiugišką žvilgsnį. Kiek palaukusi, ji demonstratyviai nuspaudė išjungimo mygtuką ant suskilusio „iPado“ ekrano.

Po paraliais, koks puikus sumanymas įrašinėti gyvenimą! O juk aš, tiesą pasakius, iš pradžių pamaniau, kad ji – tiesiog eilinė pamišėlė... Labai gražiomis žaliomis migdolinėmis akimis.

Trečias brolis kvailys autobane

Alma RIEBŽDAITĖ

Tą akimirksnį, kai Misisipė buvo paimta į Kosmosą, skambėjo Swerto „Lavonas“ (feat. AK Grizz). Daina buvo gera ir agresyvi, bet net ir jai nepavyko Misisipės išlaikyti pririštos prie Žemės. Misisipė buvo pasipuošusi, mat ruošėsi švęsti Kūčias. Vilkėjo rožinę suknutę su baltais burbuliukais, kojas buvo apsiavusi raudonais aukštakulniais bateliais, o pėdkelnės buvo baltos ir nepermatomos. Tai buvo šventas šviesus vakaras, kai ji nutarė bent trumpam atsisakyti plėšresnio stiliaus ir savo esybę pašvęsti trapiam moteriškumui, ir še tau, kad nori. Kosmosas!

Jos rankose buvo automatas, o automate daug kulkų. Ji šaukė, spardėsi, rėkė ir šaudė kosmose į visas puses, bet kulkos lėtai ir chaotiškai sklido į visas puses. Nebuvo girdėti jokių garsų. Ji iš lėto sukosi, ir kartais atsidurdavo žemyn galva, kurią paslėpdavo užkritęs sijonas. Vieną kulką ji pagavo vakuume ir suspaudė delne. Iš pradžių ji pagalvojo, kad tai – ledinukas ir įsidėjo į burną, bandydama sučiulpti. Jos nuostabai kulka buvo šalta ir saldi, bet netirpstanti burnoje, ir ji suprato, kad tai – amžinas ledinukas.

Atrodė, kad kosmose ji visiškai negali valdyti savo kūno, ypač trukdė ir erzino ant veido krintantis sijonas, bet pamažu ji išmoko plaukioti ir sklęsti. Jos šviesūs garbanoti ilgi plaukai (aš juk dar nė karto nerašiau apie Misisipės plaukus) išsileido ir pleveno beorėje erdvėje. „Ar aš besugrįšiu į Žemę? – galvojo Misisipė. – Ar taip ir liksiu gyventi amžinai danguje?“

Trečias brolis kvailys autobane

Misisipė ilgam paskendo mintyse apie žemę ir dangų, kai netikėtai pasigirdo: „Dėmesio! Dėmesio! Pradedamas didysis sujungimas...“ „Koks dar sujungimas?“ – atitoko Misisipė.

„Pasiruoškite sąmonių sujungimui...“ „Dieve, kokiam sujungimui?“ – sušuko išsigandusi Misisipė, bet niekas jos neišgirdo, žodžiai sutrupėjo raidėmis ir akimirksniu prasmego Juodojoje skylėje.

Pasirodo, Misisipė sukosi visai arti Juodosios skylės, kuri lėtai ir godžiai rijo garsus, raides, pamažu prarijo visas metalines kulkas ir net automatą, kurį Misisipė taip tvirtai laikė savo rankose, prispaudusi prie krūtinės, lyg tai būtų mylimojo ►

Alma Riebždaitė. Juodas paveikslas.

◄ dovanota laukinių gėlių puokštė. Negana to, iš jos burnos siurbte išsiurbė amžiną ledinuką, nes tai teritorija, kur tai, kas materialu, maišosi su tuo, kas neapčiuopiama.

Ir kai automatas visiems laikams prasmego Juodojoje skylėje, Misisipė suprato, kad jos kardas yra žodis. Ir žodžio niekur nebuvo, todėl jis ir neprasmego Juodojoje skylėje.

Juodoji skylė panūdo nuplėšti nuo Misisipės rūbus, bet, įtempus visas jėgas, Juodajai skylei pavyko nuplėšti nuo Misisipės suknelės tik baltus burbuliukus. Misisipė Kosmose buvo tik holograma, bet Juodoji skylė buvo labai galinga, nes centrinė.

Ir tą akimirką dingau aš. Manęs nebeliko. Misisipė suprato, kad reikia žūtbūt užmegzti radijo ryšį su Žanetu, nes kitaip ji gali negrįžti į Žemę Niekada. Misisipė prisiartino prie Juodosios skylės angos ir pabandė į ją patekti, bet ji patyrė tik bjaurią stūmos jėgą. Juodoji skylė Misisipės neįsileido į vidų. Pro Juodąją bedugnę tikrai būtų galima grįžti į namus. „Taip, aš mirsiu, – galvojo Misisipė, – neabejotinai mirsiu. Dabar jau tikrai mirsiu. Gerai, kad Misija atlikta ir Redaktoriui išsiųsti visi kūriniai su knygos pavadinimu. Redaktoriui ji jaučia begalinį dėkingumą.“

Ji pradėjo maldą „Tėve mūsų“, bet nieko neatsitiko.

Jie buvo trise: Misisipė, Kosmosas ir nedraugiška Sušalusi žvaigždė Sagittarius A. Pabandyk tokiai kombinacijai esant sugrįžti į namus, kurių nėra.

Misisipė ranka palietė įvykių horizontą. Ji prikišo veidą arti arti ir pro įvykių horizontą pabandė įžvelgti, kas yra ten, Juodosios skylės viduje. Ji tikėjosi pamatyti Šredingerio katę, bet nepamatė nieko, tik baltą tamsą. Tada į Juodosios skylės ragelį iš visų jėgų sušuko: „Ar aš esu laukinė niekam nereikalinga katė, su kuria galima daryti, ką nori?“

Keista, bet ją pasitiko aidas, kurį jį išgirdo: „Katė, katė, katė, laukinė katė, cha cha cha.“

Tai yra vienintelis klausimas, kurį Misisipė nori užduoti Žanetui ir tylėti kartu su juo.

Ilgai tylėti.

Ir štai, pagaliau jos svajonė išsipildė.

Misisipė prisiminė Žaneto pyktį, kurio psichoterapijos pradžioje nesuprato. Buvo toks jausmas, kad jai reikia griebti savo ex už kiaušų ir juos sutraiškyti. Kilo įtarimas, kad psichoterapeutas ją skatina kerštui, smurtui ir panašiai. Tai net gąsdino. Prieš porą metų Žanetas ją taip išgąsdino, kad ji pabėgo.

Dabar ji supranta Žaneto pyktį.

Gal ir gerai, kad ją paėmė į Kosmosą su automatu rankose, lyg mylimojo dovanota laukinių gėlių puokštele, ir ji su savo bjauriu charakteriu Žemėje nesuspėjo prikrėsti dar daugiau eibių.

Jis nori išlįsti sausas. Jis nori gyventi toliau, lyg nieko nebūtų įvykę, lyg jie nebūtų padarę daugybės nusikaltimų prieš niekam nereikalingą. Dabar ji supranta Rembo. Šneka ji mažai ir jos balso tembras kaip Rembo. Misisipė dievina Rembo. Kažkada jis buvo jos meilė dėl liūdnų akių, nes jai patinka visokie liūdnaakiai. Jūs galvojate, kad ir Misisipė priklauso liūdnaakių kategorijai? Nieko panašaus, tai tik apgaulingas pirmasis įspūdis. Galiu galvą duoti nukirsti, kad ji priklauso gudraakių genčiai, bet dėl gudrumo irgi galima nukentėti – ir net labiau nei būnant nekaltaakiu, kokiu buvo jos brolis. Dar yra bukaakiai, žiauraakiai, prašaakiai ir visokių kitokių akių. Tikrai su nuoširdžiu apgailestavimu tenka pareikšti, kad gudraakei patinkantys liūdnaakiai būna gryni veršiai. Ne visi, bet didžioji dalis. Arba matėte tokių, kurių išsprogusiose akyse įrašytas kažkoks maldavimas, prašymas, nekaltumas ir liūdesys? Pamatei? Gali kabinti kiek kojos įkerta. Tu matai jį pirmą kartą, bet toks jausmas, kad tai tu esi tas, kuris jį nuskriaudė ir dabar turi sumokėti visas skolas už jo nepasisekusį gyvenimą. Ir iš karto pradedi jį visaip glostyti, ir jis tave. Tai aišku, kad neglosto.

Misisipė suprato. Žanetas nėra žmogus. Žanetas yra laivas. Misisipė turi laivą, kuris gali skrosti vandenynus. Misisipė turi kosminį laivą, kuris gali ją nuskraidinti, kur ji tik nori. Suprantate, laivas yra mechanizmas ir jį galima valdyti, o Misisipė kaip gyvas organizmas viena pati niekaip negali sugrįžti iš kosmoso. Ir ją apėmė liūdesys. Kodėl Žanetas pasirinko tokį likimą? Priemonės, įrankio, savotiškai dėl kitų žmonių pasiaukojusio žmogaus likimą? Ar jis turi savo gyvenimą? Ar jis jaučiasi laimingas? Kaip Žanetas atranda savo gyvenimo prasmę? Ar jis dirba džinu? Kuo labiau ji pradėjo domėtis savimi, tuo jai įdomesnis Žanetas. „Ar jūs nieko nejaučiate savo kūne?“ – klausia Žanetas. „Kažkoks gaudesys, kosmosas.“

Po konsultacijos su Žanetu jis sustiprėjo dar labiau. „Ar tau kas nors blogai yra? – klausia kolegė. – Tu tai balsti, tai raudonuoji.“ „Nieko, praeis“, – sako Misisipė.

Tyli, nesako, kad čia taip yra, kai esi išmestas į kosmosą ir sklendi vakuume nesvarumo būklėje. „O tu pasižiūrėk į lietuvių literatūrą, Katrė, Vingių Jonas, Paskenduolė, Vilius Karalius, vienas sūnus klebonas, kitam žemė, o trečias kampininkas...“ „Jis ką, galvoja per mane reabilituoti ištisą lietuvių literatūros nelaimingų herojų plejadą? Išvis kuo čia dėti tie herojai? Kokį ryšį tai turi su mano gyvenimu?!“ „Nu, tu ten gyvendama turėjai jaustis kaip durnė, nu, grynų gryniausia durnė, žmogus ir su mitinėm būtybėm, ir su paukščiais, ir su paaugliais susišneka, bet su saviškiais niekaip... Tu buvai trečias brolis kvailys...“ „Nu, aš suprantu dabar, kad laikė mane durniausia, o buvau pati protingiausia iš visų...“ – Rembo balsu stena Misisipė.

Ir kur tie mano pelenai, pradėjo galvoti. Aliejus, romantinės dainos, erotinės svajos, Kaspijos grūzas nie bylo i nie nado? „Tai va, gausi princą ir karalystę.“

Čia jis nuoširdžiai prajuokino Misisipę. Kai gudraakė prisimena jo žodžius, iš karto pradeda juoktis, ir negali sustoti juokusis tris valandas.

Na, nei Pelenė, nei Trečias brolis psichoterapeuto neturėjo, nebuvo tais laikais, bet protingų moterėlių ir išmintingų senių, padedančių mitinių būtybių visada atsirasdavo. Bet, kaip dažniausiai būdavo, kai jau reikalai niekam nepaeidavo (o į trečiuosius niekas net nežiūrėdavo), reikalo imdavosi peleniai. Peleniai imdavosi beviltiško reikalo ir jį padarydavo, nes realiai turėjo labai daug gerų išlavintų savybių, sugebėjimų, buvo protingi ir jautrūs, kitaip sakant, turėjo aukštą išvystytą intelektą iš turtingą emocinį pasaulį. Na, ir buvo užduchinti, bet taip žiauriai užduchinti, kad laikė save nieko nevertais durnių durniais ir tik krapštinėjosi savo pelenuose. „Ką tu galvoji apie Žemaitės „Marčią“?“ – klausia Saškos. „O ką? Niekam nepatinka, kai atėjęs naujas žmogus pradeda daryti savo tvarką.“ „Tai ką, ji kiaule turėjo pasidaryti?“ „Na, taip, reikia prisitaikyti...“ „Ir visiškai nužmogėti?..“

Saša pradeda kažką neaiškiai mykti. Misisipė į jos mykimą žiūri atlaidžiai. Buvo ką tik nusiverkusi po perskaityto garsiojo Žemaitės kūrinio. Saška tikriausiai seniau skaitė ir ne viską prisimena. Misisipė niekada negalvojo, kad Žemaitės „Marti“ gali tapti jos psichoterapiniu kūriniu Nr. 1. Ir kalba Žemaitės aiški, suprantama, galima įtarti – chuliganiška.

Psichologiškai Katrė yra gana stipri, stipri ji ir fiziškai. Visais atžvilgiais puikus žmogus. Pagrindinė jos problema, jog ji manė, kad jei ji daug dirbs ir bus gera, jai pavyks, kad ji kaip titanas ant savo pečių išneš visą supuvusį Vingių pasaulį, išrinks iš jo kirminus ir išgydys. Ir nešė, ir save atstovėjo, ir kas nepatinka sakė. (Ne taip, kaip ta šiaudadūšė Misisipė, nors ir ji pradėjo sakyti, kai sugebėjo įveikti gerklės paralyžių. Ją tokia liga kankino daug metų – nori savo nuomonę pasakyti, o tau suparalyžiuoja kalbos padargus.) Ir neišnešė, tiesiog per sunkus jis Katrei fiziškai buvo. Psichologiškai ji nepalūžo, o gal nesuvokė savęs kaip atskiro asmens. Katrė Vingių pasaulyje buvo niekas, ji nebuvo žmogus. Vedybos vyko iš išskaičiavimo, ja tiesiog pasinaudota kaip skuduru savo finansiniams purvams suvalyti. Ji niekaip nebuvo tiems žmonėms reikalinga. Niekas jos ten nemylėjo. „Ar tu ten buvai gimdyvė, vaikų išnešiotoja?“ – paklausė Žanetas, vos Misisipei įžengus į kabinetą, nes jie buvo truputį pažįstami iš anksčiau. „Kengūra, blet, iš sudegusios Australijos“, – prisimena Misisipė, kaip nutylėjo, nes tuo metu Australija dar nedegė.

Mintis pabėgti iš Vingių pasaulio jai kilo, bet buvo jau per vėlu. Dabar įsivaizduokime, kad visų ujama Katrė pabėga iš Vingių pasaulio. Taigi jie visais įmanomais būdais jos nepaleidžia ir nori susigrąžinti, juk Vingiai taip myli Katrę ir tiek daug tai netikėlei davė, priglaudė į savo nuostabią šeimą senstelėjusią ir pusplikę. Štai ir visa logika. Ar tokia yra pasaulio logika?

Vingiai yra nuostabūs, jiems nieko netrūksta, o Katrė yra netikėlė.

Katrė yra užspeista ir įvaryta į kampą, o dar turėkime omeny to laikmečio socialinę struktūrą. Du lochai ir nužmogėjusi, emociškai degradavusi Vingienė, kuri reikalui esant apsimeta nematanti ir negirdinti, nieko nejuntanti. Na, tikrieji Katrės tėvai, kurie piešiami kaip šviesūs žmonės, savo dukrą realiai parduoda Velniui, blogiui ir visiškai jiems neįdomu, kaip Katrė jaučiasi, kas jai svarbu ir rūpi. Moterys čia užguitos, neturinčios savo poreikių, jausmų, bijančios ištarti žodį, ir joms vadovauja lochų lochai, kurie nieko negali ir nieko nemoka. Vingių Jonas dar ir nuo tėvų emociškai priklausomas žmogus. O Vingių Vingys kiekviename žingsnyje grasina visus nužudyti. Teisybė, Misisipės šeimoje tie grasinimai virsdavo realiai sprogstančiomis bombomis. Kiekvienas čia žiūri, kaip patenkinti savo egoistinius interesus. Čia nėra jokio kilnumo, pasiaukojimo, atjautos, tai tamsus, juodas emocinių padugnių pasaulis. Ir tas pasaulis sunaikina, sulamdo Katrę, be gailesčio ją sutraiško ir net nepajunta, kad sutraiškė Katrę, moterį, šviesų, gerą žmogų. Štai ir viskas. Ir atrodo, kad šitos dramos Lietuvoje vyko ir vis dar tebevyksta. Ištrūkti iš emocinių padugnių labai sunku, praktiškai neįmanoma. Įsivaizduokite, žmogus, ištrūkęs iš emocinių padugnių pasaulio, tampa laimingu žmogumi. Emocinės padugnės šito ištverti negali, todėl darys viską, kad sutraiškytų iš jų nasrų ištrūkti trokštančią esybę. Turi viską supurvinti, apvemti, sumaitoti. Kartais išsivadavimas – tik mirtis. „– Mano žemė aukso, mano gyvenimas visu kuo pertekęs; kaip inkstas taukuose vartysies, būsi paėdusi, tik manęs klausyk. Maža pasogėlė tavo, menka dalelė! Jonukas būtų ir daugiau gavęs kitur, nes tai vyras ir iš stuomens, ir iš liemens, kaip iš pieno plaukęs! Kiek jam tave peikė, nieko nepadėjo, turbūt tau tokia gera laimė žadėta. Ant to apmaudo išgerkim arielkos!

Čia, prisipylęs stiklelį – sveika!

Per smarvę nuo pypkės, degtinės dvokimą Katrė niekur nebesitvėrė. Atsigręžė ant vyro, tas su atkritusia lūpa, išdrikusiomis seilėmis iš tiesų besnaudžiąs!“

Misisipė gėrė kavą, užsikąsdama šokoladu su imbiero traškiais gabalėliais ir gukt, gukt – vos neapsivėmė. Taip tie vaizdai jai kai ką priminė. Ir vėl apsipylė ašarom, kurios pasūdė jos kartoką kavą. „Tas kosmosas ne iš gero gyvenimo“, – atsisveikindamas sako Žanetas.

Misisipė išėjo, ji vis dar tebebuvo Kosmose, galva ūžė. Ji nesisuko, neskaudėjo, tam, kas nėra patyręs, sunku patikėti, kad taip gali būti. Ir ji pradėjo galvoti. Labai protingai galvoti. Pirmas klausimas buvo, kodėl Žanetas jai šito nepasakė ir nepartempė jos iš Kosmoso į Žemę? Juk žinojo, turėjo žinoti. Gal pražiūrėjo, gal užsikalbėjo apie lietuvių literatūrą ir nevykėlius, psichologiškai sudegusius pasakų veikėjus, Pelenę, Trečią brolį kvailį? Tiek pasinėrė į tuos jų nuostabius tviskančius pelenus, panašius į drakono žvynus, kad Žanetas užmiršo Misisipę pardanginti iš Kosmoso į Žemę.

Bet gudraakė pagalvojo, ką ji yra skaičiusi ir žino apie tai, kodėl vaikui taip sunku atsiskirti nuo tėvų, pasipriešinti tėvų valiai, kodėl jis negali to padaryti. Dėl to, kad neišgyvens, kad mirs. Ir ji suprato savo buvimo Kosmose ir minčių apie mirtį priežastį. Ji pagalvojo, kad kurį laiką ji dar negalės išvengti fizinių pojūčių, bet dar tos pačios dienos vakare jai sugrįžo visos jėgos, ji atsistojo ant žemės, nusispyrė aukštakulnius, nusivilko kvailą rožinę suknelę ir įspraudė save į tai, kas jai buvo prie širdies tą valandą – plėšytus džinsus ir apskurusį megztinį. Susimąstė, ko gali sulaukti, kai Dievas yra tavo geriausias draugas. Atsakymą Misisipė perskaitė vienos niekam nežinomos rašytojos esė: „Didžiausias įmanomas Dievo įsikišimas man atrodo kaip žmogaus pastatymas tarp gėrio ir blogio, sutikimas jį ten pastatyti, kaip išduotas leidimas, kaip absoliuti rizika – atiduoti žmogų pražūčiai, patikint juo, pasitikint. Labai paradoksaliai skamba, bet gal – Dievas ir gali patikėti žmogumi. Banaliojoje kalbos vartosenoje tai skambėtų maždaug taip, paradokso forma būtų tokia, nesiimant jokio kvestionavimo: „Žmogus tiki Dievu, bet ar gali žmogumi patikėti Dievas?“ Ir išvada būtų tokia: jei Dievas patikės žmogumi, jis jam atsivers, vėl – ne įprastose mums patinkančiose tikėtinose patogiose visagalybės įvairių patogumų matricose. Mirties faktas čia nėra svarbiausias, nes žmogus, jo siela visada yra akistatoje su Dievu, ir Dievas atpažįsta žmogaus sielos veikimą ribinėje – mirties situacijoje ir iki jos.“

Dieve, nu, teisingai, bet kas taip rašo – „banaliojoje kalbos vartosenoje...“! Reto klaikumo kalba.

Atviro kosmoso juodame vakuume Misisipė išbuvo lygiai dvidešimt vieną dieną, pradedant nuo švento stebuklais garsėjančio Kūčių vakaro, ir sėkmingai grįžo į Žemę ant trijų Karalių, tą dieną, kai ateina laikas atsikratyti vargšių, niekam nebereikalingų, negailestingai nuvainikuotų žaliaskarių. Išbuvo be skafandro, kosminio laivo ir kitų buvimui atvirame kosmose reikalingų atributų, nes Šredingerio katė visa ištveria.