GINTARO LAŠAI
◄ Dar man kyla abejonių, ar šis autobusas buvo tinkamai dezinfekuotas. Nes juk mikrobai tokie maži, kad jų plika akimi nepamatysi. Gi virusai – dar mažesni. Nematai jų, o jie yra! Tik ir tyko, kaip kokį nekaltą žmogų, kuriam pablogėjo gyvenimas, užpulti ir numarinti. Statistika yra baisi. Mano buvęs bendradarbis minėjo, kad jo emigravusios pusseserės draugas pakistanietis krito pakirstas viruso. Laimė, pusseserė – moteris, užgrūdinta sovietmečio, tad kaipmat susirado kitą. Naujasis draugas turi neištariamą vardą ir yra iš saulėtosios Ganos. Kad būtų paprasčiau, jį vadina Osu. Dabar su buvusiu bendradarbiu nekantraudami laukiame šios istorijos tęsinio. Žmonės įlipa, žmonės išlipa. Lyg kokia kaukėta jūra banguotų autobuse. Paprastai prie Žaliojo tilto autobusas ištuštėja. Įlipa tik vienas kitas. Štai ir dabar – įlipo aukšta moteriškė su mažu vaikeliu vežimėlyje. Jai kaipmat užleido vietą pagyvenęs vyras su lazdele, nes jaunimas buvo labai užsiėmęs: studijavo gyvybiškai svarbią informaciją mobiliuosiuose telefonuose. Šalia sėdėjusi bobelė pratrūko: „Kodėl jūs invalidą išvarot?“ Na, ir prasidėjo! – Aš nieko nevariau, jis man pats vietą pasiūlė! – Nemeluokit! – Nenusišnekėkit! – Tai ir vaiką užsiauginsi tokį kaip pati? – Aš su jumis vaiko nekrikštijau, prašau nesitujinti! – Aha, nieko tu nekrikštijai, krikščionys taip nesielgia! – Būkit gera, užsičiaupkit, neprovokuokit manęs! – Nepagąsdinsi, ne tokie gąsdino! Jutau, kad galiu kaipmat užgesinti šį konfliktą, patvirtindamas jaunosios mamos žodžius, kad vietą jai išties pasiūlė, bet nespėjau nė prasižioti. Moterų diskusija garsėjo, jos turinį papildė rusiški keiksmažodžiai. Netrukus pasisakyti panoro ir kiti autobuso keleiviai. Pasijutau kaip turkų parlamente. Žmonės taškėsi kaltinimais, keikė vieni kitus, grasino iškviesti vaikų apsaugos tarnybą, nes toks triukšmas esą kenkia kūdikio sveikatai. Mane labiausiai stebino tai, kad kūdikis į triukšmą reagavo itin ramiai. Gal jis kurčias? Viską apvainikavo isteriškas moters klyksmas, jai iškėlus „iPadą“ sudaužytu ekranu: „Dėmesio, aš viską įrašinėju!“ Tada man paskambino. Išsiėmiau mobilųjį, pakėliau ranką ir ramiai, bet garsiai paprašiau tylos. Kad ir kaip būtų keista, erzelis liovėsi. Skambino mano mylimoji. Jos gyvenimas 56
pablogėjo dar pernai, tarytum nujaučiant netolimą ateitį. Vis dėlto ji vengia visuomeninio transporto, iš paskutiniųjų stengiasi važinėti automobiliu. Bet niekuomet iš automobilio neskambina. Todėl visiškai ramiai atsiliepiau: – Klausau. – Alio, labas, labas. Ką veiki? Pagalvojau apie tave. Taip pasiilgau jūros, kai buvai mane nuvežęs į Nidą prieš porą metų... – Mhm... – Tai šiemet ir vėl nenuvažiuosim! – Eeee… – Na taip, aš suprantu, gyvenimas negerėja, bet jūra! Juk tai – kažkas tokio! O tu kaip tik netekai darbo. – Bet... – Na taip, aš suprantu, kam dabar lengva?.. Bet ar tu mane supranti? – Mieloji, jei nusipirktum nuolatinį bilietą, mes galėtumėm pinigus, skirtus benzinui, panaudoti kelionei į pajūrį, juoba ne sezono metu krenta kainos ir žmonių gerokai sumažėja. – Ką?! Tu nori, kad važinėčiau prasmirdusiais autobusais su visokiais degradais, narkomanais ir bomžais? Ten gi – pamazgų duobė, o ne transportas! Aš stebiuosi, kaip tau ten pačiam nešlykštu. Kol galvojau, ką atsakyti mylimajai, su siaubu supratau, kad mūsų pokalbio klausėsi visas autobusas. Ko gero, buvau netyčia įjungęs garsiakalbį. Pirmas pravirko vaikas, kurį maniau esant kurčią. Tada kaip pagal komandą suošė galiorka, kažkoks vyriokas intensyviai kartojo, kur derėtų mano „durnei“ nueiti, viena moteris pasakė, kad durnas esu aš pats, jei su tokia sūka susidėjau, žodžiu, autobuso keleiviai atvirai demonstravo savo nepasitenkinimą. Kokią minutę kantriai klausiausi patarimų, keiksmų ir komentarų. Tada vėl iškėliau ranką. Ir vėl stojo tyla. Vaikas taip pat nurimo. – Meilė – akla, – pasakiau ir išjungiau mobilųjį. Niekas neprieštaravo, tik jauna mama nusikvatojo. Dabar mes išties galime dažniau pažiūrėti vienas kitam į akis. Jaunosios mamos ir mano žvilgsniai susitiko, pamačiau jos piktdžiugišką žvilgsnį. Kiek palaukusi, ji demonstratyviai nuspaudė išjungimo mygtuką ant suskilusio „iPado“ ekrano. Po paraliais, koks puikus sumanymas įrašinėti gyvenimą! O juk aš, tiesą pasakius, iš pradžių pamaniau, kad ji – tiesiog eilinė pamišėlė... Labai gražiomis žaliomis migdolinėmis akimis.
Treči a kvail y Alma RIEBŽDAITĖ
Tą akimirksnį, kai Misisipė buvo paimta į Kosmosą, skambėjo Swerto „Lavonas“ (feat. AK Grizz). Daina buvo gera ir agresyvi, bet net ir jai nepavyko Misisipės išlaikyti pririštos prie Žemės. Misisipė buvo pasipuošusi, mat ruošėsi švęsti Kūčias. Vilkėjo rožinę suknutę su baltais burbuliukais, kojas buvo apsiavusi raudonais aukštakulniais bateliais, o pėdkelnės buvo baltos ir nepermatomos. Tai buvo šventas šviesus vakaras, kai ji nutarė bent trumpam atsisakyti plėšresnio stiliaus ir savo esybę pašvęsti trapiam moteriškumui, ir še tau, kad nori. Kosmosas! Jos rankose buvo automatas, o automate daug kulkų. Ji šaukė, spardėsi, rėkė ir šaudė kosmose į visas puses, bet kulkos lėtai ir chaotiškai sklido į visas puses. Nebuvo girdėti jokių garsų. Ji iš lėto sukosi, ir kartais atsidurdavo žemyn galva, kurią paslėpdavo užkritęs sijonas. Vieną kulką ji pagavo vakuume ir suspaudė delne. Iš pradžių ji pagalvojo, kad tai – ledinukas ir įsidėjo į burną, bandydama sučiulpti. Jos nuostabai kulka buvo šalta ir saldi, bet netirpstanti burnoje, ir ji suprato, kad tai – amžinas ledinukas. Atrodė, kad kosmose ji visiškai negali valdyti savo kūno, ypač trukdė ir erzino ant veido krintantis sijonas, bet pamažu ji išmoko plaukioti ir sklęsti. Jos šviesūs garbanoti ilgi plaukai (aš juk dar nė karto nerašiau apie Misisipės plaukus) išsileido ir pleveno beorėje erdvėje. „Ar aš besugrįšiu į Žemę? – galvojo Misisipė. – Ar taip ir liksiu gyventi amžinai danguje?“
