Jūratė GRIGAITIENĖ, Virginija RIMKAITĖ, Sondra SIMANA, Evelina ZENKUTĖ. „TheATRIUM“ festivalis, arba Priartėję lūkesčių horizontai

„TheATRIUM“ festivalis, arba Priartėję lūkesčių horizontai

Birželio 8–20 dienomis uostamiestyje vykusio V tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ programa viliojo žymių Europos režisierių – Alessandro Serra, Jano Klatos, Krystiano Lupos, Agatos Dudos-Gracz – spektakliais. Iš jų susidėjo pagrindinė festivalio programa Klaipėdos dramos teatre, ją papildė naujovė – alternatyvioms teatrinėms formoms skirta „Triumo“ programa klaipėdiečių pamėgtoje laisvalaikio ir pramogų erdvėje „Hofas“. Festivalį vainikavo virtuozų dueto iš Italijos „Musica Nuda“ koncertas Teatro aikštėje. Festivalio spektaklių įspūdžiais pasidalijo teatrologės bei teatralės Jūratė Grigaitienė, Virginija Rimkaitė, Sondra Simana ir Evelina Zenkutė.

A.Dudos-Gracz premjera

J.Grigaitienė: Žinoma, didžiausi lūkesčių horizontai ir tam tikro nerimo gaidelės tvyrojo ties Klaipėdos dramos teatro premjera „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“, kurią režisavo garsi lenkų režisierė A.Duda-Gracz. Intriga dar labiau sustiprėjo po spaudos konferencijos, kurioje režisierė, atsakinėdama į žurnalistų klausimus, sugebėjo savo galingu temperamentu ir energija, išmintimi ir intelektu, emocionalumu bei moterišku žavesiu pakerėti visus. Todėl nenustebino aktorių atviros asmeninės išpažintys, išreiškusios nuoširdžią simpatiją bei padėką jaunai ir talentingai lenkų režisierei, kuri iš naujo subūrė ir sukūrė trupės branduolį. Genialaus baroko dailininko Michelangelo Merisi da Caravaggio biografija ir kūryba pagrįstame spektaklyje bandoma atsakyti į klausimą, kokie slapti ryšiai sieja didžiausią blogį (paleistuvystė, girtuoklystė, prievarta ir kt.) ir aukščiausią gėrį. Iš žemiškos, kone gyvuliškos žmogaus egzistencijos purvo dailininkas sukūrė nuostabaus grožio vizijas, kurias realizavo savo drobėse. Transformuojant žmogiškas nuodėmes į šventenybę ir (ar) dievišką grožį spektaklyje atsiveria įstabi vizualios didybės panorama. Šiame kontekste gal kiek pritrūko ryškesnės dramaturginės linijos. Fragmentiškai sudėlioti ryškūs tapybiški epizodai retsykiais užgožė pačią mintį ir neleido aktoriams įsibėgėjus pasiekti kulminacinio akordo. Tačiau galima drąsiai sakyti, kad šiame spektaklyje nebuvo antraeilių vaidmenų, nes visi aktoriai scenoje buvo pilni gyvybės, su savo personažų meilės, pašaukimo ir kančios istorijomis.

V.Rimkaitė: Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė apšviesdama siluetus žmonių, gaivališkai švenčiančių gyvenimą, kasdienėse intrigose, peripetijose, muštynėse ir orgijose besijuokiančių, šūkčiojančių ir verkiančių, nuodėme ir pažeme šliaužiojančių mažutėlių, kartais vis sinchroniškai maldas šnabždančių ir net nenutuokiančių, kiek dar likę Dievo jų buveinėje; siluetus žmonių, aistringai, atsidavusiai, vulgariai šokančių ant stalų, griūvančių ant grindinio, įsisiurbiančių į kito lūpas, sielą, be moralės priekaištų, be suvaržymų; siluetus žmonių, kertančių galvas, žudančių, mušančių ir kalančių prie kryžiaus, bet taip pat siluetus žmonių – nelaimingų, svajojančių, meilės išsiilgusių, o gal net jos nepažinusių. Ir toje dieviškosios šviesos apšviestoje prostitučių, valkatų, plėšikų ir skurdžių maišalynėje, toje knibždėte knibždančioje minioje – puolusioji Lena, Caravaggio stebuklas, kuris įvyko neprašytas; Lena, kuri yra ir šviesa, ir tamsa, tobulas paveikslas, bet taip tapytojo nesaugotas, nevertintas, nepuoselėtas, pamintas ir nužudytas, ir pats Caravaggio, smuklės prieblandoje stebintis ir fiksuojantis šešėliuose besiskleidžiantį tikrovės grožį ir bjaurastį, ir žmogų, su visais sopuliais ir nuosmukiais, su visa nepadailinta esme ir esatimi; Caravaggio, verčiantis nuogus, purvinus, skausmą kenčiančius ydingus Dievo tvarinius šventaisiais, potėpis po potėpio guldydamas juos į drobę, pats visa išgyvendamas, sacrum ir profanum sąjungoje šventiesiems įdėdamas anapusybės pažado nesušvelnintas riksmo grimasas, agonijos iškraipytus kūnus, mirties sustingdytus žvilgsnius; Caravaggio, visa stebinčiojo Dievo nepermanomas užmačias vykdanti avelė, dailininkas, įtikėjęs, kad Viešpats jį pasirinko, murkdęsis troškimuose būti turtingam ir šlovingam, ilgainiui apmaudžiai supratęs, kad vis dėlto Viešpaties iš tiesų nepasirinktas ir pamirštas, taip ir skendęs į savo tamsumas, grimzdęs į prarajas ir likęs ten be vilties, kad jo nutapyta tamsa kada nors virs šviesa, lygia Kūrėjo sukurtai šviesai, ir kartu – universaliu, besąlygišku, šlovingu, neabejotinu jo kaip kūrėjo, kaip menininko pripažinimu, garantija; vis dėlto ilgainiui suvokęs, kad Dievas yra meilė ir

festivalis, lūkesčių horizontai

Scena iš spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. A.Duda-Gracz, Klaipėdos dramos teatras). Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Dievas tik nori, kad mes mylėtume. „Aš nutapiau tamsą“, – pasakė Caravaggio; o Dievo iš tikrųjų pasirinktasis Adomas pasakė: „Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Tad kas norėtų sėdėti tamsoje?

Tuose tapybiškuose gyvuosiuose paveiksluose, toje paslaptingoje misterijoje, rafinuotoje sceninėje tikrovėje subtiliõs šviesõs apšviesti tokie gyvi ir pilnakraujai aktoriai, užpildę sceną vaizdu ir tūriu, kūrę vaizdinį po vaizdinio, mizansceną po mizanscenos, paveikslą po paveikslo, atvėrę juos vieną po kito ir vieną iš kito, skulptūriškai tiksliai, atsidavusiai tekėte tekėjo – pirmyn, pasmerktojo Caravaggio šešėliais. Ir mes, nebyliai parterio šešėliuose sėdintieji ir visa stebintieji, kūrėjai ir kūriniai, ir šventieji, ir puolusieji, įnardinti į Caravaggio, o gal Dievo, drobės tamsumas, režisierės valia tapome didelio šviesaus paveikslo dalimi.

S.Simana: Gyvenimo prakaitas, seilės, sperma, lupenos ir puvėsiai, susimaišę su sielos ekstaze, – štai kas yra Caravaggio šiame spektaklyje. Jis prasideda žiūrovų panardinimu į tamsų beprotnamio tvaiką – čepsėjimas, kikenimas, aimanos ir pratisas balsingas ūksmas. Ar tai XVII a.? Ar tai žmonių pasaulis? Galvoji. Bet kai pasirodo Caravaggio, kurį, save pranokęs, vaidina aktorius Liudas Vyšniauskas, pamatai žmogiškosios sielos nuopuolio ir išlaisvinimo spektrą. Caravaggio vaidmuo apima stipriai išreikštą natūralizmą ir stipriai išreikštą misticizmą. Aktorius su šia užduotimi susidoroja, susitelkdamas į beveik nuolatinį kūno virpėjimą ir kažką, kas yra virš to, kas vyksta scenoje. ►

◄ Kai jis regi paveikslus, o žiūrovai tuos paveikslus mato vaidinamus scenoje, L.Vyšniausko Caravaggio veidas nušvinta kvailai naivia atsidavimo išraiška. Vis dėlto jis išbalansuoja ant įtikinančiai autentiško santykio briaunos. Neįsivaizduoju, kiek kartų galima suvaidinti tobulą balansą tarp savęs niekingo ir Dievo, bet, regis, būtent pagrindinio aktoriaus energetika turi išvežti visą spektaklio gausų būrį, kuris vaidina karnavališką nuopuolio rutiną.

Lenos – kekšės ir Caravaggio mylimosios, kurią dramatiškai įkūnija aktorė Renata Idzelytė, charakteris yra taip pat sudėtingas kaip Caravaggio, tačiau, turbūt režisierės valia, jis lieka neapšviestas, neišgriebtas iš tamsaus laiko akivaro. Viena vertus, Lena lieka kaip šviesos provaizdis, kita vertus, jos tekstas turi daugiausia pamokslaujančios, edukuojančios informacijos. Tad sakyčiau, Lenos paveikslas suformuotas kaip abstraktus ir baigtinis, todėl ir nesukuriantis įdomios perspektyvos.

Tai, kaip spektaklyje žiauriai pašiepiama Katalikų Bažnyčia, nebestebina, mes jau įpratome prie tokių vaizdų, kurie prieš dešimtmetį būtų sukėlę pasipiktinimą. Tai, kad scenoje juda nuogi vyrai, savimi besigėrintis Kristus iš transvestitų šou, irgi nesukelia šokiruojančios reakcijos, nes režisierė, dirbdama su Klaipėdos dramos teatro aktoriais, sugebėjo pasiekti tokį pasitikėjimo laipsnį, kad nuogumas tapo natūraliu spektaklio kostiumu. Jei aktoriai sugebėtų dar labiau atsipalaiduoti ir mėgautis savo kūniškumu, tai suteiktų spektakliui stipresnį energetinį lauką ir, drįsčiau manyti, palengvintų pagrindinio veikėjo ekstatinį balansą.

Anglų režisierius Derekas Jarmanas, kurdamas filmą „Karavadžas“, siekė pašlovinti Europos kultūrą, o lenkų režisierė A.DudaGracz – Europos ateitį. Gailestingą ateities tamsą. Regėti šviesą, bet nebūti pačiam apšviestam. Tai krypties, žiūros perspektyva. Spektaklyje ši linija yra labai stipriai perteikta – nepaisant supuvusio, deformuoto, ištvirkusio pasaulio, egzistuoja tikroji šviesa, ir užtenka tik žinoti, kad ji egzistuoja, ir tai jau teikia viltį.

Tai futuristinis spektaklis, kalbantis apie ateitį praeities mirusia kalba (Biblijos tekstą L.Vyšniausko Caravaggio skaito lotyniškai). Tai spektaklis, kurio seniai laukiau ir labai norėčiau dar pamatyti su kitais aktoriais, kai lenkų Šventąją Trejybę pakeis Darius Meškauskas, Mikalojus Urbonas ir Artūras Lepiochinas.

E.Zenkutė: Šiuosyk – be tekstinio nuoseklumo. Padrikos, viena su kita nesusijusios pastraipos. Tebūnie tai žaibinis pasivaikščiojimas nuo vieno paveikslo prie kito, galerijos darbo valandoms nenumaldomai artėjant į pabaigą.

Retas jausmas – nepažinti aktorių. Ir ne pavienių, kuriuos transformavo dvasinės ar fizinės genetikos nulemti išskirtiniai vaidmenys. Ne, šįkart kažkas nutiko visai trupei. Nukrito keli artistų priklausomybę miestui, įstaigos rūšiai apibrėžę žodžiai – liko aktoriai. Fizinis nuogumas, neretai siejamas su primityvumu, paviršutiniškumu, spektaklyje vaidinančiuosius, rodos, nusluoksniavo dvasiškai. Kam nepasitaiko? Ko gero, daugeliui.

Koks, rodos, primityvus ir dar tik aktorystę studijuojančiųjų mėgstamas praktikuoti gyvųjų paveikslų metodas. Ir kaip visos techninės detalės gali dulkėti metodologinių aprašų puslapiuose. Architektūriškai įstabios meistro pilys dygsta ir smėlio dėžėse.

Kiek kartų per spektaklį norėjau pasvirti kėdėje į priekį? Mažų mažiausiai tiek, kiek sykių trupė sustingo į Caravaggio paveikslus. Ne vieno filmo ar knygos siužetas pamautas ant iš paveikslų belipančių jų personažų. Čia atvirkščiai. Kita kinematografinio ar literatūrinio košmaro pusė. Kaip tiksliai ją apibūdinti, nežinau, bet tai apie akimirką, kuri iki sustingstant drobėje buvo gyva. Vieną akimirką viešnamio orgijos dalyviai tvinkčioja, putoja ir liejasi per kraštus, kitą virsta religiniais kankiniais, šventaisiais. Visi yra viskas. Gal apie tai ir spektaklis.

Paradoksali jungtukų paskirtis – atskirti. Palikti vienintelį, stovintį abipus „arba“. Lyg visada viena bus geriau už kitą. Tarp kojų – nauja gyvybė ar gašlumas? O gal ir tai, ir tai. O gal ir trečia, ketvirta, penkiolikta. Po spektaklio vėl grįžtu prie mūsų ir Lenkijos aktualijų – homoseksualių žmonių teisių, abortų draudimo klausimų. Gal vis dėlto visa tai daugiau nei šviesotamsa.

L.Vyšniausko Caravaggio apsėstas aistros tapti geriausiu epochos dailininku, apsėstas amžinybės. Kristus mane pasirinko, kartoja jis. Neironizuoju, kokia žavinga vyriška arogancija, – jaustis dievu, užkariautoju, beatodairiškai norėti visko ir būtent dabar. Berniukams – dangus. Iki jo dar gabalėlis, tad Caravaggio dvilinkas pataikauja Bažnyčiai – meno užsakovams. Mažiau žavinga, tiesa? Kaip ir jo vagystės, apgavystės, girtuokliavimas, net dvi žmogžudystės. Kol Caravaggio planuoja nemirtingumą, R.Idzelytės vaidinama prostitutė Lena žino tragišką savo baigtį. Specialiame spektaklio leidinyje, kuriame – užrašytos personažus jau už scenos ribų pratęsiančios jų mintys, Lena sako: žinau, kad per jį mirsiu. Taip ir nutinka. Ir to pranašišku ženklu tampa tos pačios R.Idzelytės dar spektaklio pradžioje įkūnytas paveikslas „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“. Vyras – ribų nejaučianti ir nemirtingumo siekianti pusė, moteris – šventuolė ir nusidėjėlė viename, reprodukcinė, nuo vyro priklausanti būtybė. Ar ne šią takoskyrą ir šiandien tebebandoma sujungti į vieną kelią?

Caravaggio kalba apie šešėlius. Sako – nereikia nieko, tik jie svarbūs. Karavadžistinės dailės tenebrizmas lyg apeliuotų į ne itin gausų spektaklio spalvingumą. Bet, žinoma, ne, viskas ne taip. Kiek čia kolorito kalorijų protams, akims ir sieloms, koks pasisotinimas parodija, grotesku, pasipriešinimu bukumui, meile, aistra, humoru, liūdesiu, menu, istorija.

Tokia muzika, kokią girdime A.DudosGracz spektaklyje, turėtų atsimušti į bažnyčių skliautus, drebinti mozaikas. Sakralumo, tariamo priartėjimo neįmenamoms paslaptims labui. Bet tinka, jei tik mokama jausti, aidėti ir kūniškose šventovėse.

Be progos gilinkitės į religiją. Nes vieną dieną atvažiuos kaimynai lenkai, ir sudvejosite, ar Marijai nereikėtų ieškoti kitų žemių.

Viskas apie Tai, apie Meilę. Netrukdykime jai.

J.Klatos „Faustas“

J.Grigaitienė: Blogio ištakų naratyvą per Fausto ir Mefistofelio akistatą savo spektaklyje „Faustas“ (rež. J.Klata) pagal Johanną Wolfgangą Goethe’ę iškėlė „Pod Palmovkou“ teatro iš Čekijos trupė. Nors spektaklį dėl nežinia kokių priežasčių paliko nemažai žiūrovų, asmeniškai man tai buvo vienas ryškiausių festivalio potyrių ir viena įdomiausių interpretacijų klasikine „Fausto“ tema. Kiekvieną spektaklio akimirką jaučiau ne vakarykštės dienos, o dramatišką šiandienos pulsą, kuris energingais tvinksniais (per ritmą, judesį, veiksmą) pulsavo sutrikusių ir savotiškai savo sielas dėl žemiškų malonumų praradusių,

Scena iš spektaklio „Faustas“ (rež. J.Klata, „Pod Palmovkou“ teatras, Čekija). Pauliaus Sadausko nuotr.

hedonizmo šėtonui parsidavusių žmonių minioje. Pilkoje vartotojiškos visuomenės suformuotoje vidutinybių masėje be individualių veidų, vardų ir idėjų finalinėje scenoje išsiskyrė senyva pora, nuolankiai besimeldžianti mažoje kaimo bažnytėlėje. Ir, žinoma, neįgaliojo vežimėlyje sėdinti Margarita – kaip suluošintos ir iškreiptos tikrosios meilės metafora. Gal ir ne visai tolygiai ėjęs spektaklis sukėlė minčių spiečių, kai kurios scenos tiesiog sukrėtė menine išmone, o matyti vaizdai dar ilgai išliks gyvi mano atminties archyve.

E.Zenkutė: Koveris. Iki šio žodžio režisierius J.Klata redukuoja neretai ilgus teorinius išvedžiojimus, kaip šiandienos teatrui reikėtų traktuoti didžiųjų autorių klasiką. Koks grakštus, elementarus ir tikslus paaiškinimas. Taip lyg visagalis didžėjus J.Klata ir čekų teatro trupė „Pod Palmovkou“ sumiksuoja naują J.W.Goethe’ės „Fausto“ versiją.

Su prie teatro durų gautais ir salėje užsidėtais žybsinčiais plastikiniais ragais jaučiuosi kvailokai. Net tamsoje. Priešais mane kėdėse – tokie patys šviečiantys raguotieji. Apie demonišką pradą, blogio ir gėrio santykį žmonėse nesusimąstau. Ir, ko gero, nesuklystu.

Aiškindamas savojo „Fausto“ išeities tašką, J.Klata sakė, kad juo tapo šiandienos pasaulyje elementariu ir savaime suprantamu virtęs velniškumas ir jo ženklai. Blogis su visa savo atributika integravosi į filmus, muziką, reklamas, aprangą ir t. t. Tai nei stebina, nei gąsdina, nei bekelia klausimų.

J.Klatos „Faustas“ – lyg tas avanscenoje pastatytas stulpas su keturiais megafonais, kryžkelė, kurioje susikerta pagrindiniai spektaklio elementai. Apie visus po truputį.

Pirmajame kelyje – reveransas J.W.Goethe’ės „Faustui“. Spektaklis apima abi kolosalaus kūrinio dalis, panaudojama daug jo scenų, remiamasi eiliuotu tekstu. Aiškiai jaučiama, kad J.Klata išstudijavo kūrinį – tik iki smulkmenų išnarstęs kažką seną, gali sukurti naują.

Antrajame – laviravimas ties riba. Didžėjus J.Klata ant to paties stulpo nukryžiuoja beždžionę (o gal patį Kristų, tik su ant krūtinės pakabinta beždžionės kauke), Margaritą pasodina į neįgaliojo vežimėlį ir priverčia prabilti spigiu, dirbtiniu balsu, taip paskatindamas publiką jausti jai antipatiją (o sykiu piktintis Faustu lyg iškrypėliu), surengia dangiškąją orgiją, kurios metu aktoriai, imituodami liečiamą moterį, glosto vaisių puseles ir kaišioja į jas pirštus. Dorovės sargai, uolūs katalikai, jautruoliai, ką darysite? Ar didžėjus-pankas užkurs pyktį taip, kad iš teatro bėgsite jau po pirmos dalies? Beje, grupelė susirinkusiųjų taip ir padarė.

Trečiajame kelyje – šou, popkultūra ir visa tiesiogine ar netiesiogine tų žodžių prasme – jos velniava. „Fauste“ J.Klata atiduoda duoklę tam, kas jo jaunystės metais darė didžiausią įtaką, – muzikai. Ir būtent tokiai, kuri, jokia naujiena, laikyta šėtoniška (bliuzas, iš kurio kilo didžioji dalis muzikos stilių, vadintas velnišku). Spektaklyje pasigirsta „AC/DC“, U2, „Led Zeppelin“, Nicko Cave’o bei kitų atlikėjų ar grupių kūrinių motyvai. Čia gausu šokių, veiksmo filmų scenų imitacijų, nūdienos gyvenimo aktualijų (pavyzdžiui, nesiliaujantis viso ko filmavimas išmaniaisiais telefonais), čia ir repuojantis, gobtuvą užsimaukšlinęs Mefistofelis, o tiksliau – Mefistofelė, surūdijusio lunaparko liekanos ar į sceną sulindęs supermenas. Tai atpažįstama, sava, kad ir kaip kratomasi. ►

Scena iš spektaklio „Makbetas“ (rež. A.Serra, Sardegna teatras, Italija). Alessandro Serra nuotr.

◄ Ketvirtajame – publika, nuo kurios niekur nepabėgsi. O kartais skuodžia ji pati. Bėda, kad daugelio žinios apie „Faustą“ ir baigiasi Mefistofeliu, Faustu ir Margarita. Antroji kūrinio dalis, apimanti Fausto-inžinieriaus pasaulį, kuriame – homunkulo sukūrimas, Antikos veikėjai, alternatyvūs pasauliai, imperatoriaus rūmų finansinių reikalų tvarkymas, įgyvendintas projektas, atitveriant jūrą ir paverčiant ją sausuma, – prastai žinoma ir suvokiama, tad ir spektaklio vaizdiniai, jo seka jau ne visiems suprantami. Bet tai ne J.Klatos ir aktorių, ne J.W.Goethe’ės, o žiūrovų problema.

Jei viskas bus gerai, J.Klata kurs spektaklį Klaipėdos dramos teatre. Įdomu, kaip intelektualųjį provokatorių vėl priims uostamiesčio publika. Paruoškite pultą didžėjui. Laukiame.

A.Serra „Makbetas“

J.Grigaitienė: Dar viena sceninė interpretacija Williamo Shakespeare’o „Makbeto“ motyvais turėjo būti ypatingas ir originalus klasikinės tragedijos sceninis įgyvendinimas. Italų Sardegna teatro spektaklyje, laikantis elžbietiško teatro dvasios, visus vaidmenis atliko tik vyrai. Tikslus, preciziškas, tiesiog juvelyriškas režisieriaus A.Serra darbas su aktoriais. Režisierius pasirodė kaip tikras sceninio judesio, gestų, detalių virtuozas. Tačiau spektaklis atrodė tarsi išplaukęs iš kitų tolimų laikų ir gerokai nutolęs nuo šiandienos aktualijų. Vaidmenis atliko darnus dailių ir plastiškų vyrukų ansamblis. Net nelabai aišku buvo, kuris iš jų yra pagrindinis herojus Makbetas. Visi galėjo būti Makbetais ir kartu nė vienas iš jų. Savo ūgiu ir įspūdinga išvaizda išsiskyrė ledi Makbet, turinti „Eurovizijos“ žvaigždės transvestito Končitos stotą ir veidą su elegantišku juodos barzdos linkiu. Šis italų teatro Shakespeare’o „Makbeto“ pastatymas be Makbeto ir be ledi Makbet aistrų labai madingai dar kartą parodė, kaip lengva vienu mostu ištrinti tradicinius lyčių skirtumus ir panaikinti trapias tapatybės ribas. Spektaklyje išnyko aštrus konfliktas ir žūtbūtinė kova, žmogiškos emocijos ir aistros. Liko juvelyriškai išdailintas, saugus saloninis vaizdelis, papuoštas vienu kitu tikrai puikiai surepetuotu šmaikščiu laumių epizodu. Daugelis žiūrovų, skirtingai nei spektaklyje „Faustas“, liko sužavėti ir nepaliko žiūrovų salės anksčiau laiko. Žinoma, labai reikia ir tokių estetiškai švarių, iki blizgesio nupoliruotų spektaklių, tačiau kyla natūralus klausimas, kodėl buvo pasirinkta būtent „Makbeto“ istorija. Man visada įdomesnė kad ir šiurkštesnė, ne iki galo išbaigta faktūra, tačiau turinti aiškią idėją ir šiuolaikinio gyvenimo skambesį.

E.Zenkutė: Elementas (-ai). Pirmumo teise. Toks minties ir atminties palikimas po spektaklio. Dedu atspirties tašką, po kurio – kas? O prieš jį? 2018-aisiais iškeliavęs režisierius Eimuntas Nekrošius? Tuomet galiausiai – tik vatais nepamatuojamas, be galiojimo termino, nepaliaujamas šviesos šaltinis.

Jokia naujiena, italo A.Serras statytą „Makbetą“ ne vienas gretino su E.Nekrošiaus teatrinėmis orkestruotėmis. Pats A.Serra neslepia susižavėjimo geriausiu Lietuvos režisieriumi, kurio šekspyriadą – „Hamletą“, „Makbetą“ ir „Otelą“ – kadaise matė Parmoje. Tik „matė“ – blogas žodis, „palietė“ – irgi. Manau, peiliu. Pasidarbuota

ašmenimis. Ko gero, iki skausmo, iki sukrėtimo, iki įtampos suriestų kumščių. Nes švelnūs apkabinimai – drumstas vanduo. Žmogus žmogui – su visomis teigiamomis ar katastrofiškomis to pasekmėmis – turi įstrigti. Nulūžusios geležtės principas ir įstabi alchemija – plienas kartais išsiskleidžia gėlėmis.

Bet prie pražios, prie elementų. Tikrai nekrošiškas festivalio svečio pirmapradiškumas, o gal pirmapėdiškumas. Kur žengsi, ten dunksi ir piestu pamažu stojasi mirtį pranašaujantys akmenys, tamsą mėnuliškai pasidabruoja aitrus metalo staugsmas, simbolines formas įgauna medis, į orą kyla dulkės – mūsų priedanga ir tikrasis kamufliažas. A.Serra lyg visą pasaulio patirtį vis labiau kumpstančioje nosyje kaupianti senė iš archajiškumo, praeities ritualų, pranašysčių, muziką atstojančių autentiškų garsų, sceninės tamsos ir asketiškumo audžia tankią Makbeto tragediją. Nė plyšelio šviesai.

Šventai tikiu, kiekvienam – prigimtinis namų DNR, konkreti vieta, numatyta globalioje šaradoje, likiminė genetika. Tai persiduoda ir menui – šįsyk teatrui. A.Serra „Makbetą“ nukelia į Sardiniją, o aktorius (visi jie vyrai, net ir atliekantys moterų vaidmenis) įgalina kalbėti sardų kalba. Lokacija – logiška, kalbos pasirinkimas – taip pat. Lygiai taip pat šimtu procentų taiklus šiaurietiškesnis E.Nekrošiaus scenovaizdis, tiesa, nieko bendra neturintis su temperamentu. Aistrai geografija nereikšminga.

Lenkų rašytojas Witoldas Gombrowiczius savo dienoraštyje įspėjo: tasai, kuris bijo žmonių paniekos ir vienatvės, tegul tyli. Anot jo, toji baimė dar ir išsigalvota – juk populiarumas, kurį išsikovoji tarnaudamas skaitytojui ir epochos srovėms, tereiškia didelius nuostolius – ir tik tas, kuris įstengė išsiskirti iš minios ir egzistuoti kaip atskiras žmogus, o tik paskui įgijo vieną, du, tris, dešimt išpažintojų, brolių, tik tas nusikratė vienatvės menui leistinose ribose. Dar, W.Gombrowicziaus teigimu, menininkas turi išsakyti savo epochą ir nujausti ateinančią.

Kukliai papildysiu trečiąja taktika – vizionieriumi galima būti ir nepasiduodant nei dabarčiai, nei ateičiai – pirmyn į praeitį. Gręžkis. Sykiu ir į praeitį, ir gilyn.

Tai, kad kažkada nenusilenkei laikmečiui, jo madoms, daliai kūrėjų, jei jie tikra šviesa, atsipirks. Lenksis amžininkai ar ateities kartos.

Todėl – dar sykį grįžkime į pradžią, – ir elementas. Režisierius, koks, rodos, ir yra A.Serra, – kaip visą riktuojanti, užkurianti, gyvybę įpučianti išoriškai nematoma baterija, į priekį likusius spektaklio komandą vedantis užtaisas. Režisierius – taigi ir A.Serra – kaip tas, kuris nenuolaidžiauja, nekeliaklupsčiauja, vaikosi dvasią, nubraukdamas prielipą laiką.

S.Simana: A.Serra – žmogus „orkestras“ – jis yra savo spektaklių scenografas, kostiumų kūrėjas ir šviesų dailininkas. Prieš metus tarptautiniame menų festivalyje „Plartforma“ teko matyti jo jautrų šokio monospektaklį „Vakaro šešėlis“.

A.Serra „Makbete“ išlieka toks pat subtilus pasakotojas, tik ši istorija sekama nebe iš sielos vidinės būsenos, o iš pasaulio, kuris yra negailestingas ir fatališkai pasmerktas. A.Serra psichologinį veikėjų paveikslą suaudžia iš garso potvynių ir atoslūgių, šviesotamsos kirčių, natūralaus medžiagiškumo objektų (akmuo, metalas, pelenai), įterpiamų į gyvųjų pasaulį, tuo primindamas E.Nekrošiaus spektaklių stilistinį vaizdumą.

Spektaklio leitmotyvas – šauksmas: Makbetai! Makbetai! Makbetai! Ir pats Makbetas save šaukia. Bet jo nėra. Yra tik žudantis, naikinantis dėsnis. Žmogus yra pati tobuliausia žudymo mašina. O Makbetas yra ne čia, jis yra kažkur kitur, paslėptas, pasislėpęs.

Kaip atsitinka, kad žmoguje nelieka žmogaus? Kur yra Makbetas?

Makbetiška situacija galima kiekvieno gyvenime, kai, susiklosčius aplinkybėms, galime nebebūti žmonėmis, turinčiais vardus, o būti vardais be žmonių. A.Serra, kurdamas spektaklį, panaudojo Sardinijos salos žemdirbius, jų paprastą valstietišką rūbą ir stotą, sardinišką kalbą, tarsi visi yra lygūs. Tarsi žudiku gali būti kiekvienas paprastas valstietis. Tik ponia Makbet, juodoji lemtis, nėra viena iš jų. Ji yra žmonių likimo valdovė (ją vaidina vyras, kaip tikrame Shakespeare’o teatre), moirų moira, nemirtingoji, kuri nuoga pakyla sienos plokštuma ir dingsta, kad vėl pasirodytų kitoje karštoje konflikto zonoje.

A.Serra „Makbetas“ atliepia šiandieninę situaciją, kai žmonės yra susipriešinę ir pasidaliję į stovyklas, jie praranda vidinį žmogiškumą ir pasilieka tik žmonių vardais. Nenorėčiau, kad eidama šaukčiau kaip Makbetas save, – Sondra, Sondra, ir nebebūtų tos, kuri išgirsta.

A.Serra „Makbetas“ – tai subalansuotas skiepas nuo takiojo blogio.

K.Lupos „Austerlicas“

E.Zenkutė: Vokiečių rašytojui Winfriedui Georgui Sebaldui raktu į rašymą tapdavo nuotraukos, pagal jo romaną „Austerlicas“ sukurtas Valstybinio jaunimo teatro spektaklis pradedamas jaunajam Austerlicui traukinių stotyje spragsint fotoaparatu, mano blyksnis, po kurio norisi dėti tašką, – specialioje spektaklio knygelėje pamatytas per repeticijas įamžinto verkiančio režisieriaus K.Lupos portretas. Ilgai negalėjau atplėšti akių, o galiausiai fotografiją prismeigiau. Tikrai ne prie sienos.

Bet iki to teko nueiti ilgą kelią. Žydams, vokiečiams, lenkams ir lietuviams, pačiam K.Lupai, Valentinui Masalskiui, Sergejui Ivanovui, Viktorijai Kuodytei, tai moteriai salėje su, ko gero, paaugle dukra, vis ilsinančia galvą mamai ant peties, man, kitiems mačiusiesiems spektaklį, visai žmonijai, nepriklausomai nuo tautinės priklausomybės, gimimo datos ar kitų parametrų. Visiems reikėjo ir dar reikės paėjėti, kol besiveržiantį verksmo trenksmą bandysime užspausti delnais.

Eiti galima ir į priekį, ir atgal. Tad džiugu, kad, rodos, judama gera linkme.

K.Lupa, sėdėdamas paskutinėje salės eilėje, išleidžia keistą duslų garsą, atsikrenkščia. Tada dar, dar ir dar daugybę kartų viso spektaklio metu. Įspėjimas tai, pasirengimas prabilti, budinimas, priminimas, kad mes čia, mes gyvi?

Po spektaklio sau atrėmiau visą skaitytą kritiką, paprasčiausiai ją nubraukiau, atmečiau viską, kas sulaukė pastabų, užkliuvo, buvo įvardyta trūkumais. Kodėl? Kartais atsakymai visai šalia. Viename interviu K.Lupa sako, kad Holokausto tema reikalauja aukos, taigi visada vienareikšmiškai ves į pralaimėjimą.

Pralaimėjusieji, mano giliu įsitikinimu, – aukščiau kritikos.

Galiausiai viena spektaklio scena tampa prieiga visam tam, ką ir kokia forma išvydau. Austerlicas, išsiaiškinęs tragišką savo šeimos likimą, – kad augo žydų šeimoje, kad nuovokios mamos buvo išsiųstas ►

Scena iš spektaklio „Austerlicas“ (rež. K.Lupa, Valstybinis jaunimo teatras, Lietuva). Lauros Vansevičienės nuotr.

◄ gyvybės traukiniu į Didžiąją Britaniją, kad jo tėvai vis dėlto mirė konclageryje, – kartu stebint ir V.Masalskio pasakotojui Sebaldui, peržiūri Kurto Gerrono sukurto propagandinio filmo apie Tereziną ištrauką. Gal pamatys mamą, jos veidą. Neranda. Galiausiai kažkuris – nebepamenu Austerlicas ar Sebaldas – pasiūlo vaizdą sulėtinti keturis kartus, esą gal taip pavyks įžvelgti. Ir šįkart – ne.

Vienas po kito slenkantys tempiantys kadrai, kuriuose – kone žaisminga konclagerio gyventojų kasdienybė, ima priminti tai, ką Klaipėdos dramos teatre stebėjau kelias valandas.

Visas spektaklis su K.Lupos pasirinktu W.G.Sebaldu, antiscenišku jo literatūriškumu, dialogais, skilusiais iš atsiminimų, realiojo veiksmo nebuvimu, visa tai, ko neva neįveikė režisūra ir vaidyba, ir yra keturis kartus sulėtintas vaizdas. Ir tai joks teatro pralaimėjimas prieš literatūrą. Noriu matyti tai kaip sąmoningą režisieriaus pasirinkimą, išbandymą žiūrovui, rizikingą būdą stoti akistaton su išskirtine tema ir geriausią pasirinkimą ją perteikti.

Spektaklio pabaigoje Austerlicas palieka W.G.Sebaldo knygą. Ir taip natūralu – juk toks autoriaus išvargintas klajonių po Europą – užmiega, kad susapnuotų susitikimą su mama ir tėvu. Savo košmare Sebaldas tampa nacių prižiūrėtoju, atliekančiu antropologinius nuogų tėvų matavimus, prieš įvykdant egzekuciją. Viskas jau išnagrinėta kritikų – kokia menka riba tarp budelio ir aukos, koks drastiškas ir vienintelis būdas paskutinį kartą pamatyti tėvus. Kažkuris jų, Austerlicui užmigus (sapnas sapne), kartoja: aš esu žmogus, aš esu žmogus, aš esu žmogus.

Kas lieka, kai baigiasi spektaklis? Šis, tada kitas, dar kitas, šimtai kitų? Kad ir kaip stengtųsi ar norėtų teatralai, – nedaug. Bet vis dėlto bent kartais – šis bei tas. Pavyzdžiui, sąmoningai sausai aprašytas „Austerlico“ finišas.

Post scriptum

J.Grigaitienė: Šiemet penktasis tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“ Klaipėdoje buvo išsiilgtas ir laukiamas turbūt penkis kartus stipriau, nei visi kiti prieš tai buvę. Po ilgos beveik dvejų metų karantininės tylos festivalis tapo ne tik dideliu įvykiu uostamiestyje, bet ir įspūdinga teatro švente su spalvingais alternatyviais meniniais fejerverkais: performansais, instaliacijomis, koncertais ir kūrybinėmis laboratorijomis. Klaipėdos dramos teatras, užuot priėmęs saugią geresnių laikų laukimo poziciją, išdidžiai priėmė COVID-19 iššūkį ir pasirinko „BŪTI nepaisant visko. Būti tamsiausią gyvenimo akimirką. Būti įkvėpimo ir iškvėpimo švente, apimančia visą planetą.“ Pagaliau laisvai įkvėpti tikro, skirtingų šalių ir žanrų, netradicinio teatro turėjo galimybę ir uostamiesčio žiūrovai bei miesto svečiai.

E.Zenkutė: Festivalis „TheATRIUM“ skaidrėja, įgauna aiškesnes formas. Žvelgiant į visumą, manau, šie metai buvo geriausi. Nė vieno dvejotino spektaklio. Bėgantys metai dar nereiškia, kad progresas bus savaime suprantamas. Eiti galima ir į priekį, ir atgal. Tad džiugu, kad, rodos, judama gera linkme.

Kiek įdomesnė man ne visai tiesiogiai su festivaliu susijusi tendencija – vis didėjantis lenkų režisierių desantas Lietuvoje. A.Duda-Gracz išreiškė abejonę, ar jos Caravaggio istorija galėtų būti rodoma Lenkijoje, į juoduosius sąrašus šioje šalyje įtrauktas K.Lupa, po pasaulį blaškosi ir kritikos dabartinei valdžiai negailintis J.Klata. Visų jų stotelė (kai kurių – ne pirmą kartą) – Lietuva. Liūdna dėl situacijos Lenkijoje, antra vertus, mes tik išlošiame. Be to, vietos po saule – daug.