TEATRAS
„TheATRIUM“ fe s arba Priartėję lūk e Birželio 8–20 dienomis uostamiestyje vykusio V tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ programa viliojo žymių Europos režisierių – Alessandro Serra, Jano Klatos, Krystiano Lupos, Agatos Dudos-Gracz – spektakliais. Iš jų susidėjo pagrindinė festivalio programa Klaipėdos dramos teatre, ją papildė naujovė – alternatyvioms teatrinėms formoms skirta „Triumo“ programa klaipėdiečių pamėgtoje laisvalaikio ir pramogų erdvėje „Hofas“. Festivalį vainikavo virtuozų dueto iš Italijos „Musica Nuda“ koncertas Teatro aikštėje. Festivalio spektaklių įspūdžiais pasidalijo teatrologės bei teatralės Jūratė Grigaitienė, Virginija Rimkaitė, Sondra Simana ir Evelina Zenkutė.
A.Dudos-Gracz premjera J.Grigaitienė: Žinoma, didžiausi lūkesčių horizontai ir tam tikro nerimo gaidelės tvyrojo ties Klaipėdos dramos teatro premjera „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“, kurią režisavo garsi lenkų režisierė A.Duda-Gracz. Intriga dar labiau sustiprėjo po spaudos konferencijos, kurioje režisierė, atsakinėdama į žurnalistų klausimus, sugebėjo savo galingu temperamentu ir energija, išmintimi ir intelektu, emocionalumu bei moterišku žavesiu pakerėti visus. Todėl nenustebino aktorių atviros asmeninės išpažintys, išreiškusios nuoširdžią simpatiją bei padėką jaunai ir talentingai lenkų režisierei, kuri iš naujo subūrė ir sukūrė trupės branduolį. Genialaus baroko dailininko Michelangelo Merisi da Caravaggio biografija ir kūryba pagrįstame spektaklyje bandoma atsakyti į klausimą, kokie slapti ryšiai sieja didžiausią 8
blogį (paleistuvystė, girtuoklystė, prievarta ir kt.) ir aukščiausią gėrį. Iš žemiškos, kone gyvuliškos žmogaus egzistencijos purvo dailininkas sukūrė nuostabaus grožio vizijas, kurias realizavo savo drobėse. Transformuojant žmogiškas nuodėmes į šventenybę ir (ar) dievišką grožį spektaklyje atsiveria įstabi vizualios didybės panorama. Šiame kontekste gal kiek pritrūko ryškesnės dramaturginės linijos. Fragmentiškai sudėlioti ryškūs tapybiški epizodai retsykiais užgožė pačią mintį ir neleido aktoriams įsibėgėjus pasiekti kulminacinio akordo. Tačiau galima drąsiai sakyti, kad šiame spektaklyje nebuvo antraeilių vaidmenų, nes visi aktoriai scenoje buvo pilni gyvybės, su savo personažų meilės, pašaukimo ir kančios istorijomis. V.Rimkaitė: Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė apšviesdama siluetus žmonių, gaivališkai švenčiančių gyvenimą, kasdienėse intrigose, peripetijose, muštynėse ir orgijose besijuokiančių, šūkčiojančių ir verkiančių, nuodėme ir pažeme šliaužio-
jančių mažutėlių, kartais vis sinchroniškai maldas šnabždančių ir net nenutuokiančių, kiek dar likę Dievo jų buveinėje; siluetus žmonių, aistringai, atsidavusiai, vulgariai šokančių ant stalų, griūvančių ant grindinio, įsisiurbiančių į kito lūpas, sielą, be moralės priekaištų, be suvaržymų; siluetus žmonių, kertančių galvas, žudančių, mušančių ir kalančių prie kryžiaus, bet taip pat siluetus žmonių – nelaimingų, svajojančių, meilės išsiilgusių, o gal net jos nepažinusių. Ir toje dieviškosios šviesos apšviestoje prostitučių, valkatų, plėšikų ir skurdžių maišalynėje, toje knibždėte knibždančioje minioje – puolusioji Lena, Caravaggio stebuklas, kuris įvyko neprašytas; Lena, kuri yra ir šviesa, ir tamsa, tobulas paveikslas, bet taip tapytojo nesaugotas, nevertintas, nepuoselėtas, pamintas ir nužudytas, ir pats Caravaggio, smuklės prieblandoje stebintis ir fiksuojantis šešėliuose besiskleidžiantį tikrovės grožį ir bjaurastį, ir žmogų, su visais sopuliais ir nuosmukiais, su visa nepadailinta esme ir esatimi; Caravaggio, verčiantis nuogus, purvinus, skausmą kenčiančius ydingus Dievo tvarinius šventaisiais, potėpis po potėpio guldydamas juos į drobę, pats visa išgyvendamas, sacrum ir profanum sąjungoje šventiesiems įdėdamas anapusybės pažado nesušvelnintas riksmo grimasas, agonijos iškraipytus kūnus, mirties sustingdytus žvilgsnius; Caravaggio, visa stebinčiojo Dievo nepermanomas užmačias vykdanti avelė, dailininkas, įtikėjęs, kad Viešpats jį pasirinko, murkdęsis troškimuose būti turtingam ir šlovingam, ilgainiui apmaudžiai supratęs, kad vis dėlto Viešpaties iš tiesų nepasirinktas ir pamirštas, taip ir skendęs į savo tamsumas, grimzdęs į prarajas ir likęs ten be vilties, kad jo nutapyta tamsa kada nors virs šviesa, lygia Kūrėjo sukurtai šviesai, ir kartu – universaliu, besąlygišku, šlovingu, neabejotinu jo kaip kūrėjo, kaip menininko pripažinimu, garantija; vis dėlto ilgainiui suvokęs, kad Dievas yra meilė ir
