8 minute read
Ignas KAZAKEVIČIUS. Jūros metras
from Durys 2021 07
Jūros metras
Be abejonės, „SetP Stanikas“, arba Svajonės ir Pauliaus Stanikų (toliau – S & P) paroda, birželio 18 – liepos 18 d. veikusi Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose, – įvykis. Ne todėl, kad jie – pripažinti kūrėjai, ne todėl, kad jų paroda buvo planuota penkerius metus, ir ne todėl, kad ši paroda – kažkas tokio, ko nebūtų galėję atsirasti kitu laiku ir kitoje vietoje. Galėtų. Tačiau paroda suskambėjo Klaipėdos, kultūriškai išsitęsusios laike beveik taip pat, kaip miesto plane, kontekste.
Advertisement
Ignas KAZAKEVIČIUS
Pirmoji autorinė
„Jūros“ / „Les mers“ – pirmoji tarpdisciplininio meno kūrėjų autorinė paroda uostamiestyje, bet ji nėra menininkų debiutas KKKC Parodų rūmuose. S & P eksponavo kūrinius reikšmingiausiuose KKKC projektuose. 2011 m. jie dalyvavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos projekte „Estetika vs Informacija“, Maskvos bienalės renginiuose, o 2012 m. jų kūriniai buvo pristatyti visus lankomumo rekordus sumušusioje prancūzų ir lietuvių šiuolaikinio meno parodoje „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“. Tada kometa į Lietuvos meno pasaulį įskriejęs prancūzų kuratorius Nicolas Bourriaud tarsi šiuolaikinio meno popiežius pašventino KKKC ir šis akimirkai virto Lietuvos meno centru. Po šios parodos didelio formato S & P darbai beveik dešimtmetį buvo saugomi KKKC ir man nuolat primindavo, kad gal jau pribrendo laikas personalinei autorių parodai. Tas laikas atėjo, su juo – ir kitas dešimtmetis, ir štai vieni charizmatiškiausių Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų aukojo meno mišias šventove virtusiame KKKC ir erdvėje šamaniškais ženklais įrėžė savo indėlį į KKKC sukūrimą. Trumpai tariant, tai viena retų parodų, leidžiančių pajusti meno eksponavimo svarbos įteisinimo aktą. O kalbant be patetikos – fiziologiškai pajusti tikslingai ir kokybiškai, bet atsitiktinai sumodeliuotų garso takelių vibraciją, prietemoje ir pusšešėliuose virpčiojančių refleksų, stoglangių celofano properšų, kažkur žingsnių gretimose salėse, praslenkančių žiūrovų šešėlių, kūrinių kvapo ir įkaitusio pastato tvankumos kondensatą. Lengvai pro S & P parodą nepraplauksi. Visada užkliūsi, visada kas nors užkabins. Mėgautis estetiniu koliažu leido ir tai, kad parodoje nebuvo tekstų, išskyrus anotaciją, parodos pavadinimą, nebuvo kūrinių pavadinimų, visi jie QR kodais nukreipė lankytojus įprasta informacine linkme, ir mes stebėjome rafinuotai ir pošiurpiai „išsivyniojančius“ tapybos, piešinių, v i d e o p a v e i k s l ų ritinius. Stebėjome nebaigtame kino filme savaime besiplėtojantį siužetą.
Jūros skaitymas
KKKC nuo pat įkūrimo atliko ano laiko ir šiandienos laiko vartų misiją šiuolaikiniame mene. Buvo lyg užtvankos, reguliuojančios vietinio ir „nevietinio“ meno, įskaitant technologijų, tendencijų, parodų kuratorių ir architektų, parodų kultūros telkinių susisiekimą. Šiek tiek druskos gyvenimo rutinai paskatinti reikia, bet juk negalima įleisti per daug jūros vandens į ežerą ar marias – vietinė ichtiofauna žus, toje akvatorijoje bus pažeista etno- ir eko- sistema. Kita vertus, kultūriniame rezervate taip pat negali gyventi, nes kranto teritorijoje aplinka pasikeitė, kuriami biurai ir pliažai. Nenuogąstaukite, šios jūros egzistuoja tik mūsų fantazijoje. Realiu laiku mes regime tik jūros paviršiaus atspindį, bet nesuvokiame pačios jūros kaip visumos. Galime apskaičiuotinai įsivaizduoti jos kubatūrą, užterštumo lygį, kitus vandens tyrumo, fizinius ir metafizinius parametrus, bet jūrą matome tik per asociacijas. Jūrą perskaitome kaip istoriją su laivų mūšiais, vikingais ir pasienio patruliais, kaip stichiją su bangomis ir ledkalniais, kaip idilę su delfinais ir jachtomis, kaip atrakciją, papildytą paplūdimio tinklinio, banglentininkų ir gelbėtojų, o gal kaip ekovariantą – su plastiko liekanomis, naftos dėmėmis ir mirusiais koralais ar kaip nostalgiją – su visokiomis nerijomis, salomis, lagūnomis, rifais. Dar atsargoje turime skrajojantį olandą, piratus, jūrinės ir nejūrinės valstybės sampratą, povandeninius kabelius, naftos platformas ir dujotiekius... Įsivaizduokime, kad menininkai į šį klišių konstruktą sudeda savo patirtis ir gautus vaizdo pikseliukus sulipdo esamojo dažninio praeityje laiko klijais. Laikas – vėlgi tik kažko jau nutikusio refleksas, jį sukuria ►
Svajonės ir Pauliaus Stanikų autorinės parodos „Jūros“ / „Les mers“ KKKC Parodų rūmuose fragmentai. Nerijaus Jankausko nuotr.
◄ pats kūrėjas ir toks laikas egzistuoja, kol menininkai kuria, o žiūrovai stebi ir vertina šį procesą. Parodoje regėjome mėnesiui sustabdytą S & P pasąmonės srautą. „SetP Stanikas“ – tai S & P „set-up’as“ arba idėjos įgyvendinimo būdas, stilius, struktūra. Neatsitiktinai šia paroda autoriai nejučia vizualiai išreiškė KKKC misiją. Sugrojo rekviem gęstančiai intelektualiai (nepainioti su technologiška ir išmąstyta) ir instinktyviai (nepainioti su ekspresionizmu), emocinio patoso ir komunikacinio perkrovimo pakylėtai kūrybai. Paroda yra ne tik S & P kūrinys, įkūnytas KKKC parodų salėse, bet ir centro tęsinys erdvėje. Tokioje pačioje, kaip ir S & P kūryba – decentralizuota, amžinai post / pop geopolitiška, post / pop kultūriška, post / pop socialinė, ekstazinė ir konfrontuojanti.
S & P „set-up’as“
Kad ir kaip vadintųsi kūrybinis Svajonės ir Pauliaus Stanikų duetas, pavyzdžiui, „SetP Stanikas“, „Svajonė & Paulius Stanikas“ ar tiesiog tarpdisciplininio meno kūrėjų pora, juos visada galima drąsiai pavadinti m e n i n i n k a i s. Žmonėmis, kuriančiais m e n ą, gebančiais ne tik jį, bet ir jo kūrime dalyvaujančią auditoriją sukurti. Sukūrus gerą meną, visada reikia atkurti save, nes viskas išdega ir išsproginėja, išmuša kamščius ne tik kurčiajam. Stanikai tapo aistros pelenais, piešia pjūviais, o kūrinių, parodos, projektų kultūrinį svorį, estetinį vektorių, informacinį potencialą galime sužinoti kiekvieno iš mūsų bazinės suvokėjo teritorijos plotą padaliję iš S & P konkrečios parodos akvatorijos ir padauginę iš skaičiaus π. Π skaičius yra svarbus šioje marinistinėje formulėje. Rezultatas bus išreikštas jūros metrais, bangų dažniais, horizonto pusiausvyra ir kitais nesisteminiais vienetais. S & P kūryba jokiai sistemai nepaklūsta, o kūrybinės sistemos pusiausvyra jų kūryboje traktuotina kaip slydimas santykinės jūros lygio paviršiumi, veiksmo metu jį pakeliant arba sumažinant. Paroda visada lieka improvizacija eteryje. Paulius turbūt pasakytų, kad pusiausvyra nelygu balansui. Kaip ir raidė π nelygu p. Kai šią graikišką raidę apskritimo ir jo spindulio santykiui išreikšti pasirinko XVIII a. britų matematikas Williamas Jonesas dėl ja prasidedančių žodžių „perimetras“ ir „periferija“ (liet. „apskritimas“), apie periferiją vietos ir laiko požiūriu jis negalvojo. Jūs taip pat nepraleiskite šio semantinio niuanso. S & P menas Lietuvoje visada buvo suvokiamas periferiškai. Nepaisant suvokėjų rango, statuso, išprusimo. Tad paroda Klaipėdoje aktuali ir svarstant periferijos periferiškumo klausimą. Vizualiai tai galėtų būti sulyginama su parodoje eksponuotu meteoritu, kuris įkrito į praustuvą, pirma pramušęs hierarchinės aplinkos ir tokios pat hierarchinės pseudostruktūros stogą. Kiekviena S & P paroda bet kurioje erdvėje veikia panašiai. Toks yra šios kūrybinės poros veikimo meno lauke mechanizmas arba, jei norite, vadinkime tai Svajonės ir Pauliaus „set-up’u“.
Suvokiama pasąmone
Atmintyje iškyla S & P dalyvavimas Venecijos bienalėje. 2003-iaisiais S & P projektas „Pasaulinis karas“ atstovavo Lietuvai 50-ojoje Venecijos meno bienalėje. 2003 m. kūrėjams skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija, o 2017 m. už estetinį kūrybos provokatyvumą menininkai įvertinti Nacionaline kultūros ir meno premija. Tai dviguba epitafija bet kuriam kuriančiam Lietuvos menininkui, nes po to Lietuvos
kontekste galima tikėtis tik neformalaus „meno ambasadoriaus titulo“.
S & P „Jūros“ propaguoja laisvę nuo šiandien madingos estetikos, kuratorinių praktikų, nuo meno vartotojiškumo ir paklausos, „koreguojančios“ menininkus ir jų meną. Tai savaime provokuoja, kaip ir jų tris dešimtmečius trunkantis bendras kūrybos laukas, kuriame menininkai elgiasi lyg paskutiniai tikrieji ekspresionistai, instaliuojantys žiūrovams visą emocijų ir patirties būdvardžių paketą.
Formos ir troškimų paprastumas, neišbaigtumas ir netobulumas, fiziologiškumas, nevalytos emocijos, nepakartojamas liūdesys, ekspresyvi melancholija, klasikos ir ankstyvojo avangardo ilgesys, autodestruktyvios nuotaikos. Menininkai parodose kiekvieną kartą laužia ir dalija žiūrovams savo kūno komuniją. Tik dėl nesumeluotos kūrybinės aistros S & P kūryba, skirtingai nei daugelio tarpdisciplininių autorių, nevirsta madinga, meinstrymine, nors naudoja ir štampuoja mainstream’o kodus. Ją sunku atkartoti, imituoti, sekti ja neįmanoma, kopijuoti beprasmiška.
Autorių kūryba – viso gyvenimo patirčių filmo stop kadrai, išreikšti vis kita medija (skulptūra, keramika, tapyba, fotografija, piešiniu) ir skirtinga jos traktuote. Išraiškos priemones menininkai renkasi dėl konkrečių išskirtinių savybių, bet nefetišizuoja medijų. Pasitelkdami jas, perkošia galios ir lyties klausimus, popkultūrą ir mitologinius pasakojimus. Kiekviena jų paroda konstruojama naujai, kiekviena ekspozicija – tarsi kūrybinių etapų analizės koliažas. ►
◄ Todėl neieškokite estetinio tobulumo ar pasakojimo nuoseklumo. Koliažo negalima paaiškinti racionaliai – forma, koloritu ar kompozicija. S & P kūryba reikalauja pasąmoninio suvokimo, daug dėmesio skiriama fiziologiniams motyvams ir medžiagiškumui, per kuriuos išreiškiamas kūrinio vizualiosios estetikos ir informatyvumo santykis.
Neturi ribų
S & P kūryba neturi apčiuopiamų geografinių, stilistinių ribų kaip ir Sargaso jūra, ribojama srovių ir nesusijusi su žemynais, geografinėmis ar politinėmis ribomis. S & P „Jūros“ – asociacija su globaliais informacijos srautais, takiu eteriu, meno erdvėse sargasiškai tyvuliuojančiais artefaktais, asociacija su vandenynu kaip archajiniais vandenimis, tik ką gimusią planetą dengusiais. „Jūros“ – specialiai Klaipėdai kurtas projektas, bet su uostamiesčiu jis turi tiek pat sąsajų, kiek ir M.K.Čiurlionis su savąja „Jūra“, kurios netapė tiesiogiai – kūrė viziją garsu ir vaizdu.
Parodoje-instaliacijoje jauti ošiant eterio vėją, jis šukuoja tas gėles, arfų stygas ir muzikančių kūnus, kurie, nepaisant užliūliuojančių muzikos raibulių, tikrai yra. Materija yra forma. Ir forma yra tikra. Tai, kas tikra, keičiasi. Pūva, mutuoja, eroduoja. Nesikeičia plastikas, kurio Sargaso jūroje labai daug ir kuris tiesiogiai ar kaip sąvoka „plastikas“ dalyvauja parodoje ir pastiprina natūralizmo estetiką Stanikų kūryboje apskritai.
S & P kūryba Lietuvos kontekste fenomenali. Ji tiesiog yra, jos nereikia įrodinėti, jai nereikia koncepcijos, filosofinės atramos. Pats naratyvas yra kiekvieną dieną autorių rašoma daugiakanalė meno istorija. Tai primena reportažą apie gyvenimo prilyginimą kūrybai ir vice versa, kur žmonės niekada nesirenka kažko labai konkretaus, veikiau kalba apie mūsų intencijas iki pasirinkimo ir apie tai, kas atsitinka pasirinkus. Banali „tiesa“ lengvai tampa ekspresyviu buities reljefu, pilka politkorektiška egzistencija nuskenuojama ir virsta barokiškai glamūriniu, provokatyviu
plakatu. S & P kuriamą meną iš kitų Lietuvos menininkų kūrybos išskiria emocingas ir itin išraiškingas vizijos vizualizavimas, šamaniškas šiuolaikinės kultūros ritualas, aplinkos emocijų dauginimas. Autorių dueto kūryba – tai ribinės žmogaus būsenos, kurias padeda atskleisti puikus piešimo technikos virtuoziškumo, medijų miksavimo ir eklektiško turinio balansas.
Naujas „SetP Stanikas“ projektas „Jūros“ / „Les mers“ teigia apie moralinių ir etinių ribų transgresiją (geologinė termino analogija – jūros veržimasis į sausumą). Šiuolaikinio meno lauke minėta sąvoka įvardija įvairius sociokultūrinius ribų peržengimo, sulaužymo ir įveikimo aspektus. Didelio formato nuotraukos, po 30 metų atrasta ir restauruota savo pačių tapyba, fotografijos ir piešiniai sukelia nerimo pojūtį, būdami labai atviri, kūriniai tarsi neleidžia pasirinkti. Tu priimi juos arba atmeti. Arba dalyvauji šamaniškame rituale kartu su autoriais, įbrendi į JŪRAS, arba sustoji savo suvokimo pakrantėje ir tik žiūri, matai vaizdus, bet į juos neįžengi.