Tadas ŽVIRINSKIS. Virtiniozaurai. „Dėmesio, aš viską įrašinėju!“

Virtiniozaurai

Tadas ŽVIRINSKIS

Kaip malonu patirti atradimo džiaugsmą! Net perkopus gyvenimo pusę, kai jau esi tikras, kad niekas maloniai nebenustebins. Na, nebent anūkai. O jų kol kas nenusimato. Atradimo džiaugsmą sieju su vaikyste – kai viskas nauja ir įdomu. Gal toji nuostaba yra pirmasis žingsnis mano suvaikėjimo link? Nenorėčiau būti nukvakęs senelis, norėčiau daug įdomybių papasakoti savo anūkams. Kai kuriuos pasakojimus pasilieku būtent jiems. Nenoriu perpasakoti jau pasakotų istorijų. Tai – it padėvėtų rūbų dovanojimas – ekonomiškai ir aplinkosaugiškai pateisinamas, bet „žiauriai“ nuobodus. Neturėčiau sakyti „žiauriai“, juoba man dukra nuolat primena, kad labiau tiktų „itin“ ir „labai“. Vis dėlto žodis „žiauriai“ man patinka. Ypač kai jis vartojamas kaip oksimorono dalis. Pavyzdžiui, žiauriai geras. Tai puikiai atspindi gyvenimo dualizmą: vieniems jis yra žiaurus, kitiems – geras, et vice versa. ►

Alvydo Vaizdinio nuotr.

◄ Kažkodėl manome, kad labiausiai nustebina ir pradžiugina griozdiški, neįprasti akiai dalykai, kaip antai: milžiniškas dirižablis, reklamuojantis higieninius įklotus, naujas kokio mažapimpio milijonieriaus visureigis su ypatingu numeriu BBD007, pietūs platformoje, pakeltoje kranu virš senamiesčio, ir panašiai. Manęs tokie dalykai „neveža“. Dukra lieptų vartoti žodį „nejaudina“, bet čia iki jaudulio – dar toli. Neveža! Nei arti, nei toli. Jokios puotos akims, jokio džiaugsmo širdžiai. Primena važiavimą per remontuojamą Lenkijos kelią, kai negali viršyti gana griežto greičio apribojimo, o priešakyje laukia dar maždaug 800 km. Nuobodybė. Net jei iš dirižablio pasipila nemokami įklotai. Net jei milijonieriaus visureigis dengtas auksu. Net jei platformoje – gourmet patiekalai. Ar ilgai tai išliks atmintyje? Juk naujų, jaudinančių dalykų poreikis auga geometrine progresija. Jei laiku nesustosi – finalas bus apgailėtinas. Tiesą sakant, visi finalai yra apgailėtini... Paminėsite mano žodį, kai reikės su visam padėti šaukštą ir palikti šią ašarų ir snarglių pakalnę. „Innovate, don’t imitate!“ – kažkada ragino Nokia ir garbingai užvertė kanopas. Užkietėję X kartos romantikai bandė reanimuoti negyvėlį. Prisikėlė zombis Lozorius, kuriame nieko suomiško ir inovatyvaus nebeliko. Gi dabar aplinkui matau vien „Imitate, don’t innovate!“ Melžiama technologijų karvutė gailiai mūkia, bet dar išspaudžia vieną kitą virtualaus pieno lašą. Jaunieji vienaragiai džiaugiasi radę aukso gyslą, bet visas tas jų „auksas“ yra kiniško „bomžpakio“ turinys, skirtas greitam vartojimui. Dažnai pagalvoju, kas būtų, jei staiga dingtų elektra ir internetas? Apokalipsė? Kai paklausiu savo vaikų, ką jie tokiu atveju darytų, akivaizdžiai sugadinu jiems nuotaiką. O to man reikia mažiausiai. Ko gi man reikia? Nieko ypatingo. Moku pasitenkinti minimaliu. Tai nereiškia, kad minimumas turi būti šūdo vertas. „Mažai“ man nėra „blogai“ sinonimas. „Less is more!“ – štai siekiamybė. Todėl investuoju tik į deimantus. Visos „vertybinių popierių“ biržos – ne man. Kaip popierius gali būti vertybinis, jei tai – net ne popierius? Juk akcijomis net subinės nenusivalysi! Vertinga yra tai, ką turi iš tiesų. O dar vertingiau – turėti vertingų daiktų, kurie neužima daug vietos ir kurie nenuvertėja. Žodžiai VERTĖ ir VERITAS skamba kaip muzika. Manau, posakį apie žvirblį saujoje ir briedį girioje girdėjote visi?

Gyvenimas yra per trumpas, kad vergautum bankui ir valgytum, kas papuola. Šios pozicijos ir laikausi. Mane žavi neįmantrūs, bet skanūs patiekalai. Ypač mėgstu virtinius. Ypač su kalakutienos įdaru. Labai svarbu yra padažas. Negalima šykštauti, parenkant ingredientus. Reikia geros uoslės, jautraus liežuvio ir pastabios akies. O svarbiausia – viską gaminti griežtai pagal pasiteisinusį receptą! Tikslumas yra sėkmės brolis dvynys. Tiek tikrai išmanau. Virtinius man patinka gaminti kartu su sūnumi. Jis iš manęs paveldėjo atidumą detalėms ir skrupulingą receptų laikymąsi. Jo virtiniai yra puikūs, bet štai padažą dar reikia tobulinti. Virtinius verdame tam tikromis progomis. Tarkime, paskutinis sykis buvo skirtas paminėti Betelgeizės švytėjimo blankimą. Gi numatomas gaminimas nešė paslaptį. Sūnus pasakė, kad manęs laukia staigmena. Nemėgstu staigmenų, bet dėl virtinių su kalakutiena galimas kompromisas.

Susitikome sūnaus bute. Nors jis dar nevedęs, bet viengungiškumo čia nerasi net dieną su žiburiu. Sūnus yra pedantiškai tvarkingas. Kai kam tai nepatinka, bet man operacinės švara ir vaistinės tvarka gyventi netrukdo. Kažkada kalbėjau su juo šia tema. Paaiškinimas buvo genialiai paprastas: „Man – taip ramiau.“ Visi žinome, kad vyrui ramybė – šventas reikalas. Ramiau, tai ramiau. End of story!

Sėdėjau virtuvėje ant baro kėdės ir atidžiai žvelgiau į jau paruoštus virti virtinius. Jie priminė miltuotus stegozaurus. Nejučia šyptelėjau – pamaniau, kad mano būsimiems anūkams tokia smagi kulinarija irgi bus prie širdies. – Pats virtiniozaurus sugalvojai? – Nea, Adelė parodė. – O tai kur ji pati? – Šiam savaitgaliui ji išvyko pas tėvus į Klaipėdą...

Adelė yra mano sūnaus draugė, tiesiog paniškai bijanti manęs, tiksliau – mano balso. Dievaž, juokinga! Rado ko bijoti... Apsipras. Negaliu gi aš visą laiką tylėti, atėjęs pas sūnų į svečius! – Tiatia, padėsi paruošti padažą? – paklausė sūnus, tiesdamas man vyno taurę. – Šūdas – ne klausimas, Simuk! – atsakiau ir pauosčiau vyną.

Mano mėgstamas sicilietiškas 2015 metų derliaus Nero d’Avola. Hm... Nujaučiu, kad staigmena bus neprasta, jei esu juo vaišinamas. Bet aš neskubinu įvykių. Imuosi padažo.

Yra keletas užsiėmimų, kurie artimi meditacijai. Vienas jų – virtinių padažo gaminimas. Žinoma, žvejyba, tantrinis seksas ir LSD yra geriau. Bet ne visada. Dabar – geriau padažo ruošimas. Jos metu tartum „surobotėju“: judesiai būna mechaniškai tikslūs, mintys aiškios, o sąmonė švari. Simukas sako, kad tuomet jam patinka stebėti mane. Esą pasikeičiu, tampu visiškai kitoks, lyg svetimas, bet labai įdomus stebėti. Anksčiau manydavau, kad jis gudrauja, taip sakydamas, bet dabar esu tikras, kad jo žodžiai – tikri ir nuoširdūs. Gamindamas virtinių padažą, ir pats jaučiuosi kiek kitaip – lyg iš šono save stebėčiau. Panašiai jaučiausi vaikystėje, kai dėl rimtos ligos gulėjau ligoninėje. Tada rodėsi, kad girdžiu savo balsą kitokį, lyg jis man nebepriklausytų. Kartais matydavau save iš šono. Buvo apėmęs jausmas, kad mano dvasia trumpam atsiskiria nuo kūno. Ir tas jausmas buvo labai arti tiesos. Vėliau sužinojau, kad mane – dešimtmetį berniuką – medikai tik per plauką išgelbėjo nuo mirties.

Akimirką šmėstelėjusį vaikystės prisiminimą nutraukė vaiko verksmas. Tiksliau sakant – kūdikio. Sklindantis iš miegamojo. Sustingau ir klausiamu žvilgsniu įsistebeilijau į sūnų. Jis kreivai šyptelėjo ir galvos linktelėjimu pakvietė eiti kartu. Kaip nebaigęs operacijos chirurgas iškeltomis rankomis nusekiau sūnų. Jis pravėrė duris ir pasakė: – Staigmena!

Ant lovos gulėjo gal pusmetrinė lydeka ir verkė kniurkiančiu kūdikio verksmu. Simas priėjo, paėmė žuvį ant rankų, įkišo į nasrus žinduką ir ėmė meiliai sūpuoti. Lydeka aprimo ir papsėdama žinduką įsistebeilijo į mane. – Simuk, ar galėčiau? – ištiesiau rankas, norėdamas paimti žuvį. – Prašom, tiatia.

Atsargiai paėmiau lydeką ir ėmiau sūpuoti, niūniuodamas lopšinę, kurią kažkada dainuodavau savo mažyliams:

Ferme, ferme les volets!

Les yeux ferment les volets.

Ferme, ferme les volets!

Les yeux ferment les volets.

Marchand, marchand de sable qui passe,

Marchand, marchand de sable est passé...

Lydekos žvynai it deimantai spindėjo vakaro saulės šviesoje, besiskverbiančioje pro langą, ir mano seną širdį užplūdo nenusakomos laimės banga.

„Dėmesio, aš viską įrašinėju!“

Su apgailestavimu tenka pripažinti, kad gyvenimas gerėja ne visiems. Sakydamas „ne visiems“, turiu omenyje ir save, žinoma. Vis dažniau tenka važinėti visuomeniniu transportu. Galima būtų džiaugtis, kad taip prisidedu prie ekologinės apokalipsės atitolinimo, bet vidinis cinikas visuomet į tai replikuoja sarkastiškai: „Užtat riziką apsikrėsti tuberkulioze ar kokia kita bjaurastimi neabejotinai priartini!“ Ir ką tu jam? Juk teisus bjaurybė! Laimė, dabar autobusuose ir troleibusuose yra dezinfekcinio skysčio dozatoriai. Ateini, užpili naminuke dvokiančio skysčio ant delnų, patrini. Tik nepauostai, nes čia – ne „samagonas“, ir patrynus duonele nepakvimpa.

Na, ir dar kaukės, žinoma. Kaipgi be jų? Daug diskutuojama apie jų naudą ar žalą, bet mūsų vadai pasielgė saliamoniškai: nenori nešioti – mokėk! Ir taip nemažai, sakyčiau. Už tokią sumą benzino galima būtų mėnesiui nusipirkti ir važinėti bajoriškai kur tik akys mato. Beje, apie akis. Dabar žmonės neišvengiamai priversti dažniau žiūrėti vienas kitam į akis. Nes kaukės – beveik visų vienodos. Yra ir ypatingų, bet tų – vienetai. O visuomeniniame transporte tokių išskirtinių veikėjų net nesu matęs. Taigi žmonės gali dažniau įsižiūrėti vienas kitam į akis. Ne vien į mobiliuosius spoksoti, juoba kad juose – ta pati žinia. Gyvenimas gerėja ne visiems. Kai kam gal net ir blogėja, ką ten gali žinoti.

Štai kas vakar nutiko kaimynei. Grįžo ji namo iš darbo, pastatė automobilį kieme. Priekinis ratas pataikė į asfalto duobę, todėl iš šono atrodė tartum padanga būtų pusiau nuleista. Kaipmat kita kaimynė pakomentavo, kad grįžusioji nuo gero gyvenimo tiek sustorėjusi, jog net mašinos ratai nebelaiko. Stebėjau šį incidentą pro langą. Kartu su manimi nuo stulpo stebėjo ir porelė balandžių. Mes esame pažįstami. Patelė – su įrudžiu, gana retas egzempliorius, o patinėlis – įprastas uolinis karvelis. Jie gyvena laiptinės

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

džiovykloje. Iš šakelių susisuko tokį palaikį lizdą ir bando jame perėti. Kai tik patelė padeda kiaušinį, ateina dar viena kaimynė ir išmeta kiaušinį lauk. Dažniausiai ant kokios nors mašinos stogo ar priekinio lango. Regis, jau tris kiaušinius išmetė. Rimtai įtariu, kad šiemet mano pažįstami paukščiai liks bevaikiai. Esu jiems minėjęs, kad pakeistų perimvietę. Išklausė ramiai, tik ar suprato? Kyla abejonių dėl to. ►