TARPDISCIPLININIS MENAS
Jūros metras Be abejonės, „SetP Stanikas“, arba Svajonės ir Pauliaus Stanikų (toliau – S & P) paroda, birželio 18 – liepos 18 d. veikusi Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose, – įvykis. Ne todėl, kad jie – pripažinti kūrėjai, ne todėl, kad jų paroda buvo planuota penkerius metus, ir ne todėl, kad ši paroda – kažkas tokio, ko nebūtų galėję atsirasti kitu laiku ir kitoje vietoje. Galėtų. Tačiau paroda suskambėjo Klaipėdos, kultūriškai išsitęsusios laike beveik taip pat, kaip miesto plane, kontekste. 22
Ignas KAZAKEVIČIUS
Pirmoji autorinė „Jūros“ / „Les mers“ – pirmoji tarpdisciplininio meno kūrėjų autorinė paroda uostamiestyje, bet ji nėra menininkų debiutas KKKC Parodų rūmuose. S & P eksponavo kūrinius reikšmingiausiuose KKKC projektuose. 2011 m. jie dalyvavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos projekte „Estetika vs Informacija“, Maskvos bienalės renginiuose, o 2012 m. jų kūriniai buvo pristatyti visus lankomumo rekordus sumušusioje prancūzų ir lietuvių šiuolaikinio meno parodoje „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“. Tada kometa į Lietuvos meno pasaulį įskriejęs prancūzų kuratorius Nicolas Bourriaud tarsi šiuolaikinio meno popiežius pašventino KKKC ir šis akimirkai virto Lietuvos meno centru. Po šios parodos didelio formato S & P darbai beveik dešimtmetį buvo saugomi KKKC ir man nuolat primindavo, kad gal jau pribrendo laikas personalinei autorių pa-
rodai. Tas laikas atėjo, su juo – ir kitas dešimtmetis, ir štai vieni charizmatiškiausių Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų aukojo meno mišias šventove virtusiame KKKC ir erdvėje šamaniškais ženklais įrėžė savo indėlį į KKKC sukūrimą. Trumpai tariant, tai viena retų parodų, leidžiančių pajusti meno eksponavimo svarbos įteisinimo aktą. O kalbant be patetikos – fiziologiškai pajusti tikslingai ir kokybiškai, bet atsitiktinai sumodeliuotų garso takelių vibraciją, prietemoje ir pusšešėliuose virpčiojančių refleksų, stoglangių celofano properšų, kažkur žingsnių gretimose salėse, praslenkančių žiūrovų šešėlių, kūrinių kvapo ir įkaitusio pastato tvankumos kondensatą. Lengvai pro S & P parodą nepraplauksi. Visada užkliūsi, visada kas nors užkabins. Mėgautis estetiniu koliažu leido ir tai, kad parodoje nebuvo tekstų, išskyrus anotaciją, parodos pavadinimą, nebuvo kūrinių pavadinimų, visi jie QR kodais nukreipė lankytojus įprasta informacine linkme, ir mes stebėjome rafinuotai ir pošiurpiai „išsivyniojančius“ tapybos, piešinių, v i d e o p a v e i k s l ų ritinius. Stebėjome nebaigtame kino filme savaime besiplėtojantį siužetą.
